Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-6936-780/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00503-2024-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7; 55.1.1 (S)

2024 m. balandžio 22 d.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mislifa“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas K. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S34598 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760209119 (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjas skunde, ir jo atstovė teismo posėdžio metu, nurodė, jog jis yra Kirgizijos pilietis, kuris 2022 m. spalio mėn. elektroniniu būdu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (prašymo Nr. 2209-LLG-5728). Leidimo laikinai gyventi prašymas buvo pateiktas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (kodas pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių: 833209), profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nėra reikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Per MIGRIS buvo pateiktas darbdavio UAB „Mislifa“ tarpininkavimo raštas Nr. 20221012-154004. Prašymo pateikimo metu pareiškėjas dirbo įmonėje UAB „Trubera“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė laikiną leidimą gyventi Lietuvoje Nr. 760209119, kuris galiojo nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2024 m. gruodžio 5 d., tačiau 2024 m. sausio 30 d. Sprendimu leidimą laikinai gyventi panaikino, nurodydamas šiuos panaikinimo pagrindus: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

Pareiškėjo vertinimu skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nes teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs leidimo laikinai gyventi išdavimui, privalo įdarbinti užsienietį. Nesant konkretaus ir aiškaus įpareigojimo darbdaviui dėl laiko, per kurį jis privalo įdarbinti darbuotoją, darbuotojo neįdarbinimas per tam tikrą terminą negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu iš darbdavio pusės, ir tuo labiau tai negali būti laikoma darbuotojo pažeidimu, už kurį neigiamos sankcijos konkrečiu atveju taikomos pirmiausia darbuotojui. Pareiškėjo įsitikinimu, užsieniečio, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi, neįdarbinimas per 2 mėnesius tėra procedūrinis terminas, nustatytas Migracijos departamento įgaliotam valstybės tarnautojui, po kurio jis turi atlikti tam tikrus patikrinimo veiksmus, tačiau juo savaime nenustatoma pareiga darbdaviui per šį terminą įdarbinti užsienietį, atitinkamai, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų išnykimo, nepanaikina leidimo laikinai gyventi, nedraudžia darbdaviui įdarbinti užsienietį ir praėjus 2 mėnesių terminui nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes vien darbo sutarties nesudarymas per tam tikrą terminą nėra pagrindu konstatuoti, kad išnyko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai. Kita vertus, išaiškėjus klaidai, pareiškėjas buvo nedelsiant įdarbintas.

Pareiškėjas nurodė, jog jis, tik gavęs Migracijos departamento Sprendimą, kreipėsi į UAB „Mislifa“ ir buvo priminta dėl darbo sutarties sudarymo, buvo pateiktas leidimas laikinai gyventi, sudaryta 2024 m. sausio 31 d. darbo sutartis. Tuo pagrindu buvo kreiptasi į esamą darbdavį UAB „Trubera“ dėl 2022 m. rugsėjo 12 d. darbo sutarties Nr. 428 nutraukimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog darbo sutarties sudarymas su UAB „Mislifa“ užtruko dėl žmogiškosios klaidos – UAB „Mislifa“ darbuotoja, kuriai buvo pavesta įforminti darbo sutartį su pareiškėju, darbo sutarties su pareiškėju neparengė dėl žmogiškosios klaidos. Leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui metu UAB „Mislifa“ dirbo daugiau nei 300 darbuotojų, todėl dėl itin didelio darbuotojų skaičiaus, buvo nepastebėta, kad darbo sutartis su pareiškėju liko nesudaryta, o pareiškėjas, nesuprasdamas per kiek laiko turi būti įforminta darbo sutartis, laukė kol UAB „Mislifa“ susisieks dėl darbo sutarties įforminimo. Žmogiškoji klaida paaiškėjo tik pareiškėjui gavus Migracijos departamento Sprendimą.

Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju neegzistuoja Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. pagrindai, nes pareiškėjas iš tiesų ketino įsidarbinti UAB „Mislifa“, todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėjas kuriame nors etape būtų pateikęs „duomenis, kurie neatitinka tikrovės“, arba kad pareiškėjas pateikė „neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus“. Todėl šie Sprendimo priėmimo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės.

Migracijos departamento veiksmai, jog nesusisiekęs su pareiškėju ir nesiaiškinęs situacijos jis iškart priėmė Sprendimą vertintini kaip bendradarbiavimo pareigos pažeidimas, neatitinka išsamumo, gero administravimo principų ir iš to kylančių imperatyvų.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, jog 2022 m. spalio 13 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu UAB „Mislifa“, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – SODRA). Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė su pareiškėju sutarties nesudarė, o nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas dirba UAB „Trubera“. Atitinkamai Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą.

2023 m. spalio 30 d. pareiškėjas Migracijos departamentui buvo pateikęs prašymą leisti jam pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Xli“, tačiau 2024 m. sausio 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S5446 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje.

Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 129² p., darbdavys užsienietį turi įdarbinti per 2 mėnesius nuo leidimo išrašymo dienos. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad bendrovė tarpininkavimo rašte įsipareigojo pareiškėją įdarbinti 2022 m. gruodžio 13 d., todėl pareiškėjo samprotavimai dėl įdarbinimo terminų yra atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo vertinimu, mažai tikėtina, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 13 d. iki skundo pateikimo, dirbo bendrovėje. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas sutartį su UAB „Mislifa“ sudarė tik po ginčijamo sprendimo, t. y. 2024 m. sausio 31 d., bei nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, kad jis visą tą laiką dirbo bendrovėje, tuo tarpu iš SODRA duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 1 d. ir mažiausiai iki 2023 m. gruodžio 31 d. dirbo UAB „Trubera“, o darbo sutartis su minėta įmone nutraukta tik 2024 m. sausio 31 d., kas patvirtina faktą, kad pareiškėjas su UAB „Mislifa“ sutarties nesudarė, o dirbo UAB „Trubera“. Be kita ko, pareiškėjas pats skunde pripažįsta, kad jis sutartį su UAB „Mislifa“ sudarė tik po to, kai Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą ir sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje. Ši aplinkybė tik patvirtina Migracijos departamento išvadą ginčijamame sprendime, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovę neatitinkančiu duomenis.

Atsakovas pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Atsakovo įsitikinimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mislifa“ atsiliepime su pareiškėjo skundu sutinka, prašo jį tenkinti remiantis skunde nurodytais argumentais. Nurodo, jog Sprendimą priėmus tuo pagrindu, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, ir trečiajam asmeniui su pareiškėju 2024 m. sausio 31 d. sudarius darbo sutartį ir pareiškėjui pradėjus dirbti pas trečiąjį asmenį, išnyko UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui (užsieniečiui) panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Leidimas) tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir tuo pagrindu, kad darbo sutartis su juo nesudaryta, teisėtumo ir pagrįstumo.

Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnyje.

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka, be kita ko, šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (a papunktis); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu (b papunktis); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (c papunktis). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota).

Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, be kita ko, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Lietuvos Respublikoje, UAB „Mislifa“ (toliau – ir prašymas).

UAB „Mislifa“ (bendrovė) Tarpininkavimo rašte Nr. 20221012-154004 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2022 m. gruodžio 13 d.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs Prašymą ir Tarpininkavimo rašte nurodytą informaciją apie pareiškėjo įdarbinimą UAB „Mislifa“ iki 2022 m. gruodžio 13 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą Nr. 760209119, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 5 d.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas su UAB „Mislifa“ darbo sutarties per du mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo nesudarė, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (35 straipsnio 1 dalies 2 punktu - duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė Sprendimą, kuriuo Leidimą panaikino.

Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. gruodžio 5 d. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato, todėl nėra teisinio pagrindo Įstatymą aiškinti taip, kaip nurodo pareiškėjas, neva nėra jokio termino užsieniečiui įsidarbinti pas Leidime nurodytą darbdavį. Tokiu būdu aiškinant Įstatymo nuostatas dėl užsieniečio pareigos įsidarbinti būtų paneigtas pats imigracijos teisėtumo kontrolės principas, nes Leidimas negalėtų būti panaikinamas per visą jo galiojimo laikotarpį, net jeigu užsienietis taip ir nepradėtų dirbti, argumentuojant tuo, kad įsidarbinti neva galima kol nesibaigė Leidimo terminas. Tačiau tokiu atveju pats Leidimo išdavimo pagrindas - reikalavimas dirbti atitinkamą darbą - neturėtų jokios prasmės ir teisinės reikšmės.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Leidimo galiojimo laikotarpiu, iki jo panaikinimo, buvo sudaręs darbo sutartį su UAB „Mislifa“. Tuo tarpu aplinkybė, kad tik po skundžiamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas įsidarbino UAB „Mislifa“ nepaneigia aplinkybės, kad jis Migracijos departamento patikrinimo metu neatitiko Įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. nebuvo sudaręs darbo sutarties su prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nurodyta įmone UAB „Mislifa“ bei iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dirbo visai kitoje įmonėje (UAB „Trubera“), ką patvirtino Sodra duomenys.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).

Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą. Teikdamas Prašymą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl Prašymo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo įsipareigojimą suprato ir atitinkamai 2023 m. spalio 30 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Xli“, tačiau 2024 m. sausio 5 d. Migracijos departamentas, nustatęs, jog UAB „Xli“ nevykdo deklaruojamos veiklos (krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais), atsisakė leisti pakeisti darbdavį. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui buvo žinoma ir suprantama, kad darbdavio pakeitimas gali būti įgyvendinamas tik Migracijos departamentą apie tai informavus ir gavus tam leidimą.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „Mislifa“ nuo 2022 m. gruodžio 13 d., kaip buvo numatyta tarpininkavimo rašte, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Nagrinėjamu atveju, nėra reikšmingos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutarties darbdavys su juo nesudarė dėl žmogiškos klaidos, o jis tiesiog laukė darbdavio sprendimo, nes net tik iki tarpininkavimo rašte nurodytos datos (2022 m. gruodžio 13 d.), bet ir po jos darbo sutarties su UAB „Mislifa“ pareiškėjas nepasirašė ir nereikalavo pasirašyti. Akivaizdu, kad apie nesudarytą (paties pareiškėjo nepasirašytą) darbo sutartį, tarpininkavimo rašte nurodytu terminu, pareiškėjas negalėjo nežinoti. Taip pat nei pareiškėjas nei UAB „Mislifa“ nepateikė jokių duomenų, ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas realiai ginčo laikotarpiu dirbo ne UAB „Mislifa“, o kitoje įmonėje.

Dėl termino, per kurį turi būti sudaryta darbo sutartis su prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu darbdaviu, pažymėtina, kad iš Aprašo 129² p. matyti, kad praėjus 2 mėnesiams nuo leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Sodra nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Aprašo 130 p. numatyta, jog paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nors pareiškėjas skunde teigia, kad nėra termino per kurį jis su darbdaviu turi sudaryti darbo sutartį, tai niekaip nepaneigia jo pareigos laikytis prašyme ir kartu su juo pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytų terminų ir sąlygų bei nepaneigia iš Aprašo 129² p. kylančių pasekmių, nes kuomet asmuo nesilaiko savo prašyme nurodytų įsipareigojimų, Migracijos departamentas turi teisę ir pareigą panaikinti Leidimą. Aplinkybė, jog Aprašo 129² punkte yra procedūrinis terminas, skirtas Migracijos departamentui, o tiesioginės nuorodos asmeniui, susijusios su terminu nėra, nesudaro pagrindo situaciją vertinti kitaip ir pareiškėjui, dėl jo nurodomo Įstatymo ir Aprašo interpretavimo, daryti išimtį nevykdyti pareigos įsidarbinti pas tą darbdavį, kurio kvietimo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Šiuo atveju pareiškėjas ne tik per du mėnesius nuo Leidimo išrašymo dienos neįsidarbino pas nurodytą tarpininkavimo rašte darbdavį, tačiau negavęs tam leidimo dirbo kitoje įmonėje. Todėl sutiktina su Migracijos departamento sprendimu ir jame nurodytais leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais, nes tokie pareiškėjo veiksmai rodo, jog prašydamas Leidimo tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Mislifa“, pareiškėjas neketino to daryti ir toliau dirbo pas kitą darbdavį, t. y. jis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Taigi, nors pareiškėjas teikė Prašymą išduoti Leidimą darbui UAB „Mislifa“ ir Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad jis ketina dirbti nuo 2022 m. gruodžio 13 d. bei gauti darbo (reguliarias) pajamas, tačiau faktiškai bendrovėje nebuvo įdarbintas, savo ketinimų neįvykdė, o dirbo visai kitoje įmonėje, dėl kurios leidimo iš Migracijos departamento šiam laikotarpiui nebuvo gavęs. Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovė nepateikė Sodrai duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą, darbo sutarties pareiškėjas su bendrove nepasirašė, apie tai Migracijos departamentui nepranešė, todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tuo tarpu tai, kad po skundžiamo Sprendimo pareiškėjas įsidarbino UAB „Mislifa“ nepašalina pareiškėjo padaryto pažeidimo, kurio pasekmes atsakovas pritaikė teisėtai, todėl tai nėra pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą.

Pareiškėjas skundžiamo Sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad jis priimtas jam nežinant ir jo neišklausius, tačiau teismas pažymi, jog teisinis reglamentavimas numato Migracijos departamentui pareigą informuoti užsienietį tuo atveju, jei užsieniečiui leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte arba 1 dalies 19 punkte numatytu pagrindu. Tuo tarpu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytais kitais pagrindais. Todėl pareiškėjo argumentai apie tai, jog apie ketinimą priimti Sprendimą pareiškėjas nebuvo informuotas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės.

Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, todėl vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjo atstovės teismo posėdyje nurodytas argumentas, kad darbo sutartis faktiškai buvo sudaryta nuo Tarpininkavimo rašto pasirašymo, nes pareiškėjas sutarė su darbdaviu dėl visų darbo sutarties sąlygų, yra visiškai nepagrįstas ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad darbo sutartis buvo sudaryta.

Darbo sutarties sudarymo tvarką ir formą numato Darbo kodeksas.

Pagal Darbo kodekso 43 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais.

Be to, pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. N-575-643-12; 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje N575-805/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-03-1656-05 (įtraukta į Administracinių teismų praktika 2005, 7) dėl darbo sutarties sudarymo taisyklių nesilaikymo pažymėjo, jog tarp šalių egzistuojant nustatytiems darbo požymiams ir nesudarant rašytinės darbo sutarties gali būti padaroma žala ar kilti tokios žalos grėsmė asmens teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, gali būti padaroma žala ar kilti tokios žalos grėsmė valstybės ir visuomenės interesams užtikrinti, kad visi asmenys įstatymų nustatytu būdu galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat gali kilti grėsmė dėl mokamų mokesčių neužtikrinimo, kuriuos mokėti prievolė atsiranda iš darbo sutarties fakto.

Darbo kodekse įtvirtintose teisės normose aiškiai matyti įstatymų leidėjo ketinimas, kad visi darbo teisiniai santykiai būtų įforminti rašytinėmis darbo sutartimis ir imperatyviai draudžiamos žodinės darbo sutartys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos Administracinių teismų praktika 2005, 7).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad darbo sutarties raštu iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas su UAB „Mislifa“ nesudarė, o pastaroji nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios apie jo įdarbinimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su UAB „Mislifa“.

Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas.

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.