- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- e2A-396-431/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21786-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- R. K., V. K.
- Ieškovas
- G. R.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Visvaldo Kazakiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. K. ir ieškovės G. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo ir 2020 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovams V. K. ir R. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė iškeldinti atsakovus T. K., V. K., R. K. su jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Nurodė, jog 1/3 dalį Buto įsigijo varžytynėse. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4385-1012/2018 ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1001-803/2019 ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į 35/48 dalis Buto, įpareigojant ją sumokėti kompensaciją už atidalintą Buto dalį atsakovei T. K., tačiau ši vengia priimti prievolės įvykdymą ir atsisako pateikti banko sąskaitos numerį bei kitus rekvizitus, būtinus ieškovės prievolei įgyvendinti. Atsakovė T. K. nepripažįsta teismo sprendimo, todėl atsisako išsikraustyti iš Buto. Kitos 13/48 dalių Buto priklausė J. V., kuri yra mirusi, o atsakovė iki šiol nesikreipė į notarą ar teismą dėl palikimo priėmimo.
2. Bute gyvena ir T. K. sūnūs – atsakovai V. K. ir R. K.. Pastarasis smurtauja prieš ieškovės išnuomoto kambario gyventojus, niokoja svetimą turtą. Naudojimosi tvarka tarp Buto bendraturčių nenustatyta. Atsakovams V. K. ir R. K. nepriklauso jokios nuosavybės teisės į Butą, jie neprisideda prie Buto išlaikymo.
Šalies argumentai
3. Atsakovė T. K. nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog atsakovė nesikreipė į notarą ar teismą dėl palikimo priėmimo po savo motinos J. V. mirties, yra neteisingos bei nepagrįstos. Palikimas yra priimtas.
4. Ieškovė atsisakė reikalavimo iškeldinti atsakovę T. K.. Nurodė, jog patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatyta, kad atsakovė T. K. 2019 m. gruodžio 18 d. įregistravo savo nuosavybės teisę į 5/48 dalis Buto.
Atsiliepimas
5. Atsakovai V. K. ir R. K. atsiliepimų į ieškinį nepateikė ir teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės, nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino ir iškeldino atsakovus V. K. ir R. K. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų 1 075,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 537,50 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo ieškovei G. R.. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų V. K. ir R. K., valstybei 28,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, t. y. po 14,41 Eur iš kiekvieno atsakovo.
7. Teismas nustatė, jog ieškovė nuosavybės teise įsigijo 1/3 dalį 3 kambarių Buto su rūsiu. Remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4385-1012/2018 bei Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1001-803/2019, ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į 35/48 Buto dalis. Gyventojų registro tarnybos duomenys patvirtina, kad 5/48 dalys buto priklauso T. K.. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai turi teisę naudoti, valdyti ar disponuoti gyvenamąja patalpa. Teismas pripažino, jog yra pagrindas patenkinti ieškovės reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo iš Buto, nes atsakovai pažeidžia ieškovės, kaip nekilnojamojo daikto savininkės, teises savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Atsakovai be teisinio pagrindo naudojasi svetimu turtu, todėl ieškovė turi teisę ginti savo nuosavybės teises, reikalaudama nutraukti neteisėtą atsakovų naudojimąsi jos turtu (CK 4.98 straipsnis).
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 25 d. papildomu sprendimu tenkino suinteresuoto asmens Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą ir priteisti iš ieškovės G. R. valstybės naudai 297,96 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
9. Teismas nustatė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu buvo nuspręsta T. K. suteikti antrinę teisinę pagalbą, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, kurios sudaro 297,96 Eur sumą. Ieškovė 2020 m. sausio 21 d. atsisakė reikalavimo iškeldinti atsakovę T. K. iš Buto. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 22 d. priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies bei nutraukė civilinės bylos dalį dėl reikalavimo iškeldinti atsakovę T. K.. Todėl atsakovei suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo našta tenka šaliai, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, o būtent – ieškovei (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
10. Atsakovas R. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmos instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas netinkamai taikė nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu institutą, nesivadovavo kasacinio teismo pateiktu CK 4.98 straipsnio taikymo išaiškinimu. Ieškovė nėra viso Buto savininkė. Tačiau teismas visiškai patenkino jos reikalavimą iškeldinti atsakovus iš Buto, o ne iš ieškovei priklausančios Buto dalies. Ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo iškeldinti atsakovus iš kitiems savininkams priklausančios Buto dalies, jeigu jie tokio reikalavimo nereiškia. Kiekvienas turto savininkas turi teisę savarankiškai naudotis visomis teisės aktų (įskaitant ir CK) jam suteiktomis teisėmis, įskaitant ir kreipimąsi į teismą dėl iškeldinimo. Todėl teismas neturėjo teisės spręsti dėl atsakovų iškeldinimo iš kitiems Buto dalių savininkams priklausančios Buto dalies.
10.2. Teismas suabsoliutino vieno savininko teises, kartu paneigdamas likusių savininkų galimybes aktyviai naudotis jiems suteiktomis teisėmis ir savarankiškai spręsti, kam ir kokiomis sąlygomis leisti gyventi jiems nuosavybės teise priklausančiame bute. Teismas sprendimu pažeidė proporcingumo principą, nes iškeldino atsakovus ir iš tos Buto dalies, kuri ieškovei nepriklauso. Civilinėje teisėje yra nustatyta, kad proporcingumo principas sudaro sąlygas teisingumui įgyvendinti. Proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Todėl tikslai, kurių norima pasiekti pritaikius įstatymus, turi būti pritaikomi proporcingai su taikomomis priemonėmis tiems tikslams pasiekti.
10.3. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas R. K. smurtauja prieš ieškovės išnuomoto kambario gyventojus, būdamas neblaivus, be jokios priežasties išlaužė kambario duris. Tačiau konfliktai tarp atsakovų ir ieškovės nuomininkų kildavo dažnai dėl nuomininkų neblaivumo, nepagarbaus elgesio ir smurtavimo prieš atsakovus ar jų motiną. Ieškovė nenurodė, jog ir kito atsakovo, V. K., neteisėti veiksmai pažeistų jos interesus, tačiau reikalavo iškeldinti abu atsakovus. Teismas pažeidė civilinių teisių įgyvendinimo principus, įtvirtintus CK 1.137 straipsnyje. Ieškovė teismui pareiškė ieškinį, piktnaudžiaudama jai suteiktomis teisėmis ir varžydama kitų Buto savininkų teises.
10.4. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga, ieškovės atstovo rengti procesiniai dokumentai ir pateikti priedai buvo nedidelės apimties. Byloje nebuvo daug vertinimo reikalaujančių dokumentų. Taip pat teismas neįvertino sunkios atsakovų turtinės padėties. Atsakovai neturi jokio turto, atsakovas R. K. šiuo metu niekur nedirba, gyvena iš 175 Eur socialinės paramos.
10.5. Bylos nagrinėjimo metu, (duomenys neskelbtini) mirė atsakovė T. K.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarimu ieškovei iš atsakovės T. K. buvo priteista 19/48 dalis Buto, o atsakovei iš ieškovės priteista 19 200 Eur piniginė kompensacija, įpareigojant šią kompensaciją sumokėti per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ieškovė iki šiol šio sprendimo nėra įvykdžiusiu ir nėra sumokėjusi priteistos kompensacijos. Atsakovė T. K. 2019 m. gruodžio 18 d. įregistravo savo nuosavybės teisę į 5/48 dalį Buto ir įgijo teisėtą pagrindą jame gyventi, todėl ieškovė atsisakė savo reikalavimo dalies. Atsakovai yra įstatyminiai T. K. įpėdiniai, turintys teisę paveldėti jai nuosavybės teise priklausiusią Buto dalį ir kompensaciją už Buto dalį, kurios ieškovė nesumokėjo.
10.6. Atsakovai yra ir kitos Buto dalies savininkės J. V. vaikaičiai (antros eilės įpėdiniai), kurie galimai turi teisę paveldėti 1/6 dalį jos Buto. Atsakovai ketina kreiptis į notarą dėl motinos palikimo priėmimo bei aiškintis senelės palikimo priėmimo procedūras. Tačiau dėl COVID-19 pandemijos taikomų valstybės institucijų, įskaitant ir notarų, veiklos ribojimų, manytina, kad ši procedūra gali užsitęsti. Priėmę palikimą po motinos mirties, atsakovai taps Buto dalies savininkais, todėl jų iškeldinimas iš Buto nebus įmanomas. Tokiu atveju antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, turės teisę ir pareigą priverstine tvarka iškeldinti atsakovus iš Buto, kurio dalis jiems priklausys nuosavybės teise.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į atsakovo R. K. apeliacinį skundą ieškovė G. R. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Kilus ginčui dėl to, kad Butu naudojasi ir jame be teisėto pagrindo gyvena atsakovai be ieškovės (bendraturtės) pritarimo, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar buvo nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Kadangi tarp ieškovės ir kitų Buto bendraturčių nėra nustatyta įstatymų reikalavimus atitinkanti naudojimosi turtu tvarka, ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą iškeldinti pašalinius asmenis iš viso Buto.
11.2. Kai naudojimosi bendru turtu tvarka yra nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta (negautas bendraturčių sutikimas), kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Todėl atsakovo nurodoma aplinkybė, kad Butas priklauso keliems bendraturčiams, nepaneigia fakto, jog atsakovams norint naudotis Butu, reikalinga bendraturčių suderinta valia. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog atsakovai ir jų motina, būdama bendraturte, naudojosi Butu, neatsižvelgdama į ieškovės, kaip bendraturtės, teises. Todėl ieškovė turėjo teisę reikalauti pašalinti šiuos jos teisių pažeidimus.
11.3. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ieškovė neatlygino teismo priteistos kompensacijos, neatitinka tikrovės. Atsakovas V. K. jau 2 mėnesius negyvena Bute, taigi dalis teismo sprendimo jau yra įvykdyta. Apeliantas pastarąsias kelias savaites Bute nenakvoja, tačiau savo asmeninių daiktų nepasiima, jo užimtas kambarys yra užrakintas. Apeliantas yra asocialų gyvenimo būdą gyvenantis asmuo, vartojantis alkoholį ir narkotines medžiagas, jau daug metų niekur nedirbantis. Jis niekada Buto netvarkė, nemokėjo už jį jokių komunalinių mokesčių, neprisidėjo prie inžinerinių gedimų šalinimo. Apeliantas yra padaręs daug įvairių administracinių nusižengimų, už kuriuos paskirtų baudų piktybiškai nemoka, todėl jas išieško antstoliai.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Apeliantas teismo sprendimo priėmimo metu neturėjo jokių nuosavybės teisių į Butą, kuriuo naudojosi ir iš kurio teismo sprendimu buvo iškeldintas. Vien dėl tos aplinkybės, kad po teismo sprendimo priėmimo apelianto motina mirė, teismo sprendimas negali būgti laikomas nei neteisėtu, nei nepagrįstu. Dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių šiuo metu atsakovai galimai yra palikėjos paveldėtojai. Tačiau visiškai nežinoma palikimo sudėtis, jai priklausiusios 5/48 dalys Buto yra areštuotos. Apeliantas turi skolų, todėl į paveldėtą turtą gali būti nukreipti išieškojimai. Vien palikimo atsiradimo faktas savaime nesuteikia apeliantui jokių teisių gyventi Bute. Priėmus palikimą, atsakovams priklausytų tik 10-25 proc. viso Buto ploto. Tuo tarpu šiuo metu apelianto užimamas kambarys sudaro beveik 50 proc. bendro gyvenamojo ploto.
Šalies argumentai
12. Ieškovė G. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. papildomą sprendimą ir suinteresuoto asmens Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo dėl atsakovės T. K. iškeldinimo, kadangi pareiškiant ieškinį teisme jai nebuvo žinomas faktas, jog T. K. yra priėmusi palikimą po savo motinos mirties. Nekilnojamojo turto registre šis faktas nebuvo išviešintas – turto savininke pagal 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį buvo nurodyta atsakovės mirusi motina. Pripažintina, jog atsakovė T. K. aplaidžiai naudojosi savo nuosavybės teisėmis, jų neišviešino, todėl suklaidino ieškovę.
12.2. Pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, jeigu nuosavybės faktas nėra išviešintas, jis negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Todėl ieškovė nėra atsakinga už T. K. suteiktų teisinių paslaugų atlyginimą. Priešingai, pagal šios bylos faktines aplinkybes pripažintina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kalta yra atsakovė, ir todėl būtent jai tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga. Kadangi ji šiuo metu yra mirusi, tai bylinėjimosi išlaidos iš jos nepriteistinos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo atsakovai buvo iškeldinti iš Buto, ir papildomo sprendimo, kuriuo iš ieškovės valstybei buvo priteista 297,96 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
14. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškinio dėl atsakovų T. K., R. K. ir V. K. iškeldinimo teismui pateikimo metu (2019 m. liepos 19 d.) pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovei priklausė 35/48 Buto dalys, o likusios 13/48 dalių Buto nuo 1992 m. kovo 12 d. priklausė J. V., kuri buvo jau mirusi. Bute savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę atsakovai T. K. ir R. K., taip pat ieškovės nuomininkai T. B. ir I. B.. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė T. K. priėmė savo motinos J. V. palikimą pagal 2019 m. gruodžio 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo nuosavybės teisę į 5/48 dalis Buto. Todėl ieškovė atsisakė ieškinio atsakovei T. K., o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies ir nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo iškeldinti iš Buto atsakovę T. K.. Pirmos instancijos teismas pripažino, jog atsakovai Bute gyvena be teisinio pagrindo ir nusprendė iškeldinti atsakovus R. K. ir V. K. iš Buto.
Dėl atsakovų gyvenimo Bute teisinių pagrindų
15. Atsakovas apeliaciniu skundu teigė, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė nėra viso Buto savininkė, todėl nepagrįstai iškeldino atsakovus iš viso Buto, o ne tik iš ieškovei tenkančios Buto dalies. Tuo tarpu ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą teigia, jog tarp ieškovės ir kitų Buto bendraturčių nėra nustatyta įstatymų reikalavimus atitinkanti naudojimosi turtu tvarka, todėl ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą iškeldinti pašalinius asmenis iš viso Buto.
16. Byloje yra nustatyta aplinkybė, jog atsakovai R. K. ir V. K. yra T. K. sūnūs ir gyvena Bute turėdami savo motinos sutikimą, tai yra jų gyvenimo Bute pagrindas iš esmės atitiko žodinę panaudos sutartį. Bute taip pat gyvena ir ieškovės nuomininkai, kurie yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Bute. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nebuvo. Ieškovė, teigdama, jog bendraturčiams nepatvirtinus naudojimosi Butu tvarkos, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016.
17. Ieškovės nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, jog bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Priešingu atveju ne tik būtų neaišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu (patalpomis, statiniais) gali naudotis tretieji asmenys, bet ir, vienam bendraturčiui įgyvendinant nuosavybės teisę, būtų pažeidžiama kitų bendraturčių teisė naudotis savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 35 punktas).
18. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, jog: nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus – teismo tvarka; tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi šiuo turtu tvarką, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, o dėl kurio išlieka panaudos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 40 punktas).
19. Kasacinis teismas, plėtodamas pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nagrinėdamas bendraturčių ginčą dėl iškeldinimo, kai naudojimosi bendrąja dalinės nuosavybės teise šalims priklausančiu butu tvarka nebuvo nustatyta, pripažino, kad ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl bendraturčių bendru sutarimu sudarytos panaudos sutarties su atsakove nutraukimo, kai bendraturčiai iš esmės nesutaria dėl sudarytos sutarties (ne)nutraukimo. Taigi šiuo atveju ginčas iš esmės yra kilęs tarp bendraturčių dėl jiems bendrai priklausančio objekto naudojimo, valdymo bei nuosavybės teisių į jį įgyvendinimo tvarkos. Tokį kilusį ginčą turi spręsti teismas. Toks požiūris atitinka ir efektyvios teisminės gynybos reikalavimus, nustatant mechanizmą tarp bendraturčių išspręsti nesutarimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2020).
20. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kaip minėta, bendrosios nuosavybės teisės prigimtis lemia tai, jog bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir turi būti ieškoma visiems priimtino sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019, 17 punktas). Tai savo ruožtu lemia, jog, spręsdami tokį kaip nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą dėl panaudos sutarties nutraukimo bei atsakovės iškeldinimo, teismai turi įvertinti bei pasverti bendraturčių interesus ir atsižvelgdami į nustatytas aplinkybes spręsti dėl pareikštų reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2020).
21. Teismas, spręsdamas aptariamo pobūdžio bendraturčių ginčą dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, turi siekti abiem šalims kuo priimtiniausio sprendimo, atsižvelgti į šalių nesutarimo priežastis, siekti, kad sprendimas dėl tolesnių prievolinių santykių tęsimo kuo labiau atitiktų šalių interesus ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismas taip pat turi bendraturčių interesus dėl panaudos sutarties tęsimo ir (ar) jos nutraukimo įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste bei pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto šiuo konkrečiu atveju pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo. Taigi šių aplinkybių kontekste teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus, juos pasverti bei išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2020).
22. Nagrinėjamoje byloje ieškovė 2019 m. liepos 1 d. raštu T. K. nurodė, jog jai ir jos sūnums yra leidžiama naudotis Butu iki 2019 m. liepos 23 d. Dėl ilgesnio naudojimosi Butu reikalingas rašytinis susitarimas, atitinkantis visų pusių interesus. Taigi pati ieškovė iki ieškinio pareiškimo taip pat buvo suteikusi panaudos sąlygomis Butu naudotis atsakovams R. K. ir V. K.. Tuo tarpu 5/48 dalies Buto savininkės T. K. valia leisti atsakovams R. K. ir V. K. toliau gyventi Bute nebuvo tinkamai atskleista. Aplinkybė, jog ji yra leidusi savo sūnums naudotis Butu panaudos teisėmis byloje yra tik numanoma, atsižvelgiant į atsakovų faktinį gyvenimą Bute ir giminystės ryšius su savininke.
23. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismui 2020 m. sausio 22 d. nutartimi nutraukus bylos dalį dėl reikalavimo iškeldinti iš Buto atsakovę T. K., pastaroji neteko byloje proceso šalies statuso. Teismo parengiamojo posėdžio, vykusio 2020 m. sausio 28 d., metu ieškovės atstovas kėlė klausimą dėl T. K. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Pati T. K. nurodė, jog ji pageidauja dalyvauti posėdžiuose. Tačiau pirmos instancijos teismas savo iniciatyva T. K. į bylą trečiuoju asmeniu netraukė, bet išaiškino atsakovei, jog ji pati gali pateikti rašytinį motyvuotą prašymą dėl jos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. T. K. tokio prašymo nepateikė.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013).
25. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, jog atsakovai V. K. ir R. K. Bute gyveno jų motinos ir 5/48 Buto dalies savininkės leidimu, todėl ginčas, atsižvelgiant į nutarties 19-21 punktuose cituotą kasacinio teismo praktiką, yra faktiškai kilęs ir tarp Buto bendrasavininkų dėl šio Buto naudojimo, valdymo bei nuosavybės teisių į jį įgyvendinimo tvarkos. Todėl visi Buto savininkai turi būti traukiami į bylą dalyvaujančiais asmenimis, siekiant išsiaiškinti jų valią dėl leidimo atsakovams V. K. ir R. K. gyventi Bute. Taigi pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė traukti į bylą 5/48 dalių savininkę T. K..
26. Pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta, jog 1/6 dalis Buto vis dar priklauso J. V., o T. K. ir atsakovai yra jos įstatyminiai įpėdiniai. Pirmos instancijos teismas turėjo nustatyti visus Buto bendrasavininkius, tai yra išsiaiškinti, kas yra faktinis J. V. turto paveldėtojas. Šias aplinkybes galėjo atskleisti iš notaro išreikalauti duomenys apie paveldėjimo bylą ar iš VĮ „Turto bankas“ išreikalauti duomenys, ar valstybė nėra įgijusi teisės perimti šį turtą. Šiuo metu yra gauti duomenys, jog T. K. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl būtina išsiaiškinti ir jos procesinių teisių perėmėjus.
27. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tiek 5/48 dalių Buto savininkės T. K. neįtraukimas į bylą atsakove ar trečiuoju asmeniu, tiek ir neišsiaiškinimas kitos 1/6 Buto dalies savininko ir jo neįtraukimas į bylą vertintini, kaip absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), sudarantys pagrindą panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
28. Byloje taip pat buvo gautas ieškovės apeliacinis skundas dėl pirmos instancijos teismo papildomo sprendimo. Kadangi papildomas sprendimas buvo priimtas dėl bylinėjimosi išlaidų, kurių paskirstymo klausimas gali būti išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, o teismo sprendimas dėl bylos esmės yra naikinamas, todėl naikintinas ir papildomas sprendimas, perduodant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą spręsti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir 2020 m. lapkričio 25 d. papildomą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.