Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas pareiškėjui saugumas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2017-01-22.

Pareiškėjas teigė, kad Pataisos įstaigos pareigūnai neužtikrino jo saugumo, todėl 2017-01-22 buvo sužalota jo sveikata. Pareiškėjas nurodė, jog 2017-01-22, 21 val. 8 kamerų tipo patalpoje G. B. ir N. N. sudavė daug smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, badė peiliu į kojas, nugarą, rankas, apipylė verdančiu vandeniu, išmušė 4 dantis.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apylinkės teismas 2018-02-07 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-107-359/2018, įvertinęs baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisiamojo posėdžio metu duotus kaltinamųjų G. B. ir N. N. paaiškinimus nukentėjusiojo J. U. paaiškinimus teisiamojo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu, teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų R. L., A. R., B. S., T. R. parodymuose nurodytas aplinkybes, išanalizavęs byloje esančias teismo medicinos specialisto išvadas N. G272/2017(02), pG1762(02), pG2498/2017(02) apie pas nukentėjusįjį J. U. rastų kūno sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, sunkumą, padarymo mechanizmą bei padarymo laiką, įvertinęs byloje esančius asmens apžiūros ir įvykio vietos apžiūros duomenis sprendžia, kad visi aukščiau nurodytų įrodymų ir duomenų analizė patvirtina, kad: 1) kaltinamasis nuteistasis G. B. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už kitą nusikaltimą, Pravieniškių pataisos namuose-atviroje kolonijoje 2-me sektoriuje, atlikdamas bausmę už drausmines nuobaudas būdamas patalpintas į kamerų tipo patalpas, 2017 m. sausio mėn. viduryje, kamerų tipo patalpoje Nr. 8, tyčia sudavė nenustatytą skaičių smūgių diržu kitam nuteistajam nukentėjusiajam J. U. į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. 2) Be to, įrodyta ir tai, kaltinamieji nuteistieji G. B. ir N. N. atlikdami laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už kitus nusikaltimus, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2-me sektoriuje, už drausmines nuobaudas būdami patalpinti į kamerų tipo patalpą Nr. 8, 2017 m. sausio mėn. viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, vakare, tiksliai nenustatytą valandą, veikdami bendrai, tyčia užpuolę nukentėjusįjį nuteistąjį J. U. ir užpylę ant nukentėjusiojo kūno verdančio vandens iš virdulių, tuo sukeldami nukentėjusiajam J. U. dideles fizines kančias ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam II-o laipsnio odos nudegimą abiejų sėdmenų srityje, II-o laipsnio odos nudegimą krūtinės kairėje, nepatikslinto laipsnio odos nudegimą pilvo dešinėje, t. y nesunkų sveikatos sutrikdymą. 3) Byloje nustatyta ir įrodyta tai, kad po to, kaltinamieji nuteistieji G. B. ir N. N. atlikdami laisvės atėmimo bausmę paskirtą už kitą nusikaltimą, Pravieniškių pataisos namuose-atviroje kolonijoje 2-me sektoriuje, atlikdami bausmę už drausmines nuobaudas būdami patalpinti į kamerų tipo patalpas, 2017 m. sausio 22 d. apie 21 val., kamerų tipo patalpoje Nr. 8, bendrai veikdami, vėl užpuolė nuteistąjį nukentėjusįjį J. U. ir tyčia sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių rankų kumščiais į galvą ir kitas kūno vietas, badė peiliu per kojas, taip padarydamas nukentėjusiajam J. U. poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, abiejose šlaunyse, dešiniajame žaste, sėdmenų srityje, lytinės varpos srityje, žaizdeles dešinėje plaštakoje, juosmens kairėje, dešiniajame žaste, kairiame kelyje, kakle, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, dešinėje ausyje, dešinėje ir kairioje šlaunyje, kariame kelyje, viso ne mažiau kaip 23 sužalojimus, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kauno apygardos teismas 2018-06-19 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatavo, kad apylinkės teismas, nuteisdamas G. B. ir N. N., tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto pateiktomis išvadomis bei parodymais. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Kauno apygardos teismas nuosprendžiu tik nusprendė sugriežtinti paskirtas bausmes kaltinamiesiems. Sprendimas įsiteisėjęs.

Duomenų apie tai, jog dėl minėtų įvykių būtų atliktas tarnybinis patikrinimas Pataisos įstaigoje, nėra.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000-06-30, 2004-12-13, 2004-12-29 nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. 2006-08-19 nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmens teisių pagarbą, padarytos žalos kompensavimą valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997-01-20, 2004-12-13 nutarimus). Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo apsprendžia, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrinus šias nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pataisos įstaigos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atitinkamos institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 7.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (tarp kurių ir nuteistiesiems neleistinų turėti daiktų patekimą).

BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti masto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše“ peiliai nenurodyti. Pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad nuteistieji neturi teisės turėti peilių, o šio draudimo laikymąsi privalo užtikrinti pataisos namų pareigūnai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pabrėžė ir savo praktikoje išvystytą principą, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (S. prieš Turkiją, pareiškimo Nr.21986/93, 2000-06-27 sprendimas). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą taip pat yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. EŽTT 2012-11-27 sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes. Tačiau aukščiau nurodytos teisės aktų nuostatos bei EŽTT praktikos suponuoja išvadą, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Pataisos įstaiga turėjo informacijos bei žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių pusės, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto. Be to, ar, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo sumuštas 2017-01-22. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tarpusavio nesutarimų ar įtampos santykiuose su kitais nuteistaisiais, perkėlimo į kitą kamerą, jo izoliavimo iki 2017-01-22 įvykio būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog apie tokius įvykius (2017-01-22 sumušimus) nebuvo galima numanyti Pataisos įstaigos administracijai, todėl 2017-01-22 įvykę sumušimai gali būti pripažintini kaip spontaniški. Tačiau baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės (įsiteisėjęs nuosprendis) nurodo, jog jau prieš šį įvykį kameroje kartu gyvenę nuteistieji prieš pareiškėją naudojo smurtinius veiksmus. Pareigūnai vykdantys priežiūrą kamerų tipo patalpose turėjo pastebėti pareiškėjo atžvilgiu vykdomus neteisėtus veiksmus.

Todėl teismas sprendžia, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytus daugybinius pareiškėjo sumušimus, jog nėra pagrindo šį 2017-01-22 įvykį pripažinti spontanišku, kadangi tai patvirtina įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje. Be to, kameroje buvo ir draudžiamų daiktų (peiliai).

Teismas, vertindamas nurodytų teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Pataisos įstaigos pareigūnai, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, konkrečiu atveju pareiškėjo, bausmės atlikimo režimo laikymosi bei tinkamos apsaugos ir tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtą Pataisos įstaigos pareigūnų neveikimą.

Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja esant ir kitus būtinus viešosios deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį, todėl yra teisinis pagrindas spręsti dėl pareiškėjo patirtos žalos ir jos dydžio.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą byloje pareiškėjo teisių pažeidimai nustatyti dėl to, kad jis neužtikrinus saugumo buvo sužalotas ir jam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes kaip pažeidimo mastą, pobūdį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl konstatuotų neteisėtų Pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų vertintina 200 Eur sumai, kuri yra pakankama pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą jo prašoma didesne pinigų suma, nei teismo ginčo atveju nustatyta, pareiškėjo patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų kontekste nėra pagrindo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atsiliepimą nurodė, jog patirtą neturtinę žalą patyrė dėl to, jog iki šiol jis yra kalinamas kartu tuose pačiuose pataisos namuose su asmenimis, kurie jį sumušė ir kuriems yra skirtos bausmės dėl jo sumušimo.

Pastebėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ar pakeisti skundo pagrindą per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas 2019-09-06 atsiuntė atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą (b. l. 30, 31) ir nurodė naują skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kad prašomą priteisti žalą kildina ir iš Pataisos įstaigos neveikimo, nes iki šiol yra laikomas tuose pačiuose pataisos namuose su asmenimis, kurie jį sumušė. Atsakovo atsiliepimas teisme gautas 2019-07-15 ir išsiųstas pareiškėjui 2019-07-16, skundo pagrindo tikslinimą pareiškėjas išreiškė tik 2019-09-06 (b. l. 32), tokių aplinkybių nenurodė teismui pateiktame skunde, todėl toks pagrindo tikslinimas yra vertintinas kaip pareikštas pavėluotai, t. y. praėjus daugiau nei keturiolikai kalendorinių dienų nuo atsakovo atsiliepimo gavimo dienos, todėl minėtas skundo pagrindo tikslinimas negali būti priimtas nagrinėjimui ir vertintinas kaip nepatenkantis į nagrinėjamo ginčo ribas. Dėl nurodytų priežasčių teismas nevertina pareiškėjo nurodytų motyvų kaip išeinančių už nagrinėjamo ginčo ribų ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.