Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams;

V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta arešto bausmė 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir V. K. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė daliniu bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams (prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridėjus dalį bausmės, skirtos Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. birželio 3 d. nuosprendžiu) ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams 6 (šešioms) dienoms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. birželio 3 d. teismo nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės dalis. Taip pat į bausmės laiką įskaitytas V. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikotarpis nuo 2023 m. birželio 27 d., 04.51 val., iki 2023 m. birželio 28 d., 14.27 val., t. y. viena diena, ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio V. K. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Nuosprendžiu V. K. pripažintas recidyvistu.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinių ligonių kasų civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. K. priteista civiliniam ieškovui 224,19 Eur žalai atlyginti ir penki procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

8. Apeliaciniame skunde kategoriškai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymint, kad teismo išvados dėl V. K. atliktų smurtinių veiksmų prieš J. K. neatitinka bylos faktinių aplinkybių, akcentuojama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme apklausiama nukentėjusioji aiškiai parodė, kad šis prieš ją nesmurtavo. Be to, byloje nėra tiesioginių liudytojų, kurie būtų matę V. K. smurtaujant prieš nukentėjusiąją, o taip pat neįrodyta, kad jis 2023 m. birželio 26 d., apie 19 val., apskritai buvo inkriminuotoje įvykio vietoje (namuose). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems argumentams.

11. Tai, kad baudžiamojo proceso metu duoti nukentėjusiosios J. K. parodymai, būtent kuriais vadovautis prašoma apeliaciniame skunde, nėra patikimi, rodo ir šių parodymų nenuoseklumas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje J. K., pasinaudodama BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise, atsisakė duoti parodymus prieš savo sutuoktinį (1 t., b. l. 119-121). Vėliau J. K. nurodė, kad savo sutuoktinį apkalbėjo, o kraujosruvos atsirado dar kelios dienos prieš nagrinėjimą įvykį, kai konflikto metu ji apsistumdė su moterimi, kurios duomenų įvardinti teigė nenorinti (1 b., b. l. 141?142). Tuo tarpu nagrinėjant bylą teisme nukentėjusioji nurodė jau visiškai kitą versiją – sužalojimus (kraujosruvą dešiniame skruoste, patinimą galvos plaukuotoje srityje, dešiniame smilkinyje, viršugalvyje, pilvo sienos ir krūtinės ląstos sumušimą) patyrė 3-4 dienas prieš įvykį, nukritusi nuo paspirtuko, kai važinėjosi kartu su mama. Anot nukentėjusiosios, tokias jos susižalojimo aplinkybes gali patvirtinti ir jos motina (3 t., b. l. 159-165), tačiau apklausta teisme kaip liudytoja J. O. neprisiminė, ar prieš įvykį ji su dukra važinėjosi paspirtuku, juo labiau, kad dukra būtų nukritusi nuo paspirtuko ir susižalojusi (3 t., b. l. 171-188). Kaip jau matyti, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nė karto neminėjo griuvusi nuo paspirtuko ir taip susižalojusi, o teisiamojo posėdyje jau nebeužsiminė apie susistumdymą su neįvardinta moterimi ir šio tariamo susistumdymo metu patirtus sužalojimus, apie ką buvo davusi parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo sužalota iki įvykio, galima spręsti ir iš liudytojų L. D., M. D. ir A. N. parodymų, iš kurių matyti, kad nė vienas iš liudytojų 2023 m. birželio 26 d., dienos metu ant nukentėjusios veido nematė jokių kraujosruvų, kurios buvo fiksuotos po įvykio. Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvada pateikęs ir teisme apklaustas specialistas Dmitrijus Fominas (Dmitrij Fomin) paaiškino, kad J. K. nustatyta kraujosruva veide (dešiniame skruoste) negalėjo atsirasti prieš 3-4 dienas iki apžiūros, kadangi tokiu atveju medicininiuose dokumentuose nebūtų nurodyta, jog dešiniajame skruoste esanti kraujosruva yra melsva (anksčiau padaryta kraujosruva būtų blyškiai violetinė, būtinai su žalsvumu, tačiau ne mėlyna) (3 t., b. l. 171-172). Niekuo nepagrįsti ir nukentėjusiosios teiginiai esą echoskopijos metu jai buvo aptikti tulžies akmenys, dėl kurių ji jautė pilvo skausmus. Pirmosios instancijos teismui pateikus VšĮ RVUL užklausą dėl J. K. 2023 m. birželio 26 d. atliktų diagnostinių tyrimų, buvo gauta aiškūs duomenys, kad atlikus ultragarsinį tyrimą (echoskopiją) buvo nustatytas pilvo sienos sumušimas (be to, nukentėjusiajai diagnozuotas ir krūtinės ląstos sumušimas, taip pat kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas) (3 t., b. l. 197). Taigi objektyviais duomenimis nustatyta, kad J. K. kilusio fizinio skausmo pilvo srityje priežastis yra sumušimas, o ne tulžies akmenys. kas tik parodo, kad baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji stengėsi nurodyti išgalvotas jos sužalojimo aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad net ir nukentėjusiosios motina J. O. nebuvo linkusi pranešti apie dukros sutuoktinio smurtą, antai, skambučio į bendrąjį pagalbos centrą metu liudytoja teigė esą jos dukrai J. K. pakilo aukštas kraujospūdis, tirpsta rankos ir mėlynuoja lūpos (2 t., b. l. 41-43), tačiau atvykus GMP nukentėjusioji medikams jokių nusiskundimų dėl širdies neišsakė, priešingai, kaip jau minėta, ji nurodė, kad ją sumušė sutuoktinis. Būtent dėl to nukentėjusiajai atvykus į VšĮ RVUL buvo suteiktos gydytojo chirurgo ir gydytojo ortopedo traumatologo, o ne gydytojo kardiologo paslaugos. Visos šios anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiosios tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismo metu duoti parodymai yra nepasitvirtinę ir jais nesivadovavo. Atitinkamai kaip nepagrįsti atmestini liudytojos J. O. parodymai, kad jai nieko nežinoma apie tai, kad įvykio dieną jos dukra buvo sumušta sutuoktinio, GMP kvietė dėl pakilusio kraujospūdžio ir pan. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad iš apklaustos liudytojos O. K. parodymų matyti, jog įvykio vietoje kartu buvusiai nukentėjusiosios motinai buvo gerai žinomos dukros sužalojimo aplinkybės, J. O. guodė verkiančią dukrą, kuri pasakojo, kaip ją sumušė jos sutuoktinis, pati dukrai sakė „kiek man tau sakyti, kad prieš tave smurtauja“ (3 t., b. l. 159-165).

12. Negalimumas vadovautis nukentėjusiosios J. K. parodymais grindžiamas ir tuo, kad, kaip nurodo apeliantas, nukentėjusioji parodymus davė būdama neblaivi. Šioje dalyje sutiktina su apeliantu tik dėl to, kad įvykio vakarą nukentėjusioji buvo vartojusi alkoholio. Tokią aplinkybę yra nurodžiusi pati nukentėjusioji, apie alkoholio vartojimo faktą galima spręsti ir iš liudytojos O. K. parodymų, kuriuose užfiksuota, kad iš nukentėjusiosios burnos jautėsi alkoholio kvapas (2 t., b. l. 32-33; 3 t., b. l. 159-165), taip pat L. D. yra nurodžiusi, kad kartu su J. K. „truputį išgėrė alaus“ (1 t., b. l. 188-191). Vis dėlto vien tai, kad nukentėjusioji buvo išgėrusi alkoholio, nereiškia, kad ji nesiorientavo aplinkoje ir dėl smurto pavartojimo nurodė išgalvotas aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytoja O. K. yra nurodžiusi, jog nukentėjusioji aplinkybes aiškino nuosekliai, kalbėjo adekvačiai. Atvykusiems medikams nukentėjusiosios būsena taip pat nekėlė abejonių, medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad asmuo buvo neblaivus, kas yra nurodoma esant akivaizdiems požymiams. Antai, kaip liudytojai apklausti skubiosios pagalbos specialistas T. V. (T. V.) ir VšĮ RVUL gydytoja G. B.-R. nurodė, kad tais atvejais, kai asmuo (pacientas) yra akivaizdžiai neblaivus, elgiasi neadekvačiai, tai yra fiksuojama dokumentuose, tuo tarpu nei GMP kvietimo kortelėje (1 t., b. l. 165?167), nei J. K. ambulatorinio apsilankymo aprašyme tokie duomenys nefiksuoti (1 t., b. l. 131). Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad neblaivumas ne visada yra akivaizdus, visgi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju alkoholio vartojimo faktas nesudarė pagrindo nukentėjusiosios iš karto po įvykio duotus paaiškinimus vertinti kaip neobjektyvius, išgalvotus ir jais nesivadovauti.

13. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis, neigdamas savo kaltę, tvirtina 2023 m. birželio 26 d., apie 19 val., apskritai nebuvęs inkriminuotoje įvykio vietoje. Nepaisant tokios apelianto pozicijos, byloje surinkti įrodymai vis dėlto leidžia daryti aiškią išvadą, kad 2023 m. birželio 26 d., apie 19 val., būtent V. K. sužalojo nukentėjusiąją. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2023 m. birželio 23 d., vėliausiai iki 18.30 val., V. K., J. K. ir A. N. buvo pas L. ir M. D., po ko V. K. ir J. K. grįžo namo, užėjo į vidų ir ten kurį laiką buvo vieni, o vėliau V. K., palikęs J. K. namuose, kartu su A. N. vėl grįžo pas M. D.. Tokia įvykių eigą patvirtina liudytojų A. N. ir L. D. duoti parodymai. A. N. tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek anksčiau ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po atliktų darbų, apie 17 val.-18 val., jie trise grįžo namo, liudytojas liko automobilyje, o V. K. ir J. K. užėjo į namus. Paskui jie paliko J. K. namuose ir vėl išvažiavo pas M. D. (1 t., b. l. 182-185; 4 t., b. l. 55-59). Tuo tarpu L. D. teisme parodė, kad J. K., V. K. ir A. N. 2023 m. birželio 23 d., apie 15 val., buvo atvykę pas ją ir M. D. padėti tvarkyti terasą. Maždaug po 18 val. ji (L. D.) išėjo ilsėtis, tiksliai nežino, ar J. K. kas nors išvežė, ar ši pati išėjo. Vėliau, kai ji atsikėlė ir išėjo į verandą, joje sėdėjo tik jos sutuoktinis, V. K. ir A. N., o J. K. ji nematė (3 t., b. l. 181-188). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų M. D. ir A. T. (A. T.), nurodžiusių kitokią įvykių seką, parodymais. Pastebėtina, kad liudytojas M. D. pirmą kartą šio baudžiamojo proceso metu buvo apklaustas praėjus 10 mėnesių po įvykio, o Arnoldas Tumaševičius – praėjus beveik dvejiems metams po įvykio, dėl ko galima spręsti, kad toks ilgas laiko tarpas nuo įvykio turėjo įtakos parodymų tikslumui. Kita vertus, M. D. taip pat yra nurodęs, kad iš jo namų J. K. išvažiavo kartu su V. K. ir A. N., pastarieji išvyko praėjus pusvalandžiui nuo jo grįžimo (M. D. teigė namo grįžęs arba 17 val., arba 18.30 val.), tiksliai nežino, kur jie išvyko, tačiau, atrodo, namo. Be to, tiek iš M. D., tiek L. D., taip pat A. N. parodymų aišku, kad nė vienas jų nėra nurodęs, kad iki J. K. išvažiuojant kartu su sutuoktiniu namo, ši būtų buvusi sužalota, ant jos kūno, juo labiau, gerai matomoje veido srityje (skruoste) būtų pastebimos kraujosruvos. Taigi byloje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad 2023 m. birželio 26 d., apie 19 val., V. K. kartu su nukentėjusiąja buvo namuose. Tai, kad šis ne tik buvo namuose, tačiau juose ir smurtavo prieš savo sutuoktinę, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo A. N. parodymai. 2023 m. birželio 28 d. apklaustas A. N. nurodė, kad V. K. ir J. K. nuėjus į namus, netrukus išgirdo iš jų sklindantį nukentėjusiosios riksmą, girdėjo, kaip ši verkė (1 t., b. l. 182-183). Nors nagrinėjant bylą teisme liudytojas šių parodymų nepatvirtino ir tikino nieko negirdėjęs, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti tokių skirtumų savo parodymuose, todėl vien toks deklaratyvus parodymų pakeitimas nevertintas kaip pagrįstas, juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo parodymų teisingumą patvirtina kiti anksčiau aptarti byloje surinkti įrodymai.

14. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai pripažino V. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

15. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir V. K. paskirtos bausmės aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino tinkamai, todėl paskirdamas jam bausmę baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Teismas vertino tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, anksčiau teistas trylika kartų, taip pat ir už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai (pagal BK 138, 140 straipsnius) (2 t., b. l. 86-115), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 83-85, 119), atsakomybę lengvinančią aplinkybę BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atveju – prisipažino padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), be to, skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis pripažintas recidyvistu. Išdėstytų aplinkybių visuma nulėmė teismo sprendimą už abi nusikalstamas veikas paskirti V. K., kuris savo elgesio kritiškai nevertina, yra linkęs nusikalsti, griežčiausias jam inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytas bausmių rūšis – laisvės atėmimą ir areštą, didesnius nei minimalūs bausmių dydžiai nulėmė nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių duomenų visuma. Už šioje byloje padarytas nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą bausmę bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme buvo parinktas nuteistajam palankesnis bausmių bendrinimo būdas (dalinis bausmių sudėjimas), prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant tik dalį Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. birželio 3 d. teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir nuteistajam V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmės – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 mėnesių. Tokia bausmė laikytina teisinga, atitinkanti tiek padarytų nusikalstamų veikų, tiek nuteistojo pavojingumą, pagrindų švelninti bausmę nenustatyta. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja šiuo metu dirbantis, bandantis atsikratyti žalingų įpročių, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad bausmės švelninimo pagrindai siejami su byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-528/2011). Nagrinėjamu atveju anksčiau išdėstytos tiek nusikalstamų veikų padarymą, tiek paties nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės neleidžia spręsti, kad V. K. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėjus jos vykdymą, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai.

16. Tokiu būdu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo V. K. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje, paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. (V.) K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.