Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui P. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių išsprendimo, dalyvaujant valstybės institucijai teikiančiai išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, su atsakovo priešieškiniu byloje dėl bendravimo tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybės institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą dėl ieškinio ir priešieškinio. Institucija nurodė, kad 3 kambarių bute su visais patogumais gyvena ieškovė, atsakovas ir jų mažametis sūnus. Apsilankymo metu butas buvo švarus, tvarkingas, jame buvo visi reikalingi baldai ir namų apyvokos daiktai, buitinė technika. Mažametis turi atskirą kambarį, jam sudarytos geros sąlygos gyventi, leisti laisvalaikį ir ugdyti gebėjimus. Mažametis šalių sūnus lanko darželį „Sveikuolis", papildomai lanko anglų, lietuvių kalbų užsiėmimus. Pasak ieškovės, sūnus sveikas. Vaikas teigė, kad jis su tėčiu retkarčiais eina į Akropolį, norėtų dažniau su juo matytis. Mažametis išreiškė norą gyventi su tėvu. Skyrius neturi duomenų apie mažamečio motinos M. K. netinkamą motinos valdžios panaudojimą, šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų, auginančių nepilnamečius vaikus, sąrašą. Atsižvelgiant į mažamečio vaiko amžių, jo, kaip augančio ir fiziškai bei dvasiškai besivystančio individo poreikių apimtį, LAT praktiką, iš esmės neprieštarauja ieškovės reikalavimams vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina, priteisti iš atsakovo išlaikymą periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės. Atsakovo siūlomos bendravimo tvarkos sąlygos iš esmės neprieštarauja mažamečio vaiko poreikiams, teisėms ir teisėtiems interesams. Siūlomai nustatyti bendravimo tvarkai iš esmės neprieštarauja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka buvo sudaryta 2006-10-21 Vilniaus miesto CM skyriuje. Gyvenant santuokoje 2007-03-27 gimė sūnus V. K.. Sutuoktiniai nuo 2012 metų rudens neveda bendro ūkio, nepalaiko santuokinių ryšių. Apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje teismas nutraukė šalių santuoką dėl abiejų kaltės bei dalyje, kurioje teismas tik iš dalies patenkino apeliantės reikalavimą priteisti iš atsakovo išlaikymo mažamečiui vaikui įsiskolinimą.

Dėl šalių abipusės kaltės.

Apeliantė atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo įrodinėja aplinkybėmis, jog atsakovas neišlaiko nepilnamečio sūnaus, naudoja fizinę prievartą, yra nelojalus šeimai. Apeliantės manymu pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, o atsakovui nepavyko paneigti, jog jis naudojo prieš sutuoktinę smurtą, kadangi tai patvirtina pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. požymius, kuris vėliau buvo nutrauktas, o taip pat tą savaip patvirtino ir paties atsakovo kviestas liudytojas K. E..

Pagal CK 3.60 straipsnio 1 dalį sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011). Pagrindinės sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą, kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo privalo įrodyti sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (CPK 12, 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtais apeliantės argumentais ir pažymi, jog apeliantė nurodydama šiuos argumentus, jų nepagrindžia jokiais įrodymais, t.y. apeliantė siekdama įrodyti, jog atsakovas galimai prieš ją naudoja ar naudojo fizinę prievartą, nepateikė į bylą jokių medicininių dokumentų, kurie pagrįstų šiuos jos teiginius. Kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimo, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertas R. R., apžiūrėjęs M. K. paciento lapą iš RVUL konstatavo, kad apeliantei objektyvių sužalojimo požymių nenustatyta ( t. 1 b. l. 142-143). Tai, kad pirmos instancijos teismo posėdžio metu liudytojas K. E. patvirtino tą faktą, jog tarp šalių įvyko konfliktas, teisėjų kolegijos manymu, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog šio konflikto iniciatorius buvo būtent atsakovas, o taipogi šie parodymai negali būti vertinami kaip tiesioginiai įrodymai, įrodantys atsakovo kaltę, kadangi šis liudytojas konflikto metu nebuvo su sutuoktiniais vienoje patalpoje, o apie tai tik girdėjo iš atsakovo., be to liudytojas nenurodė ir konflikto metu naudoto smurto ieškovės atžvilgiu fakto ir to smurto pobūdžio. Priešingų įrodymų apie atsakovo kaltę, byloje nėra. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas siekdamas įrodyti tai, jog ne tik jis yra kaltas dėl nutrukusios santuokos, pateikė į bylą fotonuotraukas, kurios parodo, kaip apeliantė leidžia laisvalaikį savo draugų kompanijoje bei kuriuose apeliantė yra užfiksuota ir su kitais vyrais. Sutiktina su tuo, jog šios fotonuotraukos neduoda pagrindo teismui spręsti apie ieškovės neištikimybę, tačiau atsakovui jos galėjo sukelti tam tikrus įtarumus ir nepasitenkinimo ieškovės elgesiu. Santuokoje esantys asmenys privalo žinoti, kad turi elgtis pagarbiai kito sutuoktinio atžvilgiu, o jų šeimyniniai santykiai turi būti grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba. Teisėjų kolegijos manymu, esant tokiai situacijai, kuomet tiek vienas, tiek kitas sutuoktinis tam tikra dalimi prisidėjo prie to, jog šalių tarpusavio santykiai iširo, ko pasėkoje jie pradėjo gyventi skyrium, nutraukti santuoką vien tik dėl atsakovo kaltės, pagrindo nėra.

Dėl nepagrįstai per mažo atsakovo išlaikymo mažamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo.

Apeliantė pateiktu ieškiniu prašė priteisti 14 500 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas šio reikalavimo pagrįstumą, konstatavo, jog iš bylos medžiagos negalima padaryti kategoriškos išvados, kad atsakovas iki visiško šeimos santykių nutrūkimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, pagal savo išgales neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, ko pasėkoje priteisė išlaikymo įsiskolinimą tik už trijų mėnesių laikotarpį- 1 500 Lt sumoje, t.y. atsakovui nepateikus rašytinių įrodymų kaip jis iki ieškinio pateikimo dienos vykdė vaiko išlaikymo pareigą, nuo tos dienos, kai šalys pilnai gyveno skyrium ( nuo 2012-09-13).

Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2007, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Šiuo atveju, apeliantė teigia, jog tai, kad nuo vaiko gimimo atsakovas visąlaik gyveno viename bute su ieškove ir vedė bendrą ūkį, pačios savaime neįrodo tinkamo atsakovo tėvo pareigos pakankamai išlaikyti mažametį sūnų. Pažymi, jog jos pajamos daugiau kaip dvejų metų laikotarpį buvo daugiau negu dvigubai didesnės už atsakovo, todėl apeliantės manymu, atsakovas be pakankamo teisėto pagrindo nesąžiningai atleidžiamas nuo įstatyme įtvirtintos pareigos ir įgyja nepagrįstą pranašumą tokią pareigą vykdžiusios apeliantės atžvilgiu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais ir pažymi, jog tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium. Be abejonės, išlaikymo pareiga, kuri yra įstatyminė, kiekvienam iš tėvų - asmeninė, yra viena iš svarbiausių. Nuo šios pareigos tėvai vienas kito atleisti negali, kaip ir negali trukdyti ją vykdyti, nes visais atvejais pažeidžiamos vaiko turtinės teisės. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad atsakovas nors ir gyvendamas kartu nuo pat vaiko gimimo, tačiau tinkamai neprisidėjo prie jo išlaikymo, kadangi nedirbo, o įsidarbinus, jo gaunamos pajamos buvo mažos, todėl iš atsakovo turėtų būti priteistas išlaikymas nuo pat 2009 m. Teisėjų kolegija negali sutikti su šia apeliantės pozicija ir pažymi, jog santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis (CK 3.27 str. 2 d.). Sudarius santuoką nebelieka atskirų pajamų, visos gautos lėšos yra priskirtinos bendram šeimos ūkiui ir tvarkomos, naudojamos bendrai tiek vieno, tiek kito sutuoktinio, atsižvelgiant į sutuoktinių lygiateisiškumo principą. Todėl tai, kad vienas sutuoktinis gauna daugiau pajamų, o kitas mažiau, sudarius santuoką, nebeturi reikšmės ir nedaro jokios įtakos šių lėšų paskirstymui vienam ar kitam sutuoktiniui, kadangi kaip jau minėta, šios lėšos yra bendros. Atsižvelgiant į tai, minėti apeliantės argumentai yra atmestini, o teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, jog šiuo atveju padaryti kategoriškos išvados dėl to, kad atsakovas iki visiško šeimos santykių nutrūkimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, pagal savo išgales neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, negalima. Pažymėtina, jog tiek byloje esantys duomenys, tiek pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, jog atsakovas santuokos laikotarpiu dirbo ir papildomai uždarbiaudavo atlikdamas remonto darbus savo pažįstamiems ir kaimynams. Be to, 2012 m. pavasarį siekdamas pagerinti savo materialinę padėtį, atsakovas netgi išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją. Todėl, pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kuomet šalys galutinai pradėjo gyventi skyrium, vedė bendrą ūkį, pagrįstai sprendė, jog nėra teisėto pagrindo priteisti išlaikymo įsiskolinimą ir už tą laikotarpį, kuomet šalys gyveno kartu kaip sutuoktiniai ir, kuomet jų ūkis buvo bendras. Tačiau atsakovui nepateikus duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas ir po šalių įvykusio konflikto (2012-09-13), pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė 1 500 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą už trijų mėnesių laikotarpį, atsižvelgęs į nuo 2013-01-01 galiojančios vieno mėnesio algos dydį (1 000 Lt).

Dėl būtinumo grąžinti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui.

Apeliantės manymu šiuo atveju yra būtinybė grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo, kadangi po pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo, paaiškėjo, jog apeliantė visiškai be reikalo ieškinyje nekėlė reikalavimų dėl atlyginimo jos patirtų išlaidų, vykdant buto išlaikymo prievolę už save ir už atsakovą, taip pat dėl buto bendraturčių dalių nustatymo ir naudojimosi tvarkos nustatymo bei kitus reikalavimus. Apeliantė taip pat pažymi, jog po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsakovas vėl sukėlė namuose muštynes, įsibrovęs į apeliantės kambarį, dėl ko šiuo metu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

LR CPK 326 str. 1 d. 4 p. suteikia apeliacinės instancijos teismui teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau tik tais atvejais, kai teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines, procesines teisės normas, neteisingai išnagrinėjo bylą ir kt. atvejais. Šiuo atveju, apeliantė pateikusi apeliacinį skundą iš esmės nurodo naujus reikalavimus, kurie buvo žinomi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu ir kuriuos buvo galimybė kelti. Kas iš esmės reiškia, jog apeliantė (ieškovė), kaip šalis, atstovaujama profesionalaus advokato, nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis sąžiningai ir laiku nesirūpino ieškinio dalyku bei pagrindu, o tik 2013 m. lapkričio 26 d. pateikusi apeliacinį skundą, kai byla pirmosios instancijos teisme buvo iškelta jau 2012 m. gruodžio 20 d. (t. 1 b.l.24), t.y. beveik prieš vienerius metus, nusprendė reikšti naujus reikalavimus atsakovui. LR CPK 7 str. nurodyta, kad teismas imasi visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teisme kuo greičiau. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog apeliantė norėdama tikslinti savo reikalavimus atsakovo atžvilgiu, turėjo pakankamai daug laiko tai padaryti, bylai esant pirmos instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina šio apeliantės reikalavimo bei nepasisako dėl apeliantės apeliaciniame skunde nurodomų naujų aplinkybių pagrįstumo, kadangi jos nebuvo nagrinėjamos pirmos instancijos teisme bei atsakovui nebuvo suteikta teisė tinkamai į juos atsikirsti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantė šiuos reikalavimus gali reikšti atskirai nuo šios bylos, pateikdama pirmos instancijos teismui atskirą procesinį dokumentą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Helle v. Finland, judgmentof 19 December 1997, no. 20772/92, § 56; Marini v. Albania, no. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105). Kadangi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais dėl ginčo dalyko, todėl apeliacinės instancijos teismas kitų pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja, o jiems pritaria.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Apeliantė pateikė bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, patvirtinantį dokumentą - 600 Lt sumai (t. 2 b. l. 10), tačiau netenkinus apeliantės apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos. Atsakovas P. K. bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisti neprašė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.