- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-30
- Bylos Nr.
- eI3-1937-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00109-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Gitana Martyšienė
- Kategorijos
atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Jolitai Baturai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. patikslintą skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl kompensacijos už negautą tarnybinę uniformą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. D. pateikė teismui skundą (patikslintą), kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD, ir Departamentas) 993,17 Eur dydžio kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pradiniame skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas nurodo, kad jis nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo VAD (duomenys neskelbtini). Nors kiekvienas pareigūnas, atliekantis tarnybą VAD, privalo dėvėti tarnybinę uniformą, tačiau pareiškėjui laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. nebuvo išduota visa priklausanti tarnybinė uniforma. Vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą tarnybinėmis uniformomis reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas, ir Vidaus tarnybos statutas); kadangi iki Statuto priėmimo tokio pobūdžio pareigūnų socialinės garantijos, kaip aprūpinimas valstybės lėšomis tarnybine uniforma, nei valstybė, nei VAD nebuvo prisiėmusi, todėl pareiškėjas savo reikalavimo atsiradimo pradžia laiko būtent Statuto įsigaliojimo datą, t. y. 2003 m. gegužės 1 d. Nurodo, kad pareiškėjas, jam neišdavus tarnybinės uniformos, tarnyboje nešiojo savo nuosavus drabužius, dėl ko patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo, o tai laikoma jo tiesioginėmis patirtomis išlaidomis. Teigia, kad iš viso už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. atsakovas pareiškėjui neišdavė tarnybinės uniformos ar jos dalių už 3 310,56 Eur sumą, todėl būtent šią sumą pareiškėjas laiko tiesioginiais savo nuostoliais, kuriuos patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo, t. y. įstatyme nustatytos pareigos valstybės lėšomis aprūpinti tarnybine uniforma nevykdymo. Kadangi pareiškėjas nekaupė duomenų apie tai, kiek jis realiai patyrė išlaidų dėl neišduotos tarnybinės uniformos, tad, atsižvelgdamas į administracinių teismų praktikoje suformuotus nuostolių (kompensacijos) dydžio apskaičiavimo kriterijus ir taikomą patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą, t. y. 30 procentų nuo bendros priklausiusios išduoti ir neišduotos tarnybinės uniformos žalos atlyginimo, pareiškėjas reikalauja iš atsakovo priteisti iš viso 993,17 Eur kompensacijos už laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. priklausiusią, tačiau neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (patikslintą), kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu (patikslintu) nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą; taip pat prašo pareiškėjo skunde (patikslintame) išdėstyto reikalavimo atžvilgiu taikyti bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu, t. y. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., dirbo VAD, buvo (duomenys neskelbtini); iki (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose, o nuo (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) pareigose. Vidaus tarnybos statuto, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 46 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas; Statutas buvo keičiamas ir analogiška nuostata vėliau įtvirtinta Statuto 54 straipsnyje. VAD 2003 m. liepos 11 d., 2006 m. vasario 8 d., 2015 m. rugsėjo 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. priėmė įsakymus, reglamentuojančius VAD statutinių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką bei taisykles. Nurodo, kad VAD pareigūnams nebuvo ir nėra privaloma uniforminė apranga, kitaip vadinama kasdienine vidaus tarnybos uniforma arba žinoma kaip „paradinė uniforma“. Uniforminė apranga išduodama ir dėvima tik esant poreikiui ir Departamento direktoriui priėmus dėl to atitinkamą įsakymą. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. VAD direktorius nebuvo priėmęs jokio įsakymo Departamento pareigūnų, įskaitant ir pareiškėjo, atžvilgiu, kuriuo jie būtų įpareigoti įsakyme nurodytais konkrečiais atvejais dėvėti uniforminę aprangą. Be to, ginčo laikotarpiu dėvėti uniforminę aprangą Departamente nebuvo jokio poreikio, todėl VAD niekada jos ir nepirko bei niekada jos neišdavinėjo Departamento pareigūnams. Departamento pareigūnų kasdieninė uniforma, dėvima kasdien, yra civilinė apranga, t. y. vyriškas, klasikinio stiliaus kostiumas, o uniforminė apranga, minėta, Departamento pareigūnams išduodama ir dėvima tik esant poreikiui bei VAD direktoriui priėmus dėl to atitinkamą įsakymą. Taigi nebuvo nė vieno atvejo, kai pareiškėjas privalėjo dėvėti uniforminę aprangą, o kadangi tokio poreikio nebuvo, tad ir pirkti šios uniformos savo lėšomis (šios uniformos neišdavimo atveju) pareiškėjas neprivalėjo, todėl ir jokių turtinių nuostolių jis negalėjo patirti. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jam uniforminės aprangos dėvėjimas Departamente buvo privalomas, taip pat nepateikė jokių žalos atsiradimo faktą patvirtinančių duomenų, o išdėstė tik deklaratyvaus pobūdžio teiginius. Atsakovas mano, kad sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nuosekliai formuojamą praktiką taikant patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą, t. y. statutiniams valstybės tarnautojams šios kategorijos bylose priteistinas 30 procentų nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos žalos (kompensacijos) atlyginimas; pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai patirtas išlaidas drabužių ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, patirtų nuostolių dydis lygus 30 procentų uniformos dalių vertės. Mano, kad pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių konkrečių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui bei jų taisymui, tad darytina išvada, jog 30 procentų nuo neišduotų tarnybinės uniformos dalių bendros 1 979,89 Eur sumos, kurią konkrečiai apskaičiavo Departamentas, tik 593,97 Eur yra pagrįsta ir pakankama turtinės žalos (kompensacijos) suma. Ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad pareigūnai, kurie atleidžiami iš tarnybos arba pereina tarnauti į kitą vidaus reikalų sistemos statutinę įstaigą, tarnybinę uniformą grąžina į aprangos sandėlį, o negrąžinus tarnybinės uniformos, kurios dėvėjimo laikas nepasibaigęs, iš pareigūno išskaičiuojama jos likutinė vertė; likutinę vertę apskaičiuoja atsakingas Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojas. Todėl, jeigu pareiškėjui būtų išduota tarnybinė uniforma / jos dalys, tai (duomenys neskelbtini) atleidus pareiškėją iš tarnybos jis turėtų grąžinti uniformą ir jos dalis į Departamento aprangos sandėlį, nes jų dėvėjimo laikas būtų dar nepasibaigęs. To nepadarius, uniformos ir jos dalių likutinę vertę Departamentas išskaičiuotų iš pareiškėjo. Atsakovo manymu, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu dėl kompensacijos priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį iki 2016 m. sausio mėnesio. Pažymi, kad turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi nei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nėra sureguliavę terminų pareikšti reikalavimams dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Šiuo atveju pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., o į teismą kreipėsi tik 2020 m. sausio mėnesį, tad laikytina, kad reikalavimui dėl kompensacijos priteisimo už laikotarpį iki 2016 mėn. sausio mėnesio jis praleido ieškinio senaties terminą; todėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas tik nuo ginčo teisinių santykių, buvusių tarp šalių nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2017 m. gruodžio 5 d. Taip pat atsakovas pažymi, kad neturėtų būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi jo pagrindinis reikalavimas priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, o išvestinis reikalavimas priteisti kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas kyla iš civilinių teisinių santykių.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė patikslintą skundą palaikė bei prašė jį tenkinti. Mano, kad senaties terminas nėra praleistas, kadangi senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2017 m. gruodžio 5 d. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog tai yra „paradinė uniforma“; pareiškėjas dirbdamas pastatų apsaugoje dėvėjo civilinę aprangą ir juodą kostiumą. Teigė, kad už uniforminį švarką nėra prašoma priteisti kompensacijos; tačiau pirštinės, kepurė ir šalikas žiemą yra būtini.
Atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėjui priklausė civilinis kostiumas ir juoda apranga. Pažymėjo, kad atsiliepimuose klaidingai nurodytas laikotarpis dėl senaties termino skaičiavimo, t. y. vietoje „2016 m. sausio mėnesio“ visur turėtų būti „2017 m. sausio mėnuo“.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 993,17 Eur dydžio kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat byloje keliamas ieškinio senaties taikymo klausimas.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. D. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo VAD (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini) dirbęs (duomenys neskelbtini) pareigose, o nuo (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) pareigose.
VAD direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas M. D. buvo atleistas iš vidaus tarnybos.
6. 2019 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas (jo atstovė) kreipėsi į VAD su prašymu dėl dokumentų ir duomenų pateikimo, į kurį Departamentas 2019 m. gruodžio 17 d. pateikė atsakymą su duomenimis apie M. D. išduotas tarnybinės uniformos sudedamąsias dalis nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. (nurodant rūšį, kiekį, kainą ir kt.). Be to, Departamentas pažymėjo, kad pateikti duomenys neapima uniforminės aprangos, kitaip žinomos kaip „paradinė uniforma“, kadangi VAD pareigūnams ji nėra privaloma. Nurodė, kad uniforminė apranga išduodama ir dėvima tik esant poreikiui ir Departamento direktoriui priėmus dėl to atitinkamą įsakymą. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. Departamento direktorius nebuvo priėmęs jokio įsakymo Departamento pareigūnų, įskaitant ir pareiškėjo M. D., atžvilgiu, kuriuo jie būtų įpareigoti įsakyme nurodytais konkrečiais atvejais dėvėti uniforminę aprangą. Be to, pažymėjo, kad dėvėti uniforminę aprangą Departamente nebuvo jokio poreikio, todėl Departamentas niekada jos nepirko ir VAD pareigūnams niekada neišdavinėjo.
7. Teismas pažymi, kad pareiškėjas kompensacijos už negautą tarnybinę uniformą ir jos dalis iki 2003-05-01 neprašo, tad plačiau dėl to sprendime nėra pasisakoma.
8. Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 18 straipsnis nustato, kad Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų statusą nustato Valstybės tarnybos įstatymas, šis Įstatymas bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius santykius, o kitų Vadovybės apsaugos departamento valstybės tarnautojų – Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnybos teisinius santykius.
Taigi, pagal šią teisės normą, Vidaus tarnybos statutas taikomas ir VAD pareigūnams.
9. Santykius, susijusius su tarnybinių uniformų skyrimu (dėvėjimu) VAD, reguliuoja Vidaus tarnybos statuto, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 46 straipsnio 1 dalis, kuri nustatė, kad pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo 2006 m. lapkričio 1 d.) inter alia (be kita ko) buvo nustatyta, kad pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius tvirtina Vyriausybė, o pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.
Vidaus tarnybos statutas buvo keičiamas, įskaitant normas, reguliuojančias tarnybinių uniformų dėvėjimą. Šie santykiai vėliau aktualiu ginčui laikotarpiu buvo reguliuojami Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnyje.
Aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, taip pat pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas (žr., pvz., 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010; 2011 m. kovo 14 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011; ir kt.). Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010; 2011 m. kovo 14 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Teisės aktai nenumato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, todėl minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).
10. Įvertinus paminėtą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareigą išduoti tarnybinę uniformą ginčo laikotarpiu (nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d.) imperatyviai nustatė Statuto 46 straipsnio 1 dalis, 54 straipsnio 1 dalis, pagal kurias pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas.
Ginčo laikotarpiu taip pat yra aktualūs Statuto ir Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo pagrindu priimti VAD direktoriaus atitinkami įsakymai, t. y. 2003 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 1V-91, 2006 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. 1V-51, 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. V-347 ir 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. V-351, bei jais patvirtintos atitinkamos taisyklės, tvarkos ir normos.
Šiais VAD direktoriaus įsakymais be kita ko patvirtinta kokios tarnybinės uniformos gali būti išduodamos VAD pareigūnams. Pažymėtina, kad dėvėjimo normos nustato tarnybinės uniformos išdavimo kiekį ir dėvėjimo laiką.
11. Taigi, įstatymų leidėjas ir VAD direktorius akivaizdžiai patvirtino, kad tarnybos pareigūnams turi būti suteikiamos tarnybinės uniformos.
12. LVAT yra konstatavęs, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012; 2012 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012; 2012 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012; ir kt.).
13. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjui nebuvo išduota visa tarnybinė uniforma ir jos dalys ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. (šią aplinkybę patvirtina tiek pačios ginčo šalys, tiek ir kiti byloje esantys įrodymai); ginčo šalys iš esmės nesutaria tik tam tikroje dalyje dėl tarnybinės uniformos, tame tarpe „paradinės uniformos“ (kasdieninės vidaus tarnybos uniformos), dalių, jų kiekio ir kainos (pastaruoju aspektu teismas plačiau pasisako vėlesnėje šio sprendimo dalyje, t. y. 18 dalyje).
Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pasibaigus išduotos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis).
14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo suformuluotą reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai formuojamą poziciją, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012; 2012 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012; 2012 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A552-2695/2012; ir kt.), konstatuoja, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam turtinę žalą, kuri pasireiškė jo turėtomis išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant atitinkamus rūbus ir avalynę, kurią jis dėvėjo vietoje jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti.
15. Nagrinėjamu atveju, vertinant atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišdavus pareiškėjui tarnybinės uniformos dalių, laikotarpį, per kurį pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d.), pareiškėjo dėl to patirtas pasekmes ir nepatogumus (neabejotina, kad uniformą reikėjo dažnai skalbti, taisyti, savo lėšomis pirkti atskiras uniformos dalis), yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kuri pasireiškė jo turėtomis išlaidomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoje jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisant tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs.
Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad jis dėl to, jog jam nebuvo išduota tarnybinė uniforma, tarnyboje nešiodamas savo drabužius, patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo, atsakovo yra nepaneigti. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).
16. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad duomenų apie tai, kiek realiai išlaidų patyrė, jis nekaupė. Dėl to pareiškėjas patirtos žalos dydžio negalėjo pagrįsti objektyviais įrodymais. Patirtos žalos dydį pareiškėjas apskaičiavo atsižvelgdamas į administracinių teismų praktikoje suformuotus nuostolių (kompensacijos) dydžio apskaičiavimo kriterijus ir taikomą patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą – 30 procentų nuo bendros priklausančios išduoti ir neišduotos tarnybinės uniformos sumos.
17. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Teismas, taikydamas šią materialiosios teisės normą, nurodo, kad tais atvejais, kai akivaizdu, jog tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į bylos šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, nagrinėdama iš esmės analogišką ginčą dėl tarnybinės uniformos dalių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišdavimo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, vertino, jog Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjų patirtos žalos dydžio apskaičiavimas taikytas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo laiku statutiniams pareigūnams, kuriose pripažinta, kad, pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbams ir avalynei įsigyti ar jiems taisyti, jų patirtų nuostolių dydis lygus minėtos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos tvarkos 1 punkte įtvirtintai kompensacijai (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimą administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013; 2013 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013; ir kt.).
Atsižvelgdama į tai, kad Vidaus tarnybos statutas ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kaip minėta, panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju mutatis mutandis turėtų būti atsižvelgiama į pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, taikant patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą – pareiškėjui priteisiamas 30 proc. nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos žalos atlyginimas. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje tokia suma laikytina protinga ir proporcinga patirtai turtinei žalai atlyginti.
18. Ginčo šalys pateikė teismui išsamius paskaičiavimus dėl pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d.; pagal pareiškėjo paskaičiavimą neišduoto inventoriaus už 3 310,56 Eur, o pagal atsakovo paskaičiavimą – 1 979,89 Eur.
Teismas, įvertinęs ginčo šalių paskaičiavimus ir argumentus, konstatuota, kad atsakovo paskaičiavimas yra teisingesnis, tad būtent jo paskaičiavimo variantu ir turi būti vadovaujamasi priteisiant pareiškėjui turtinę žalą.
Visų pirma, pareiškėjas neteisingai paskaičiavo negauto inventoriaus kainą už laikotarpį nuo 2015-09-14 iki 2016-09-16; t. y. jis skaičiavo inventoriaus pilną kainą. Tačiau teismas tokius paskaičiavimus atmeta kaip nepagrįstus. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad už minėtą laikotarpį negauto inventoriaus kaina turi būti sumažinta, atsižvelgiant į Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarkos, patvirtintos VAD direktoriaus 2016-09-16 įsakymu Nr. V-351, 29-31 punktus. Atsakovas, atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą ir pareiškėjo tarnybos laiką iki jo atleidimo, nuo 2015-09-14 negauto inventoriaus visą vertę bei jo likutinę vertę, pagrįstai nurodė sumažintą negauto inventoriaus kainą.
Antra, pareiškėjas paskaičiavo nuostolius dėl neišduotos taip vadinamos „paradinės uniformos“ (kasdieninės vidaus tarnybos uniformos), jos dalių – pirštinių ir kt. Tačiau pareiškėjas nedetalizuoja, kokiomis progomis ir atvejais ši uniforminė apranga jam buvo būtina. Akcentuotina, kad teisės aktais vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams (nagrinėjamu atveju VAD direktoriui) buvo suteikta diskrecijos teisė savo vidiniais teisės aktais nuspręsti, kokių tarnybinių uniformų išdavimas yra privalomas, o kokių neprivalomas. Taip pat iš LR Vyriausybės 2004-06-14 nutarimo Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“, galiojusio iki 2016-01-01, Departamento pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių, patvirtintų VAD direktoriaus 2006-02-8 įsakymu Nr. 1V-51, 7-8 punktų, Departamento pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų dėvėjimo taisyklių, patvirtintų VAD direktoriaus 2015-09-14 įsakymu Nr. V-347, 9 punkto, Departamento pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarkos, patvirtintos VAD direktoriaus 2016-09-16 įsakymu Nr. V-351, 15 punkto matyti, kad minėta uniforminė apranga pareigūnams išduodama ir dėvima tik esant poreikiui, be to, VAD direktoriui priėmus dėl to atitinkamą įsakymą. Byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu VAD direktorius būtų priėmęs atskirą įsakymą (ar įsakymus), kuriuo (kuriais) VAD pareigūnai būtų buvę įpareigoti įsakyme (įsakymuose) nurodytais konkrečiais atvejais dėvėti minėtą „paradinę uniformą“. Atsakovas pažymėjo, kad VAD niekada šios uniformos nepirko ir Departamento pareigūnams niekada neišdavinėjo. Be to, sutiktina ir su atsakovo teiginiu, kad nesant poreikiui dėvėti minėtą uniformą, pareiškėjui nebuvo ir jokio tikslo (pagrindo) šią uniformą pirkti savo lėšomis; tad jokių nuostolių pareiškėjas patirti negalėjo.
Taigi, byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išduota inventoriaus už 1 979,89 Eur. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į anksčiau minėtą administracinių teismų praktiką, yra pagrindas pareiškėjui priteisti 593,97 Eur (1 979,89 Eur * 30 proc.) turtinės žalos.
19. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, tad prašo taikyti ieškinio senatį. Atsakovas nurodo, kad ginčo atveju reikia vadovautis tuo metu galiojusio DK 27 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio DK straipsnio 2 dalyje) nustatytu bendruoju trejų metų ieškinio senaties terminu, t. y. taikant senatį būtina remtis DK normomis, kurios numatytos taikyti skaičiuojant senaties terminą analogiškoms kompensacijoms, susijusioms su tarnybos teisiniais santykiais (pvz., darbo užmokesčio skolos, pensijų, kitų kompensacijų). Atsakovas teigia, kad nei darbo užmokesčio, nei pensijų, nei kitų išmokų nemokėjimo atveju nėra laikoma, jog priklausomo mokėjimo nemokėjimas senaties terminą atnaujina kiekvieną dieną. Tad nėra ir teisinio pagrindo pareiškėjo prašomai priteisti kompensacijai taikyti išskirtines taisykles.
Tačiau teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka, nes jie neatitinka teismų praktikos.
20. Visų pirma, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. reikalavimams dėl žalos atlyginimo, yra taikomas būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz., 2018-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-967-756/2018; 217-01-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017; ir kt.). Tad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo remtis DK normomis.
21. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad pareigos išduoti tarnybinę uniformą ar jos dalis nevykdymas yra tęstinis pažeidimas, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), o atsakovo neteisėti veiksmai, neišduodant tarnybinių uniformų dalių, tęsiasi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-1695/2013; 2014 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014; ir kt.).
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nutrūkus tarnybos teisiniams santykiams, atsakovas nebeturi pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinėmis uniformomis ir jų dalimis, tai reiškia, jog nutrūksta ir atsakovo daromas pažeidimas, kuris, remiantis aptarta LVAT praktika, iki nurodyto momento, t. y. iki tarnybos santykių nutrūkimo, buvo tęstinis; tad tokiu atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos (žr., pvz., 2018-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-967-756/2018; 217-01-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017; ir kt.).
22. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas (duomenys neskelbtini); tad būtent nuo tada ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu dėl minėto tęstinio pažeidimo. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2020-01-13, t. y. nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.
23. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjas, priešingai nei teigia atsakovas, nėra praleidęs ieškinio senaties termino; tad nėra ir pagrindo taikyti atsakovo prašomą ieškinio senatį.
24. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas su tuo nesutinka; teigia, kad CK 6.210 ir 6.37 straipsniai nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams ir negali būti taikomi viešosios teisės nustatytiems privalomiesiems mokėjimams. Kadangi pareiškėjo pagrindinis reikalavimas priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, jo išvestinis reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis, tačiau, minėta, galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, įtvirtintą CK. Tai reiškia, kad pagrindinis pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra dėl žalos atlyginimo, t. y. dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui už įstatyme nustatytos pareigos nevykdymą (CK 6.246 straipsnis, 6.271 straipsnis). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė.
Taigi, byloje konstatavus sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir priteisus turtinės žalos atlyginimą, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi bei 6.37 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas priteisė pareiškėjui iš atsakovo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (593,97 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2020-01-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
25. Pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, tad jis turi teisę į dalies savo patirtų išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40-41 straipsniai).
Pareiškėjas iš viso patyrė 600 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos, racionalios ir būtinos bei atitinka teisės aktuose nustatytus dydžius (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir kt.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas tik iš dalies, į skundo tenkinimo apimtį, yra pagrindas pareiškėjui priteisti 450 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132-133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. D. skundą (patikslintą) tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. D. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 593,97 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 97 ct) turtinei žalai atlyginti; 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (t. y. 593,97 Eur) nuo 2020 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.