- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-11
- Bylos Nr.
- 2S-508-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36652-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- S. R.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. R. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutarčių, kuriomis netenkinti pareiškėjo S. R. prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas S. R. pateikė du skundus dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0008/10/01452, kuriais prašė panaikinti 2013-10-14 antstolio patvarkymą Nr. 50 8 2013 10 14 1452/10-1 ir paskirti pakartotinę ekspertizę areštuoto turto – 0,0600 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), vertei nustatyti ir sudaryti sąlygas skolininkui S. R. pateikti ekspertų sąrašą; atsisakius skirti pakartotinę ekspertizę, įkainoti areštuotą turtą 690 000 Lt pagal 2008-08-20 UAB „Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas atliktą turto vertinimą. Taip pat pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0008/10/01452 iki bus priimtas sprendimas dėl pateiktų skundų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-07 nutartimi ir 2013-11-13 nutartimi pareiškėjo S. R. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
2013-11-07 nutartyje teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jo skunde nurodytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog būtų paskelbtos varžytinės ar būtų pradėtas turto pardavimas iš varžytinių. Teismo vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymo – taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų tiek proporcingumo, tiek ir ekonomiškumo principų, pažeistų kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą, kadangi skolininko interesams būtų suteiktas prioritetas. Mano, kad tuo atveju, jei nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų būtų įrodyta, jog turtas turėjo būti pakartotinai įvertintas ir parduotas didesne verte, nei buvo parduotas faktiškai, skolininkas turi galimybę siekti atsiradusių nuostolių dėl netinkamai vykdomų antstolio veiksmų atlyginimo, todėl stabdyti vykdymo veiksmus tuo atveju, kai skundą padavęs asmuo turi galimybę apginti savo teises kitokiu būdu, nėra proporcingumo principo įgyvendinimas.
2013-11-13 nutartyje teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog turtą įkainojus neteisinga verte ir pradėjus turto pardavimą iš varžytinių kyla reali grėsmė, kad areštuotas turtas bus prarastas už nepagrįstai žemą ir tikrosios areštuoto turto rinkos vertės neatitinkančią kainą, nepatenka nei į privalomų, nei į fakultatyvių atvejų, kuriais privalo ar gali būti sustabdyta vykdomoji byla arba vykdymo veiksmai, sąrašą. Pažymėjo, kad pareiškėjo apeliavimas į tai, jog areštuotas turtas bus prarastas už nepagrįstai žemą kainą, nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl areštuoto turto realizavimo yra paskelbtos varžytinės, o tuo tarpu skundžiamas patvarkymas yra susijęs tik su areštuoto turto vertės nustatymu, o ne su šio turto realizavimo veiksmų pradėjimu.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Pareiškėjas S. R. pateikė du iš esmės analogiškus atskiruosius skundus, kuriais prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-07 ir 2013-11-13 nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – skubiai taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0008/10/01452 iki bus priimti sprendimai dėl pareiškėjo pateiktų skundų. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja reali grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkui priklausantis areštuotas turtas bus priverstinai parduotas iš varžytynių už nepagrįstai žemą kainą, kadangi vykdomojoje byloje atlikti turto vertinimai yra nepagrįsti ir neatitinkantys realios turto kainos. Nurodė, kad net ir abiejų vykdomojoje byloje atliktų turto vertinimų skirtumas sudaro net 36 000 Lt. Pažymėjo, kad 2013-10-17 patvarkymu paskelbtos skolininkui priklausančio areštuoto turto varžytynės, kurios vyks elektroniniu būdu, pirmųjų varžytynių pradžia yra 2013-11-20 10 val., o pabaiga – 2013-11-27 15 val. Mano, kad pardavus turtą už nepagrįstą kainą, jo nebus galima susigrąžinti iš jį įgijusių sąžiningų trečiųjų asmenų, o skolininkas būtų priverstas inicijuoti naujus teisminius ginčus, siekdamas apginti savo pažeistus interesus. Be to, mano, kad skolininkas, kaip fizinis asmuo, yra nelygiavertėje padėtyje santykyje su išieškotoju, o pardavus turtą už nepagrįstai mažą kainą, gautų pinigų užtektų tik skolos daliai padengti. Pažymėjo, kad tenkinus pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo hipotekos kreditoriaus – banko – interesai nebus pažeisti, nes priėmus sprendimą ne skolininko naudai, banko reikalavimai bus patenkinti pirmiausia.
Suinteresuotas asmuo antstolis Irmantas Gaidelis pateikė atsiliepimus į pareiškėjo atskiruosius skundus, kuriuos prašė atmesti. Nurodė, kad sutinka su skundžiamos teismo nutarties argumentu, jog pareiškėjo išdėstyti argumentai, kuriais remdamasis jis prašo sustabdyti vykdymo veiksmus, nepatenka nei į privalomų, nei į fakultatyvių atvejų, kuriais privaloma ar gali būti sustabdyta vykdomoji byla ar vykdymo veiksmai, sąrašą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų tiek proporcingumo, tiek ekonomiškumo principų, pažeistų kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą. Pažymėjo, kad per paskutinius aštuonis mėnesius buvo paskirtos net dvi ekspertizės, o pareigos apmokėti išlaidas už šias ekspertizes skolininkas nevykdo. Be to, pakartotinė ekspertizė buvo atliekama net šešis mėnesius. Mano, kad skolininkas vilkina bylos vykdymą, kadangi su atskiraisiais skundais nepateikė jokių įrodymų, jog įkeisto turto vertė yra kitokia, nei nustatė vertintojai. 2008 m. preliminarios išvados negali būti vertinamos kaip įrodymas, paneigiantis vykdomojoje byloje atliktus turto įvertinimus.
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank Finland Plc pateikė teismui atsiliepimus į pareiškėjo atskiruosius skundus, kuriuos prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė savo prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, o vien nesutikimas su antstolio veiksmais neįrodo skundo pagrįstumo. Mano, kad teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjo skundžiamu 2013-10-14 patvarkymu nebuvo paskelbtos varžytynės, todėl šiuo pagrindu nėra numatyta jokių vykdymo veiksmų stabdymo pagrindų. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-26 nutartimi jau yra išnagrinėjęs ir atmetęs pareiškėjo skundus dėl antstolio veiksmų, kas įrodo skundų argumentų nepagrįstumą. Mano, kad pareiškėjas negali remtis 2008 m. buvusia turto rinkos verte, nes turto vertinimas atliekamas ir turtas realizuojamas rinkos verte. Pažymėjo, kad teisingos kainos nustatymu yra suinteresuotas tiek skolininkas, tiek išieškotojas, tačiau kaina turi būti reali, kitu atveju būtų vilkinamas turto pardavimo procesas. Nagrinėjamu atveju buvo atliktos dvi turto vertinimo ekspertizės, antrojoje nustatyta mažesnė turto rinkos vertė, nei pirmojoje, tačiau pareiškėjas, neatsižvelgdamas į tai, ir toliau nepagrįstai, nepateikdamas jokių motyvų ir įrodymų, ginčija nustatytą turto vertę. Tai, kad turto vertinimai buvo atlikti septynių mėnesių skirtumu, gali įtakoti ir turto kainos pakitimą, be to, paklaida galima ir turto vertintojams pasirinkus lyginamąjį metodą vertinant skirtingus objektus. Taigi, šiuo atveju nustatytas 36 000 Lt skirtumas nėra esminis ir nesudaro pagrindo abejoti rinkos vertės nustatymo teisingumu. Mano, kad pareiškėjo pateikti skelbimai iš interneto duomenų bazių nėra tinkamas įrodymas nagrinėjamu atveju, kadangi juose nurodoma tik pageidaujama gauti kaina už turtą, be to, tarp skelbimuose nurodytų ir šiuo atveju parduodamo objekto yra ženklūs skirtumai (dydis, lokalizacija, paskirtis ir pan.). Pareiškėjo atskiruosiuose skunduose nurodyti turto pagerinimai nėra aprašyti ir įvertinti paties pareiškėjo. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2013-11-27 turtas buvo parduotas iš varžytynių už 14 400 Lt didesnę negu pradinę varžytynėse nustatytą kainą, o ši aplinkybė patvirtina faktą, jog neatsirado ir pareiškėjas nepasiūlė pirkėjo, kuris siektų įsigyti turtą už pareiškėjo nurodomą kainą. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje bylos šalių interesai yra priešingi, dėl to prašo priteisti suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimą, iš viso – 1 730,30 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamos 2013-11-07 ir 2013-11-13 nutartys priimtos nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirųjų skundų argumentais keisti ar naikinti skundžiamas teismo nutartis nėra pagrindo.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pareikštų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, 2013-11-07 ir 2013-11-13 skundžiamomis nutartimis šių prašymų netenkino. Atskiruosiuose skunduose išdėstyti apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo. Minėta, pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio (šiuo atveju – skundų) reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamų nutarčių išvadomis, jog ieškovas, teikdamas teismui prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savo išdėstytų teiginių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo argumentus, jog nesustabdžius vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje kyla reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Teismas taip pat pažymi, kad CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – paprastai taikomas tais atvejais, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 str. 3 d.), arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480/2011), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. CPK 18 str. reglamentuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime, nutartyje ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas vykdymo procese gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio (skundo) užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti suinteresuoto asmens Nordea Bank Finland Plc teisėti interesai, dėl to, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo atskiruosius skundus ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0008/10/01452. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo Nordea Bank Finland Plc, kuris yra tiesiogiai suinteresuotas atgauti kuo didesnę skolininko skolos dalį iš parduoto įkeisto turto, ekspertų nustatytos turto rinkos vertės neginčija, su ja sutinka.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjo pateiktų skundų dėl antstolio veiksmų pagrįstumas yra įvertintas juos išnagrinėjus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-45054-779/2013 pareiškėjo skundus atmetus, taip pat atmetus ir pareiškėjo prašymą skubos tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0008/10/01452 bei sustabdyti/ atšaukti skolininkui priklausančio turto paskelbtas pirmąsias varžytynes. Pažymėtina, kad, nors minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-26 nutartis nėra įsiteisėjusi ir yra apskųsta apeliacine tvarka, tačiau šia nutartimi yra konstatuotas pareiškėjo skundo nepagrįstumas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis nepagrindė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo nagrinėjamu atveju, nepagrindė tos aplinkybės, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Taigi dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo 2013-11-07 ir 2013-11-13 nutarčių nepagrįstomis ir neteisėtomis, todėl atskirieji skundai netenkintini.
Taip pat suinteresuotas asmuo Nordea Bank Finland Plc prašo teismo priteisti 1 730,30 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93 str., 94 str., 96 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, dėl to bylinėjimosi išlaidos šioje proceso stadijoje nepriteistinos. Analogiška praktika formuojama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1465/2012.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo S. R. atskirųjų skundų netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis palikti nepakeistas.