Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-3921-858/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-07-29
Bylos Nr.: A-3921-858/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-05646-2015-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas: A. H., N. H., V. G.
Atsakovas: Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui

Kategorijos

3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-3921-858/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05646-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. H. (A. H.), N. H. (N. H.) ir V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. H. (A. H.), N. H. (N. H.) ir V. G. (V. G.) skundus atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. H. (A. H.) ir N. H. (N. H.), atstovaujami atstovo pagal įstatymą P. G. (P. G.), teismui pateikė skundą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir atsakovas, Migracijos valdyba) Užsieniečių reikalų skyriaus (toliau – ir Užsieniečių reikalų skyrius) 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 10-SP9-102 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio N. H. grąžinimo į (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 10-SP9-103 dėl (duomenys neskelbtini) pilietės A. H. grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja V. G. (V. G.) teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 10-SP9-101 dėl (duomenys neskelbtini) pilietės V. G. grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Abu pareiškėjų skundai iš esmės grįsti tais pačiais argumentais.

Pareiškėjai nurodė, kad Užsieniečių reikalų skyrius ginčijamais 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimais įpareigojo (duomenys neskelbtini) piliečius nepilnamečius A. H. ir N. H. bei jų motiną V. G. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimų įteikimo dienos, t. y. iki 2015 m. gruodžio 17 d., bei sprendimu Nr. 10-SP9-101 įspėjo V. G., kad, per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš šalies.

Pareiškėjai manė, kad, priimant ginčijamus sprendimus, neatsižvelgta į jų šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 128 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes pareiškėjų tėvas P. G. buvo (duomenys neskelbtini) pilietis, kuriam UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais nuo 2015 m. balandžio 9 d. išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. P. G. gyveno su šeima 3-jų kambarių bute, Vilniuje, šį butą išlaikė ir rūpinosi savo vaikais. P. G. nuo 2015 m. balandžio 13 d. dirbo elektromontuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, buvo laikomas kvalifikuotu ir drausmingu darbuotoju. A. ir N. H. močiutė (P. G. motina) G. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, gyveno 2-jų kambarių bute, Vilniuje. G. K. rūpinosi savo anūkais, leido G. šeimai gyventi jai nuosavybės teise priklausančiame bute. Pareiškėjai teigė, kad priimant ginčijamus sprendimus taip pat nebuvo atsižvelgta į nepilnamečių pareiškėjų esamus socialinius ryšius su Lietuvos Respublika (UTPĮ 128 str. 1 d. 3 p.). A. H. ir N. H. nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, abu charakterizuoti teigiamai. Pareiškėjai pažymėjo, kad Užsieniečių reikalų skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjų šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, galėjo jiems pasiūlyti pateikti nustatytos formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo atveju (UTPĮ 43 str.).

Pareiškėjai pabrėžė, kad, vykdydami ginčijamus sprendimus, jie turėtų išvykti į (duomenys neskelbtini). Ši (duomenys neskelbtini) sritis rytuose ribojosi su (duomenys neskelbtini) sritimi, kurioje (duomenys neskelbtini) vyriausybė vykdė antiteroristinę ginkluotą operaciją. 2014 m. balandį (duomenys neskelbtini) srityje, (duomenys neskelbtini), prasidėjo kariniai veiksmai, dėl kurių šioje teritorijoje ir aplinkiniuose rajonuose iki šiol vyko susišaudymai ir artilerijos apšaudymai, žuvo žmonės, niokota infrastruktūra. Pareiškėjai pabrėžė, kad Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė apie humanitarinę katastrofą (duomenys neskelbtini) rytuose. Esant tokioms aplinkybėms, nepilnamečiams pareiškėjams išvykus iš Lietuvos į valstybę, kurioje paskelbta humanitarinė katastrofa bei vyksta kariniai veiksmai, jų gyvybei ir laisvei grėstų realus pavojus, todėl turi būti taikomos UTPĮ 130 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba su pareiškėjų A. H. ir N. H. skundu nesutiko ir prašė atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad A. H. turėjo vaiko kelionės dokumentą, galiojantį nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 22 d., kuriame įklijuota Šengeno valstybės viza, galiojanti nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d., joje nurodyta buvimo laiko trukmė – 90 dienų. N. H. turėjo vaiko kelionės dokumentą, galiojantį nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2017 kovo 22 d., kuriame įklijuota Šengeno valstybės viza, galiojanti nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d., joje nurodyta buvimo laiko trukmė – 90 dienų. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, kad kreipimosi į Užsieniečių reikalų skyriaus dieną (2015 m. lapkričio 16 d.) pareiškėjai Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, t. y. pasibaigus nurodytam buvimo dienų skaičiui, o maksimalus laikas, kuriam gali būti išduota Šengeno viza, buvo pasibaigęs ir negalėjo būti pratęstas (UTPĮ 11 str. 2 d.). A. ir N. H. nuo 2015 m. rugsėjo mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, tačiau jų atstovai nesikreipė ir nepateikė dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjų tėvas P. G. į Lietuvos Respubliką atvyko 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. balandžio 9 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2016 m. balandžio 9 d., gyvenamoji vieta nuo 2015 m. balandžio 10 d. deklaruota Vilniuje, todėl pareiškėjams negalėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje piliečiui šeimos susijungimo atveju (UTPĮ 43 str. 6 d. ir 51 str. 5 d.).

Atsakovas pažymėjo, kad, priimdamas ginčijamus sprendimus, Užsienio reikalų skyrius atsižvelgė į UTPĮ 130 straipsnyje nurodytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), kuriame ginkluotas konfliktas nevyko. Vadovaujantis turėta informacija, tuo metu tik dalis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sričių buvo kontroliuojamos separatistų. Be to, V. G. Užsieniečių reikalų skyriui pateiktame paaiškinime ir Užsieniečio apklausos lapo 25 punkte nurodė, kad pageidavo su vaikais sugrįžti į kilmės valstybę, ir nepateikė jokių priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama ją su vaikais grąžinti į (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba su pareiškėjos V. G. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad V. G. turėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojantį nuo 2008 m. birželio 23 d. iki 2018 m. birželio 23 d., kuriame įklijuota Šengeno valstybės viza, galiojanti nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 14 d., joje nurodytas buvimo laikas – 90 dienų. Atsakovas atsiliepime į V. G. skundą iš esmės pakartojo argumentus, pateikus atsiliepime į pareiškėjų A. H. ir N. H. skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir VTA skyrius) prašė pareiškėjų A. H. ir N. H. skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad pareiškėjai nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. mokėsi (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, abu charakterizuoti teigiamai. Jų tėvas P. G. nuo 2015 m. balandžio 13 d. dirbo elektromontuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“, charakterizuotas kaip kvalifikuotas ir drausmingas darbuotojas. A. ir N. H. močiutė G. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, gyveno 2-jų kambarių bute, Vilniuje. Ji rūpinosi anūkais, leido G. šeimai gyventi jai nuosavybės teise priklausančiame bute.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjų A. H., N. H. ir V. G. skundus atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl atsakovo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimų Nr. 10-SP9-101, Nr. 10-SP9-102, Nr. 10-SP9-103, kuriais (duomenys neskelbtini) piliečiai V. G., A. H. ir N. H. įpareigoti savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimų įteikimo dienos, t. y. iki 2015 m. gruodžio 17 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pastebėjo, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų Šengeno vizų galiojimas buvo pasibaigęs, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų aplinkybių nebuvo nustatyta, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti minėtus sprendimus.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, jei užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, buvo pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėjo ne trumpiau nei 1 metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 43 str. 6 d. ir 51 str. 5 d.). Teismas nustatė, kad pareiškėjų A. ir N. H. tėvas bei pareiškėjos V. G. vyras P. G. į Lietuvos Respubliką atvyko 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. balandžio 9 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2016 m. balandžio 9 d. Taigi, pareiškėjai neatitiko UTPĮ 43 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Teismo manymu, bylos įrodymai patvirtino, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, taip pat atsižvelgė į UTPĮ 130 straipsnyje nurodytas nuostatas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, kurioje kariniai veiksmai nevyko. Be to, paaiškinime Užsieniečių reikalų skyriui V. G. pripažino, kad viršijo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką 8 dienomis, gailėjosi ir prašė leisti išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 kalendorinių dienų, nes vaikai mokėsi mokykloje. Šiame paaiškinime pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama ją su vaikais grąžinti į (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo, kad pareiškėjos V. G. nurodyta aplinkybė – nepilnamečių vaikų mokymasis vienoje iš Vilniaus vidurinių mokyklų – nėra juridinis faktas, į kurį atsakovas privalėjo atsižvelgti priimdamus sprendimą dėl pareiškėjų įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teismas nurodė, kad sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra skirtingos teisinės kategorijos ir nėra pagrindo jų tapatinti, nes skiriasi tiek šių sprendimų priėmimo pagrindai, tiek jų priėmimo bei vykdymo tvarka. Taigi, teismo manymu, į pareiškėjų skunduose nurodytas aplinkybes atsakovas privalės atsižvelgti bei jas įvertinti tuo atveju, jei įstatymo nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog ginčijami atsakovo sprendimai įpareigoti pareiškėjus išvykti iš Lietuvos buvo neteisėti ir nepagrįsti.

III.

Pareiškėjai A. H., N. H. ir V. G. teismui pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą.

Pareiškėjai pabrėžia, kad V. G. turi socialinius ryšius su Lietuvos Respublika ir turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), todėl šių aplinkybių ignoravimas atsakovui priimant ginčijamus sprendimus neatitinka UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Pareiškėjai teigia, kad Užsieniečių reikalų skyrius nevertino ir pareiškėjų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 128 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjai mano, kad dėl šių priežasčių Užsieniečių reikalų skyrius priėmė nepagrįstus sprendimus. Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnai, atsižvelgdami į pareiškėjų šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjams galėjo taikyti kitas alternatyvias priemones bei pasiūlyti pateikti Užsieniečių reikalų skyriui nustatytos formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo atveju UTPĮ 43 straipsnio pagrindu, bet to nepadarė. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, pareiškėjams išvykus iš Lietuvos į valstybę, kurioje paskelbta humanitarinė katastrofa bei vyksta kariniai veiksmai, jų gyvybei ir laisvei grėstų realus pavojus, todėl V. G., jos vaikų A. H. ir N. H. atžvilgiu taikytinos UTPĮ 130 straipsnio 1 dalies nuostatos. Apibendrindami pareiškėjai nurodo, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir turi būti panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, pateiktus atsiliepimuose į pareiškėjų skundus. Atsakovas mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad teismui 2016 m. sausio 11 d. buvo pateikti VTA skyriaus išvada dėl nepilnamečių A. H. ir N. H. ir buities tyrimo aktas. Trečiasis suinteresuotasis asmuo pažymi, kad VTA pozicija nepasikeitė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos valdybos sprendimų, kuriais (duomenys neskelbtini) piliečiai A. H., N. H. ir V. G. įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių: pareiškėjams buvo išduotos vizos, tačiau ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjai gyveno Lietuvos Respublikoje pasibaigus jų galiojimo terminui.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų įpareigojimo išvykti teisėtumo ir pagrįstumo.

Atmesdamas pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad atliekamas tyrimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjai gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizų galiojimui ir faktinių teisės aktuose nustatytų pagrindų buvimo) nustatymu. Teismas nusprendė, kad toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjų teisių į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis, o sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kurios metu, be kita ko, ir yra įvertinami šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis bei esami ekonominiai, socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika (UTPĮ 128 str. 1 d. 2 ir 3 p.).

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pirmiausia konstatuoja, kad Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja UTPĮ, taip pat šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai. Kartu pažymėtina, kad Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendrai įgyvendina kompetenciją laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje. Atitinkamai, Europos Sąjungai yra suteikta kompetencija priimti teisėkūros aktus, reglamentuojančius užsieniečių teisinę padėtį ES valstybėse narėse, įskaitant ir neteisėtai jų teritorijose esančių užsieniečių grąžinimo į trečiąsias valstybes klausimus.

Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojo 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Taigi aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas privalo būti atsižvelgiama ir į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Direktyvoje grąžinimas apibrėžiamas kaip trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas prievolę grįžti vykdant savanoriškai arba priverstinai (3 str. 1 d. 3 p.). Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (UTPĮ atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (UTPĮ atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. UTPĮ 125 straipsnyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu, be kita ko, jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui (3 p.). Tuo tarpu UTPĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu, be kita ko, jis neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą (1 p.) arba jis neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje (2 p.). UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokose Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Įvertinusi minėtas UTPĮ nuostatas teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos, numatydamos ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūras, iš esmės atitinka Direktyvos nuostatas. Kita vertus, atskirų procedūrų buvimas savaime nereiškia, kad sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra skirtingos teisinės kategorijos (ypač atsižvelgus į tai, kad įpareigojimas išvykti yra privalomas, o praktinių pasekmių požiūriu tarp įpareigojimo išvykti ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos esminio skirtumo nėra), ir kad šie sprendimai (ar vienas iš jų) gali būti priimami vien pasitvirtinus neteisėto buvimo valstybėje faktui. Taigi, manytina, kad abiem atvejais minėti sprendimai turi būti priimami tik įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. išplėstinės kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016).

Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę, ir, jei paaiškėja, kad tokių aplinkybių yra, jos privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę.

Įvertinus ginčijamų Sprendimų turinį matyti, kad pareiškėjų šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 128 str. 1 d. 2 p.), ir esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) (UTPĮ 128 str. 1 d. 3 p.), nebuvo vertinti, motyvai nėra pateikti, todėl konstatuotina, kad šiuo požiūriu ginčijami Sprendimai yra ydingi. Vis dėlto būtina spręsti ar yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą ir pripažinti ginčijamus Sprendimus neteisėtais iš esmės.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. lapkričio 16 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjai V. G., kuriame nurodyta, kad nuo 2015 m. lapkričio 9 d. pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes pasibaigė turimos vizos galiojimo laikas (leistinų dienų skaičius). Tą pačią dieną V. G. atsakovui raštu paaiškino, kad pažeidimas buvo padarytas, nes pareiškėjai buvo neteisingai informuoti vizų centre (duomenys neskelbtini). Ji taip pat prašė, kad pareiškėjams būtų leista išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, nes norėjo, kad vaikai galėtų pabaigti pirmąjį semestrą mokykloje. 2015 m. lapkričio 17 d. atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus dėl pareiškėjų grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Sprendimuose nurodyta, kad jie priimti atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį ir nenustačius 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų aplinkybių, tačiau atsakovas šiuose sprendimuose nurodė tik vieną faktinę aplinkybę – gyvenimą Lietuvos Respublikoje pasibaigus Šengeno vizoje nurodytam buvimo dienų skaičiui.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės remiasi keliais argumentais. Pirma, nurodo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl pareiškėjų, kaip nepilnamečių vaikų, mokslo Lietuvos Respublikoje. Antra, pateikia argumentus dėl šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvanančiu tėvu ir senele. Trečia, pateikia argumentus dėl grėsmės jų gyvybei ir sveikatai kilmės valstybėje.

Vertindama faktines bylos aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, savaime neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 9214/80); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Vis dėlto kaip minėta ir Direktyva, ir UTPĮ įtvirtina tam tikras nuostatas, kurių turi būti laikomasi sprendžiant, ar yra teisinis ir faktinis pagrindas įpareigoti asmenį išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Kaip minėta, UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į Direktyvos 7 straipsnio (savanoriškas išvykimas) 2 dalį, kurioje nurodyta, kad valstybės narės atitinkamam laikotarpiui prireikus pratęsia savanoriško išvykimo laikotarpį, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir ar esama kitų šeimos bei socialinių ryšių.

Kiek tai susiję su pareiškėjų argumentais dėl Lietuvos Respublikoje dirbančio tėvo ir sutuoktinio P. G. ir leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu (UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p.), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjai būtų teikę prašymus išduoti jiems leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, skunde taip pat nėra suformuluotas reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti tokį leidimą. Byloje ginčijami tik atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjai įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Turint tai galvoje nėra pagrindo vertinti ir pasisakyti, ar pareiškėjai turėjo teisę gauti tokį leidimą. Tuo tarpu pirmiau minėta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjų tėvas ir sutuoktinis laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai gali pažeisti nustatytą vizų režimą, taip pat kad tai yra faktinė aplinkybė, kuri savaime užkirstų kelią įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiek tai susiję su pareiškėjų argumentu dėl grėsmės jų gyvybei ir sveikatai kilmės valstybėje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal UTPĮ 130 straipsnį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 d.), arba jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 d.).

Pareiškėjai pabrėžė, kad, įvykdžius ginčijamus sprendimus, jie būtų išsiųsti į valstybę, kurioje paskelbta humanitarinė katastrofa bei vyksta kariniai veiksmai, jų gyvybei ir laisvei grėstų realus pavojus. Atsakovas su tuo nesutiko ir pažymėjo, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) ginkluotas konfliktas nevyko. Be to, vadovaujantis jo turėta informacija, tuo metu tik dalis (duomenys neskelbtini) srities, su kuria ribojosi (duomenys neskelbtini) sritis ir (duomenys neskelbtini) srities buvo kontroliuojamos separatistų. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) srityje karo veiksmai nevyksta, todėl remtis UTPĮ 130 straipsniu pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai atsakovui šios faktinės aplinkybės neminėjo, priešingai, pareiškėja V. G. 2015 m. lapkričio 16 d. raštu prašė, kad pareiškėjams būtų leista išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų (I t., b.l. 75-76). Be to atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b.l. 90) nurodė, kad pareiškėjai 2016 m. gegužės 24 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą. Pareiškėjai nei skunde nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jiems kylančią grėsmę, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šio aspekto.

Kiek tai susiję su pareiškėjų argumentų dėl jų, kaip nepilnamečių, mokslo Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį, kuriuose tokia faktinė aplinkybė nurodyta kaip svarbi priimant sprendimą dėl įpareigojimo išvykti.

Vis dėlto šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, pareiškėja V. G. 2015 m. lapkričio 16 d. raštu prašė, kad pareiškėjams būtų leista išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų dėl to, kad vaikai mokosi mokykloje, ir, kad baigtų pirmąjį semestrą. Taigi šiuo atžvilgiu pati pareiškėja tiesiogiai išreiškė aiškią valią dėl siekio, kad jos vaikai baigtų tam tikrą mokslo etapą prieš išvykdami iš Lietuvos Respublikos, tuo tarpu atsakovas de facto tokį pareiškėjos prašymą tenkino, nes ginčijamuose sprendimuose pareiškėjai įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus pareiškėjos nurodytam 30 dienų terminui. Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimdamas ginčijamus Sprendimus atsakovas nepažeidė UTPĮ 130 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto imperatyvo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, pagal atsakovo pateiktą informaciją pareiškėjai 2016 m. gegužės 24 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą pagrindo nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų A. H. (A. H.), N. H. (N. H.), V. G. (V. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisVaida Urmonaitė-Maculevičienė