Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Saudargaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Taip pat pareiškėjas teigia, kad Sprendimo turinys neatitinka UTPĮ 98¹ straipsnio 1 ir 2 dalies, 133 straipsnio 21 dalies, 140 straipsnio 3 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jame jokie, t. y., netgi bendriausi ir abstrakčiausi faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra nurodyti, todėl šis Sprendimas yra neteisėtas vien dėl šios priežasties.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2024 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 24S278007, kuriuo nuspręsta pareiškėją O. T. grąžinti į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui, remiantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760285874, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 6 d. (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi).

2024 m. kovo 12 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S77046 pareiškėjui išduotas Leidimas laikinai gyventi panaikintas, nes: (i) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; (ii) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir (iii) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta (UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.). Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė asmens turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

2024 m. balandžio 23 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S106945 nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams). Šis sprendimas priimtas, nes pareiškėjo leidimas gyventi buvo panaikintas.

2024 m. lapkričio 30 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y., įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y., iki 2024 m. gruodžio 6 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Uzbekistanas. Sprendimas priimtas, nes: (i) asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ii) asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 7 punktas bei UTPĮ 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 punktas).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatyme (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. gruodžio 1 d.) nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka ir kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (UTPĮ 1 str. 1 d.).

UTPĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatyti sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę pagrindai. Kadangi ginčijamas Sprendimas priimtas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais, atskleistinas šių normų turinys. Minėtos normos nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai: jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (UTPĮ 125 str. 1 d. 2 p.); kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (UTPĮ 125 str. 1 d. 7 p.).

Ginčijamas Sprendimas taip pat priimtas UTPĮ 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalių pagrindais. Pagal UTPĮ 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (UTPĮ 127 str. 3¹ d.). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 str. 6 d.).

Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 str. 7 d.). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas).

Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal UTPĮ 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą, be kita ko, nustatė, jog pareiškėjui yra panaikintas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas šių aplinkybių neginčija.

Tokiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad aptariamas bylai reikšmingas teisinis reguliavimas atkleidžia, jog teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, UTPĮ 125 straipsnio nuostatų analizė UTPĮ 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.

Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes jo Leidimas laikinai gyventi panaikintas) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies (UTPĮ 124 str. 3 d., 130 str. 1 ir 2 d.) nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs minėtos direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-2332/2011, 2024 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2280-821/2024 ir kt.).

Taigi, šiame kontekste svarbios nuostatos yra įtvirtintos UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, reglamentuojančiose atvejus, kuomet draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį, t. y. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Atsakovės Sprendime yra nurodyta, kad UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių nenustatyta. Pareiškėjas savo skunde ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo šiuo aspektu nekvestionuoja, taigi, minėtų aplinkybių neginčija.

Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad UTPĮ 124 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiu atveju atsakingos institucijos nepriima sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys. Nagrinėjamos administracinės bylos medžiagoje nėra duomenų apie UTPĮ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimą.

Atitinkamai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti imperatyvūs UTPĮ įtvirtinti pagrindai, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti grąžinamas į kilmės šalį.

Visgi, savo pateiktame skunde pareiškėjas atsakovės Sprendimą iš esmės ginčija teigdamas, kad išsiuntus jį iš Lietuvos Respublikos komplikuotųsi susiklostę bet kokie jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, o kilmės šalyje jis seniai yra nutraukęs visus ryšius, ten neturi giminių.

Vertindama pareiškėjo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Pastebėtina, kad šiuo aspektu Sprendime yra nurodyta, jog atsakovė atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes. Nors Sprendimas šiuo klausimu stokoja detalumo, vis dėlto nagrinėjamos bylos medžiagos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo ryšiai šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai buvo įvertinti Migracijos departamentui priimant sprendimą panaikinti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: minėtame Migracijos departamento sprendime nurodyta, kad pareiškėjo turėti šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje nenustatyti, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra; taip pat minėtame sprendime nurodyta, kad vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, jog asmeniui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei Leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje, o tai, Migracijos departamento vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ryšių Lietuvos Respublikoje.

Aplinkybių dėl galimų pareiškėjo ryšių Lietuvos Respublikoje vertinimo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į šioms aplinkybėms vertinti reikšmingą laikotarpį: Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo įteiktas per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Uzbekistane 2023 m. spalio 5 d., o ginčijamas atsakovės Sprendimas priimtas 2024 m. lapkričio 30 d. Kitaip tariant, vos daugiau, nei vienerių metų laikotarpis, praleistas priimančiojoje šalyje, teismo vertinimu, paprastai nesuponuoja tvarių, ilgalaikių socialinių, ekonominių santykių egzistavimo. Kitas reikšmingas aspektas, teismo vertinimu, yra tas, kad pareiškėjas savo skunde apsiribojo abstrakčiais teiginiais apie ginčijamo Sprendimo vykdymo atveju kilsiančias neigiamas pasekmes jo ryšiams Lietuvos Respublikoje, tačiau nei šeiminių, nei socialinių ryšių niekaip nedetalizavo, neatskleidė jų pobūdžio, intensyvumo ar trukmės, nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, kurie pagrįstų atitinkamų ryšių egzistavimą.

Tokiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad vien tik bendro pobūdžio pareiškėjo teiginiai dėl Sprendimu daromą žalą jo ryšiams Lietuvos Respublikoje, nėra pakankami, siekiant nustatyti reikšmingą asmeninį ir socialinį įsitvirtinimą šalyje, kaip svarbų veiksnį, vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kitaip tariant, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė turintis šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas kaip nepagrįstus atmeta aptartus pareiškėjo argumentus dėl Sprendimu daromos žalos pareiškėjo ryšiams Lietuvos Respublikoje. Taigi, konstatuotina, kad atsakovė atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei jas įvertino, spręsdama klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Taip pat nepagrįstais teismas laiko pareiškėjo argumentus, kuriais referuojama į Teisingumo Teismo praktiką bei ES teisės aktus, susijusius su ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimo laisve. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal į bylą pateiktus duomenis pareiškėjas yra trečiosios šalies pilietis; pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas turi kitos ES valstybės narės pilietybę ar yra ES piliečio šeimos narys. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skunde nurodoma Teisingumo Teismo praktika ir ES teisės normos nėra susiję su šioje administracinėje byloje nagrinėjamu teisiniu ginču ir atitinkamo teisinio santykio nereglamentuoja.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas pateiktame skunde atsakovės priimtą Sprendimą ginčija, be kita ko, remdamasis argumentais, susijusiais su tuo, jog nebuvo nustatyta jokia pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikai. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atsakovės Sprendimas, kaip jau minėta, pagrįstas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, taip pat 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalimis, tačiau nė viena iš šių nuostatų (taip pat jokie Sprendime nurodyti motyvai) nėra susiję su aplinkybėmis dėl užsieniečio grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo. Kitaip tariant, šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimui jokios įtakos neturėjo klausimas, ar pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Todėl su šiuo aspektu susiję pareiškėjo argumentai laikomi nepagrįsti ir atmetami.

Apibendrindamas, teismas sprendžia, kad atsakovė ginčijamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvena neteisėtai, nes jam išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra panaikintas. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu duomenų apie jokį kitą dokumentą, suteikiantį pareiškėjui teisę būti ar gyventi šalyje, nenustatyta. Be to, dėl pareiškėjo yra priimtas sprendimas uždrausti atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi. Taigi, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kvestionavimu jo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems reikalavimams aspektu pirmiausia pažymėtina, kad minėta norma nustato, jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2024 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1836-502/2024). Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-502/2024).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į šiame procesiniame sprendime jau aptartą teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatęs tokias, kaip nagrinėjamoje byloje, aplinkybes, atsakovė privalo priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo, jei nėra UTPĮ 124 straipsnio 3 dalyje ir 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių, teismas vertina, kad atsakovės priimtas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Iš Sprendimo turinio yra aišku, kad jis buvo priimtas atsižvelgus į objektyviai ir nešališkai nustatytą aplinkybę – Migracijos departamento panaikintą pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Spendime, be kita ko, referuojama ir į jo priėmimui reikšmingas UTPĮ 128 bei 130 straipsnių normas, nurodoma Sprendimo apskundimo tvarka. Taigi, teismo įsitikinimu, iš Sprendimo pareiškėjui turėjo būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai; nėra jokių pagrįstų pagrindų, suponuojančių, kad pareiškėjui būtų neužtikrinta galimybė tinkamai įgyvendinti Sprendimu suteiktą teisę savanoriškai išvykti į kilmės šalį, įvykdant pareigą tai padaryti per atsakovės nustatytą 7 dienų terminą, taip pat įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į teisminę savo teisių gynybą.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovė, priimdama Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86‑87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo O. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismą.