- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-29
- Bylos Nr.
- eI2-12423-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03355-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- H. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Žano Kubecko ir Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. I. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-01-11 sprendimą Nr. 24S12572, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad pareiškėjas 2024-06-12 gavo Migracijos departamento 2024-01-11 sprendimą Nr. 24S12572 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei su pareiškėju nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka. Teigia, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra administracinis aktas, kurį priimdamas atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą. Be to, toks Sprendimas, priimtas nesiaiškinant svarbių aplinkybių, o vertinant vien tik darbo sutarties nebuvimo faktą, neatitinka teismų praktikos. Atsakovas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš SODRA informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką, nesusisiekė su pareiškėju, neišsiaiškino jo individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo, darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių, taigi nesilaikė VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo. Atsakovas Sprendime nėra nurodęs jokių duomenų, iš kurių būtų akivaizdu, jog pareiškėjui teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai aišku, jog toks tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis realiai nebus mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, todėl, nesant tokių duomenų, Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Nepaisant to, jog pareiškėjas nedirba, šiuo atveju svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su juo buvo nutraukti. Formalus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) nuostatų taikymas yra neproporcingas ir nesąžiningas. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo atleistas ne dėl savo kaltės. Darbdavys nevykdė savo įsipareigojimo mokėti pareiškėjui darbo užmokestį, todėl pareiškėjas negalėjo tęsti darbo santykių. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas dėl visų skunde išdėstytų motyvų yra neteisėtas, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog Sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis bei darbo sutartis su asmeniu nutraukta. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus), o pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o 5 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad teismų praktikoje užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių
pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių UTPĮ nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui pakeistą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, jog pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo pakeistas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nutraukus darbo sutartį su bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat akcentavo, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo ir/ar darbo užmokesčio nemokėjimo. Atsakovo manymu, ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis bei Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-01-11 sprendimo Nr. 24S12572, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti UAB „Ifrila“ tarptautinio krovinio vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus).
2022-11-10 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S149929 pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024-11-11. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760201606 pareiškėjui įteiktas 2022-11-16.
Atsakovui patikrinus duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Ifrila“ buvo įdarbintas nuo 2022-04-15 iki 2023-08-01 ir nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo, t. y. nuo 2022 m. lapkričio mėn., nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1205 Eur. Už 2022 m. lapkričio mėn. pareiškėjui buvo išmokėta 602,50 Eur darbo užmokesčio, už 2022 m. gruodžio mėn. – 602,50 Eur, už 2023 m. sausio mėn. – 420 Eur, už 2023 m. vasario mėn. – 442,11 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 365,22 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 442,11 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 381,82 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 420 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 42 Eur, 2023-08-01 pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas SODRA duomenų išrašas apie asmenį ir jo draudėjus (visas darbovietes).
UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Ifrila“ pagrindu. Migracijos departamentas, atlikęs patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nustatė ir pateikė tai patvirtinančius duomenis, kad pareiškėjas UAB „Ifrila“ buvo įdarbintas 2022-04-15 iki 2023-08-01 ir nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo, t. y. nuo 2022 m. lapkričio mėn., nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (t. y. 1205 Eur). Taip pat nustatyta, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo jokiose Lietuvos Respublikos įmonėse.
Kaip jau minėta, leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Be kita ko, ginčijame sprendime nustatyta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu.
Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Ifrila“ buvo įdarbintas nuo 2022-04-15 iki 2023-08-01 ir nuo 2022 m. lapkričio mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (pareiškėjui nuo 2022 m. lapkričio iki 2023 m. liepos mėn. buvo mokama nuo 42 Eur iki 602,50 Eur darbo užmokesčio per mėnesį). Pareiškėjas šių aplinkybių neneigia.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalioji mėnesinė alga (toliau – MMA). Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021-10-13 nutarimu Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta, kad 2022 metais MMA sudaro 730 eurų, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-10-07 nutarimą Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, 2023 metais MMA sudaro 840 eurų. Pareiškėjui nuo 2022 m. lapkričio mėn. iki 2023-08-01, kuomet jis buvo atleistas, išmokėtas darbo užmokestis nesiekė minėtų MMA dydžių.
Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas toks darbo užmokestis, kokį įsipareigojo mokėti pareiškėją įdarbinusi įmonė bei numatytas teisės aktų nuostatomis. Duomenų apie tai, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas dirbo kitose Lietuvos Respublikos įmonėse bei kitas jo gaunamas lėšas, nėra.
Taigi, iš minėtų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo.
Nustatyta ir tai, jog tarp pareiškėjo ir UAB „Ifrila“ sudaryta darbo sutartis nuo 2023-08-01 buvo nutraukta (pareiškėjas buvo atleistas). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos įmonėse nedirbo. Duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu jo darbo sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, taip pat nėra. Be kita ko, pats pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, jog UAB „Ifrila“ jam neužtikrino žadėto atlyginimo, todėl jis nebenorėjo tęsti darbo santykių su šiuo darbdaviu.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, todėl egzistuoja UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas. Aplinkybė, kad darbo sutartis, kaip teigia pareiškėjas, buvo nutraukta ne dėl jo kaltės, nepaneigia sprendimo priėmimo metu atsakovo objektyviais duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių – darbo sutarties nutraukimo fakto, kas ir yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas nėra įpareigotas aiškintis pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo aplinkybių, nes UTPĮ įtvirtintas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi yra darbo sutarties nutraukimo faktas.
Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turėjo pareigą visą laiką laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024-11-11. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas leidimas laikinai gyventi, UTPĮ nenumato.
Teismas sutinka su Migracijos departamento priimtu sprendimu dalyje, jog pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo/turėjimo sąlygų, nes pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio mėn. negavo tarpininkavimo rašte nurodytų ir pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje pajamų, o nuo 2023-08-01 su juo buvo nutraukta darbo sutartis. Šios aplinkybės atitinka UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto (UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p.) ir 6 punkto numatytus pagrindus, kuriems esant Migracijos departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl ši skundžiamo Sprendimo dalis tinkamai pagrįsta nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodytomis teisės normomis.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą atsakovui pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2022-10-05 tuo pagrindu, jog ketino dirbti UAB „Ifrila“. Pareiškėjas UAB „Ifrila“ buvo įdarbintas nuo 2022-04-15 ir už 2022 m. rugsėjo bei spalio mėnesius, t. y. savo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikimo atsakovui metu, pareiškėjui buvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis – 1205 Eur, pareiškėjas dirbo UAB „Ifrila“ iki pat 2023-08-01. Taigi, vienareikšmiškai teigti, kad jau teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis (neketino dirbti ar gauti nurodyto darbo užmokesčio), nėra pagrindo. Todėl teismas sprendžia, kad skundžiamame Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas - UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) - buvo pritaikytas nepagrįstai.
Vis dėlto, teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog pareiškėjas negavo tarpininkavimo rašte nurodytų ir pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje pajamų, o nuo 2023-08-01 su juo buvo nutraukta darbo sutartis, tad, turėdamas šiuos duomenis, atsakovas negalėjo priimti kitokio sprendimo, nei panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nebevykdė leidimo laikinai gyventi prašyme nurodytų sąlygų. Aplinkybė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nurodė neteisingą vieną iš jo panaikinimo pagrindų (UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p. - duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), nesudaro pagrindo šį Sprendimą naikinti, nes kiti Migracijos departamento nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai (darbo sutartis nutraukta; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) yra teisingi ir pakankami leidimui laikinai gyventi panaikinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024-03-13 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024-02-07 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024).
Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis).
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
Taip pat pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dviem minėtais UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Įvertinęs bylos medžiagą teismas, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.
Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusisiekė su pareiškėju, neišsiaiškino jo individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo, darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių, taigi nesilaikė VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo, atmestini.
Darbo sutarties nutraukimo faktas savaime yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes UTPĮ neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų (SODRA duomenų), o teismų praktikoje pripažįstama, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., LVAT 2016-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018-06-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalimi 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo H. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti pareiškėjo H. I. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.