Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. L. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, jog S. S. jis nenužudė. Po šio įvykio jis bandė žudytis, po to vartojo vaistus, dėl to jam sutriko atmintis. Jis prisimena, kad įvykio dieną kartu su bendradarbiais šventė, gėrė degtinę. Grįžęs namo pasiūlė tame pačiame bute gyvenusiam E. K. nueiti į parduotuvę, ten jie nusipirko alaus, energetinių gėrimų. Jiems būnant prie kasų, prie jo priėjo nukentėjusysis S. S. , kurio jis iki įvykio nepažinojo, ir ėmė prašyti, kad nupirktų jam išgerti. Jis liepė S. S. nuo jo atstoti. Jis neprisimena, ar kai išėjo iš parduotuvės, matė nukentėjusįjį, muštynes. Gal jis ir apsistumdė su nukentėjusiuoju, tiksliai negali pasakyti, nes neprisimena. Parėjęs namo išgėrė alaus ir žiūrėjo televizorių, po to atėjo V. L. , su juo dar išgėrė ir nuėjo miegoti (t. 3, b.l. 114-115). Liudytojas E. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną S. L. į namus sugrįžo apie 17.30 val. ir paprašė, kad jis su D. L. palydėtų jį iki parduotuvės. Prie parduotuvės MAXIMA sutiko S. S. , jis prašė leisti kartu išgerti. S. L. nesutiko, nes S. S. neturėjo pinigų prisidėti. Kai nuėjo į parduotuvę, S. S. taip pat atėjo, prašė leisti išgerti. S. L. nesutiko ir S. S. išėjo iš parduotuvės. S. L. pasiėmė alaus ir visi nuėjo prie kasos. S. L. buvo nepatenkintas tokiu nukentėjusiojo elgesiu, o jis S. L. ramino. Kai išėjo iš parduotuvės, netoli laiptų S. L. su S. S. truputį apsistumdė. S. L. porą kartų petimi pastūmė S. S. – užkliudė jį petimi, porą kartu rankomis pastūmė, bet smūgių nesudavė, nukentėjusysis nebuvo nugriuvęs. Po to jie visi trys nuėjo, daugiau nieko neįvyko, S. S. nenugriuvo. Kai jie ėjo nuo parduotuvės namų link, iš DNB Nord banko pusės atbėgo trys asmenys, kurie ir sumušė S. S. , tik tada jis buvo nugriuvęs. Tie asmenys pribėgę šaukė „ko lindai prie mano šuns“ ir taip toliau, mušė jį rankomis, o kai šis parkrito ant automobilio, dar ir kojomis spardė. Iš parduotuvės išėjo moteris, kuri šaukė, kad nustotų mušti, stabdė tų trijų asmenų, mušusių S. S. , veiksmus. Kai moteris pradėjo šaukti, S. L. atsisuko pasižiūrėti ir toliau nuėjo kartu su jais, o tie trys asmenys pabėgo (t. 3, b.l. 37-38). Liudytoja D. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną ji su E. K. ir S. L. ėjo į parduotuvę apsipirkti. Parduotuvėje prie jų priėjo vyras, kuris pasiūlė S. L. išgerti vyno, tarėsi, kad už vieną butelį mokės jis, o už kitą - S. L. , bet prie kasos paklausė S. L. , ar jis sumokės už jo butelį, į ką S. L. atsakė, kodėl kabinėjasi prie žmonių, jei negali sumokėti. Po to matė, kaip tas vyras kabinėjosi prie kitų pirkėjų. Kai jie išėjo iš parduotuvės, tas vyras jau stovėjo lauke, prie automobilių aikštelės. Jie pradėjo eiti link namų, link Snoro banko. Paėjus 20 žingsnių atsisukę pamatė, kad prie to vyro pribėgo trys stambūs jaunuoliai ir sudavė nukentėjusiajam smūgius, po ko šis nukrito ant automobilio. Dar girdėjo, kaip tie vyrai jam sakė, kad „daugiau mano šuns nemuš“ ar kažkaip panašiai. Moteris, kuri pardavinėjo gėles, juos išvaikė, o jie patys nuėjo namo. S. L. įvykio metu buvo šiek tiek išgėręs, bet girtas nebuvo (t. 3, b.l. 56). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu tiek nuteistasis S. L. , tiek liudytojai E. K. ir D. L. kitaip aiškino įvykio aplinkybes. S. L. iš karto po įvykio apklaustas įtariamuoju kaltu dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį prisipažino pilnai ir parodė, kad įvykio dieną su bendradarbiais gėrė degtinę, namo grįžo apie 17 val. Norėjo dar išgerti, todėl namuose buvusių E. K. ir D. L. paprašė palydėti iki parduotuvės. Jis pats buvo stipriai išgėręs, negalėjo rasti pinigų, tada E. K. jį apieškojo ir darbinių rūbų-kombinzono priekinėje kišenėje rado 20 Lt. Einant link parduotuvės prie pastato, kur yra bankas Snoras, nepriėjus parduotuvės, jį užkalbino iš matymo pažįstamas vyras ir paprašė nupirkti išgerti, siūlė kartu gerti. Jis suprato, kad vyriškis neturėjo pinigų, nenorėjo su juo gerti, ir, kiek pamena, jam taip ir pasakė. Parduotuvėje jis pasiėmė alaus, D. L. nupirko lengvą alaus kokteilį. Ar tą vyrą jis matė parduotuvėje, neprisimena. Pamena, kad išėjus į lauką tas vyras stovėjo prie laiptų ant šaligatvio. Jis suprato, kad vyriškis laukia jo, kad nori išgerti ir kad prisikabins prie jo, todėl pasakė, kad nenori kartu geri. Tuomet vyriškis jį pasiuntė rusišku keiksmažodžiu, o jis supykęs dešine ranka pastūmė vyriškį į krūtinę ar į petį ir šis griuvo ant automobilio variklio dangčio bei nuslydo ant žemės, bet visas nenugriuvo, kažkuria ranka ar alkūne atsirėmė į žemę. Tuomet jis vyriškį pradėjo spardyti. Pamena, kad spyrė mažiausiai tris kartus, atrodo, pataikė į šoną. Ar pataikė į galvą, ar mušė kumščiais, neprisimena. Po to išgirdo moterį šaukiant, kad jis nebesimuštų, iš garso suprato, kad ji išėjo iš parduotuvės, bet į ją nebuvo atsisukęs. Kai paliko tą vyrą ir nuėjo šalin, pastarasis vis dar buvo pasirėmęs, jo galva atremta į dureles, ar jis buvo sąmoningas, nežino. Po to prisimena, kad pasivijo E. K. ir D. L. , vėliau sėdėjo ant suoliuko priešais Vilniaus banką, rūkė, kad prie jų buvo priėję trys vaikinai, prašė cigaretės. Kai vaikinai nuėjo prie kito suoliuko, jis draugams pasiūlė eiti namo, pagalvojo, kad tie vaikinai gali lįsti, kabinėtis ir nuo jų gali gauti mušti. Dėl girtumo jis prisimena ne visą įvykį, tik vaizdus atkarpomis. Tą vyrą jis mušė, nes šis lindo prie jo, kabinėjosi ir jį pasiuntė, taip jį išprovokavo. Kad nukentėjusįjį būtų dar kas mušęs, spardęs, jis neprisimena, kiek pamena, prie to vyro daugiau niekas nebuvo priėjęs (t. 2, b.l. 97-98). Sekančios apklausos metu S. L. prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, patvirtino, kad ankstesnės apklausos metu davė teisingus parodymus, jų laikosi, taip pat parodė, kad nukentėjusysis jį išprovokavo savo elgesiu ir jis sudavė kelis smūgius ranka ir kojomis, nesitikėjo, kad galėjo padaryti tokius sunkius sužalojimus (t. 2, b.l. 101). Atliekant parodymų patikrinimą vietoje S. L. įvykio vietoje parodė vietą, kur sutiko nukentėjusįjį, kur ir kaip jį pastūmė ant automobilio variklio dangčio, kaip šis nuslydo į automobilio dešinę pusę ir remdamasis alkūne liko sėdėti ir tokioje pozoje būnant vyrui jį sumušė (t. 2, b.l. 103-108). Paskutinį kartą apklaustas įtariamuoju S. L. kaltu dėl S. S. tyčinio nužudymo dėl chuliganiškų paskatų neprisipažino ir paaiškino, kad neprisimena, jog būtų mušęs nukentėjusįjį, prisimena tik tai, kad tą vyrą jis pastūmė ir šis nukrito ant šalia stovėjusio automobilio variklio dangčio, bei atsitrenkęs į jį, nuslydo ant žemes, o kas vyko po to, jis neprisimena. E. K. , apklaustas kaip liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad S. L. įvykio dieną į namus grįžo neblaivus, pasakojo, kad su bendradarbiais gėrė degtinę. Jis su D. L. norėjo eiti pas jos mamą, bet S. L. paprašė kartu su juo nueiti iki parduotuvės Maxima, esančios Laisvės g. prie banko Snoras. Prie įėjimo į parduotuvę, laiptų apačioje, jie sutiko nepažįstamą vyrą. Šis pristojo prie S. L. , kalbino eiti gerti. S. L. sutiko ir po to jie visi, taip pat ir nukentėjusysis, nuėjo į parduotuvę, prie alkoholio skyriaus. Ten S. L. su nukentėjusiuoju kalbėjosi apie alkoholio pirkimą ir paaiškėjo, kad nukentėjusysis neturi pinigų, prašė S. L. jam nupirkti. S. L. už jį mokėti nenorėjo, ką jam ir pasakė. Nukentėjusysis iš pradžių dar ėjo šalia S. L. , jį kalbino, vėliau nuėjo, vaikštinėjo už kasų. Nukentėjusiajam nuėjus, S. L. pasakė jam, kad reikia tam vyrui duoti į galvą, jis net rankomis rodė, mosikavo, imituodamas smūgių sudavimą, į ką jis atsakė, kad nereikėtų taip elgtis. S. L. lūkuriavo, kad tas vyras išeitų iš parduotuvės ir kai jis išėjo, jie visi nuėjo prie kasų. Kai buvo prie kasos, jis matė, kad nukentėjusysis vaikštinėja šaligatviu. Jis buvo laiptų apačioje, kalbėjosi su dar vienu nepažįstamu vyriškiu. Kai jie ėjo iš parduotuvės pro duris, S. L. prašė, kad jis jį padrąsintų, kad jis tam vyrui suduotų, tačiau jis to nedarė. Nulipus laiptais S. L. , eidamas šalia to vyro, tyčia jį užkliudė petimi ir tuomet jie pradėjo aiškintis – nukentėjusysis klausė, ko jis stumdosi, ir jie pradėjo stumdytis, kuris kurį pirmas pastūmė, negali pasakyti. Tuomet S. L. apėjo apie aikštelėje stovėjusį raudonos spalvos automobilį ir priėjęs prie nukentėjusiojo pradėjo jį mušti kumščiais, sudavė mažiausiai keturis smūgius, o nukentėjusysis dengėsi veidą rankomis. Nuo suduotų smūgių nukentėjusysis pargriuvo, tuomet S. L. pradėjo jį spardyti. Kiek kartų jis spyrė, negali pasakyti, nes tuo metu su D. L. ėjo į priekį, buvo nuėję ties banko pastatu, ties laiptais. Atsisukęs matė S. S. kojas bei iki pusės S. L. , jo viršutinę dalį, jo kojų nematė, bet iš judesių suprato, kad spardo. Tuo metu jis išgirdo, kaip iš parduotuvės išėjusi moteris su gėlių puokšte šaukė, kad liautųsi, prašė baigti, sakė, kad iškvies policiją. Ar S. L. buvo atsisukęs į ją, nežino, bet girdėti ją turėjo, nes po to nustojo spardęs, nurimo ir ėjo link jo ir D. L. . Kai S. L. juos pasivijo, jie visi perėjo į kitą gatvės pusę, daugiau jis nebuvo atsisukęs ir nematė, kas vyksta su nukentėjusiuoju. Kitų praeinančių žmonių tuo metu jis nepastebėjo, į S. L. veiksmus sureagavo tik viena moteris. Po to jie visi trys nuėjo į skverą prie Vilniaus banko, ten S. L. išgėrė nusipirktą alų ir paprašė jo, kad parneštų dar. Tuomet jis vienas nuėjo į tą pačią parduotuvę. Nukentėjusiojo ten jau nebuvo, bet prieš tai jie girdėjo, kad važiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis, įtarė, kad galėjo važiuoti prie to vyro, todėl S. L. jo paprašė nueiti pasižiūrėti. Parduotuvėje jis girdėjo apsaugos darbuotoją klausiant pardavėjos, ar ji matė, kaip mušė, o ši atsakė, kad nematė. Nupirkęs alaus jis grįžo prie S. L. ir papasakojo, ką matė, ką girdėjo. S. L. išsigando, kad nebūtų tam vyrui ko blogo padaręs (t. 1, b.l. 154-155). Liudytoja D. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną kartu su savo draugu E. K. , taip pat S. L. ėjo į parduotuvę Maxima, esančią Laisvės g., prie Snoro banko. Prie parduotuvės jie sutiko nepažįstamą vyriškį, kuris pasiūlė S. L. kartu nusipirkti alkoholinių gėrimų ir išgerti. S. L. sutiko ir jie visi keturi nuėjo į parduotuvę, kur alkoholio skyriuje S. L. su vyriškiu tarėsi, ką pirkti, tačiau paaiškėjo, kad pastarasis neturi pinigų. Tuomet S. L. jo paklausė, kam siūlo susimesti, jei neturi pinigų, ir liepė nuo jo atstoti. Tas vyriškis dar kurį laiką ėjo jiems iš paskos ir prašė, kad S. L. nupirktų jam išgerti. S. L. nesutiko ir tas vyras nuėjo. Dar matė, kad tas pats vyriškis kabinėjosi prie kažkokios šviesiaplaukės moters, o po to išėjo iš parduotuvės. Jiems būnant parduotuvėje, S. L. kalbėjo, kad nori tam vyrui duoti į galvą, nori muštis, o E. K. jį ramino. Dar ir prie kasos S. L. sakė, kad kai išeis į lauką, duos tam vyrui į galvą, o E. K. jį atkalbinėjo. Kai visi trys išėjo iš parduotuvės, minėtas vyriškis stovėjo ant šaligatvio prie parduotuvės laiptų. S. L. paklausė, ko šis kabinėjasi prie žmonių, ir, praeidamas pro šalį, tyčia užkabino jį pečiu. Tuomet tas vyras sudavė kumščiu S. L. į kairį žandą. S. L. į tai atsakė, kad yra girtas, todėl nesimuš, o tas vyras nusisuko ir pradėjo kalbėtis su kažkokiu vyru. Tuomet S. L. apėjo raudonos spalvos automobilį VW Passat, priėjo prie to vyriškio ir trenkė jam kumščiu į kairę galvos pusę, kažkur ties smilkiniu ar žandikauliu. Vyriškis mėgino gintis, atstatydamas rankas, bet S. L. jam dar kartą trenkė kumščiu į galvą, bet kur tiksliai, negali pasakyti. Tuomet tas vyras aukštielninkas nukrito ant automobilio dangčio ir nuo automobilio nuslydo ant žemės ir liko sėdėti, o S. L. prie jo pasilenkė, ir ji nesuprato, ar kumščiais, ar kojomis sudavė tam vyrui mažiausiai tris smūgius, ji girdėjo smūgių garsus. Vėliau S. L. atsitiesė ir ji matė, kad pastarasis mosikuoja koja, iš ko suprato, kad spardo tą vyrą, o šis buvo susiėmęs už pilvo. Smūgių koja buvo mažiausiai keturi. S. L. nuramino iš parduotuvės išėjusi moteris su gėlių puokšte, kuri priėjo prie S. L. ir jį nuo to vyro nustūmė. Ji sakė „baikit muštis, užteks, užteks“. Išskyrus S. L. niekas daugiau to vyro nemušė ir niekas daugiau prie jų nebuvo priėjęs. Ji su E. K. ėjo šaligatviu, o S. L. apėjo automobilį ir ėjo link jų, tada jie visi kartu perėjo gatvę. Nueidami jie dar buvo stabtelėję ir atsisukę, žiūrėjo į tą vyrą. Vyriškis nebuvo kruvinas, atrodė, kad yra sąmoningas, nors nuo smūgių buvo apsvaigęs. Vėliau E. K. ėjo į tą pačią parduotuvę parnešti alaus S. L. , pastarasis jo prašė pažiūrėti, ar tas vyras dar yra, nes sėdėdami ant suoliuko netoli Vilniaus banko girdėjo, kaip nuvažiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis (t. 1, b.l. 71, 72). Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų matyti, jog tiek nuteistasis S. L. , tiek liudytojai E. K. ir D. L. ne kartą apklausti ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, jog įvykio metu nukentėjusįjį S. S. , suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į galvą ir kitas kūno vietas, sumušė S. L. . Tokie jų parodymai ne tik sutampa tarpusavyje, bet ir atitinka kitus byloje surinktus faktinius duomenis. Liudytoja D. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad eidama į prekybos centrą MAXIMA matė muštynes, t.y. susikibusius du vyrus, iš kurių vienas buvo stambaus kūno sudėjimo, o kitas vilkėjo mėlynos spalvos darbinį kombinezoną (būtent taip įvykio metu buvo apsivilkęs S. L. ). Stambesnis vyras nugriuvo, griūdamas atsitrenkė į automobilį, o vyrukas su mėlynu kombinezonu kelis sykius jam spyrė (t. 3, b.l. 147). Iš byloje esančio UAB „Maxima“ atstovo pateikto vaizdo įrašo apžiūros protokolo (t. 1, b.l. 77-78) matyti, jog įvykio dieną prekybos centre MAXIMA esančiomis vaizdo kameromis be kitų aplinkybių buvo užfiksuota tai, jog netrukus po to, kai nukentėjusysis S. S. nuėjo nuo S. L. , pastarasis šalia buvusiam E. K. ėmė rodyti rankos mostus, imituojančius smūgius, o jiems stovint prie pirmos kasos S. L. vis stabdė E. K. jam delnu tapšnodamas per kairį petį, kas patvirtina E. K. ir D. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad S. L. buvo supykęs ant nukentėjusiojo ir kalbėjo, jog nori pastarajam suduoti, prašė E. K. , kad šis jį padrąsintų, kad jis tam vyrui suduotų. Kad pastarasis įvykio metu buvo agresyviai nusiteikęs, ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytoja D. U. , kuri nurodė, jog jos kasoje pirkęs S. L. buvo neblaivus ir agresyvus, vis ragino ją greičiau dirbti (t. 1, b.l. 73, t. 3, b.l. 92). Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo taip pat matyti, jog S. L. kartu su E. K. ir D. L. iš parduotuvės išėjo 17.31.50 val., o moteris su gėlių puokšte, kuri pasak liudytojų D. U. ir E. A. , vos išėjusi pro parduotuvės duris, pradėjo šaukti, kad baigtų muštis, – 17.32.44 val., t.y. nepraėjus nei minutei laiko po S. L. išėjimo. Liudytoja D. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog išgirdusi moters šūksnius ir atsisukusi link išėjimo durų, prie automobilių pamatė darbiniu mėlynos spalvos kombinezonu vilkintį, prieš tai jos kasoje pirkusį vaikiną, t.y. nuteistąjį S. L. , kuris žiūrėjo į šaukiančią moterį. Taigi, akivaizdu, jog nukentėjusysis S. S. buvo sumuštas iš karto po to, kai S. L. kartu su E. K. ir D. L. išėjo iš parduotuvės, o ne praėjus kuriam laikui, kaip kad teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė pastarieji liudytojai, ir tuo metu prie nukentėjusiojo buvo ne kas kitas, o nuteistasis S. L. . Šiai išvadai neprieštarauja ir ta aplinkybė, kad greitoji medicinos pagalba į įvykio vietą buvo iškviesta 2011-05-06 17.40 val. (t. 1, b.l. 8), t.y. praėjus šiek tiek daugiau, nei aštuonioms minutėms nuo S. L. išėjimo iš parduotuvės, o apie įvykį telefonu pranešė liudytoja Sa. S. , kuri pati įvykio nematė, o išėjusi iš parduotuvės pastebėjo nukentėjusįjį, sėdintį prie jos automobilio ir iš šalia jo buvusios moters su gėlėmis sužinojo apie tai, kas įvykio ir tik po to iškvietė medikus, o tai dar kartą paneigia nuteistojo S. L. ir liudytojų E. K. ir D. L. teisiamojo posėdžio metu iškeltą įvykio versiją, kad nukentėjusįjį S. S. sumušė jaunuoliai, kurie prie nukentėjusiojo pribėgo jau po to, kai S. L. su šiuo apsistumdė ir kartu su E. K. ir D. L. nuėjo kiek toliau nuo įvykio vietos.

Apeliantas nurodo, kad liudytojų E. K. ir D. L. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, patvirtina liudytojos E. A. parodymai, kad išėjusį iš parduotuvės nukentėjusįjį sumušė atbėgę apie 20 metų amžiaus du jaunuoliai, taigi, ne iš parduotuvės išėjęs 25 metų amžiaus nuteistasis, taip pat nukentėjusiosios S. J. S. parodymai, kad iš matymo pažįstama moteris jai pranešė, jog prie MAXIMOS jos sūnų muša, spardo jauni nedideli piemenys-jaunuoliai, taigi ne nuteistasis S. L. , kuris yra aukšto ūgio, policijos informaciniame lape užfiksuoti duomenys, kad privatus fizinis asmuo telefonu pranešė, jog „praeiviai matė, kad jį spardė kiti asmenys“, taigi ne vienas S. L. , bei liudytojos Sa. S. parodymai, kad moteris su gėlėmis jai pasakojo, kad matė kaip du jaunuoliai žiauriai muša ir klausinėja, ar dar belįsi prie mūsų mamos, kurie, jai pradėjus šaukti, nubėgo į dešinę pusę, kai tuo tarpu vaizdo įraše yra užfiksuota, kad S. L. , E. K. ir D. L. nuėjo ne į dešinę, o į kairę pusę. Teisėjų kolegija sutikti su šiais gynėjo apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo. Visų pirma, liudytoja E. A. , nurodžiusi, kad nukentėjusįjį sumušė du apie 20 metų amžiaus jaunuoliai, nei patvirtino, nei paneigė, jog muštynių metu prie nukentėjusiojo ji matė prieš tai parduotuvėje apsipirkusius S. L. ir E. K. , nes nei tų jaunuolių ūgio, nei aprangos neįsidėmėjo (t. 1, b.l. 65, 67, t. 3, b.l. 90-91). Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ši liudytoja įvykio metu dirbo kasoje, esančioje toliau nuo įėjimo, kai tuo tarpu arčiausiai išėjimo dirbusi liudytoja D. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad išgirdusi moterį šaukiant, kad nesimuštų ir atsisukusi, įvykio vietoje matė būtent nuteistąjį S. L. , kurį beje taip pat apibūdino kaip 20-25 metų amžiaus vaikiną (t. 1, b.l. 73, t. 3, b.l. 92). Kaip matyti iš teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos Sa. S. , kuri ir pranešė telefonu apie įvykį, parodymų (t. 3, b.l. 112), nei ji, nei moterys, pasisakiusios pažįstančios nukentėjusįjį ir jos prašymu nuėjusios apie įvykį pranešti pastarojo motinai, betarpiškai įvykio nematė, apie įvykio aplinkybes sužinojo iš moters su gėlių puokšte, kurios nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepaisant įdėtų pastangų, nustatyti ir apklausti apie tai, ką ji iš tiesų matė ir girdėjo, nepavyko. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, jog viskas įvyko labai greitai, įvykio vietoje buvo ir daugiau žmonių, nuteistojo S. L. , kuris mušė nukentėjusįjį, netoliese laukė E. K. , su kuriuo kartu vėliau šis pasišalino iš įvykio vietos, taigi, tiek moteris su gėlėmis, tiek ir liudytoja E. A. galėjo sąžiningai suklysti dėl nukentėjusįjį mušusių asmenų skaičiaus.

Nuteistojo S. L. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija nuteistojo S. L. , liudytojų E. K. , D. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bei liudytojos D. A. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, patikimumą. Nors nuteistasis S. L. ir liudytojai E. K. bei D. L. bylą nagrinėjant teisme teigė, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daromo psichologinio poveikio ikiteisminio tyrimo metu jie davė melagingus parodymus (S. L. tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jis save apkalbėjo, nes pareigūnai liepė prisipažinti, ką padarė, grasino, kad jį primuš, kad jis nepamatys dienos šviesos, jei nepapasakos, liudytojas E. K. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis apkalbėjo S. L. , nes tyrėja nepatikėjo jo papasakota istorija, be to pasakė, kad S. L. kaltę dėl nukentėjusiojo sumušimo suvertė jam, dėl ko jis labai supyko, o D. L. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo S. L. , nes ją apklausęs kriminalistas nepatikėjo ja, liepė nemeluoti ir nedangstyti kitų ir pagrasino, kad ji pati gali nukentėti, o tyrėja sakė, kad S. L. prisipažino ir kad filmuotoje medžiagoje matyti, kad jie prie to vyro kabinėjasi), tokie nuteistojo S. L. bei liudytojų E. K. ir D. L. paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra neįtikinantys ir nelogiški. Visų pirma, kaip jau minėta, būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti šių asmenų parodymai atitinka tiek tarpusavyje, tiek ir kitus byloje surinktus faktinius duomenis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis S. L. ar liudytojai E. K. , D. L. būtų apskundę neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojais apklausti nuteistąjį S. L. ir liudytojus D. L. bei E. K. apklausę tyrėjai J. N. ir M. Ž. paneigė darę kokį nors neteisėtą poveikį šiems asmenims ar įtakoję jų parodymus. Nuteistojo S. L. gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja tą aplinkybę, jog vaizdo įrašus tyrėjai gavo dar iki S. L. , E. K. ir D. L. apklausų, tačiau tai yra visiškai suprantama, nes UAB „Maxima“ atstovo pateikto vaizdo įrašo pagalba ir buvo nustatyti asmenys, galėję dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme ar matyti įvykį, tačiau tai nereiškia, jog remiantis šiais duomenimis apklausiami asmenys buvo priversti duoti tikrovės neatitinkančius parodymus apie įvykio aplinkybes. Be to, kaip matyti iš S. L. 2011-05-11, 2011-05-18 apklausos įtariamuoju, taip pat jo parodymų patikrinimo vietoje protokolų, atliekant visus šiuos procesinius veiksmus, kurių metu S. L. prisipažino sudavęs nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis, dalyvavo S. L. gynėjas, tačiau nei jis, nei pats nuteistasis jokių pastabų dėl šiuos procesinius veiksmus atliekančių pareigūnų neteisėto ar netinkamo elgesio nepareiškė. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, S. L. smūgių sudavimą nukentėjusiajam pripažino ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamų apklausų metu, bet ir atliekant teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę (psichologinio tyrimo metu S. L. paaiškino, kad norėjo pamokyti nukentėjusįjį, jį pastūmė ir gal kartą sudavė, nes šis pats prisikabino (t. 2, b.l. 49-51), taip pat apklausiamas teisme, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo bei suėmimo termino pratęsimo klausimus (teismo posėdžių metu S. L. prisipažino kaltu dėl tyčinio S. S. nužudymo ir paaiškino, kad įvykio metu buvo susinervinęs, nukentėjusysis jį įžeidė necenzūriniais žodžiais, viskas įvyko spontaniškai, netyčia, jis nesitikėjo, kad nuo jo smūgių galėjo kilti tokios pasekmės, ir jokių aplinkybių apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų jam daromą neteisėtą poveikį jo suėmimo klausimą sprendžiančiam teismui nenurodė (t. 2, b.l. 70-71, 77-78). Pažymėtina, jog ir paskutinės apklausos įtariamuoju metu, kuomet S. L. apklausė ne tyrėja J. N. , kuri, pasak apelianto galėjo daryti poveikį jo ginamajam, bet tyrėja L. Š. , o apklausoje kaip S. L. gynėjas dalyvavo pats apeliantas, nuteistasis patvirtino, jog pastūmė nukentėjusįjį, po ko šis nukrito ant automobilio variklio dangčio ir atsitrenkęs į jį nuo jo nuslydo ant žemės, tik nurodė, jog neprisimena, kas vyko po to, o tai iš esmės neprieštarauja ankstesniems jo paties bei liudytojų E. K. ir D. L. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojos D. L. aiškinimas, kad ikiteisminio tyrimo metu ji davė melagingus parodymus, nes jai buvo liepta nedangstyti kitų, dėl ko ji bijojo pati nukentėti, iš esmės prieštarauja jos pačios parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji, kaip smurtavusį nukentėjusiojo atžvilgiu nurodė tik S. L. , o aiškindama apie E. K. , kuris taip pat buvo įvykio vietoje ir, pasak tyrėjos, taip pat buvo užfiksuotas kaip besikabinėjantis prie nukentėjusiojo, veiksmus ji jau aiškino, jog pastarasis nukentėjusiajam nieko nedarė, jo nemušė, tik ramino S. L. . Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad E. K. pirmą kartą parodymus apie S. L. suduotus smūgius nukentėjusiajam davė apklausiamas ne kaip liudytojas, o kaip įtariamasis, jo apklausoje dalyvavo gynėjas, tačiau nei jis, nei pats E. K. jokių pastabų, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai daro neleistiną poveikį įtariamajam ar protokole fiksuoja ne visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepareiškė (t. 1, b.l. 126-127). Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, analogiškus parodymus apie įvykio aplinkybes E. K. davė ir po to, kai ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas ir jis buvo apklaustas liudytoju. Pažymėtina ir tai, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2011-12-16 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą E. K. atžvilgiu, kuriame yra išdėstyti S. L. parodymai, kad įvykio metu nukentėjusįjį mušė tik jis vienas ir E. K. prie to neprisidėjo, 2011-12-16 buvo išsiųstas E. K. (t. 1, b.l. 146-148, 152), taigi 2012-01-04 vykusios liudytojo apklausos metu E. K. žinojo, kokius parodymus apie įvykį davė S. L. ir jau neturėjo jokio pagrindo ant pastarojo pykti. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad tokių E. K. parodymų, jog tuo metu, kai S. L. spardė nukentėjusįjį, jis buvo prie „Swedbank“ pastato, byloje nėra. Kaip jau minėta, apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu E. K. nurodė, kad jis tuo metu buvo ties banko pastatu, ties laiptais, o apklaustas įtariamuoju jis nurodė, kad tuo metu buvo maždaug 2 metrų atstumu į banko „Snoras“ pusę (t. 1, b.l. 127), o tai neprieštarauja „Snoro“ banko kameromis užfiksuotoms aplinkybėms, kad E. K. ir D. L. , eidami šaligatviu į „Swedbank“ pusę, stabtelėjo ir atsisuko, tuo pačiu metu ta pačia kryptimi iš už automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio automobilio galo atėjo S. L. , kuris netrukus priėjo prie E. K. ir D. L. ir jie visi vis stabtelėdami ir atsisukdami į parduotuvės „Maxima“ pusę, nuėjo iki gatvės, o po to kirto Mindaugo gatvę „Swedbank“ pastato link (t. 1, b.l. 81-82). Nepagrįstas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas ir dėl liudytojos D. A. parodymų patikimumo. Iš tiesų, D. A. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, šią liudytoją nukentėjusiosios atpažino tik teisiamojo posėdžio metu peržiūrint prekybos centro MAXIMA kamerų užfiksuotą vaizdo įrašą, taigi, natūralu, kad kreipėsi į pastarąją, jog ši atvyktų į teismą ir duotų parodymus apie tai, ką matė įvykio metu būdama prekybos centre, ką iš esmės patvirtina ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti šios liudytojos parodymai. Vien tos aplinkybės, kad liudytoja į teismą atvyko nukentėjusiųjų prašymu ir galbūt kartu su jomis, neleido teismui vienareikšmiškai vertinti jos parodymus kaip nepatikimus. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi ir dėl to duodama parodymus teisme galėjo nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, byloje nėra, todėl jos parodymai pagrįstai buvo vertinami kartu su kitais faktiniais bylos duomenimis.