- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-311-594/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46285-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Angelė Fominienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 90 MGL (4500 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. K. paskirta 60 MGL (3 000 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. lapkričio 22 d., 17.55 val. iki 2020 m. lapkričio 23 d. 13.50 val. (1 d.) ir nustatyta, kad A. K. turi sumokėti 58 MGL (2 900 eurų) dydžio baudą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
A. K., vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant 2 metus 6 mėnesius naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. lapkričio 23 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš jo valstybės naudai konfiskuotino turto – automobilio ,,Seat Arosa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią 790 eurų sumą.
Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. K. turtui – automobiliui ,,Seat Arosa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas nuo nuosprendžio priėmimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. K. nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 22 d., apie 17.55 val., (duomenys neskelbtini) kelio 8 kilometre, pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę - automobilį ,,Seat Arosa“ valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatyta daugiau kaip 1.51 promilių neblaivumas.
2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. K. kaltė padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, be jo paties prisipažinimo, įrodyta kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais: liudytojų parodymais, tarnybiniu pranešimu, įvykio vietos, daiktų apžiūros, objektų apžiūros protokolais, kitais rašytiniais duomenimis. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo A. K. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, įvertino informaciją apie baustumus administracine tvarka ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus baudos bausmę ir BK 68, 72 straipsniuose numatytas baudžiamojo poveikio priemones.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, laiduotoja skiriant seserį N. M..
3.1. Skunde neginčijama nuteistojo kaltė, tačiau nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu netaikyti A. K. BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nėra būtinų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, nes praeityje apeliantas yra baustas administracine tvarka, taip pat jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis (neįsiteisėjęs), tačiau su tokiais teismo motyvais nuteistasis nesutinka. Jo vertinimu egzistuoja ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika yra atsitiktinio pobūdžio, šiuo metu dėl šalyje paskelbtos Covid-19 pandemijos jis neteko darbo ir jam paskirta bauda yra aiškiai per didelė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, be to, nenustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Jis nuo pat pradžių pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi, ką teismas pagrįstai laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas neteistas, nors ir buvo baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos įvykdytos, jo padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, žala niekam nepadaryta. Jokių neigiamai apeliantą charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad egzistuoja visos BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir toks sprendimas neprieštarautų teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-1073/2018).
3.2. Skunde pabrėžiama, kad nors teismas ir nustatė, jog nuteistasis praeityje yra baustas administracine tvarka, tačiau šis nusižengimas nesusijęs su Kelių eismo taisyklių pažeidimu ar transporto priemonės vairavimu. Dėl minėto nusižengimo jis padarė atitinkamas išvadas ir daugiau jokių administracinių nusižengimų nėra padaręs. Po nagrinėjamo nusikaltimo padarymo apeliantas taip pat suprato savo neigiamo elgesio pasekmes ir alkoholio nebevartoja. Jis prarado mėgstamą darbą, teisę vairuoti transporto priemones, pilnavertį gyvenimą, nukentėjo finansiškai ir visa tai privertė jį pakeisti savo mąstymą bei elgesį.
3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad aukštesnės instancijos teismui nusprendus netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų, apeliantas prašo tinkamai įvertinti BK 54 straipsnio nuostatas, jį charakterizuojančius duomenis ir sumažinti jam paskirtą bausmę. Apeliantas nesutinka su jam paskirta aiškiai per didele bausme - 2900 eurų bauda, teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams bei turto konfiskavimu. Teismas tinkamai neįvertino, kad dėl apelianto veiksmų niekas nenukentėjo, žala niekam nepadaryta, civiliniai ieškiniai nėra pareikšti, o neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų taip pat nenustatyta.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. K. neginčija nei savo kaltės, nei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, o teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvadomis šioje dalyje, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniame skunde keliamas A. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas, teigiant, kad yra visos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos (BK 40 straipsnis), taip pat prašoma skirti švelnesnę bausmę.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
6. Vertinant apeliacinio skundo pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio nuostatų taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).
7. A. K. inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, laikomas nesunkiu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo gauti A. K. ir jo sesers N. M. prašymai perduoti kaltinamąjį sesers atsakomybei pagal laidavimą (2 t., b. l. 2-8). Apylinkės teismas teigiamai įvertino pasirinkto laiduotojo - N. M. asmenybę ir jos nuoširdų norą daryti teigiamą įtaką A. K., lakė ją verta teismo pasitikėjimo, tačiau atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę, suabejojo A. K. pažadu laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų, t. y. nenustatė pagrindo manyti, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo.
8. Pagrindžiant šią išvadą, sutiktina su apelianto skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra formalios sąlygos, numatytos BK 40 straipsnyje, t. y. A. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, neteistas (t. 1, b. l. 88-89). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo (t. 1, b. l. 148-150, t. 2, b. l. 11), civilinis ieškinys nepareikštas, turtinė ar neturtinė žala niekam nepadaryta. Tačiau šių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakanka laidavimo instituto taikymui, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir apylinkės teismas. Be šių aplinkybių būtina nustatyti ir pakankamą pagrindą manyti, jog kaltininkas ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali pagrįsti byloje nustatyti administracinių nusižengimų padarymo atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).
9. Aukščiau nurodytos teismų praktikos kontekste atmetant apelianto skundą pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju A. K. padarė itin šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kėlusį realią grėsmę kitų asmenų turtui, sveikatai ar net gyvybei, nes automobilį jis vairavo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas net 2,53 promilių neblaivumas (antrinio patikrinimo metu 2,91 promilės), kuris šešis kartus viršijo leistiną normą. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. K. automobilį vairavo neblaivus jau sutemus, kas apsunkino matomumą, užmiestyje, kur leistinas važiavimo greitis yra didesnis, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio. Nors žala niekam nebuvo padaryta, žmonės nenukentėjo, tačiau akivaizdu, kad skaudžių pasekmių pavyko išvengti tik laimingo atsitiktinumo dėka. Toks nuteistojo elgesys neabejotinai didina tiek jo paties, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir aplinkybes, reikšmingas BK 40 straipsnio nuostatų taikymui, šiuo konkrečiu atveju reikalauja vertinti itin atidžiai.
10. Nors A. K. laikomas neteistu, tačiau Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis apelianto atžvilgiu yra priimtas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį. Nors nuosprendis neįsiteisėjęs ir ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nebuvimą, ką pagrįstai apylinkės teismas ir pažymėjo skundžiamame nuosprendyje, tačiau tai vis tik sudaro pagrindo abejoti teigiama A. K. asmens charakteristika, juolab, kad apeliantas yra baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 92). Nors nuteistasis skunde pabrėžia, kad administracinis nusižengimas nėra susijęs su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, be to, paskirtą nuobaudą - baudą jis sumokėjo, tačiau minėtų duomenų visuma vis tik leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog A. K. yra linkęs nepaisyti teisės aktų reikalavimų ir juos pažeisti, o jam skirta nuobauda nebuvo efektyvi bei nepasiekė keliamų tikslų. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų apelianto parodymų, pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju, jis savo kaltės nepripažino, teigė, jog automobilį vairavo kitas asmuo, kuris iš įvykio vietos pasišalino (t. 1, b. l. 142-144).
11. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, tinkamų išvadų padarymo ir alkoholio atsisakymo, apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo, ankstesnių teistumų nebuvimo, administracinių nuobaudų negaliojimo, neabejotinai jį charakterizuoja teigiamai, tačiau šios aplinkybės jau buvo įvertintos skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu A. K. skiriant švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės rūšį, jos dydį parenkant artimą minimaliam baudų, skiriamų už nesunkių nusikalstamų veikų padarymą, dydžiui (nuo 50 iki 2 000 MGL, BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį tų pačių aplinkybių pagrindu ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra jokio pagrindo.
12. Nagrinėjamu atveju, vien formalus kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, neleistų įgyvendinti prevencinių bausmės tikslų ir prieštarautų teisingumo principui. Juolab, kad atsižvelgiant į BK 281¹ straipsnyje numatytos veikos kriminalizavimu siektinus valstybės baudžiamosios politikos tikslus, tokio pobūdžio bylose, net ir esant formalioms sąlygoms, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas turėtų būti daugiau išimtis, o ne taisyklė tam, kad būtų realiai formuojama ne bausmės griežtumo, o baudžiamosios atsakomybės ir bausmės neišvengiamumo praktika. Pažymėtina, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį neblaivus (kai nustatytas net 2,53 promilių neblaivumas), visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes ir veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas rodo nuteistojo neatsakingumą, į ką taip pat būtina atsižvelgti sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų byloje esančių duomenų kontekste nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad A. K. ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals, todėl baudžiamojo proceso tikslai šiuo atveju negali būti pasiekti taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Jokių kitų išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos nuosprendį ir apeliacinį skundą dėl laidavimo taikymo tenkinti, byloje nenustatyta. Juo labiau, kad A. K. yra brandi asmenybė, turinti didelę gyvenimišką patirtį ir susiformavusias asmenines vertybes, todėl sesers, kuri prašoma paskirti jo laiduotoja, galimybės daryti teigiamą įtaką nuteistajam ir paveikti jo elgesį tinkama linkme, įvertinus tai, kad nuteistasis jau yra baustas administracine tvarka, o sesuo kartu su juo negyvena, yra abejotinos.
Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių
13. Apeliaciniame skunde keliamas ir nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, jog paskirta bausmė yra per griežta (paskirta per didelė bauda), tačiau įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir apeliantą charakterizuojančius duomenis, nesutikti su pirmosios instancijos teismo A. K. paskirtos bausmės dydžiu, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
14. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis). Skiriant bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
15. Aukščiau išdėstyto teisinio reguliavimo kontekste, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos stadiją ir pobūdį (padaryta viena baigta nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai), A. K. kaltės formą (nusikaltimas padarytas tyčia). Įvertino ir nuteistojo asmenybę, konstatuodamas, kad A. K. praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, baudą sumokėjęs, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Vertindamas A. K. asmenybę, apylinkės teismas įvertino ir vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas A. K. skyrė švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatydamas nors ir šiek tiek didesnį nei minimalų už nesunkius nusikaltimus galimą skirti baudos dydį, tačiau jam artimą – 90 MGL (BK 47 straipsnis). Apylinkės teismas, atsižvelgęs į nuteistojo kaltės pripažinimą ir gailestį padarius neteisėtus veiksmus, A. K. skirtą piniginę baudą sumažino vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, pagrindo nėra. Apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar A. K. asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo. Juolab, kad apylinkės teismas, atsižvelgė ir į tai, kad apeliantas šiuo metu nedirba, todėl nustatė ilgesnį - 6 mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paskirtai baudai sumokėti, t. y. įvertino ir apeliaciniame skunde akcentuojamą prastą apelianto turtinę padėtį.
16. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, taikymo termino pagrįstumo. Pažymėtina, kad remiantis BK 68 straipsnio 1 dalimi teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus.
17. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. K. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Neginčytinai nustatyta, kad A. K. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių - net 2,53 promilių neblaivumas. Nors A. K. padarė nesunkų nusikaltimą, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, registruotas Užimtumo tarnyboje, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau praeityje apeliantas yra baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 92), jo neteisėti veiksmai, kai jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,53 promilės), nesuvaldė transporto priemonės ir įvažiavo į griovį, kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei pačio kaltininko sveikatai ar net gyvybei. Įvertinusi minėtas aplinkybes, apibūdinančias A. K. asmenybę ir turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. K. 2 metų 6 mėnesių teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus minėtos poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl apeliantui paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Nustačius trumpesnį baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, tokia baudžiamojo poveikio priemonė nebūtų veiksminga ir nepadėtų įgyvendinti bausmės paskirties. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų aplinkybių, kurios leistų byloje nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas. Skunde pabrėžiama aplinkybė, kad niekam nebuvo padaryta žala, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, nes būtent todėl, kad niekam nebuvo padaryta žala, apeliantas ir yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
18. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir dalyje dėl A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto (automobilio) vertės išieškojimo (BK 67 straipsnio 3 dalis, 72 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalys).
19. Pritariant apylinkės teismo nuosprendžio motyvams, pažymėtina, kad remiantis teismų praktika, kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018). BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Ši priemonė gali būti netaikoma tik tais atvejais, kai konfiskuotino turto vertės ar jos dalies išieškojimas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.
20. Apylinkės teismas nustatė, kad A. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis automobiliu „Seat Arosa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) todėl šis automobilis pagrįstai buvo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Įvertinus tai, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui - V. K. (t. 1, b. l. 48), kuri apie daromą nusikaltimą nieko nežinojo, buvo nuspręsta išieškoti iš nuteistojo automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą - 790 eurų. Ši suma buvo nustatyta atsižvelgus į VšĮ ,,Emprekis” pateiktą pažymą (t. 1, b. l. 49). Nors apeliantas pabrėžia, kad jam paskirta didelė bauda ir kartu su ja taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertės išieškojimas yra per didelė finansinė našta, tačiau tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, kaltininko asmenybė ar turtinė padėtis nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).
21. Kaip jau buvo minėta, A. K. vairavo transporto priemonę, būdamas stipriai apsvaigęs (nustatytas 2,53 promilių neblaivumas), važiavo užmiestyje, kur greitis yra didesnis, sutemus, nesuvaldė transporto priemonės ir nuvažiavo į griovį, todėl tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta galimų sunkių pasekmių. Nuteistasis žinojo ir suprato, jog jo vairuojama transporto priemonė yra ne jo asmeninis turtas, bet priklauso trečiajam asmeniui, tačiau būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir nepaisydamas tokios savo fizinės būklės, šį turtą panaudojo nusikalstamos veikos padarymui, taigi, prisiėmė ir atsakomybę už visus galimus tokio neteisėto automobilio panaudojimo teisinius padarinius, tarp jų ir šios transporto priemonės (ar jos vertės) konfiskavimo/išieškojimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad iš A. K. turi būti išieškota nusikaltimo padarymo priemonės vertę atitinkanti pinigų suma. Nesutikti su tokiu apylinkės teismo sprendimu teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes ir nagrinėjant apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teisme nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė, įvertinus ir nedidelę konfiskuotino turto (automobilio) vertę, yra akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga.
22. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl naikinti ar keisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.