Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (ieškovų) B. K. ir G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3977-611/2012 pagal ieškovų B. K. ir G. K. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl įpareigojimo grąžinti lėšas.

Ieškovai B. K. ir G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti 630 946 Lt lėšas, esančias atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – ir BAB) banko SNORAS sąskaitoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) banke „FINASTA“, jiems priklausančiomis lėšomis, kurias ieškovai pervedė pagal akcijų pasirašymo sutartis, taip pat įpareigoti šias lėšas grąžinti ieškovams.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3977-611/2012 ieškovų B. K. ir G. K. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl įpareigojimo grąžinti lėšas atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjai (ieškovai) B. K. ir G. K. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylai aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos ieškovams bylos nagrinėjimo metu. Naujai paaiškėjusi aplinkybė yra Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. sausio 29 d. atsakymas į pareiškėjų paklausimą. Atsakyme į paklausimą Lietuvos bankas išdėstė savo oficialią poziciją ir rėmėsi poįstatyminiais teisės aktais, kurie nebuvo nagrinėti teisminio bylos nagrinėjimo metu, o būtent – AB „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ leidžiamos taisyklės, instrukcijos bei kiti finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitą reglamentuojantys teisės aktai. Proceso dalyviams nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad subjektas, turintis akcinės bendrovės statusą, gali leisti norminio pobūdžio teisės aktus. Atnaujinus bylos nagrinėjimą ir konstatavus, kad Lietuvos banko rašte (atsakyme) išdėstyta informacija dėl vienalaikiškumo principo išplėstinio taikymo yra teisinga, t. y. kad vienalaikiškumo principas turi būti taikomas ne tik vertybinių popierių sandoriams, kurie yra atliekami per vertybinių popierių biržą, bet ir tiems sandoriams, kurie atliekami už biržos ribų, ypač kai tai susiję su nauja vertybinių popierių emisija, tikėtina, kad būtų visai kitokia bylos baigtis. Be to, atnaujinus procesą iškiltų būtinybė įtraukti į bylą ir AB „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, kurio paaiškinimai dėl vienalaikiškumo principo yra privalomi. Bylos nagrinėjimas rėmėsi bendrąja civiline teise, neskiriant pakankamo dėmesio specialiosioms teisės normoms, neįtraukiant į bylą Lietuvos banko, galėjusio pateikti svarbią informaciją, kurią pateikė ieškovai prašyme dėl proceso atnaujinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3977-611/2012 pagal ieškovų B. K. ir G. K. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl įpareigojimo grąžinti lėšas.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą nurodytoje užbaigtoje, kasacine tvarka išnagrinėtoje, civilinėje byloje. Vien tai, kad ieškovams Lietuvos banko pateikta informacija nebuvo žinoma, nereiškia, kad ji neegzistavo bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Objektyvių aplinkybių, kodėl tokios informacijos ieškovai negalėjo žinoti ir šio klausimo iškelti bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjai taip pat nepaaiškino. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, kad pareiškėjai nenurodė, kokią esminę reikšmę ši jų gauta informacija turi bylai, t. y. nesuformulavo konkretaus sprendimo, kokį teismas turėtų priimti atnaujinęs bylos nagrinėjimą.

Apeliantai (ieškovai) B. K. ir G. K. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Nagrinėjant bylą apeliantai bandė įrodyti, kad 2012 m. liepos 12 d. Lietuvos bankas priėmė Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisykles Nr. 03-161, kuriose aiškiai nurodė, jog vienas iš finansinių priemonių apskaitos principų, kurių privalo laikytis <...> visi sąskaitų tvarkytojai, yra vienalaikiškumo principas, kai finansinių priemonių pateikimas yra susietas su lėšų gavimu ar atvirkščiai. Tai reiškia, kad jeigu investuotojas įneša pinigus už vertybinius popierius, bet tų vertybinių popierių negauna, tai pinigai lieka investuotojo nuosavybė ir jie nepereina potencialaus vertybinių popierių emitento nuosavybėn. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu pagrįstai manė, kad vienalaikiškumo principas, kaip visuotinai pripažįstamas principas visoje Europos Sąjungoje, turi būti taikomas nepriklausomai nuo to, ar vertybinių popierių perleidimo sandoriai buvo sudaryti tiesiogiai be tarpininkų, ar tai buvo užbiržiniai sandoriai, ar tai buvo sandoriai, atlikti pirminio platinimo bei oficialaus siūlymo atvejais. Dėl to apeliantai pateikė Lietuvos banko 2012 m. liepos 12 d. Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisykles Nr. 03-161, kuriose, ieškovų manymu, jeigu ir nebuvo tiesiogiai nurodoma, kad jos taikomos taipogi užbiržiniams sandoriams, tai pagal įstatymo analogiją šis svarbus finansinių priemonių (tarp jų ir akcijų) apskaitos principas – vienalaikiškumo principas – privalo būti taikomas ir užbiržinių sandorių atveju. Kasacinis teismas su tokia pozicija nesutiko, nurodęs, kad tokio principo taikymas turėjo būti aiškiai nustatytas lydimuosiuose norminiuose teisės aktuose. Lietuvos bankas 2014 m. sausio 29 d. raštu informavo ir patvirtino, kad užbiržiniai sandoriai sudaromi taikant vienalaikiškumo principą ir nurodė, kad tai įtvirtinta AB „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ išleistose specialiose taisyklėse. Taigi šiame dokumente Lietuvos bankas konstatavo naujas faktines aplinkybes, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ne tik pareiškėjams, bei ir teismams, nes teismai klaidingai traktavo, jog naujos akcijų emisijos pasirašymo sutartis buvo sudaryta tiesiogiai, netarpininkaujant prekybos sistemoms, nors iš tikrųjų yra kitaip. Lietuvos bankas pateikė išaiškinimą dėl specifinių teisės aktų taikymo apimties ir atskiro subjekto – AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“. Nauja aplinkybė yra tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje veikia AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, kuris pagal nacionalinius teisės aktus atlieka vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos operatoriaus funkcijas. Be to, šis depozitoriumas leidžia lydimuosius norminius teisės aktus. AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ turi akcinės bendrovės statusą. Ši bendrovė neturi patvirtinusi jokių vidinių taisyklių dėl jos leidžiamų norminio pobūdžio teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Visa procedūra naujos akcijų emisijos atveju vyksta daugiašalės prekybos sistemos plotmėje, nes į procesą įsijungia AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, be kita ko, privalantis atidaryti finansinių priemonių registracijos sąskaitą, kuri ir bus pirminis atskaitos taškas reguliuojant vertybinių popierių bei pinigų srautus ir užtikrinant vienalaikiškumo principą. Jeigu pripažįstama, kad naujos akcijų emisijos pasirašymas buvo ne paprastas dvišalis sandoris, o jis vyko vadovaujantis daugiašalės prekybos sistemos principais, tai yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą ir išsklaidyti bet kurias abejones, ar akcijų pirminio platinimo metu, o juo labiau daugiašalėje prekybos sistemoje, Lietuvos Respublikoje netaikomas vienalaikiškumo principas. Nors naujos emisijos akcijos buvo platinamos už biržos ribų, tačiau jos buvo platinamos išleidžiant jas į pirminę apyvartą reguliuojamos rinkos sąlygomis ir per vertybinių popierių atsiskaitymo sistemą. Tokiu atveju negalėjo būti nepaisoma vertybinių popierių rinkos reguliuotojų nustatytų teisinių reikalavimų. Nei Lietuvos bankas, nei AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ jokiomis teisėmis nedalyvavo teisminiame procese, todėl šiems subjektams nebuvo galimybių pateikti klausimų, į kuriuos atsakius, būtų išsiaiškinta, pagal kokius pamatinius principus veikia finansinių priemonių rinka. Šiuo atveju susidarė kolizinė situacija, kai teismai pripažino, kad nauja akcijų emisija yra užbiržinis sandoris, kuriam netaikomas vienalaikiškumo principas, o Lietuvos bankas oficialiame rašte nurodė, jog ir užbiržiniam sandoriui yra taikomas vienalaikiškumo principas.

Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjų (ieškovų) B. K. ir G. K. atskirąjį skundą atmesti.

Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje veikia AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, kuris priima atitinkamas taisykles, tikrai negali būti pripažinta naujai paaiškėjusia aplinkybe jau vien dėl to, kad apeliantai buvo investuotojai, investavo į akcinės bendrovės akcijas, todėl turėjo būti ir buvo susipažinę su atitinkamais teisės aktais ir taisyklėmis. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme apeliantams atstovavo profesionali advokatė, todėl apeliantai negali teigti, kad jiems nebuvo ir negalėjo būti žinomos atitinkamos taisyklės ir teisės aktai. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. sausio 29 d. rašte pateikiami ne konkretūs juridiniai faktai, o tik atitinkamų taisyklių išaiškinimai. Tai neturi jokios reikšmės išnagrinėtai bylai, nes nei apeliantų paklausime, nei Lietuvos banko atsakyme nėra analizuojami tie patys juridiniai faktai ir teisiniai santykiai, kurie buvo analizuoti nagrinėjant bylą. Kasacinis teismas šiuo atveju pasisakė dėl teisės taikymo konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į joje nustatytas aplinkybes, todėl kitokie teisinių santykių aiškinimai neturi reikšmės teismų priimtiems sprendimams ir padarytoms išvadoms. Vien tai, kad teismas procesiniame sprendime nepacitavo tam tikrų teisės aktų ar taisyklių, nereiškia, kad jis jų nežinojo. Byloje taikomo įstatymo nuostatų turinio žinojimas yra reikalavimas, skirtas teismui, bet ne įrodinėtina byloje aplinkybė. Apeliantai tik pateikė klaidingą teisinių santykių vertinimą ir nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nors apeliantų prašomame atnaujinti bylos procese Lietuvos bankas ir nedalyvavo, tačiau šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis (bylos kasaciniame teisme Nr. 3K-3-493/2013) buvo priimta remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje (bylos kasaciniame teisme Nr. 3K-3-470/2013) pateiktais išaiškinimais. Į tos civilinės bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas Lietuvos bankas, todėl klausimai dėl banko SNORAS įstatinio kapitalo didinimo ir lėšų, sumokėtų pagal akcijų pasirašymo sutartis, nuosavybės teisės yra visiškai išnagrinėti.Apeliantų prašymas dėl Lietuvos banko ir AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ atstovų šaukimo į teismo posėdį liudytojo ar eksperto teisėmis yra nepagrįstas, nes šie asmenys neatitinka liudytojams ar ekspertams keliamų reikalavimų (CPK 189 straipsnis, 212 straipsnis).

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog konkretus ginčas reikalauja ypatingai specifinių finansinių žinių (finansinių priemonių apyvartos, jų apskaitos, identifikavimo, kada finansinės priemonės buvo perduotos tik dvišaliu sandoriu, kada perdavimo sandoris įvyko per finansinių priemonių sistemą), jog vienalaikiškumo principo svarbą akcentuoja Europos Sąjungos institucijos, prašė atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl apeliantų prašymo bylą pagal atskirąjį skundą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklę, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra poreikio pripažinti, jog yra būtinas žodinis atskirojo skundo nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines ir teisines aplinkybes, tam, kad būtų galima įvertinti apskųstos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.

Apeliantai atskirajame skunde taip pat prašo liudytojų arba ekspertų teisėmis į teismo posėdį iškviesti Lietuvos banko ir AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ atstovus, kurie kvalifikuotai galėtų paaiškinti, ar BAB banko SNORAS naujos akcijų emisijos platinimas vyko per vertybinių popierių sistemą, ar šis sandoris yra tik dvišalis, ar visgi sandorio procese tiesiogiai dalyvavo kiti subjektai (AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, Vertybinių popierių komisija ir kt.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą iš tokio prašymo turinio identifikuojamais CPK 366 straipsnio 1 dalyje išvardytais proceso atnaujinimo pagrindais, tačiau nevertinamas naujų duomenų turinio tikrumas. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo svarstyti aukščiau nurodytą apeliantų prašymą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-397-611/2012 pagal ieškovų B. K. ir G. K. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl įpareigojimo grąžinti lėšas.

Iš bylos duomenų matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-397-611/2012 ieškovai B. K. ir G. K. prašė teismo pripažinti 630 946 Lt, esančių atsakovo BAB banko SNORAS sąskaitoje AB banke „FINASTA“, jiems priklausančiomis lėšomis, kurias jie pervedė pagal akcijų pasirašymo sutartis, ir įpareigoti šias lėšas grąžinti ieškovams. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 18 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

Proceso atnaujinimas – savarankiška civilinio proceso stadija – reglamentuojama CPK XVIII skyriaus normų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šio instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose: Sypchenko v. Russia, no. 38368/04, judgment of 1 March 2007; Volkov v. Russia, no. 8564/02, judgment of 15 March 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).

CPK 366 straipsnio, reglamentuojančio proceso atnaujinimo pagrindus, 1 dalyje nustatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jei yra, be kitų, toks pagrindas: naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (2 punktas). Šiuo teisiniu pagrindu apeliantai ir grindė savo prašymą atnaujinti procesą byloje.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

Apeliantai teigia, kad aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas egzistuoja, nes naujai paaiškėjo reikšmingos aplinkybės, t. y. Lietuvos bankas pateikė išaiškinimą dėl specifinių teisės aktų taikymo apimties ir įvardijo atskirą subjektą – AB „Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ bei nurodė šio juridinio asmens leidžiamus teisės aktus; Lietuvos banko išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad jei ir buvo sudaryti užbiržiniai sandoriai, kurių pagrindu ieškovai siekė investuoti turimas lėšas į pagal pirminę apyvartą išleistus vertybinius popierius (kaip byloje priimtoje 2013 m. spalio 18 d. nutartyje nurodė Lietuvos Aukščiausias Teismas), tačiau jie įvyko vertybinių popierių atsiskaitymo sistemoje, todėl jiems turi būti taikomas vienalaikiškumo principas; bylą nagrinėję teismai laikėsi priešingos pozicijos, t. y. kad buvo sudarytas paprastas dvišalis sandoris, kuriam priešpriešinių įvykdymų vienalaikiškumo principas netaikomas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantų nurodomos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės neabejotinai buvo (egzistavo) nagrinėjant bylą ir priimant joje sprendimą. Vien tai, kad tik pateikus Lietuvos bankui paklausimą ieškovams tapo žinoma apie veikiančią AB „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, apie Vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos, Vertybinių popierių pavedimo, Atsiskaitymo už NASDAQ OMX Vilniaus biržoje sudarytus vertybinių popierių sandorius taisykles, savaime nereiškia, jog aplinkybės, apeliantų įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, atitinka šioje nutartyje pirmiau aptartus kriterijus bei sąlygas. Apeliantai nepaaiškina jokių aplinkybių, dėl kurių jie negalėjo pateikti analogiško turinio paklausimo Lietuvos bankui, kokį pateikė po to, kai byla buvo išnagrinėta CPK įtvirtinta instancine tvarka. Lietuvos banko rašte nurodomos faktinės aplinkybės, kurias apeliantai sužinojo po bylos išnagrinėjimo, aptariamu atveju nelaikytinos tokiomis, kurios apeliantams negalėjo ir neturėjo būti žinomos. Be to, kaip teisingai nurodo BAB bankas SNORAS atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliantų pateiktame Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. sausio 29 d. rašte pateikiami ne konkretūs juridiniai faktai, kuriems esant civiliniais teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, o tik atitinkamų taisyklių nuostatos bei jų aiškinimas. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantai, keldami klausimą dėl naujai paaiškėjusios reikšmingos aplinkybės, iš esmės nesutinka su bylą dėl įpareigojimo grąžinti lėšas nagrinėjusios kasacinio teismo teisėjų kolegijos padarytomis išvadomis. Pagal CPK 362 straipsnio 1 dalį kasacinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl apeliantų argumentai dėl netinkamai įvertinto vienalaikiškumo principo (ne)taikymo byloje ir dėl to priimto, jų nuomone, nepagrįsto procesinio sprendimo, negali būti pagrindas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs prašymą atnaujinti procesą, kurį atmetė nepasitvirtinus, jog tas prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atsakovas BAB bankas SNORAS pateikė į bylą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priteisti iš apeliantų 1 842,44 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (b. l. 75-79). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į atsakovo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, ginčo sudėtingumą, į tai, kad atsakovo atstovas, rengęs atsiliepimą į atskirąją skundą, atstovavo atsakovui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jam bylos aplinkybės atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo metu buvo gerai žinomos, sprendžia, jog atsakovui BAB bankui SNORAS priteistina 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 200 Lt iš kiekvieno apelianto (Rekomendacijų 8.15 punktai, CPK 93, 98, 302 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS (juridinio asmens kodas 112025973) iš ieškovų (pareiškėjų) B. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 200 (du šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.