Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo T. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti T. Z. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-5279-275/2014 pagal ieškovo T. Z. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl teismų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti atsakovą Lietuvos valstybę (atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) pažeidus ieškovo teisę į lygtinį paleidimą ir tuo padarius 182 000 Lt turtinę žalą bei pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo teisėtus lūkesčius, teisinio saugumo principą, konstitucinę teisę į teisingą teismą ir tuo padarius 182 000 Lt neturtinę žalą.

T. Z. įsitikinimu, dar 2010 m. sausio 22 d. jis įgijo teisę į lygtinio paleidimo taikymą, tačiau Vilniaus pataisos namų administracija atsisakė svarstyti lygtinio paleidimo klausimą, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi (byloje Nr. TS-25-818/2014) ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi (byloje Nr. 1S-308-318/2014), pažeisdami lex retro non agit principą, pritaikė asmens teisinę padėtį sunkinantį teisės aktą atgal, taip paneigdami ieškovo įgytą teisę į lygtinį paleidimą ir padarydami ieškovui turtinę ir neturtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakė priimti T. Z. ieškinį.

Teismas nustatė, kad iš ieškinio turinio matyti, jog yra skundžiami Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų įstaigos komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. raštas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis Nr. TS-25-818/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis Nr. 1S-308-318/2014 ir prašoma pripažinti, kad atsakovas pažeidė ieškovo teisę į lygtinį paleidimą ir priteisti atsiradusią dėl to žalą. Teismas pažymėjo, kad ieškovo prašomų nustatyti reikalavimų šioje byloje konstatavimas iš esmės reikštų ne ką kitą, kaip konstatavimą, jog minėtose bylose procesiniai veiksmai ir sprendimai buvo priimti suvaržius ieškovo teises, t. y. buvo nepagrįsti ir neteisėti. Teismas nurodė, kad neteisėti tiek teismų veiksmai (ir materialiosios, ir proceso teisės prasme), tiek kitų valstybės institucijų veiksmai yra tikrinami specialia instancine tvarka, apskundžiant atitinkamų institucijų veiksmus pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normose įtvirtintą jų apskundimo tvarką. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo T. Z. skundas dėl Vilniaus pataisos namų administracijos sprendimo atsisakyti teikti svarstyti klausimą dėl ieškovo lygtinio paleidimo bei įpareigojimo komisijos svarstyti prašymą dėl lygtinio paleidimo buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartyje nurodyta, jog nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama, todėl T. Z., teikdamas prašymą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, iš esmės prašo įsiteisėjusią teismo nutartį įvertinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o tokios teisės kreiptis į teismą nenumato CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismo nuomone, teise kreiptis į teismą pareiškėjas jau pasinaudojo, jo skundai buvo išnagrinėti Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismuose pagal BPK normas, todėl jo reikalavimas nenagrinėtinas teisme.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas T. Z. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovo konstitucinę teisę. Ieškinys grindžiamas teisės į teisingą teismą ir diskriminavimo draudimo pažeidimais, kurie padaryti baudžiamojoje teisenoje, kurioje nėra kasacijos galimybės. Todėl asmens teisių gynimas yra realizuojamas per civilinę teiseną, reikalaujant žalos atlyginimo.Teisės kreiptis į teismą ginčijimas prisidengiant res judicata yra akivaizdus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pažeidimas, yra paneigiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.272 nuostatų prasmė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir bylą nagrinėja pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

Apelianto įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi, atsisakęs priimti T. Z. ieškinį, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepagrįstai apribojo T. Z. teisę į teisminę gynybą, t. y. teisę reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl teismų veiksmų, o taip pat paneigė CK 6.271 ir 6.272 straipsnių prasmę.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).

Taigi CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardyti veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais. Įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuoti nagrinėjamus santykius analizavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo 3, 5 punktuose pažymėjęs, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį sąrašą atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Taigi kasacinio teismo praktikoje CK 6.272 straipsnio 1 dalis taikoma ne tik dėl žalos, atsiradusios atlikus konkrečiai šioje normoje išvardytus veiksmus (pavyzdžiui, neteisėtai nuteisiant ar suimant), bet ir kitais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).

Pažymėtina, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai, tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006)

Taigi, įvertinus kasacinio teismo praktiką CK 6.272 straipsnio taikymo klausimu, asmuo turi teisę į neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą, jeigu yra nustatoma, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, o taip pat konstatuojamos kitos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutart civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; kt.)

Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti T. Z. ieškinį, remdamasis tuo, kad tokio ieškinio nagrinėjimas ir patenkinimas reikštų jau įsiteisėjusių teismo nutarčių pripažinimą neteisėtomis, o tokios teisės kreiptis į teismą nenustato CPK 5 straipsnio 1 dalis ir todėl ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), iš esmės eliminuoja bet kokią galimybę asmenims reikšti ieškinius pagal CK 6.272 straipsnį ir reikalauti žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismų veiksmų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino T. Z. pateikto ieškinio turinį ir jame išdėstytus reikalavimus dėl žalos, padarytos teismo procesiniais sprendimais, atlyginimo, todėl skundžiama nutartimi pažeidė T. Z. teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis 1 dalis), o pasisakydamas, kad įsiteisėjusios teismo nutartys baudžiamojoje byloje negali būti šiuo metu įvertintos kaip nepagrįstos ir neteisėtos, faktiškai perėjo į ieškinio pagrįstumo vertinimą jau ieškinio priėmimo stadijoje.

Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, išnagrinėjęs ieškovo atskirajame skunde išdėstytus argumentus, vadovaudamasis pirmiau nurodyta teismų praktika, konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti ir T. Z. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.