Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, draudimo bendrovei Ergo Insurance SE Lietuvos filialui ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė) 2 210,67 Eur (du tūkstančius du šimtus dešimtus dešimt eurų ir 67 euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 2–7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. lapkričio 12 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004535 dėl kelionės aštuoniems asmenims į Hurgadą nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2015 m. sausio 16 d., bendra užsakymo kaina 2 210,67 Eur (7 633 litai; toliau – ir Paslaugų sutartis). Pareiškėjas už kelionę sumokėjo pinigus. Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Dėl neįvykusios kelionės pinigai nebuvo grąžinti, todėl pareiškėjas teigia patyręs turtinę žalą. Nurodė, kad 2015 m. vasario 2 d. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EE B „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Pareiškėjas, remdamasis Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, teigė, kad šio straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, buvo nepakankamos ir nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjo teigimu, valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos akcentavo, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Akcentavo, kad dėl netinkamai įgyvendintos Direktyvos ir neužtikrintos pareiškėjo teisių apsaugos valstybei kyla atsakomybė, kadangi būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą ir atlygini žalą už Direktyvos neįgyvendinimą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 71–79).

Nurodė, kad pareiškėjas kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Akcentavo, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

Ministerija atkreipė dėmesį, kad, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, todėl, Ministerijos teigimu, Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Ministerija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

Ministerija atsiliepime akcentavo, kad priemoka už vizas, kurią pervedė A. S., o ne pareiškėjas, negali būti priteista. Pareiškėjo reikalavimą priteisti vizų mokestį, kurio jis net nemokėjo, laikė nepagrįstu. Vizų mokesčio pareiškėjas gali reikalauti iš kelionių organizatoriaus. Ministerija teigė, kad pareiškėjui kaip turtins žalos atlyginimas negali būti priteisti vizų ir šventinės vakarienės mokesčiai – 185,36 Eur (640 Lt).

Be to, Ministerijos nuomone, į bylą pateikti pareiškėjo įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pabrėžė, kad Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis apskritai buvo sudaryta. Be to, iš į bylą pateiktų 2014 m. lapkričio 10 d. septynių mokėjimo per terminalo „Perlas“ dokumentų, juose nenurodyta, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus pagal Paslaugų sutartį, neaišku, ar piniginės lėšos buvo sumokėtos už kelionę ir kokiam asmeniui pinigai buvo sumokėti. Pabrėžė, kad 2014 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 578 lėšas į UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą pervedė ne pareiškėjas, o A. S.. Mokėjimai buvo atlikti anksčiau nei buvo sudaryta Paslaugų sutartis, todėl jie negali būti laikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, kad pareiškėjas pagal Paslaugų sutartį už kelionę sumokėjo 2 210,67 Eur UAB „Frestravel“ naudai.

Ministerija atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjas neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjas su 2 025,31 Eur finansiniu reikalavimu yra įtrauktas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, todėl, patenkinus skundą, jis įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ iš Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo. Taip būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti Valstybės biudžeto lėšas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–37).

Pabrėžė, jog ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėjas remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Turizmo departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

Pabrėžė, kad 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta mokėjimą atlikusio asmens pavardė. Be to, 2014 m. lapkričio 14 d. pateiktas 185,36 Eur pavedimas, kurį atliko A. S., negali būti kompensuojamas. Mokestis už vizą laikomas papildoma paslauga ir negali būti priteisiamas. Be to, pareiškėjui 109,57 Eur atlygino draudimo bendrovė, tokios išmokos turi būti eliminuotos.

Pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Tretieji suinteresuoti asmenys BUAB „Freshtravel“ ir draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas atsiliepimų į skundą nepateikė.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovė neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. J. (užsakovas) su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004535 (b. l. 18–19), kuria nurodyti turistai įsigijo 6 parų kelionę į Hurgadą (b. l. 18–21). Per terminalą „Perlo paslaugos“ 2017 m. lapkričio 10 d. buvo atlikti septyni mokėjimo pavedimai (b. l. 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17) po 999 Lt (289,33 Eur) ir 2014 m. lapkričio 14 d. A. S. 640 Lt (185,36 Eur) vietinio mokėjimo nurodymu sumokėjo už vizas (b. l. 10).

Kadangi kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla ir bendrovė 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia bei paskelbta likviduojama dėl bankroto (b. l. 80–102).

Pareiškėjas 2015 m. vasario 2 d. kreipėsi į Turizmo departamentą, prašydamas inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą pagal Paslaugų sutartį. Už kelionę prašė kompensuoti 7 633 Lt (2 210,67 Eur; b. l. 8–9).

UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 109,57 Eur draudimo išmoką dėl kelionių organizatoriaus prievolių, numatytų Paslaugų sutartyje (b. l. 115).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

Kaip minėta, pareiškėjas teigia žalą patyręs dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT yra konstatavęs, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti).

Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, kuri kompensuota pagal Aprašo 33 punktą, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (2017 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. eA-990-502/2017), padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, tai darytina išvada, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jam atlyginti. Toks aiškinimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz. 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nurodo, kad dėl neįvykusios kelionės patyrė 2 210,67 Eur turtinę žalą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui draudimo bendrovė išmokėjo 109,57 Eur kompensaciją. Ši suma negali būti įskaičiuota į pareiškėjo patirtą turtinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo patirtos išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Taigi, mokestis vizai 185,36 Eur (b. l. 10) turi būti išskaičiuotas. Šiuo atveju teisiškai nereikšmingos aplinkybės, kas sumokėjo mokestį vizai, kadangi toks mokestis pareiškėjui nepriteistinas.

Konstatuotina, kad pareiškėjui nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę iš viso 1 915,74 Eur (2 210,67 (prašoma suma)-185,36 (mokestis vizoms)-(109,57 draudimo išmoka)).

Byloje nustatyta, kad į Turizmo departamentą kreipėsi pareiškėjas, kuriam ir buvo kompensuota dalis už visų Paslaugų sutartyje nurodytų turistų kelionę sumokėtos sumos, todėl darytina išvada, kad teisę į turtinės žalos atlyginimą turi būtent pareiškėjas. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjas realiai dėl neįvykusios kelionės patyrė 1 915,74 Eur dydžio turtinę žalą.

Ūkio ministerijos atsiliepimo į skundą argumentai, kad pareiškėjas siekia dvigubo žalos atlyginimo, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 įtrauktas į BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą su 2 025,31 Eur dydžio finansiniu reikalavimu (b. l. 32–37), nepaneigia pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas UAB „Freshtravel“ bankroto administratorius, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, turi suteiktus įgaliojimus tikslinti kreditorių sąrašą. Konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo teisę ginti jo pažeistas teises pasirinktu būdu ir kreiptis į teismą, reikalaudamas iš valstybės atlyginti turtinę žalą.

Konstatuotina, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Pažymėtina, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Toks aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017.

Ministerijos teiginiai, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes turizmo paslaugų teikimo sutartis nepasirašyta, o piniginės lėšos pervestos per terminalą „Perlas“, neaišku, ar į UAB „Freshtravel“ sąskaitą, vertintini kritiškai.

Pažymėtina, kad iš Paslaugų sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip užsakovas, UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „grupinis.lt“, pinigus pervedė per terminalą „Perlo paslaugos“, todėl, teismo vertinimu, už kelionę atlikti 7 mokėjimo pavedimai po 999 Lt, iš viso 6 993 Lt (2 025,31 Eur), patvirtina, kad už kelionę buvo sumokėta nurodyta suma. Minėta, kad kelionė neįvyko dėl kelionių organizatoriaus nemokumo. Draudimo bendrovė pareiškėjui būtent dėl Paslaugų sutarties nevykdymo sumokėjo draudimo išmoką.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui atlygintina 1 915,74 Eur turtinė žala, o likusi prašymo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui V. J. iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. lapkričio 2 d. (b. l. 27–28), todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 915,74 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiolika eurų ir septyniasdešimt keturis euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.