Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės VĮ Valstybinių miškų urėdijos (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovei M. S. dėl neteisėtų statybų ir jų padarinių šalinimo ir atsakovės M. S. priešieškinį VĮ Valstybinių miškų urėdijai dėl įpareigojimo inicijuoti miškų ūkio žemės paskirties pakeitimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2020 m. gruodžio 29 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmuose gautas VĮ Valstybinių miškų urėdijos ieškinys, kuriuo ieškovė prašo: 1) įpareigoti atsakovę M. S. per 90 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti neteisėtų statybų pagrindu pastatytus statinius, esančius Valstybinių miškų urėdijos (toliau-VMU) valdomame žemės sklype bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovei nepašalinus neteisėtų statybų pagrindu pastatytų statinių per nustatytą terminą, numatyti, kad pati ieškovė turi teisę savo lėšomis pašalinti statinius ir išieškoti iš atsakovės reikiamas išlaidas; 2) ieškovės naudai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Iš Jurbarko RP pateiktos informacijos matyti, kad 2018 m. birželio 26 d. atsakovė M. S. kreipėsi su prašymu leisti naudotis VMU sklype esančiais statiniais, motyvuodama tuo, jog 2007 m. vasario 13 d. (duomenys neskelbtini), kaime įsigijusi sodybą esančią greta VMU sklypo – naudojosi, tvarkė, prižiūrėjo ir remontavo statinius, esančius VMU žemėse. 2018 m. liepos 4 d. ieškovė atsakovei M. S. nurodė, jog sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, jokie statiniai jame nėra pažymėti. VMU neturi duomenų – kokių ir kiek statinių gali būti ar yra miško žemės sklype, be to, VMU patikėjimo teise valdydamas sklypą, neturi teisės jo perleisti ar leisti naudotis privačiam subjektui miško žemėmis. Todėl šiuo pagrindu ieškovė paprašė atsakovės M. S. pateikti informaciją, kokiu teisėtu pagrindu ji valdanti/naudojanti statinius, esančius VMU žemės sklype. Atsakovė jokios informacijos nepateikė.

2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę M. S., prašydama pateikti įrodymus, pagrindžiančius – kokį turtą ir kokiu pagrindu atsakovė valdo VMU patikėjimo teise valdomame žemės sklype.

2018 m. rugsėjo 24 d. M. S. pateikė prašymą VMU inicijuoti Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimą, išimant sklypą su esamais statiniais iš Valstybinės reikšmės miškų plotų, nurodant, jog VMU sklype esantys statiniai nuosavybės teise priklauso M. S..

2018 m. spalio 8 d. VMU kreipėsi į VĮ Registrų centrą bei Pagėgių savivaldybę dėl informacijos suteikimo, nurodydama, jog VMU patikėjimo teise valdomame žemės sklype, kuris priskirtas valstybinės reikšmės miškams, 2018 m. rugsėjo 3 d. atsakovės M. S. vardu įregistruoti statiniai. VMU pažymi, kad ,,įregistravimo faktas su Žemės valdytoju derintas nebuvo“.

2018 m. spalio 11 d. Pagėgių savivaldybės administracija pateikė 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažymą Nr. 3-172, kurioje nurodė, kad pastatus (statinius), esančius adresu(duomenys neskelbtini), . M. S. valdo, prižiūri ir naudojasi nuo 2007 m. Tuo tarpu, 2018 m. spalio 24 d. VĮ Registrų centras informavo, kad statiniai atsakovės M. S. vardu įregistruoti Pagėgių savivaldybės administracijos Vilkyškių seniūnijos 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 3-172 pagrindu. VĮ Registrų centro teigimu, statinių kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad kiemo rūsys pastatytas 1920 m., pirtis ir tualetas 1980 m., stoginės 1988 m., tačiau remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 5 dalimi, daugiau informacijos neteikia.

Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo statinių Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla suformuota tik 2018 m. rugpjūčio 7 d. O iki 2018 m. rugpjūčio 7 d. VĮ Registrų centro duomenų bazėje jokių įrašų apie statinius nebuvo. Be to, 2003 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 278 aiškiai nurodyta, kad seni statiniai registruojami tik turint dokumentus, patvirtinančius visų statinių statybos teisėtumo faktą. M. S. neginčija, kad statinius rekonstruoti ir jais naudotis pradėjo nuo 2007 m. vasario 13 d., kuomet (duomenys neskelbtini), kaime įsigijo sodybą, esančią greta VMU sklypo. Darytina išvada, jog atsakovė M. S. savavališkai, neturėdama ieškovės sutikimo, užėmė dalį ieškovės patikėjimo teise valdomo miško žemės sklypo ir pradėjo šią sklypo dalį naudoti savo reikmėms. Atsakovė M. S. neturėjo jokių statybos teisėtumo faktą patvirtinančių dokumentų, kurių pagrindu VĮ Registrų centras galėjo teisėtai jos vardu įregistruoti ieškovės valdomame miško sklype buvusius senus statinius.

2018 m. rugpjūčio 8 d. pateiktoje pažymoje Nr. 3-172, nėra identifikuojamas žemės sklypas, kuriame yra minimi statiniai, taip pat nėra nurodomas pagrindas ar tikslas, kodėl ši pažyma išduodama, kokiais duomenimis remiantis nustatyta apie M. S. statinių valdymą. Pažymėtina, jog tokiu atveju siekiama, patvirtinti faktą, jog atsakovė M. S. atvirai, nepertraukiamai valdo, naudoja ir prižiūri statinius kaip savo ne mažiau nei dešimt metų, o tai sudarytų įstatyminę galimybę statinius įgyti įgyjamosios senaties pagrindu. Tačiau šioje nagrinėtinoje situacijoje pažymima, kad nėra įgyvendinta keletas esminių sąlygų – valdymo faktas privalėjo būti įregistruotas viešajame registre (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 4.27 straipsnio 2 dalis, 4.68 straipsnio 1 dalis, o įgyjamosios senaties faktas nustatomas tik teismo tvarka CK 4.68 straipsnio 2 dalis.

VMU nuomone, pažyma, kuri buvo išduota Pagėgių savivaldybės administracijos Vilkyškių seniūnijos, nėra teisėtas pagrindas patvirtinti, o tuo labiau įregistruoti nuosavybės teisių į statinius ir padaryti atitinkamus įrašus (pakeitimus) Nekilnojamojo turto kadastre. Be to, VMU nurodo, kad VĮ Registrų centras, registruodamas statinius, pastatytus iki 1989 m., nereikalavo įstatymuose nurodytų būtinų dokumentų, nuosavybės teises į statinius įregistravo pažymos pagrindu, kurioje nėra nurodyta nei kam ši pažyma yra skirta, nei koks šios pažymos tikslas, nei kokius faktus turi patvirtinti arba paneigti. Neįsitikino ar atsakovės M. S. veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti.

2008 m. liepos 30 d. UAB ,,Šilutės hidroprojektas“ atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto Nr. 81 pagrindu, sudaryta žemės sklypo kadastro duomenų byla, kurioje esantys duomenys įtraukti į VĮ Registrų centro duomenų bazę. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas numato, jog atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, privalo būti užfiksuoti ir žemės sklype esantys nekilnojamieji pastatai. Žemės sklypo ribų ženklinimo metu dalyvavo ir gretimo žemės sklypo savininkė atsakovė M. S., kuri savo parašu patvirtino, jog su žemės sklypo ribomis sutinka. Akte pažymėta, jog žemės sklype bei žemės sklypo savininkui, nei kitiems savininkams nėra nuosavybės teise priklausančių pastatų. Tuo pačiu VMU grįsdama savo įrodymus, pateikė ir miško sklypo ortofoto nuotraukas, patvirtinančias, kad 2005-2006 m. ginčo sklypas buvo vientisas, apaugęs tankia žole, natūraliai augančiais medžiais, išsidėsčiusiais aplink suformuotą žemės sklypą. Tuo tarpu 2009-2010 m. ortofoto nuotraukose žemės sklypas kinta: žolė nupjauta, medžiai išretinti, aiškiai matomas (matomi) vandens telkinys (telkiniai), kairėje sklypo pusėje atsiranda kelias. 2013 m. ortofoto nuotraukoje matoma, jog ginčo sklype yra vykdoma veikla, nesusijusi su miškų ūkio veikla: išdidintas kelias, padaryta mašinų stovėjimo aikštelė, esanti kairioje žemės sklypo pusėje, prie sklypo stovi daug transporto priemonių bei laikini statybiniai sandėliai, kurių vėlesniuose ortografiniuose dokumentuose jau nelieka. Matoma, jog natūraliai miškas ne tik, kad neužaugo, bet yra labai išretintas, lyginant su 1995 m. pateiktais duomenimis. Be to, tampa matomi, statiniai ar/ir jų dalys, kurie ir yra šio pateikto ieškinio ginčo objektas.

Dėl statybų miško žemėje neteisėtumo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo, nagrinėjamu atveju matyti, kad valstybinės reikšmės miškų plotai ir jų ribos nesikeitė, ginčo žemės plotas laikytinas miško žeme. Vadovaujantis teisiniu reglamentavimu (t.y. Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, be jo miškų, vandens, jūros apsaugos, aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų įstatymais) bei suformuota teismų praktika (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis), miško žemėje statyba nėra galima. Norint vykdyti statybas miško žemėje, ją reikia paversti kitomis naudmenomis. Miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos tik išimtiniais teisės aktuose numatytais atvejais. Tačiau tai gali padaryti tik tam tikri subjektai. Tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarime Nr. 1369.

Ginčo atveju atsakovės M. S. veikla ir jai priklausančiais savavališkais statiniais užstatytas žemės plotas valstybinio miško teritorijoje nėra tas išskirtinis atvejis, kai miško žemė galėtų būti paverčiama kitomis naudmenomis ir tuo pagrindu būtų tikslinami valstybinės reikšmės miškų plotai, jų schemos, miškų valstybės kadastro duomenys. Pažymėtina, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai. Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Kadangi ginčo žemės sklypas yra priskirtinas valstybinės reikšmės miškui, pagal savo statusą jam taikoma didesnė apsauga.

Iš J. Č. nusipirkta sodyba buvo sena, pakankamai apleista, todėl reikėjo pastatus remontuoti, tvarkyti, išpjauti senus, išvirtusius medžius ir vaismedžius, sutvarkyti teritoriją. Visus sodybos tvarkymo darbus organizavo M. S. sūnus S. S.. Kai kurie pastatai buvo visiškai nugriauti, todėl vietoj jų buvo pastatyti nauji, t.y. poilsio pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esantys atsakovei priklausančiame 0,4311 ha žemės sklype. Naujų pastatų Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype nebuvo pastatyta, tik atremontuoti senieji iš J. Č. nupirkti pastatai.

Nuo sodybos įsigijimo momento, nebuvo žinoma, jog šalia esantis žemės sklypas, kuriame buvo iš pardavėjo įsigyti pastatai ir tvenkinys, priklauso valstybei. Taip pat nebuvo žinoma, jog yra atlikti kadastriniai matavimai, pakeista žemės ūkio paskirtis į miškų ūkio paskirtį, be to, kad yra įregistruotas viešajame registre Lietuvos Respublikos vardu, o valdymas patikėjimo teise pavestas apskrities viršininko administracijai, o vėliau Valstybinei miškų urėdijai. Visos šios aplinkybės paaiškėjo tuomet, kai sūnus S. S. užsakė 0,4000 ha žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus. Matininkas J. A., 2016 m. vasario 15 d. atlikęs žemės sklypo kadastrinius matavimus paaiškino, kad atsakovei M. S. priklauso tik 0,4311 ha žemės sklypo, o likęs žemės sklypas, susidedantis iš 0,6529 ha yra įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu ir jį patikėjimo teise valdo Valstybinė miškų urėdija.

2018 m. rugpjūčio 7 d. VĮ Registrų centro Tauragės filialo matininkė atliko pastatų kadastrinius matavimus, iš kurių matyti, kad natūroje yra kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš kadastrinių matavimų bylos matyti, kad kiemo rūsys pastatytas ne vėliau, kaip 1920 m., o kiti pastatai ne vėliau kaip 1980 m. Visi šie pastatai buvo įregistruoti viešajame registre 2018 m. rugpjūčio 8 d. Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. 3-172 pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės pateiktose ortofoto nuotraukose 1995-1998 m. matyti rūsys ir stoginė, o 2013 m. matosi daugiau pastatų. Iš pastatų kadastrinių matavimų bylos matyti, kad visi pastatai, esantys 0,6529 ha žemės sklype yra pastatyti iki 2008 m. kadastrinių matavimų atlikimo. Todėl kadastrinių matavimų byloje visi pastatai turėjo būti pažymėti.

Atliekant atsakovei priklausančio žemės sklypo, o vėliau ir pastatų kadastrinius matavimus, paaiškėjo, kad pagal Apskrities viršininko administracijos priimtus dokumentus, 2008 m. buvo atlikti 0,6529 ha žemės sklypo kadastriniai matavimai, žemės paskirtis pakeista į miškų ūkio paskirtį. Iškėlus civilinę bylą, teismui buvo paaiškinta, kad žemės sklypų ribų nustatyme nedalyvavo, jokio pranešimo negavo. 2008 m. liepos 30 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas Nr. 81 yra suklastotas, nes 4 punkte nurodyta, kad atsakovė buvo kviesta dalyvauti žemės ribų paženklinime, nors to tikrai nebuvo. Tuomet, kai paaiškėjo, jog buvo įvykusi klaida ir M. S. buvo parduota tik dalis sodybos žemės, 2018 m. birželio 26 d. pirmą kartą kreipėsi į VĮ Valstybinių miškų urėdiją, prašydama teisėtu būdu leisti naudotis žemės sklypu po pastatais. Paskutinis prašymas buvo parašytas 2018 m. rugsėjo 24 d. Tačiau į jį atsakymo negauta.

Neišsprendus klausimo dėl žemės sklypo suformavimo esantiems pastatams eksploatuoti, ieškovė neturėjo teisės inicijuoti žemės sklypo formavimą ir jo paskirties pakeitimą. Kadangi ieškovės prašymu atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus buvo padaryta esminė klaida ir kadastriniuose matavimuose nepažymėti esantys pastatai, ieškovė turi ištaisyti klaidą ir inicijuoti miško plotų schemos tikslinimą. Be to, ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, jog atsakovei priklausantys pastatai yra įregistruoti viešajame registre. Neginčijama nei įregistravimo viešajame registre faktas, nei įregistravimo pagrindas, todėl darytina išvada, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo teigti, kad atsakovei M. S. priklausantys pastatai yra savavališka statyba.

Be to, paminėtina, kad nagrinėjamu atveju, valstybinės reikšmės miškų plotai ir jų ribos nesikeitė, ginčo žemės plotas laikytinas miško žeme. Kaip jau minėta, miško žemėje statyba negalima. Norint vykdyti statybas miško žemėje, ją reikia paversti kitomis naudmenomis. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, atsakovė M. S. buvo informuota apie ieškovės valdomo 0,6529 ha miško žemės sklypo kadastrinius matavimus ir savo parašu patvirtino, jog sutinka su valstybinio miško sklypo kadastriniais matavimais. Akivaizdu, kad atsakovė neįgijo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės, kas sudaro pagrindą pašalinti atsiradusius statinius.

Ieškovės VĮ ,,Valstybinių miškų urėdija“ atstovė Ž. D. posėdžio metu prašo teismo ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

Atsakovė M. S. posėdžio metu prašo teismo tenkinti priešieškinį.

Atsakovės M. S. atstovas S. S. posėdžio metu prašo teismo tenkinti priešieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai. Priešieškinys atmestinas.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011) (Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-31-804/2018).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė M. S. nusipirko iš J. Č. 0,4000 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), ir pastatus(duomenys neskelbtini), esančius adresu(duomenys neskelbtini).

Priešieškinyje, M. S. nurodė, kad pirkdama žemės sklypą ir pastatus iš J. Č., nesuprato, kad 0,4000 ha žemės sklype yra ne visi pardavėjui priklausę pastatai, nes kiti pastatai buvo pastatyti už šios žemės sklypo ribų. Pasirašydama 2007 m. vasario 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo įsitikinusi, kad perka visą žemės sklypą, kuriame yra išsidėstę visi pastatai ir tvenkinys. Pažymėtina, jog sodyboje buvo gyvenamasis namas ir devyni pagalbiniai pastatai prie gyvenamojo namo, tame tarpe ir senovinis rūsys žemėje, prie tvenkinio pirtis, didelė pavėsinė ir tualetas. Įsigijus sodybą, 2007 m. kovo 15 d. buvo padaryta topografinė nuotrauka, kurioje matosi pastatai ir tvenkinys. Sodyba buvo sena, apleista, todėl pamatai buvo remontuojami, tvarkomi, išpjauti seni, išvirtę medžiai ir vaismedžiai, sutvarkyta teritorija. Kai kurie pastatai buvo visiškai nugriauti ir vietoj jų pastatyti nauji, t.y. poilsio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai, esantys 0,4311 ha žemės sklype.

2008 m. liepos 30 d. UAB ,,Šilutės hidroprojektas“ atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto Nr. 81 pagrindu buvo sudaryta žemės sklypo kadastro duomenų byla, kurioje esantys duomenys įtraukti į VĮ Registrų centro duomenų bazę. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas nurodo, kad atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, privalo būti užfiksuoti ir žemės sklype esantys nekilnojamieji pastatai. Žemės sklypo ribų ženklinimo metu dalyvavo ir gretimo žemės sklypo savininkė M. S., kuri savo parašu patvirtino, jog su žemės sklypo ribomis sutinka. Be to, akte pažymėta, kad nei žemės sklypo savininkui, nei kitiems savininkams nėra nuosavybės teise priklausančių pastatų. VMU pateikė miško sklypo ortofoto nuotraukas, patvirtinančias, kad 2005-2006 m. ginčo sklypas buvo vientisas, apaugęs tankia žole, natūraliai augančiais medžiais, išsidėsčiusiais aplink suformuotą žemės sklypą. Tuo tarpu 2009-2010 m. ortofoto nuotraukose žemės sklypas kinta: žolė nupjauta, medžiai išretinti, aiškiai matomas (matomi) vandens telkinys (telkiniai), kairėje sklypo pusėje atsiranda kelias.

Akcentuotina, jog atsakovė įsigijusi žemės sklypą su pastatais 2007 m. vasario 13 d. pažeidė ieškovės VMU turinčios neginčijamą teisę disponuoti savo turtu – 0,6529 ha miško paskirties žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teises ir teisėtus interesus ir apsunkindama bei suvaržydama teises į jos patikėjimo teise valdomą miško sklypą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, aiškinant kartu su Konstitucijos 54 straipsniu konstatuotina, kad visi žemės sklypų, miškų savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės bei miškų, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse.

Atsakovės M. S. teigimu, ji nupirko absoliučiai visus pastatus, tačiau nesuprato, kad nekilnojamojo pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytame 0,4000 ha žemės sklype yra ne visi pardavėjui priklausę pastatai, nes kiti pastatai buvo pastatyti už šios žemės sklypo ribų, kurie priklauso jau nebe atsakovei M. S., anksčiau J. Č., o būtent Lietuvos Respublikai, tą patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai.

Paminėtina, kad pasirašant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, notarui privaloma pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus, namo ar kito pastato kadastrinę bylą, žemės sklypo planą. Šiuose dokumentuose yra vizualiai nurodytos žemės sklypo ribos ir parodyti perkami pažymėti pastatai. Atsakovė M. S. turėdama perkamo turto kadastro bylą žinojo, kurie pastatai ir kaip yra išdėstyti perkame žemės sklype.

M. S., savo pateiktame priešieškinyje teigė, kad 2007 m. kovo 15 d. topografinėje nuotraukoje aiškiai matyti viso žemės sklypo, kuriame išdėstyti pastatai ir tvenkinys, ribos. Paminėtina, jog pateiktoje nuotraukoje aiškiai matyti atsakovės pirkto žemės sklypo ribos ir į šio sklypo ribas nepatenka: rūsys, pavėsinės, tualetas bei tvenkinys. Ieškovė nesutiko ir su tuo, kad tik 2016 m. vasario 15 d. atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad M. S. priklauso tik 0,4311 ha žemės sklypas (po kadastrinių matavimų), o likęs žemės sklypas, susidedantis iš 0,6529 ha yra įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu ir jį patikėjimo teise valdo ieškovė. 2007 m. vasario 13 d. notarinėje nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), yra aiškiai nurodyta, kad atsakovė pirko 0,4000 ha žemės sklypą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovės sūnus S. S., kuris užsiėmė sodybos tvarkymu, priežiūra, užsakė 0,4000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus. Matininkas J. A., 2016 m. vasario 15 d. atlikęs matavimus paaiškino, kiek žemės sklypo priklauso M. S..

Iš Jurbarko RP pateiktos informacijos matyti, kad 2018 m. birželio 26 d. M. S. kreipėsi su prašymu leisti naudotis VMU sklype esančiais statiniais, motyvuodama tuo, jog 2007 m. vasario 13 d. (duomenys neskelbtini), kaime įsigijo sodybą, esančią greta VMU sklypo. 2018 m. liepos 4 d. ieškovė atsakovei M. S. nurodė, jog sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, jokie statiniai jame nėra pažymėti. VMU neturi duomenų – kokių ir kiek statinių gali būti ar yra miško žemės sklype, be to, VMU patikėjimo teise valdydamas sklypą, neturi teisės jo perleisti ar leisti naudotis privačiam subjektui miško žemėmis. Todėl šiuo pagrindu ieškovė paprašė atsakovės M. S. pateikti informaciją, kokiu teisėtu pagrindu ji valdanti/naudojanti statinius, esančius VMU žemės sklype. Atsakovė jokios informacijos nepateikė.

2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę M. S., prašydama pateikti įrodymus, pagrindžiančius – kokį turtą ir kokiu pagrindu atsakovė valdo VMU patikėjimo teise valdomame žemės sklype.

2018 m. rugsėjo 24 d. M. S. pateikė prašymą VMU inicijuoti Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimą, išimant sklypą su esamais statiniais iš Valstybinės reikšmės miškų plotų, nurodant, jog VMU sklype esantys statiniai nuosavybės teise priklauso M. S..

2021 m. sausio 29 d. priešieškinyje M. S. teigia, jog jai nebuvo aišku, kodėl pasikeitė statinių unikalūs numeriai. 2018 m. atliekant priklausančių pastatų, esančių 0,6529 ha žemės sklype, kadastrinius matavimus pastatams buvo suteikti kiti unikalūs numeriai, negu buvo nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. 2021 m. vasario 25 d. atsiliepime į priešieškinį VĮ Valstybinių miškų urėdija nurodė, kad tokie M. S. teiginiai yra nepagrįsti, nes paanalizavus atsakovės pateiktą nekilnojamojo turto centrinio duomenų bazės išrašą su istorija bei ieškovės miško sklypo nekilnojamojo turto registro duomenų bazė išrašą, kuriuose kaip bando įteigti M. S. yra nurodyti tie patys pastatai tik su skirtingais unikaliais numeriais. Akivaizdžiai matosi, kad abiejuose nekilnojamojo turto išrašuose yra nurodyti skirtingi pastatai. Šiuos teiginius patvirtina nesutampantys

Pastatų statybos pradžios ir pabaigos metai. Pavyzdžiui, 0,6529 ha miško sklype esantis kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1920 m., tuo tarpu 0,4311 ha M. S. žemės sklype esantis kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą buvo pastatytas 1963 m., taip pat M. S. pateiktame 0,4311 ha žemės sklypo nekilnojamojo turto centrinio duomenų bazės išraše su istorija nėra nei vieno pastato, kuris būtų pastatytas 1980 m. ar 1988 m. Tačiau būtent šiais metais buvo neva pastatytas – tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis, unikalus Nr(duomenys neskelbtini),abi stoginės unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 27 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše su istorija minėtas kiemo rūsys, kuriam priskirtini unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1963 m. tačiau šis buvo sunaikintas ir išregistruotas. Taip pat be kiemo rūsio, sunaikinti ir išregistruoti buvo sandėliai, malkinė.

Nagrinėjamu atveju, ieškovė 2020 m. gruodžio 28 d. ieškiniu prašė įpareigoti M. S. per 90 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis, pašalinti neteisėtų statybų pagrindu pastatytus statinius, esančius VMU valdomame žemės sklype bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovei nepašalinus neteisėtų statybų pagrindu pastatytų statinių per nustatytą terminą, numatyti, kad ieškovė turi teisę savo lėšomis pašalinti statinius ir išieškoti iš atsakovės reikiamas išlaidas. Teismas, analizuodamas bylos medžiagą, atsižvelgė į statinių teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre teisėtumą, statinių statybos miško žemėje atsiradimo faktinio momento nustatymą, statybų miško žemėje neteisėtumo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimą.

Dėl statinių teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre teisėtumo.

2020 m. gruodžio 28 d. ieškinyje ieškovė nurodė, kad M. S. statinių neįregistravo iki 2018 m. rugpjūčio 7 d., nes nepateikė jokių statybos teisėtumo faktą patvirtinančių dokumentų, kurių pagrindu VĮ Registrų centras galėjo teisėtai jos vardu įregistruoti 0,6529 ha ieškovės valdomame žemės sklype buvusius senus statinius, pastatytus iki 1989 m. Pagal ieškovę Vilkyškių seniūnijos išduota pažyma nėra tas pagrindas, kuris patvirtintų nekilnojamojo turto įregistravimą, nes joje nėra identifikuojamas žemės sklypas, taip pat nėra nurodomas pagrindas ar tikslas, kodėl ši pažyma išduodama. Šios pažymos tikslas buvo patvirtinti faktą, jog M. S. atvirai, nepertraukiamai valdo, naudoja ir prižiūri statinius kaip savo ne mažiau nei dešimt metų. 2018 m. liepos 4 d. ieškovė atsakovei M. S. nurodė, jog sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, jokie statiniai jame nėra pažymėti. VMU neturi duomenų – kokių ir kiek statinių gali būti ar yra miško žemės sklype, be to, VMU patikėjimo teise valdydamas sklypą, neturi teisės jo perleisti ar leisti naudotis privačiam subjektui miško žemėmis. Todėl šiuo pagrindu ieškovė paprašė atsakovės M. S. pateikti informaciją, kokiu teisėtu pagrindu ji valdanti/naudojanti statinius, esančius VMU žemės sklype. Atsakovė jokios informacijos nepateikė. 2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti įrodymus, kokį turtą ir kokiu pagrindu atsakovė valdo VMU patikėjimo teise valdomame žemės sklype. Dėl to, atsakovė savo ruožtu, kaip nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą pateikė Vilkyškių seniūnijos pažymą Nr. 3-172. Pagal aukščiausios galios teisės aktą – Konstituciją, nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti nuosavybės teisės įgijimo būdus ir pagrindus. Tai suponuoja nuosavybės įgijimo teisėtumo reikalavimą. Pagal Konstituciją viena esminių nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn teisėtumo sąlygų yra savininko valios dėl tokio nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn išreiškimas (sutikimas). Kai turtas perleidžiamas kitam asmeniui be turto savininko valios išreiškimo (sutikimo), toks turto perleidimas laikomas neteisėtu, o perleistas turtas – neteisėtai kito asmens įgytu turtu, nebent turto perleidimas kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn be šio turto savininko valios išreiškimo (sutikimo) būtų konstituciškai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

Dėl statinių statybos miško žemėje atsiradimo faktinio momento nustatymo ir dėl statybų miško žemėje neteisėtumo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

Dėl įrodinėjimo standarto sprendžiant statinių priverstinio nugriovimo klausimus, įrodinėjimo naštos paskirstymo, statybos (statybą leidžiančio dokumento) teisėtumui įvertinti reikšmingo momento, statybos padarinių šalinimo priemonėms taikyti teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių klausimų išsprendimas yra neatsiejamai susijęs su statytojo (jo teisių perėmėjo) nuosavybės teisės į statinius įgyvendinimu. Pažymėtina, kad teisė į nuosavybės neliečiamumą yra konstitucinė teisė, kurią asmeniui garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį Konstitucijos straipsnį, yra konstatavęs, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą turinys yra, inter alia, detalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Ši nuostata patvirtina, jog tik pats savininkas sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę, įskaitant ir disponavimo savo turto objektu teisę (tiek, kiek tokios diskrecijos neriboja įstatymai ir naudojimasis šia diskrecija nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų). Vis dėlto nuosavybės teisė, kad ir kokią plačią diskreciją savininkas turi šios teisės įgyvendinimo kontekste, nėra absoliuti. Tas yra pripažįstama ir konstitucinėje doktrinoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę į statinį egzistuoja, be kita ko, tais atvejais, jeigu statinys yra pastatytas savavališkai arba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Nuosavybės teisė tokiais atvejais ribojama, įpareigojant savininką susilaikyti nuo aktyvių nuosavybės teisės įgyvendinimo veiksmų – draudžiant savininkui disponuoti ir naudotis tokiu nekilnojamojo turto objektu (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Be to, savininkas savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atvejais gali būti įpareigotas prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 2–3 punktai, Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai). Pirmiau išskirtos savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės, kurių taikymas reiškia savininko nuosavybės teisės ribojimą, yra įtvirtintos įstatymų lygmeniu. Pats įstatymų leidėjas pripažįsta, kad šios priemonės yra ultima ratio, kurios taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punktas, Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3–4 punktai, 3 dalis). Pažymėtina, kad ir konstitucinėje doktrinoje pripažįstama, jog aptariamų kraštutinių priemonių taikymas tam tikrais atvejais būtinas demokratinėje visuomenėje ir yra konstituciškai pagrįstas (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas). Apibendrinant, savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu.

Vis dėlto įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė, todėl tokios savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant iš esmės neabejotinam įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę. reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tai reiškia, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis įrodinėjamas statinio statybos neteisėtumas (savavališkumas) arba statybą leidžiančio dokumento neteisėtumas ir grindžiamas reikalavimas dėl statinio nugriovimo, pagrįsti turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi objektyvios prigimties faktiniai duomenys (įrodymai), parengti (surinkti) asmenų, turinčių specialiųjų žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją. Teismui, sprendžiančiam reikalavimus dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas. Tokio pobūdžio byloms yra būdingas viešojo intereso elementas. Šio elemento egzistavimas suponuoja, kad teismas, esant prieštaravimų tarp skirtingų faktinių duomenų, ex officio privalo imtis veiksmų tokiems prieštaravimams pašalinti – pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) ir (ar) pats rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju tokių procesinių veiksmų atlikimas turi būti nukreiptas į pirmiau nurodyto rezultato pasiekimą, t. y. bet į kokių abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių reikalavimo pagrindą, egzistavimo pašalinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).

Vadovaujantis teisiniu reglamentavimu ir susiformavusią teismų praktiką darytina išvada, kad teismams pavedama priimti sprendimą griauti ar negriauti pastatų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, spręsdamas tokio pobūdžio reikalavimus bylą nagrinėjantis teismas visų pirma turi įvertinti ginčijamų statybos dokumentų atitiktį viešosios teisės aktams, reglamentuojantiems statybos santykius, teisėtumą. Jeigu teismas nusprendžia, kad statybos dokumentai prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams ir dėl to statybą pripažįsta neteisėta (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai), jis turi spręsti dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo ne tik vadovaudamasis Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktų nuostatomis, bet ir proporcingumo principo pagrindu derindamas viešąjį interesą užtikrinti statybos teisėtumą su asmens teise į nuosavybės ir teisėtų lūkesčių apsaugą. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad statinio griovimas – kraštutinė priemonė (2007 m. lapkričio 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-916/2018).

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ patvirtinimo“ (galiojusio ieškovės miško žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo metu) 7 punkte nurodyta, kad nesudėtingi statiniai skirstomi į šias grupes: 1) I grupės nesudėtingi statiniai; 2) II grupės nesudėtingi statiniai ir 3) laikini statiniai. To paties įsakymo 12.7 punkte nurodyta, kad I grupės nesudėtingiems statiniams neatliekami statinio kadastriniai matavimai ir statinio nereikia registruoti Nekilnojamojo turto registre. Kaip matyti iš 0,6529 ha miško sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamo turto registro išrašo, visi sklype esantys pastatai priskirtini I grupės nesudėtingo statinio kategorijai. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą statybos techninį reglamentą, net jei darytume prielaidą, kad atliekant ieškovės miško sklypo kadastrinius matavimus galėjo būti rūsys ar stoginė, šių pastatų kadastriniai matavimai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus neprivalėjo būti atlikti ir šių statinių nereikėjo registruoti Nekilnojamo turto registre. Kita vertus, net jei statiniai ieškovės miško žemės sklype ir buvo, atsakovė neturėjo teisės be ieškovės žinios jais naudotis ir juos įregistruoti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, akivaizdu, kad M. S. 2007 m. vasario 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į ieškovės miško sklype esančius pastatus, kas sudaro pagrindą reikalauti pašalinti ieškovės miško sklype be ieškovės žinios ir sutikimo atsiradusius statinius. Todėl teismo vertinimu, ieškovės pateiktas ieškinys yra teisėtas, pagrįstas ir turi būti tenkintinas pilna apimtimi, o atsakovės priešieškinys atmestinas.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškinį tenkinus visiškai iš atsakovės ieškovei priteisiama 75 Eur bylinėjimosi išlaidų (už 2020 m. gruodžio 28 d. sumokėtą žyminį mokestį). Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, byloje nėra, todėl šios išlaidos nepriteistinos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr.1R-19/1K-2).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 263-268 straipsniais, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Įpareigoti M. S., gim. (duomenys neskelbtini), per 90 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti neteisėtų statybų pagrindu pastatytus statinius: kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius VĮ Valstybinių miškų urėdijoje valdomame žemės sklype, adresu: (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovei nepašalinus neteisėtų statybų pagrindu pastatytų statinių per nustatytą terminą, numatyti, kad VĮ Valstybinių miškų urėdija turi teisė savo lėšomis pašalinti statinius ir ieškoti iš M. S. reikiamas išlaidas.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės M. S., gim. (duomenys neskelbtini), VĮ Valstybinių miškų urėdijos, į.k. (duomenys neskelbtini), naudai 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.