- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-14
- Bylos Nr.
- I-1241-561/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03978-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- N. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Žavinta Jurgelėnienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Radvilei Bajelytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. F. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1262 (00215) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad Departamentas neteisėtai ir nepagrįstai jam neišduoda leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nes Lietuvos Respublikoje gyvena jo nepilnametis vaikas, su kuriuo jis bendrauja ir nuolat juo rūpinasi, juos sieja glaudūs socialiniai ryšiai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 1994 m., nuo 2004 m. jam nuolat buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Anot pareiškėjo, jo padarytos nusikalstamos veikos buvusios žmonos atžvilgiu, su kuria jis nuolat konfliktuodavo, nėra priskirtos prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, o padaryti administraciniai teisės pažeidimai nebuvo daromi sistemingai.
Pabrėžė, kad stengiasi integruotis į darbo rinką, baigė mokslus, po mokymų įsidarbino. Be to, pareiškėjas ir J. G., kuri laukiasi jų bendro vaiko, yra sugyventiniai.
Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti, patikslindami, kad pareiškėjas ir J. G. susilaukė vaiko.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti, paaiškindamas, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, buvo nustatyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tokia išvada padaryta įvertinus pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, mastą, pareiškėjo elgesį po pažeidimų padarymo ir kitas aplinkybes. Pareiškėjas per vienerius metus padarė net du nusikaltimus, susijusius su smurtu artimoje aplinkoje, už kuriuos pareiškėjas buvo pripažintas kaltu. Nusikaltimai, pasak atsakovo, padaryti ne tik prieš jo buvusią sutuoktinę, bet ir prieš nepilnametį vaiką, o tai daro didelę žalą šeimai ir visuomenei. Taip pat buvo įvertinti padaryti administraciniai teisės pažeidimai. Anot Departamento, visos minėtos aplinkybės neigiamai charakterizuoja pareiškėją ir rodo, kad jis nėra linkęs laikytis viešosios tvarkos. Todėl, Departamento manymu, priimtas Sprendimas – atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi – vertintinas kaip proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės interesus.
Teismo posėdžio metu atsakovo Departamento atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas Departamentui jokios informacijos apie naują sugyventinę nebuvo pateikęs. Priešingai, prašyme nurodė, kad neturi ir neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kuriuos galėtų paminėti. Atsakovo atstovė pabrėžė, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje prašė šeimos susijungimo pagrindu ne su skunde minima J. G., bet su nepilnamečiu sūnumi D. F..
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad Policijos departamentas, įvertinęs atitinkamuose registruose esančią informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį ir intensyvumą, konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.
Teismo posėdžio metu liudytoja buvo apklausta J. G., kuri patvirtino, kad pareiškėjas yra jos sugyventinis jau 2 metus, kad su pareiškėju susilaukė dukters, kad pareiškėjas bendrauja su savo jaunesniu sūnumi ir prisideda prie jo išlaikymo.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2016 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo, kuriuo Rusijos Federacijos piliečiui N. F. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisinius santykius šioje byloje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatos.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduotas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas piliečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma.
Taigi, šios teisės normos aiškiai patvirtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslus, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (b. l. 35–43). Kartu su šiuo prašymu užsienietis pateikė būtinus dokumentus, taip pat paaiškinimus apie išvykimus iš Lietuvos Respublikos (b. l. 44–54). Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą, 2016 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu atsisakė išduoti Rusijos Federacijos piliečiui N. F. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 6–10).
Teismas daro išvadą, kad skundžiamame Sprendime padaryta atsakovo išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei yra pagrįsta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 140 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį bei Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį (b. l. 70–71). Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui 4 kartus skirtos administracines nuobaudos už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir LR ATPK) padarytus pažeidimus, t. y. už LR ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, už LR ATPK 174 straipsnyje, už LR ATPK 181 straipsnio 1 dalyje ir LR ATPK 206 straipsnyje numatytus pažeidimus (b. l. 93–96). Pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad Sprendime nurodytus nusikaltimus ir pažeidimus padarė.
Teismo vertinimu, šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės tikslo nepasiekia, todėl darytina išvada, kad Rusijos Federacijos pilietis N. F. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ką patvirtina ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvados (b. l. 76–77).
Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad su savo Lietuvos Respublikoje gyvenančiu nepilnamečiu vaiku jis bendrauja, nuolat juo rūpinasi ir kad juos sieja glaudus socialinis ryšys, nes bylos duomenys tvirtina priešingai. Iš teismui pateikto Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriaus pateikto 2016 m. liepos 25 d. rašto Nr. V-3-431 matyti, kad pareiškėjas savo sūnaus išlaikyti nepadeda, o pats sūnus apie santykius su pareiškėju kalba ironiškai, nenoriai (b. l. 92), sūnaus išlaikymo įsiskolinimas padengtas tik atlikus antstolio S. O. G. 2016 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymą Nr. R2-14230 (b. l. 15), kas leidžia vertinti kritiškai liudytojos J. G. parodymus, kad pareiškėjas bendrauja su savo jaunesniu sūnumi ir prisideda prie jo išlaikymo. Be to, nors pareiškėjas ir byloje apklausta liudytoja J. G. teigė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena kartu, šiuo metu jau turi dukrą, tačiau aplinkybių, kad pareiškėjas gyvena su J. G. ir kad ši laukiasi jo vaiko, N. F., teikdamas Departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, nenurodė (b. l. 40).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos aiškiai numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.
Įvertinus anksčiau paminėtas aplinkybes ir ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, darytina išvada, kad Departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo tikslas buvo ne bendrauti su savo nepilnamečiu vaiku, o tik gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad vien tik Įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014).
Pasisakant dėl pareiškėjo pateiktų argumentų, kad jis gyvena su J. G. ir turi dukrą, pažymėtina, jog šios informacijos pareiškėjas nepateikė Departamentui, priešingai, jis nurodė, kad neturi ir neturėjo jokių ryšių su asmenimis kuriuos galėtų paminėti. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 straipsnis). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, galėjo remtis tik tais dokumentais, kurie jam buvo pateikti prieš priimant Sprendimą. Atitinkamai administracinis teismas turi įvertinti, ar minėtoje situacijoje pareiškėjo pateikti duomenys sudarė prielaidas priimti būtent tokį sprendimą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, objektyviai vertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Be to, teismas nurodo, kad pareiškėjui nėra užkirsta teisė kreiptis į Departamentą su nauju prašymu ir nauju pagrindu dėl leidimo laikinai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo N. F. (N. F.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.