Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Alonos Romanovienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Broniaus Valiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų A. R. ir B. R. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-01-14 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R. ir B. R. ieškinį atsakovams V. R., A. R., G. L., Ž. Š., trečiajam asmeniui notarei A. V., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.), todėl bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovų ir atsakovės V. R. 2010 m. kovo 15 d. buvo sudaryta 1133/1223 dalių 12.23 ha žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 8-12), 2010 m. balandžio 8 d. ieškovai parašė atsakovei V. R. notaro patvirtintą Pakvitavimą apie prievolės įvykdymą (t. 1, b. l. 36), 2010 m. sausio 1 d. antstolės E. M. kontoroje buvo vykdomos keturios vykdomosios bylos dėl skolų ir palūkanų išieškojimo iš A. R., skolos likutis sudarė – 4728,59 Lt UAB „Snoro lizingas“, 4684,34 Lt fiziniam asmeniui, 891,65 Lt valstybei, 2010 m. kovo 3 d. G. L. pervedė 5702,36 Lt (t. 1, b. l. 98), tarp ieškovų ir atsakovės V. R. 2010 m. balandžio 8 d. sudaryta 7.28 ha žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 100-101), tarp atsakovės V. R. ir atsakovo Ž. Š. 2012 m. kovo 1 d. sudaryta 7.28 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1122/1223 dalių 12.23 ha žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini)., pirkimo - pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 154-157).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.). Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis aplinkybėmis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksmų. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas ir vertinamas ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį, tiek ir po jo sudarymo ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2019.).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 str., 1178 str.).

Nagrinėjamu atveju ieškovai nurodė, kad sklypų pardavimo sutartis sudarė dėl atsakovų G. L. ir V. R. apgaulės. Teigė, kad G. L. juos apgavo žadėdamas su V. R. pagalba grąžinti abu parduotus sklypus po to, kai jie atiduos 14 000 Lt. Teigė, kad sandorio sudarymui įtakos turėjo susiklosčiusios sunkios aplinkybės – 7,28 ha sklypo areštas ir grėsmė, kad šį sklypą antstolis parduos iš varžytynių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartys buvo sudarytos 2010 m. kovo 15 d. (dėl 1122/1223 žemės sklypo, kurio bendras plotas 12,23 ha) ir 2010 m. balandžio 8 d. (dėl 7,28 ha). Į teismą su ieškiniu dėl 2010 m. kovo 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo (pripažinti negaliojančia 2010 m. balandžio 8 d. sutartį iš pradžių ieškovai net neprašė), ieškovai kreipėsi tik 2012 m. kovo 5 d. Patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančiomis 2010 m. kovo 15 d., 2010 m. balandžio 8 d. žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis bei 2010 m. balandžio 8 d. pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, teismui pateiktas 2012 m. rugsėjo 14 d. Ieškovai yra jauni, raštingi žmonės. Kartu su ieškiniu jie pateikė Plungės rajono notarės 2011-10-11 V. R. prašymą dėl pareiškimo perdavimo savo nepilnamečiams vaikams apie parduodamą 1133/1223 dalį žemės sklypo (t. I, b. l. 14). Kaip atsiliepime į skundą nurodė notarė A. V., V. R. ieškovams tokį pareiškimą pirmą kartą siuntė 2011-08-22, tačiau B. R. 2011-09-04 notaro biurui atsiuntė laišką, kuriame nurodė, kad parduodamo sklypo bendraturčiai yra ne jie, o jų nepilnamečiai vaikai (t. I, b. l. 123-124). Iš to darytina išvada, kad ieškovai jau 2011 m. rugpjūčio mėnesį žinojo, kad atsakovė V. R. parduoda iš jų nusipirktą žemės sklypą, tačiau į teismą nesikreipė. Kolegija pažymi, kad abu ginčo sandoriai sudaryti notarės, jose ieškovai savo ranka patvirtina, kad supranta dėl sutarties turinio ir pasekmių, kad sutartis atitinka jų valią. Taip pat savo parašais patvirtina ir pas notarę sudarytą pakvitavimą apie prievolės įvykdymą pagal 2010-03-15 pirkimo pardavimo sutartį (t. I, b. l. 90). Byloje yra notarės A. V. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad pakvitavimas ir sutartys buvo sudaryta laisva šalių valia, šalys buvo supažindintos su šių dokumentų tekstais, joms buvo išaiškintos sandorių sudarymo teisinės pasekmės (t. I, b. l. 123-124). Ieškovai teigia, kad prieš sudarant antrą žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį jie grąžino A. R. 10 000 Lt. Tada kelia abejones ir neturi logiško paaiškinimo jų tolimesni veiksmai: jeigu, ieškovų teigimu, užtikrinant 14 000 Lt skolos grąžinimą, jie pardavė vieną žemės sklypą, tai skolai sumažėjus iki 4 000 Lt, pardavė dar vieną žemės sklypą. Ieškovė B. R. teismui nurodė, kad 10 000 Lt skolai grąžinti surinko pardavę už 2 000 Lt šienapjovę ir 5 karves po 2 500 Lt, tačiau iš pateiktų įrodymų matyti, kad iki 2010 m. balandžio 8 d. jie pardavė tik 2 karves, todėl geriausiu atveju galėjo gauti 5 000 Lt (t I, b. l. 97). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 2010 m. kovo 15 d bei 2010 m. balandžio 8 d. sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės ir susidėjusių sunkių aplinkybių, tai yra pagal Civilinio kodekso 1.91 straipsnį.

Taip pat ieškovai prašė pripažinti tarp atsakovės V. R. ir atsakovo Ž. Š. 2012 m. kovo 1 d. sudarytą 7.28 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0575-2805, ir 1122/1223 dalių 12.23 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo (duomenys neskelbtini) sutartį negaliojančią kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, niekine ir negaliojančia ir nurodė, kad atsakovai V. R. ir Ž. Š. pažeidė Civilinio kodekso 6.158 straipsnio nuostatas, kurios nustato, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant dėl sutarties kaip vieno iš sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima pripažinti 2012 m. kovo 1 d. sudarytą 7.28 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1122/1223 dalių 12.23 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančią kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Byloje nustatyta, kad 7.28 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1122/1223 dalių 12.23 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis tarp V. R. ir Ž. Š. sudaryta 2012-03-01, ieškovų ieškinys teisme gautas 2012-03-05, 2012-03-06 priimta nutarties dėl įrašo viešame registre. Taip pat atsiliepime į patikslintą ieškinį notarė A. V. patvirtino, kad 2012-03-01 sudarytą sutartį ji patvirtino tik patikrinusi Centrinės hipotekos įstaigos turto arešto bei Hipotekos registrus ir tuo metu nebuvo jokių duomenų, dėl kurių šios sutarties tvirtinimas būtų negalimas.

Apeliantai teigia, kad teismas neatsižvelgė į A. R. paaiškinimus iš kurių galima daryti išvadą, kad V. R. ir G. L. jau ir anksčiau yra sudarę tokias pirkimo pardavimo sutartis ir nesigilino, ar G. L. ar V. R. galėjo turėti tokias dideles sumas žemės pirkimui. Tai, kad atsakovai verčiasi žemės sklypų pirkimu pardavimu, neduoda pagrindo teigti, kad jie tai daro apgaulės būdu ar kitais neteisėtais būdais. Teiginį, kad atsakovai negalėjo turėti pinigų žemės sklypų pirkimui, ieškovai nepagrindė jokiais įrodymais, o byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pinigai buvo sumokėti. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įvertinusi apeliantų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl šių aplinkybių Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-01-14 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.