Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės G. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės G. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Plastinės chirurgijos centras“ dėl turtinės ir neturtinės žalos, pažeidžiant paciento teises, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl to, ar Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka yra privaloma tada, kai sveikatos priežiūros įstaigai iškeliama bankroto byla. Ieškovė G. K. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Plastinės chirurgijos centras“ 3 637,72 Eur turtinės žalos ir 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad žalą patyrė dėl atsakovės netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 2, 3 dalis ieškovė turėjo laikytis privalomos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad laikėsi tokios tvarkos. Dėl to ieškinys neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirajame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:Privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta Įstatyme, neturi būti taikoma, jei asmens sveikatos priežiūros įstaigai iškeliama bankroto byla. Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas turėjo vadovautis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu ir 15 straipsnio 2 dalimi. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, kaip kvaziteisminis organas, gavusi apeliantės pareiškimą, pagal ĮBĮ būtų persiuntusi jį atsakovo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tokį vertinimą pagrindžia tai, kad bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamos darbo bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, bei baudžiamosiose bylose pareikšti civiliniai ieškiniai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuotinis civilinių ginčų dėl teisės priskirtinumas teismui. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė įstatyme išvardytais atvejais nustatyti išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tai yra sąlyginis civilinių bylų priskirtinumas teismui: teisė kreiptis į teismą, kuriam priklauso nagrinėti ginčą, atsiranda tik tada, kai suinteresuotas asmuo laikėsi įstatymo nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Tralita“ prieš Vilniaus apskrities Valstybinę mokesčių inspekciją, bylos Nr. 3K-3-23/2008). Taigi tada, kai įstatyme yra nustatyta privaloma išankstinė (ikiteisminė / neteisminė) ginčų sprendimo tvarka, kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui teisinius padarinius gali sukelti tik tuo atveju, jeigu prieš tai ginčą bandyta išspręsti pasinaudojant privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarkos procedūra. Tokia tvarka įtvirtinta Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje. Pagal ją, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą pirmiausia privalo raštu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Komisija). Komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (Įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Kaip nustatyta Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, Komisijos priimti sprendimai yra privalomi tiek sveikatos priežiūros įstaigoms, tiek asmenims, besikreipusiems dėl žalos atlyginimo. Ginčų dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už paciento sveikatai padarytos (turtinės ir neturtinės) žalos nagrinėjimo specifiškumo klausimu kasacinis teismas yra akcentavęs, kad pacientui atsiradusios žalos sveikatai faktui nustatyti ir jos dydžiui įvertinti reikia ištirti konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitiktį sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui. Toks tyrimas paprastai reikalauja specialiųjų žinių. Dėl šios priežasties įprastai tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. prieš VšĮ Vilniaus rajono centrinę polikliniką, bylos Nr. 3K-3-239-690/2015). Taigi ginčų, ar pakenkimas paciento sveikatai, jo sužalojimas ar mirtis, atsirado dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos kaltos veikos (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), įrodinėjimo dalykas yra specifinis bei reikalaujantis specialiųjų žinių. Nei teismas, nei, juolab, sveikatos priežiūros įstaigos bankroto administratorius nėra aptariamos srities specialistai, galintys savarankiškai nustatyti visus asmens, turinčio teisę į žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimą, pretenzijos pagrįstumui įvertinti reikšmingus faktinius duomenis. Įstatyme neaptarta, ar žalos reikalaujantis asmuo turi naudotis išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, jeigu sveikatos priežiūros įstaigai, kuriai reiškiamos pretenzijos, iškeliama bankroto byla. Kasacinis teismas taip pat nėra pasisakęs teisės taikymo ar aiškinimo taisyklių forma kaip nurodytu atveju turėtų būti įgyvendinama teisė kreiptis į teismą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad atskirajame skunde keliamo klausimo išsprendimui yra reikšmingas santykis (paskirties ir tikslo aspektais) tarp kreditorių turtinių reikalavimų pagrįstumo tikrinimo procedūros po to, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, ir Įstatyme įtvirtintos ginčų sprendimo tvarkos. Bankroto bylos iškėlimas sukelia erga omnes pasekmes tiek skolininkui, tiek jo kreditoriams. Viena iš tokių pasekmių, kiek tai aktualu šioje byloje analizuojamam klausimui, tai kreditorių reikalavimų reiškimo skolininkui, tvirtinimo bei patenkinimo specialios taisyklės ir procedūros, kurių privaloma laikytis. Jų esmė – kuo ekonomiškiau ir operatyviau sureguliuoti kreditorių ir skolininko tarpusavio santykius (pvz., užkertant kelią kreditorių savivalei (angl. grab rule) bei užtikrinti sklandų kreditorių reikalavimų pagrįstumo išsprendimo ir jų patenkinimo procesą. Iškėlus skolininkui bankroto bylą, visų skolininkui pareikštų turtinių reikalavimų išsprendimas turi būti atliekamas bankroto byloje, t. y. nustatomas reikalavimo pagrįstumas ir jo dydis. Taigi kreditorių turtinių reikalavimų nagrinėjimas yra grindžiamas jų akumuliavimo bankroto byloje principu. Atsiribojant nuo išimčių iš nurodyto principo aptarimo, akcentuotina, kad kalbant apie kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarką reikia skirti dvi situacijas pagal tai, ar iki bankroto bylos iškėlimo kreditorius pareiškė skolininkui turtinius reikalavimus teisme, ar ne. Pirmuoju atveju, bylą pagal kreditoriaus ieškinį nagrinėjantis teismas, jeigu byla dar nėra paskirta nagrinėti teismo posėdyje, bylą sustabdo ir ją perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalis, CPK 163 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kitu atveju, kreditorius savo turtinius reikalavimus turi perduoti teismo paskirtam skolininko bankroto administratoriui ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje aktuali pastaroji situacija. Perduodamas turtinį reikalavimą skolininko administratoriui kreditorius inicijuoja pirmąją pareikšto reikalavimo patikrinimo stadiją. Dėl kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimo stadijų kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas ir tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad reikalavimas pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą BAB banko „Snoras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-106/2014, ir joje nurodytas teismo nutartis). Nurodytų stadijų reikšmės klausimu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas, o reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą BUAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Aptariamu atveju apeliantė – atstovaujama advokato, ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tiesiogiai Kauno apygardos teismui, kuriame iškelta ir nagrinėjama atsakovo bankroto byla, t. y. nesilaikydama bendros prieš tai nurodytos turtinio reikalavimo pareiškimo tvarkos. Nepaisant to, teismas pagrįstai atsisakė ieškinį priimti remdamasis bendrosiomis proceso teisės normomis. Pareikšto ieškinio pagrindas (įrodinėjimo dalyko pobūdis ir ypatumai) teikia pagrindą išvadai, kad apeliantė pirmiausia turėjo kreiptis į Komisiją, bet ne į atsakovo administratorių. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad bankrutavusio skolininko kreditorių turtinių reikalavimų tikrinimo ir tvirtinimo procese turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp bylų akumuliavimo bankroto byloje ir tinkamo (išsamaus ir objektyvaus faktų nustatymo bei teisės taikymo prasme) kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo įvertinimo. Įrodinėjimo sunkumai ir ypatybės, susijusios su pacientui atsiradusios žalos sveikatai fakto nustatymu (žr., 7 ir 8 punktus), suponuoja, kad administratorius nebūtų pajėgus tinkamai įvertinti tokio reikalavimo pagrįstumo. Tokios problemos kėlimo pagrindus tarsi turėtų eliminuoti aplinkybė, kad bet kuriuo atveju teismas tikrintų pareikštą reikalavimą. Tačiau toks procesas būtų neekonomiškas ir vis dėlto keltų grėsmę teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui (Įstatymo 24 straipsnio 3, 5 dalys). A fortiori Komisijos priimtas sprendimas yra vienas iš kriterijų, į kurį teismas turi atsižvelgti nustatydamas neturtinės žalos dydį (žr., pvz., prieš tai nurodytą nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-239-690/2015). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos paskirtis įprastai yra operatyvesnis ir paprastesnis konflikto teisinis sureguliavimas. Tačiau atskirais atvejais išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka gali būti nustatoma ginčams, pasižymintiems faktiniu sudėtingumu ir ypatingumu, ir jų nagrinėjimą pavedant specifinės srities specialistams (pvz., pacientui padarytos žalos nustatymo situacijos). Atskirajame skunde pagrįstai nurodoma, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą kai kurių išankstinių ginčo nagrinėjimo tvarkų nebereikia laikytis. Tačiau tai netaikytina Įstatyme įtvirtintai tvarkai. Įstatyme įtvirtinto neteisminio ginčo sureguliavimo mechanizmo netaikymas tada, kai sveikatos priežiūros įstaigai iškeliama bankroto byla, sudarytų prielaidas ne tik neekonomiškam ir neefektyviam pareikšto reikalavimo pagrįstumo įvertinimo procesui, bet taip pat būtų kliūtis visapusiškam ir objektyviam ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių išsiaiškinimui, teisingam jų teisiniam kvalifikavimui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bankroto bylos iškėlimas sveikatos priežiūros įstaigai nepanaikina būtinybės laikytis išankstinės ginčo sprendimo Komisijoje tvarkos (Įstatymo 24 straipsnio 1, 3 dalys). Ir vice versa Komisija, nepriklausomai nuo to, kad ginčo nagrinėjimo metu sveikatos priežiūros įstaigai iškeliama bankroto byla, turi užbaigti pradėtą procesą ir priimti sprendimą dėl ginčo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus atskirojo skundo argumentus, nenustatyta pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apeliantės ieškinį. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, paremti pažodiniu atskirų įstatymų normų aiškinimu, atsiribojant nuo jose nustatytų elgesio taisyklių visumos ir jų tikslų (žr., 10 ir 11 punktus), pripažintini tinkamai nemotyvuotais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.