Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, S. K. paskirtos 50 parų arešto bausmės vykdymas atidėtas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 6, 8 punktais, S. K.:

1) viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirta intensyvi priežiūra, įpareigojant S. K. dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir laikytis nustatytos dienotvarkės: nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), išskyrus jei tai nėra susiję su darbu arba gydymusi, arba vaikų gydymusi;

2) paskirta pareiga viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

3) paskirtas įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiojo M. Č.;

4) paskirtas įpareigojimas visą bausmės atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki įsiteisės nuosprendis, palikta galioti, o šiam įsiteisėjus ši priemonė panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. K. (toliau – ir S. K.) nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, o būtent: 2021 m. liepos 28 d., apie 17.30 val., daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš mažametį M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. šaukdama ant šio (M. Č.) ir vadindama jį necenzūriniais žodžiais, tyčia sugriebė už jo (M. Č.) vilkėtų marškinėlių ir tampė, sugriebusi ranka kaklo srityje šį spaudė ir purtė bei laikydama suspaudusi jį (M. Č.) už kaklo tempė šį į namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinę, sukeldama nukentėjusiajam mažamečiui M. Č. fizinį skausmą.

2. Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad S. K. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teismas sprendė, jog nukentėjusiojo M. Č., liudytojų V. I., D. Č. parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir aiškūs, todėl yra patikimi S. K. kaltės įrodymai. Tuo tarpu S. K. gynybinę poziciją, jog ji savo veiksmais M. Č. fizinio skausmo nesukėlė, teismas vertino kaip neįtikinančią, taip pat, paneigtą kitais byloje surinktais patikimais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistosios S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Apeliaciniame nuteistosios skunde ginčijama S. K. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuojamas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, apeliantės manymu, rodantys skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą. S. K. apeliaciniame skunde neigiama, kad nuteistoji savo veiksmais mažamečiui galėjo sukelti fizinį skausmą, akcentuojant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų D. Č. ir V. I. parodymais, kuriuos jos davė norėdamos apkalbėti nuteistąją. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas alternatyvus prašymas, S. K. veikoje nustačius jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėti, paskirti švelnesnę bausmės rūšį.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, visą baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20, 301 straipsniai), tai yra, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes ar rėmėsi vien tik nuteistąją kaltinančiais įrodymais, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Priešingai nei nurodo apeliantė, apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, apkaltinamajame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistosios kaltę, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

9. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje

10. Skundžiamu nuosprendžiu S. K. buvo pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad šio nuosprendžio 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis ji smurtavo prieš mažametį M. Č., t. y. šaukdama ant jo ir vadindama jį necenzūriniais žodžiais, tyčia sugriebė už jo vilkėtų marškinėlių ir tampė, sugriebusi ranka kaklo srityje šį spaudė ir purtė bei suspaudusi M. Č. už kaklo tempė jį namo, taip sukeldama jam fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka S. K. kaltei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pagrįsti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, nes nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visetas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina, kad S. K. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jos veiksmai kvalifikuoti teisingai.

11. Nors nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai vis tik nekyla.

12. Ginčo dėl to, jog skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodytu laiku ir vietoje S. K. norėjo sudrausminti nederamai su jos sūnumi besielgiantį nukentėjusįjį M. Č., byloje nėra. Šį faktą tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis aiškino iš esmės vienodai. Nuteistoji taip pat neneigia, kad mažametį išvadino „snargliumi“, tampė už jo marškinėlių, kelis kartus stumtelėjo, tačiau, S. K. teigimu, ji jokių smurtinių veiksmų M. Č. atžvilgiu neatliko, jo kūno nelietė ir jis negalėjo jausti fizinio skausmo. Visgi, šias aplinkybes nukentėjusysis aiškino kitaip. Mažametis nukentėjusysis M. Č., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad įvykio dieną priėjo mažamečio vaiko mama ir pradėjo jį visaip keikti, vadino snargliumi, paėmė už „maikės“ ir tąsė, paėmė už kaklo ir pradėjo purtyti. Nukentėjusysis nurodė, kad jį už „maikės“ tąsė kokias 2 sekundes, tuo metu nelabai ką jautė. Tada kokias 3-4 sekundes už kaklo purtė ir tempė į laiptinę, kur ji pradėjo rėkti. Labiausiai skaudėjo, kai paėmė už kaklo lauke, nes ji turi nagus. Kaklą skaudėjo 2 dienas, skaudamą vietą vieną kartą tepė geliu (1 t., b. l. 30-32).

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo netikėti mažamečio nukentėjusiojo M. Č. parodymais nėra. Pažymėtina, kad nukentėjusysis apie įvykio aplinkybes pasakojo net kelis kartus – visų pirmą mamai D. Č., vėliau atvykęs į gydymo įstaigą bei 2021 m. rugpjūčio 9 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 30-31). Nors apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti mažamečio nukentėjusiojo parodymus nurodant, kad jis gali sakyti netiesą norėdamas provokuoti nuteistąją, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, baudžiamojoje byloje nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis M. Č. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pakankamai nuosekliai nurodė visų jo atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jo parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, esminių prieštaravimų nenustatyta. Apie nukentėjusiojo M. Č. patirtą fizinį skausmą nurodo ir liudytoja V. I., kuri apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog matė, kaip priėjusi S. K. rėkė ant nukentėjusiojo, kodėl šis vis lenda prie jos vaiko. Taip pat, patvirtino, kad M. Č. šiek tiek nutolo nuo S. K., o ji vėliau jį atsivedė už sprando, šis eidamas net priklupo, nes buvo spaudžiamas žemyn. S. K. nusivedė M. Č. į laiptinę, nematė, kas ten vyko, tačiau po kurio laiko išėjo S. K., o paskui verkdamas M. Č.. Pažymėtina, kad nagrinėjamo įvykio epizodas buvo įrašytas ir užfiksuojant garsą nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonu (1 t., b. l. 71-72). Perklausius baudžiamojoje byloje esantį garso įrašą girdėti, jog nuteistoji S. K. pakeltu tonu išsako priekaištus mažamečiui, įrašo 7-8 sekundes girdisi vaiko reakcija į fizinį poveikį, išreikšta jaustuku, kas taip pat sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, jog įvykio metu nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas.

14. Nors nuteistoji pažymi, kad liudytojos V. I. parodymų ir atitinkamai sukeltų nusikalstamų padarinių nepatvirtina specialisto išvada, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad S. K. buvo kaltinama ir nuteista dėl fizinio skausmo mažamečiui sukėlimo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį. Nagrinėjamu atveju nuteistoji S. K. smurtavo prieš mažametį, jos poveikis nebuvo vienkartinis, užtruko mažiausiai 10 sekundžių, nuteistoji siekė M. Č. nuvesti į namus, šis to daryti nenorėjo, dėl ko naudojo fizinį poveikį. Be to, iš karto po įvykio su nukentėjusiuoju bendravę asmenys – liudytoja V. I. patvirtino, kad nukentėjusysis verkė. Pažymėtina, kad ir ryte po nagrinėjamo įvykio, M. Č. pristačius į gydymo įstaigą, jam buvo konstatuotas kitų nepatikslintų kaklo dalių sąnarių raiščių patempimas bei emocinio šoko ir streso būsena (1 t., b. l. 45-46). Apžiūrėjusi gydytoja ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodė, kad vaikas yra labai jautrus, klausinėjamas tuoj pat susigraudina. M. Č. taip pat nuosekliai tvirtino, kad jautė skausmą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismai tinkamai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius S. K. veikoje. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog nekyla abejonių, kad nuteistosios veiksmai sukėlė nukentėjusiajam M. Č. fizinį skausmą, t. y. dėl fizinio sąlyčio jam skaudėjo, šis pojūtis buvo aiškiai išreikštas, tokius nukentėjusiojo pojūčius (skausmą) jis suvokė ir minėto skausmo stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę.

15. Nuteistosios apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tiek nukentėjusysis, tiek nukentėjusiojo įstatyminė atstovė D. Č. bei liudytoja V. I. ją apkalba, kadangi šiuo metu S. K. gyvena su buvusiu D. Č. sugyventiniu. Teisėjų kolegijos nuomone, sutikti su šiais skundo argumentais pagrindo nėra. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad pati D. Č., su kurios sugyventiniu šiuo metu gyvena nuteistoji, įvykio nematė, nagrinėjamu metu namuose nebuvo ir papasakojo tik tas aplinkybes, kurios jai buvo žinomos iš nukentėjusiojo bei liudytojos V. I.. Tuo tarpu jokių duomenų, kad nukentėjusysis ar liudytoja V. I. turėjo suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti S. K. apeliaciniame skunde nenurodoma. Nors S. K. taip pat nurodo, kad ji buvo provokuojama ir filmuojama, tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, kad ji pati priėjo prie mažamečio ir inicijavo konfliktą. Be to, kaip jau minėta aukščiau, aplinkybės apie tai, kad M. Č. melavo apie tai, kad prieš jį buvo smurtaujama ir jis jautė fizinį skausmą, paneigtos byloje esančių ir aukščiau aptartų įrodymų visetu. Tuo tarpu S. K. parodymų nepatvirtina jokia objektyvi bylos medžiaga, be to, jos parodymai nėra nuoseklūs. Nors nuteistoji pripažino, kad nesusilaikė, tempė vaikui už marškinėlių, tačiau teigia, jog jis dėl šių veiksmų negalėjo jausti fizinio skausmo. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti ir tai, kad net ir norėdama sudrausminti mažametį M. Č., S. K. neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto. Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai. Taigi, fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Nagrinėjamoje byloje, įvertinus bylos duomenis ir svarbą apsaugoti vaiko interesus, nėra pagrindo sutikti, kad nuteistoji savo veiksmus suvokė tik kaip pastangas auklėti M. Č..

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistosios S. K. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistoji S. K. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalies, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti apylinkės teismo nuosprendį, nėra pagrindo.

18. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma, nustačius, jog S. K. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos požymius, paskirti jai kitos rūšies bausmę, kadangi ji dirba ir gauna pastovias pajamas. Tenkinti šį nuteistosios prašymą pagrindo taip pat nėra.

19. Bausmė, kaip ir kartu su ja skiriami draudimai, įpareigojimai, baudžiamojo poveikio priemonės, kaip baudžiamosios teisės institutai, yra valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apribojančios nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

20. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistąją charakterizuojančius ir jos padarytą veiką apibūdinančius duomenis, konstatavo, kad S. K. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, kuris buvo užbaigtas ir sukėlė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytus padarinius. Veika padaryta tiesiogine tyčia. Nuteistosios atsakomybę sunkina aplinkybė, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tuo tarpu atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

21. BK 140 straipsnio 3 dalis kaltininkui numato alternatyvias bausmes: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dviejų metų. Nors nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad ji dirba, tačiau susipažinus su informacinės sistemos SoDra duomenimis, tokių duomenų negauta, todėl pagrindo skirti baudą visgi nėra. Tuo labiau, kad šis teistumas S. K. nėra pirmasis, naują nusikalstamą veiką ji padarė turėdama neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui nuo jos išregistravimo iš Probacijos tarnybą dienos, todėl akivaizdu, kad švelnesnio pobūdžio bausmės teigiamos įtakos jos elgesiui neturėjo, kadangi S. K. ir vėl nusikalto. Be to, S. K. bausta ir administracine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajai S. K. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiajai S. K., sudaro 100 eurų. Visgi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė 2022 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu buvo atleista nuo tolesnio bylos nagrinėjimo, kadangi S. K. pasirinko kitą gynėją. Esant šioms aplinkybės, prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti 100 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro advokato užmokestis.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.