- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-257-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00244-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dionas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dionas“ ieškinį atsakovui V. K. (V. K.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės taikymo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu – laiku nesikreipus dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 55 332,66 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi UAB „Dionas“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi patvirtini kreditoriniai reikalavimai 82 132,65 Eur sumai. Vieninteliu bendrovės akcininku ir vadovu nuo pat jos įkūrimo dienos buvo atsakovas. Ieškovės teigimu, bendrovė nuo 2013 m. gruodžio 31 d. veikė nuostolingai, jos įsipareigojimai žymiai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl nuo 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo finansiškai nepajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais. Tokiu atveju atsakovas privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė. Ieškovės teigimu, yra visos sąlygos atsakovui kaip bendrovės valdymo organui taikyti civilinę atsakomybę, nes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų bendrovei padaryta 55 332,66 Eur žala. Ieškovė nurodo, kad žalos dydį sudaro suma, gauta kreditorinių reikalavimų sumą (82 132,65 Eur) sumažinus likvidžiais debitoriniais įsiskolinimais. UAB „Monrema“ su bendrove atsiskaitė geruoju, su UAB „Moldeks“ sudaryta taikos sutartis, iš UAB „Nimetus“ priteista skola, o iš A. L. skola išieškoma, todėl priteistinos žalos dydis mažintinas 26 799,99 Eur suma.
4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bankroto administratorius neanalizavo pradelstų kreditorinių reikalavimų sumos, todėl neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių bendrovės nemokumą 2013 m. gruodžio 31 d. ar 2014 m. liepos 31 d., todėl neįrodyta, kad atsakovas šiomis datomis turėjo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taip pat neįrodyta, kad šią pareigą pažeidė, nepagrįstai delsdamas. Neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, atsakomybė netaikoma. Ieškovė neįrodė ir bendrovei padarytos žalos, be to, ieškovė netinkamai skaičiuoja žalos dydį, nes kreditoriams padaryta žala yra laikoma ne patvirtinta jų reikalavimų suma, o per nemokumo laikotarpį išaugęs bendrovės skolų dydis, kurio ieškovė neįrodinėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovui 1 452 Eur bei valstybei 262,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė nėra išnaudojusi visų galimybių atgauti skolą iš UAB „Nimetus“. Pagal Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje B2-20-280/2018 ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-443-198/2017 nustatytas faktines aplinkybes ir prejudicinę reikšmę turintį faktą, bendrovės atliktų darbų suma sudaro 160 033,38 Eur. Teismai konstatavo, kad UAB „Nimetus“ pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. rangos sutartį nėra pervedusi bendrovei 57 237,21 Eur sumos tiek už darbus, kurie nebuvo priimti, tiek už atliktus darbus, nes Liteko sistemos duomenimis nėra pareikšta pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas padarė bendrovei žalą dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sutiko, kad bankroto bylos iškėlimo dienai bendrovės skolos buvo ženkliai didesnės nei turimas turtas, tačiau bendrovė vykdė veiklą ir gaudavo lėšas. Iš ieškovės pateiktos skolų analizės matyti, kad skolos 2014 metais buvo dengiamos, jos tai sumažėdavo, tai padidėdavo. 2014 m. gruodžio mėnesį skolos buvo tokio dydžio, kurios apsprendė bendrovės nemokumą, tačiau teisme jau buvo priimtas kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Priešingai nei teigia ieškovė, sąmoningo atsakovo veikimo prieš bendrovės interesus nebuvo, taip pat nebuvo ir neteisėtų atsakovo veiksmų. Tai, kad atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo iš pagrindinio skolininko UAB „Nimetus“ ir neginčijo jo veiksmų dėl atliktų darbų nepriėmimo, nedaro bendrovės nemokios nuo 2014 m. sausio 31 d. Teismas vertino neįrodytu ir tai, kad bendrovė nemokia tapo nuo 2014 m. sausio 31 d. Spręsdamas, kad nėra civilinės atsakomybės sąlygų visumos, teismas ieškinio netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Nepagrįsta teismo išvada dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvimo. Sprendime nepasisakyta apie atsakovo neveikimą, įgyvendinant bendrovės įstatuose įtvirtintą tikslą – gauti tokį pelną, kad būtų užtikrinti visi su bendrove susiję asmenys. Atsakovas to nepadarė, o nuo 2014 m. sausio 31 d. tik didino bendrovės nuostolius. Todėl pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 7 dalį.
7.2. Teismas nepasisakė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kai per laikotarpį nuo bendrovės faktinio nemokumo atsiradimo (2014 m. sausio 31 d.) iki 2014 m. pabaigos iš bendrovės banko sąskaitos, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą eiliškumą, buvo įvykdyti pinigų mokėjimai, kurių suma yra 92 728,89 Lt (26 856,14 Eur), į kurią įeina ir į atsakovo asmeninę banko sąskaitą išmokėta 23 661,08 Eur suma (neįskaitant darbo užmokesčio). Sprendime nepasisakyta ir dėl kitų atsakovo vadovavimo metu bendrovės turėtų sąnaudų.
7.3. Sprendime neįvertintos ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. 06-2-00286-15 nustatytos atsakovo veikos, t. y. tai, kad atsakovas buvo pasisavinęs bendrovės pinigines lėšas, kurių dalį grąžino, tik siekdamas išvengti atsakomybės. Be to, 2018 m. gegužės 2 d. dėl atsakovo tikėtinai atliktų nusikalstamų veiksmų, susijusių su bendrovės galimu turto pasisavinimu, pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas.
7.4. Teismas neteisingai įvertino bendrovės atliktų darbų UAB „Nimetus“ mastą (160 033,38 Eur) bei nepagrįstai šią aplinkybę laikė prejudicinę reikšmę turinčiu faktu. Pagal turimus dokumentus UAB „Nimetus“ iki ginčo išsprendimo teisme ieškovei buvo skolinga 8 472,50 Eur. Ši skolos suma ir buvo priteista ieškovei Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A- 443-198/2017, tai buvo konstatuota ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartyje.
7.5. Sprendime pateikta ne tik netinkamai apskaičiuota ieškovei mokėtina 57 237,21 Eur suma, tačiau neaišku, už kokius darbus ji turi būti mokama. Teismas, sprendžiant ieškovės sutartinius santykius su UAB „Nimetus“, nesirėmė nei byloje esančiais įrodymais, nei apeliantės rašytiniais paaiškinimais.
7.6. Bendrovė nuo 2013 m. gruodžio 31 d. ne tik negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, tačiau nebuvo tam ekonomiškai pajėgi, nes buvo dengiamos vienų kreditorių skolos kitų kreditorių sąskaita. Bylos duomenimis, bendrovė 2014 m. sausio 31 d. turėjo 21 168,45 Eur įsiskolinimų, kurių mokėjimo terminai buvo pasibaigę, o turto – 39 336,90 Eur. Todėl bendrovė 2014 m. sausio 31 d. buvo nemoki.
7.7. Teismas priteisė atsakovui 1 452 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą. Nors ši suma formaliai ir neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, tačiau yra per didelė, todėl turi būti mažinama.
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
8.1. ĮBĮ nėra įvardytas terminas, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
8.2. Apeliantė, analizuodama bendrovės finansinę būklę, jos mokumą vertina, lygindama viso bendrovės turto bei visų jos įsipareigojimų santykį, nenustatant pradelstų įsipareigojimų. Nesant duomenų apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus, nėra pagrindo teigti, kad 2013 m. gruodžio 31 d. ar 2014 m. sausio 31 d. bendrovė buvo nemoki.
8.3. Apeliantė neįrodė, kad bendrovė nuo 2013 m. gruodžio 31 d. ar nuo 2014 m. sausio 31 d. buvo finansiškai nepajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais. Pati apeliantė, vertindama bendrovės kreditorių reikalavimus, nustatė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. pradelstos bendrovės skolos sudarė 4 789,61 Eur, 2014 m. sausio 31 d. – 8 028,92 Eur, 2014 m. vasario 28 d. – sudarė 6 325,49 Eur, kai tuo tarpu turimo turto vertė siekė 63 945 Eur.
8.4. Atsakovas pateikė ieškovės atstovui visus dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „Nimetus“ 2014 m. gegužės, birželio mėnesį bendrovei buvo skolinga už atliktus darbus pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. rangos sutartį ne tik 8 205,46 Eur, bet ir 150 195,19 Lt (43 470,57 Eur). Todėl apeliantės atstovas turėjo kreiptis į teismą su ieškiniu UAB „Nimetus“ dėl skolos priteisimo, bet to nepadarė.
8.5. Skaičiuojant padarytos žalos dydį, teismas pagrįstai vadovavosi Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-20-280/2018 nustatytomis aplinkybėmis, kurios turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Teismas padarė pagrįstas išvadas, kad apeliantė nėra išnaudojusi visų galimybių atgauti skolą iš UAB „Nimetus“.
8.6. Apeliantė neįrodė, kad nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. pabaigos iš bendrovės banko sąskaitos, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą eiliškumą, buvo įvykdyti pinigų mokėjimai 92 728,89 Lt (26 856,14 Eur) sumai. Nurodytu laikotarpiu atsakovas mokėjo darbo užmokestį, atsiskaitė su VMI ir VSDFV.
8.7. Apeliantė pateikė bendrovės banko sąskaitos išrašą nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., iš kurio matyti, kad atsakovui buvo pervestas avansas (neįskaitant darbo užmokesčio), tačiau apeliantė pretenzijų, kad atsakovas neatsiskaitė gautais iš bendrovės pinigais, nereiškė. Taip pat atsakovui nežinoma apie 2018 m. gegužės 2 d. jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą.
Motyvuojamoji dalis
8.8. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 21 d. sumokėjo advokatui E. Š. už atsiliepimo į ieškinį parengimą 1 452 Eur, todėl teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš ieškovės.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
10. Byloje nustatyta, kad bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu buvo atsakovas, bendrovei bankroto byla iškelta 2014 m. gruodžio 23 d. Apeliantės teigimu, bendrovė nuo 2013 m. gruodžio 31 d. veikė nuostolingai, buvo finansiškai nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, jos įsipareigojimai viršijo į balansą įrašyto turto vertę, todėl atsakovas privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantė, vertindama, kad atsakovas neįvykdė atitinkamos pareigos, pareiškė jam ieškinį dėl 55 332,66 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog atsakovas padarė bendrovei žalą dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Taigi, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) bei apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).
12. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir aplinkybių, leidžiančių peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, t. y. apeliacinio skundo pagrindą (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad: (1) teismas nepasisakė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, įgyvendinant bendrovės įstatuose įtvirtintą tikslą – pelno siekimą; (2) teismas nepasisakė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pažeidusių CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; (3) teismas nepasisakė dėl atsakovo vadovavimo metu bendrovės vykdytų mokėjimų, be kita ko, į atsakovo asmeninę sąskaitą ir dėl kitų bendrovės turėtų sąnaudų; (4) sprendime neįvertintos ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. 06-2-00286-15 nustatytos atsakovo veikos – pinigų pasisavinimas; (5) teismas neteisingai įvertino bendrovės atliktų darbų UAB „Nimetus“ mastą bei nepagrįstai šią aplinkybę laikė prejudicinę reikšmę turinčiu faktu; (6) sprendžiant bendrovės sutartinius santykius su UAB „Nimetus“ nesirėmė byloje esančiais įrodymais; (7) teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nes bendrovė nemoki buvo jau 2014 m. sausio 31 d.; (8) teismo priteista iš apeliantės bylinėjimosi išlaidų suma atsakovui yra per didelė. Dėl šių apeliantės argumentų teisėjų kolegija ir pasisako.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
14. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, negali daryti ir įtakos dispozityviai ieškovo teisei pasirinkti konkretų pažeistos teisės gynimo būdą. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra išimtinė ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą kitai šaliai pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas materialusis teisinis reikalavimas, t. y. ieškinio dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas ginčą sprendžia pagal šalių pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo, nei jų pakeisti. Taigi, bylos nagrinėjimo ribos apibrėžiamos teismui teikiamame ieškinyje suformuluojant jame dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, bet tik CPK nustatytais atvejais ir tvarka (CPK 141 straipsnio 1 dalis).
15. Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškė ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo (ieškinio dalykas), grindžiamos atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo ir akcininko, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimu, t. y. savalaikiu nesikreipimu į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (ieškinio faktinis pagrindas). Bylos duomenimis, apeliantė 2018 m. balandžio 14 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame taip pat nurodė ir kitus ieškinio faktinius pagrindus – dėl prievolės užtikrinti pelningą bendrovės veiklą nevykdymo bei CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 17 d. protokoline nutartimi patikslintą ieškinį atsisakė priimti, todėl byla buvo nagrinėjama pagal pirmiau nurodytą apeliantės ieškinyje suformuotą ieškinio dalyką ir pagrindą – dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu sukeltos žalos atlyginimo.
16. Taigi, apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl žalos atlyginimo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, apeliaciniame skunde nurodytų 7.1 – 7.5 papunkčiuose, todėl laikytina, kad apeliacinis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo įrodinėtos pirmosios instancijos teisme kaip sudarančios ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), o CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl bendrovės įstatuose numatytų tikslų neįgyvendinimo, dėl CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimo, dėl bendrovės vykdytų mokėjimų ir turėtų sąnaudų, dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytos atsakovo veikos bei dėl bendrovės atliktų darbų apimties (masto) nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl tokie argumentai nenagrinėtini (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 312 straipsnis).
17. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantės argumentu dėl prejudicijos nagrinėjamu atveju taikymo nepagrįstumo. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008).
18. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-60-280/2017, sprendžiant kreditoriaus UAB „Nimetus“ pareikštą kreditorinį reikalavimą, konstatuotos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamai bylai. Visų pirma, nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas bendrovės buvusio vadovo ir akcininko atsakomybės klausimas dėl savalaikio nesikreipimo į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalys), o ne bendrovės sutartinių įsipareigojimų pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. su UAB „Nimetus“ tinkamas (ne)(į)vykdymas. Antra, UAB „Nimetus“ nėra nagrinėjamoje byloje dalyvaujančiu asmeniu. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybes, nurodytas minėtame teismo procesiniame sprendime, laikė turinčias prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo
19. Apeliantės teigimu, atsakovas, būdamas bendrovės vadovu ir akcininku, pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes bendrovei, esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. laiku neinicijavo bankroto proceso, dėl ko bendrovė patyrė 55 332,66 Eur žalą. Pirmosios instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutiko, su jais sutikti neturi pakankamo pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
20. Bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Pagal kasacinės instancijos teismo nuoseklią praktiką tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jo neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 ir kt.). ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
21. Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes atsakovas (bendrovės vadovas ir akcininkas) neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė apeliantės nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o atsakovo kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad atsakovo civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti, visų pirma, reikšminga nustatyti momentą, kada atsirado atsakovui pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, t. y. nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, bei įvertinti atsakovo, kaip už savalaikį kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakingo asmens, veiksmus.
22. Apeliantės teigimu, bendrovė 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki, nes nuo 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nebepajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais, bendrovė 2014 m. sausio 31 d. turėjo 21 168,45 Eur pradelstų įsiskolinimų, o turto – 39 336,90 Eur sumai. Apeliantė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose bendrovės nemokumo būseną taip pat siejo ir su 2014 m. liepos 30 d. Pažymėtina, kad apeliantė pirmosios instancijos teismui keletą kartų tikslinto bei teikė bendrovės turimo turto ir skolų, kurių mokėjimo terminai pasibaigė, duomenis (suvestines), taip pat teikė 2014 metų bandomuosius balansus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi VĮ Registrų centrui pateiktas 2013 m. gruodžio 31 d. balansas bei apeliantės (bankroto administratoriaus) sudarytos bendrovės pradelstų įsipareigojimų suvestinės (CPK 185 straipsnis).
23. Taigi, iš VĮ Registrų centras pateikto balanso už 2013 metus matyti, kad bendrovės turtas 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė 220 790 Lt (63 945 Eur). Apeliantė su ieškiniu pateikė bendrovės skolų, kurių mokėjimo terminai yra pasibaigę, detalizaciją, iš kurios matyti, kad 2013 m. gruodžio 31 d. pradelstos bendrovės skolos kreditoriams sudarė 4 789,61 Eur, 2014 m. sausio 31 d. – 8 028,92 Eur (el. bylos 1 t., b. l. 139), vėliau šie duomenys patikslinti, nurodant, kad 2014 m. sausio 31 d. bendrovės pradelstos skolos sudarė 21 168,45 Eur (el. bylos 2 t., b.l. 3). Bet kuriuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovui 2014 m. sausio 1 d. atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes iš pirmiau nurodytų duomenų matyti, kad šiuo laikotarpiu konstatuoti bendrovės nemokumo nebuvo pagrindo, nes bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
24. Iš pateiktų bendrovės pradelstų įsipareigojimų suvestinių (el. bylos 1 t., b. l. 139, 2 t., b. l. 3) matyti, kad ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme apie bendrovės nemokumą iš esmės galima būtų spręsti 2014 m. liepos 31 dieną, nes šiai datai bendrovės pradelsti įsipareigojimai (34 218,90 Eur ir 47 025,95 Eur) jau viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (63 945 Eur). Pažymėtina, kad nors apeliantė ir pateikė teismui lentelę, iš kurios matyti, kad bendrovės 2014 m. liepos 31 d. egzistavęs turtas buvo mažesnės vertės, nei nurodytas 2013 m. gruodžio 31 d. balanse, teisėjų kolegija vertina bendrovės turtą ne pagal bandomuosius balansus, o pagal VĮ Registrų centrui pateiktus duomenis, juo labiau, kad ir bendrovė, vykdydama ūkinę-komercinę veiklą, balanso už kiekvieną mėnesį nesudarinėja. Tačiau net ir nustačius, kad pagal bendrovės skolų, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, ir turto vertės santykį atsakovas iš esmės turėjo pagrindą 2014 m. liepos 31 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, būtina įvertinti ir tai, ar atsakovas turėjo objektyvią galimybę tai suvokti ir šią pareigą įvykdyti būtent tą pačią dieną, t. y. 2014 m. liepos 31 d.
25. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
26. Pagal apeliantės pateiktą pirminę bendrovės skolų kreditoriams atsiradimo suvestinę (el. bylos 1 t., b.l. 139) matyti ir tai, kad 2014 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. bendrovės pradelstos skolos kreditoriams sumažėjo. Tik pagal vėliau pateiktą suvestinę (el. bylos 2 t., b. l. 3) nustatyta, kad jos iš esmės išliko tokios pačios apimties. Tokiu būdu spręsti, kad atsakovas vienareikšmiškai galėjo įvertinti, jog bendrovė yra nemoki ir nebus pajėgi subalansuoti susidariusios situacijos, juo labiau, atsižvelgiant į bendrovės vykdomą statybų veiklą bei tai, kad ji šios veiklos nebuvo nutraukusi ir turėjo 2014 metams sudarytų sutarčių, nėra pagrindo (el. bylos 4 t., b.l. 3-23). Taip pat būtina atsižvelgti ir į 2013 m. rugsėjo 16 d. rangos sutarties su UAB „Nimetus“ vykdymą, nes, kaip nurodo atsakovas, bendrovė pagal šią sutartį faktiškai dirbo iki 2014 m. spalio mėnesio, tačiau vienas pagrindinių bendrovės užsakovų UAB „Nimetus“ vengė priimti ir atsiskaityti su bendrove už faktiškai atliktus didelės vertės darbus, todėl sutriko ir bendrovės atsiskaitymai su kreditoriais. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad 2014 m. liepos 31 d. atsakovas neturėjo pakankamo pagrindo vienareikšmiškai suvokti ir nuspręsti, kad bendrovė yra nemoki ir nebus pajėgi subalansuoti susidariusios situacijos.
27. Iš pradelstų skolų kreditoriams atsiradimo suvestinės matyti, kad bendrovės pradelstos skolos išaugo 2014 m. spalio - gruodžio mėnesiais (el. bylos 1 t., b. l. 139, 2 t., b. l. 3), tačiau 2014 m. lapkričio 21 d. teisme jau buvo priimtas bendrovės kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų – savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalys). Pagal ĮBĮ ginčui aktualios redakcijos 8 straipsnio 4 dalį, civilinė atsakomybė įmonės valdymo organams gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatomas delsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo tokį delsimą konstatuoti. Neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės taikymas negalimas (šios nutarties 23 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
28. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
30. Ieškinio ir apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnis), tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę atsakovas.
31. Apeliantė nurodo, kad iš jos atsakovui skundžiamu sprendimu priteistos 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidos (atsiliepimas į ieškinį), nors ir neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau yra per didelės, todėl turėtų būtų mažinamos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, apimtį, spręstinus teisinius klausimus, neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu ir mažinti atsakovo patirtų išlaidų, juo labiau, kad jos neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą ir atsakovui iš apeliantės priteisė 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis, Rekomendacijos 8. 2 punktas).
32. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.