- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- 1A-142-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50662-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- J. B. S. C.
- Advokatai
- Ieva Kubilienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Dariaus Burbulio (toliau – prokuroras) ir nuteistojo J. B. S. C. gynėjos advokatės Ievos Kubilienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. S. C. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį – 75 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir J. B. S. C. paskirta 50 MGL (2 500 EUR) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65-66 straipsnių nuostatomis, į bausmės laiką įskaitytas J. B. S. C. laikino sulaikymo laikas ir galutinis mokėtinas baudos dydis pastarajam nustatytas 46 MGL (2 300 EUR) dydžio bauda, kurią sumokėti nustatyta per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, J. B. S. C. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, jos terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 10 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. B. S. C. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. jis 2018 m. spalio 21 d. apie 6.18 val., (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. 1, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota C-HR“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,99 promilės etilo alkoholio). Tokiais veiksmais J. B. S. C. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti iš J. B. S. C. veikos padarymo metu vairuoto automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 19 700 EUR. Kitą nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.
2.1. Pasak prokuroro, remiantis BK 72 straipsnio nuostatomis ir kasacinio teismo praktika, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas – asmenį nuteisus pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo privalomumas neturi kelti abejonių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo asmenybė, jo pragyvenimo lygis ar automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio nuostatų taikymą. Šie motyvai, kurie, teismo vertinimu, rodo, kad šiuo atveju turto konfiskavimas būtų perteklinis, neproporcingas, prokuroro nuomone, negali būti traktuojami kaip pagrindžiantys išimtį iš BK 72 straipsnyje įtvirtinto nusikalstamos veikos įrankių, priemonių ir rezultatų konfiskavimo privalomumo principo. Kadangi automobilis nepriklauso nuteistajam, todėl, nesant BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, kurie leistų konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, ir vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš J. B. S. C. turi būti konfiskuota jo vairuoto automobilio vertę atitinkanti pinigų suma – 19 700 EUR.
3. J. B. S. C. gynėja apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir J. B. S. C. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnio arba BK 40 straipsnio nuostatas.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės – geranoriško pasižadėjimo dėl visiško žalos atlyginimo, jeigu paaiškėtų, kad tokia buvo padaryta. Dar teisiamojo posėdžio metu gynyba pabrėžė, kad jai nėra žinoma apie padarytą žalą eismo įvykio metu, tačiau nepaisant to, kaltinamasis teismui patvirtino, kad yra pasiryžęs nedelsiant atlyginti ją, jei paaiškėtų ją buvus. Kaip matyti iš kartu su apeliaciniu skundu pateikiamos nuotraukos, kurią atsiuntė UAB „P“ kartu su išlaidų kompensavimo aktu, patirtą 100 EUR žalą, pasireiškusią automobilio dažų įbrėžimu, J. B. S. C. sumokėjo lizingo įmonei. Dėl privataus juridinio asmens J. B. S. C. paskirtos 300 EUR „baudos“ bus aiškinamasi su atitinkama tarnyba, nes, gynėjos nuomone, tokios sutarties sąlygos pažeidžia vartotojų teises – baudines netesybas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos draudžia, o patirta žala UAB „P“ buvo atlyginta visiškai. Taigi akivaizdu, kad J. B. S. C. savo noru atlygino žalą, kuri paaiškėjo po nuosprendžio priėmimo ir sudaro 100 EUR – tad konstatuotina, jog šioje situacijoje yra nustatyta dar viena J. B. S. C. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, byloje nustatyta, kad J. B. S. C. vairuojamam automobiliui susilietus su kitu automobiliu, jos ginamasis nedelsiant sustojo ir siekė išsiaiškinti padarytą žalą ir iškviesti policijos pareigūnus, nepasitraukė iš įvykio vietos ir toliau nevažiavo automobiliu. Taigi egzistuoja pagrindas konstatuoti, kad visa tai buvo nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikaltimą, kas pripažintina trečiąja J. B. S. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kartu su kitomis bylos nustatytomis aplinkybėmis sudarančia pagrindą jos ginamojo atžvilgiu taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir pastarąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
3.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad J. B. S. C. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimą padarė pirmą kartą, visiškai dėl to pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs minėtą veiką. Pasak gynėjos, žala dėl nusikaltimo nebuvo padaryta (teisminio nagrinėjimo metu apie ją nebuvo žinoma), paskirtą baudą už administracinio nusižengimo padarymą jos ginamasis sumokėjo, ir yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, gynybos įsitikinimu, yra visos būtinosios BK 40 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme buvo siūloma J. B. S. C. perduoti pagal laidavimą (duomenys neskelbtini) bažnyčios parapijiečio V. K. globai, kuris susitikęs su J. B. S. C. įsitikino, kad pastarasis yra pasirengęs talkinti bažnyčiai ir dalyvauti sekmadieninėje vietos bendruomenės veikloje, savanorystės pagrindais teikti pagalbą bažnyčioje. Prokuroras neprieštaravo, kad V. K. būtų paskirtas J. B. S. C. laiduotoju, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Visgi, gynybos įsitikinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. K. ir J. B. S. C. pažintis yra labai trumpa, juos sieja tik narystė religinėje bendruomenėje ir bendri visuomeninio aktyvumo pagrindai, tuo tarpu artimų glaudžių asmeninių ryšių tarp jų nėra. Konkrečioje J. B. S. C. situacijoje – jis yra užsienietis, besimokantis Lietuvoje – artimesnių ryšių, negu narystė religinėje katalikų bendruomenėje, kuri priėmė jį į savo tarpą ir prašė leisti padėti, objektyviai negali būti. Tokiu būdu susiaurinus laiduotojo sampratą, gynybos įsitikinimu, iš esmės būtų paneigta šio instituto paskirtis bei taikymo galimybės kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar kitų valstybių piliečiams, taip juos diskriminuojant ir apribojant jų realią galimybę pasinaudoti BK 40 straipsnyje numatyta galimybe būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Visa tai, gynėjos įsitikinimu, leidžia konstatuoti, kad pagrindas atleisti J. B. S. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą objektyviai egzistavo. Tuo atveju, jei teismas nematytų galimybės J. B. S. C. laiduotoju skirti V. K., siekiant pastarąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, teiktina kita laiduotojo kandidatūra – advokatė I. Kubilienė, pateikianti rašytinį prašymą ir rekomendaciją.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje nuteistojo J. B. S. C. ir jo gynėja advokatė I. Kubilienė prašė gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti, prokuroras prašė jo pateiktą apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjos – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Dariaus Burbulio apeliacinis skundas atmestinas, o nuteistojo J. B. S. C. gynėjos advokatės Ievos Kubilienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat išklausiusi proceso dalyvių išsakytas pozicijas apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad nors J. B. S. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, tačiau byloje yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jį perduodant jo gynėjos advokatės I. Kubilienės atsakomybėn. Prokuroro prašymas išieškoti iš J. B. S. C. konfiskuotino turto vertę, šiuo konkrečiu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, būtų neproporcingas.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
6. Pažymėtina, jog gynėja apeliaciniame skunde pateikė argumentus dėl to, jog jos ginamojo atžvilgiu gali būti taikomos BK 39 straipsnio nuostatos – atleidimas nuo atsakomybės esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas dėl BK 39 straipsnio nuostatų taikymo pirmiausia yra teismo diskrecinė teisė. Šios kategorijos baudžiamosiose bylose, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį, būtų aiškiai neteisingas, be to, prieštarautų teismų praktikai ne tik analogiškų nusikaltimų, bet ir ženkliai mažesnio pavojingumo, bet tokio paties pobūdžio administracinių nusižengimų bylose. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį yra besąlyginis ir formuotų nebaudžiamumo nuotaikas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas neįžvelgė pagrindo J. B. S. C. atžvilgiu taikyti ir BK 40 straipsnio nuostatų bei netenkino prašymo atleisti nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jį perduodant V. K. atsakomybėn. Teismas akcentavo dviejų šio instituto taikymo sąlygų nebuvimą – laiduotojo asmenybės netinkamumą ir nebuvimą duomenų apie tai, kad padaryta žala yra atlyginta ar kaltininkas ją įsipareigojo atlyginti. Visgi šioje konkrečioje situacijoje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įžvelgia pagrindą konstatuoti šio instituto taikymo sąlygų visumą, turint omenyje ir gynybos apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateiktą naują laiduotojo kandidatūrą.
8. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, jog jai nekyla jokių abejonių, jog be minėtų dviejų būtinųjų BK 40 straipsnio taikymo sąlygų, visos kitos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos šioje situacijoje egzistuoja. Kitaip tariant dar apylinkės teismas konstatavo, kad J. B. S. C. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; jog jo atsakomybę lengvina tai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Atitinkamai savo ruožtu apygardos teismas konstatuoja, jog šioje situacijoje yra pagrindo manyti, kad ateityje minėtas asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nes byloje nėra duomenų apie tai, kad jis praeityje būtų padaręs kitokio pobūdžio pažeidimų; jo atgaila laikytina nuoširdžia, o ir apylinkės teismas pripažino, kad šis nusikaltimas buvo atsitiktinis ir nebūdingas nuteistajam elgesio pavyzdys.
9. Šioje situacijoje konstatuotina ir tai, kad J. B. S. C. yra įvykdęs ir dar vieną – apylinkės teismo nenustatytą, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – tai, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pirmiausia, apygardos teismo vertinimu, vien skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog „teismui nebuvo pateikti jokie duomenys apie tai, kad padaryta žala yra atlyginta arba padarytą žalą kaltininkas įsipareigojo atlyginti. <...> teismas priverstas abejoti ir dėl vienos iš būtinų sąlygų atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tinkamo įgyvendinimo“ (b. l. 102, nuosprendžio l. 4), rodo, jog apylinkės teismas pakankamai atidžiai nevertino šios sąlygos objektyvaus egzistavimo ir ją eliminuodamas vadovavosi prielaidomis. Kitaip tariant, nesant duomenų apie padarytą žalą, teismas apskritai turėjo vertinti tokias abejones kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).
10. Nepriklausomai nuo to, kas minėta, pabrėžtina, jog apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys apie eismo įvykio metu padarytą 100 EUR dydžio žalą bei duomenys apie šios sumos apmokėjimą. Taigi iš to akivaizdu, kad bent dalį padarytos turtinės žalos J. B. S. C. jau atlygino (gynyba pateikia duomenų apie kilusį ginčą dėl galimų netesybų atlyginimo, kas prima facie apskritai negalėtų būti vertinama kaip padaryta turtinė žala) ir tai yra pakankama konstatuoti, kad visos BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose nurodytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra nustatytos.
11. Visgi esminiu apylinkės teismo argumentu dėl negalimumo taikyti laidavimą buvo netinkama laiduotojo asmenybė. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 40 straipsnio 3 dalį, laiduotoju gali būti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Baudžiamasis įstatymas numato, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl laiduotojo patikimumo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
12. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad V. K., ypatingai įvertinus informaciją apie jo administracinius baustumus, negali būti pripažintas teismo pasitikėjimo vertu asmeniu, laiduojant už J. B. S. C.. Nors gynyba siekia pagrįsti šiuos asmenis siejančio ryšio tamprumą, apygardos teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad V. K. pats stengiasi laikytis ir gerbia KET ir kad yra pavyzdingas vairuotojas. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie jo padarytus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad pastarasis darė KET pažeidimus, kurie rodo jo, kaip kelių eismo dalyvio, neatsakingą elgesį, nepaisymą įvairių pažeidimų ir taikomų poveikio priemonių. Jis ne tik ne kartą vairavo automobilį neapdraustą privalomuoju draudimu (šie pažeidimai daryti nepaisant ankstesnių nuobaudų), tačiau pareigūnams yra pateikęs ir negaliojantį vairuotojo pažymėjimą, taip pat yra ne kartą palikęs stovėti automobilį draudžiamoje vietoje (b. l. 94-96). Nors šie pažeidimai savo esme nėra itin pavojingi, visgi būtent jų pakartotinumas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad V. K. veikdamas kelių eisme pats nėra dėmesingas ir pareigingas, o būtent toks turėtų būti asmuo, galintis – jauno amžiaus, nedidelę vairavo patirtį turinčiam ir pirmąkart teisiamam už grubų KET nesilaikymą asmeniui – J. B. S. C. išaiškinti jo pavojingo elgesio pobūdį ir pasekmes bei teigiamai jį paveikti, kad ateityje teisės pažeidimai nepasikartotų. Taigi būtent aptartos V. K. asmeninės savybės, aptariamo teisinio pažeidimo kontekste, neleidžia jo laikyti asmeniu, atitinkančiu BK 40 straipsnio 3 dalyje numatytus požymius.
13. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi J. B. S. C. ir jo gynėjos advokatės I. Kubilienės santykių pobūdį, pastarosios prašymą perduoti J. B. S. C. jos atsakomybei pagal laidavimą bei kitus byloje esančius duomenis, laiko, jog nuteistojo gynėja šioje konkrečioje situacijoje (ad hoc) yra tinkamu asmeniu, BK 40 straipsnio 3 dalies prasme, laiduoti už J. B. S. C..
14. Apygardos teismas pažymi, jog baudžiamųjų bylų praktikoje kaltinamojo gynėjo, kaip laiduotojo, kandidatūra paprastai nesvarstoma, tačiau baudžiamajame įstatyme nėra tai draudžiančio imperatyvo – svarbiausia, jog laiduotojas atitiktų BK 40 straipsnio 3 dalyje jo asmenybei nustatytus reikalavimus. Kitaip tariant svarbu, kad šis asmuo būtų vertas teismo pasitikėjimo, atsižvelgus į pastarojo asmenines savybes ir veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju (įvertinus ir tai, kad J. B. S. C. yra užsienio valstybės pilietis ir Lietuvos Respublikoje gyvena laikinai ir mokosi pagal ERASMUS programą, čia negyvena jo šeimos nariai ar giminaičiai), laidavimo instituto netaikymas tik dėl to, kad laiduotojas yra proceso dalyviu, būtų formalus – reikalavimas advokatei „išstoti“ iš bylos ir nebeteikti teisinių paslaugų J. B. S. C., siekiant laiduoti už pastarąjį, būtų akivaizdžiai perteklinis ir atliekamas tik dėl formalių procedūrinių reikalavimų. Dėl to, neįžvelgiant imperatyvaus įstatyminio pagrindo eliminuoti nuteistojo gynėjos galimybę laiduoti už savo ginamąjį, toliau pasisakytina dėl materialių sąlygų, būtinų ją laikyti tinkama laiduotoja, buvimo.
15. Pirmiausia teisėjų kolegija iš esmės neabejoja I. Kubilienės, kaip laiduotojos, asmeninių savybių ir veiklos pobūdžio tinkamumu. Pastaroji yra ne tik advokatė, tačiau yra paskirta Jungtinių Meksikos Valstijų garbės konsule Vilniaus mieste. Šiuo konkrečiu atveju reikšminga ir tai, kad I. Kubilienė moka gimtąją J. B. S. C. kalbą, todėl išties be tarpininkų gali palaikyti kontaktą ir bendrauti su savo ginamuoju. Sprendžiant dėl galimybės I. Kubilienei laiduoti už J. B. S. C., itin svarbiais laikytini duomenys, bylojantys apie jau dabar įžvelgiamą realią teigiamą įtaką ir gynėjos pastangas teigiamai paveikti J. B. S. C.. Pirmiausia, būtent I. Kubilienei paskatinus J. B. S. C. kreipėsi į bažnytinę įstaigą dėl pagalbos, o šios įstaigos vadovas ne tik, dalyvaujant advokatei, bendravo su nuteistuoju, bet ir priėmė šį asmenį į katalikų bendruomenę bei vėliau iš savo parapijiečių rekomendavo asmenį, kuris šioje byloje jau buvo pasisiūlęs laiduoti už nuteistąjį. I. Kubilienė taip pat aktyviai veikė siekdama, kad J. B. S. C. atlygintų padarytą turtinę žalą ir ji šiuo metu jau eliminuota. Galiausiai teismo išvadą apie I. Kubilienės ir J. B. S. C. tarpusavio ryšių tvirtumą ir advokatės galimybes daryti įtaką ginamajam patvirtino ir pastarųjų bendravimas apeliacinės instancijos teisme, kas rodo, jog J. B. S. C. šis asmuo yra autoritetas. Pažymėtina ir tai, kad pats J. B. S. C. studijuoja teisės mokslus, todėl būtent kito teisininko, kaip laiduotojo, pasirinkimas šiuo konkrečiu atveju yra racionalus ir suprantamas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent I. Kubilienė, mokanti ispanų kalbą ir esanti teisininke profesionale, gebės ne tik teigiamai paveikti J. B. S. C., kad jis ateityje veiktų išimtinai teisėtais būdais, tačiau ir išaiškinti visas galimas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų galimo nesilaikymo teisines pasekmes. Taigi susiklosčiusi netipinė situacija leidžia daryti išvadą, kad iš asmenų reziduojančių Lietuvos Respublikoje, būtent I. Kubilienė šiuo metu yra iš esmės vieninteliu ir tuo pačiu pasitikėjimo vertu asmeniu, galinčiu objektyviai laiduoti už J. B. S. C. ir prisiimti dėl jo atsakomybę.
16. Dėl visa to, kas minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, I. Kubilienė, įvertinus jos asmenybę per minėtų kriterijų prizmę, bei prokurorui apeliacinės instancijos teisme nenurodžius konkrečių argumentų dėl ko pastarąja nebūtų galima pasitikėti, ji pripažinta tinkama savo ginamojo laiduotoja ir, pastarasis, esant atleidimo sąlygų visetui, atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio tvarka.
17. Teismų praktikoje pažymima, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-114-1073/2018).
18. Turėdama omeny minėtą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog sprendimas asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės lemia ir tai, kad pastarasis nepatirs teistumo padarinių bei jam nebus paskirta kriminalinė bausmė. Apygardos teismo įsitikinimu, tokioje situacijoje finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė – 45 MGL (2 250 EUR) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, t. y. mažesnė nei galimas skirti vidurkis, kartu su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, yra būtina skirti J. B. S. C., nes tik tokiu būdu galima užtikrinti bendrąją nusikalstamų veikų prevenciją ir neleisti visuomenėje formuotis nebaudžiamumo nuotaikoms. Būtent tokių ir net griežtesnių poveikio priemonių kompleksas yra paprastai taikomas analogiškose bylose.
Dėl turto konfiskavimo
19. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kai konfiskuotinas turtas priklauso kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, jo konfiskavimas turi būti pagrįstas viena iš aplinkybių, nurodytų BK 72 straipsnio 4 dalyje. Nenustačius tokios aplinkybės, privalomai svarstytinas klausimas dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš nuteistojo.
20. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl trečiajam asmeniui priklausančios nusikalstamos veikos priemonės vertės konfiskavimo iš nuteistojo, pirmiausia užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančių daiktų, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Kita vertus, LAT įsitikinimu, tokiu atveju yra labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-45-788/2019).
21. Minėtos kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją baudžiamojo poveikio priemonių taikymo aspektu. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Iš esmės analogiškos praktikos laikosi ir LAT (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016).
22. Minėtos teisminės praktikos kontekste apygardos teismas nesutinka su prokuroro pozicija, jog apylinkės teismas priimdamas sprendimą nekonfiskuoti automobilio vertę sudarančios piniginės sumos vertino aspektus, kurie nėra reikšmingi vertinant ar ši priemonė yra proporcinga. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas plačiai motyvavo išvadą, kodėl šioje konkrečioje situacijoje turto konfiskavimas būtų aiškiai neproporcingas ir neteisingas.
23. Apylinkės teismas nurodė, kad tai apskritai buvo pirmasis J. B. S. C. padarytas pažeidimas, kuris buvo atsitiktinis, truko pakankamai neilgą laiko tarpą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo ir tai, kad J. B. S. C. neabejotinai suvokia savo nusikalstamos veikos pavojingumą, savo elgesio neteisina ir dėl jo nuoširdžiai gailisi bei gėdijasi. Nuosprendyje nurodoma, kad vairuoto automobilio vertė žymiai viršijo J. B. S. C. pragyvenimo lygį, o jis šiuo metu nedirba ir mokosi. Apylinkės teismas akcentavo ir tai, kad vien jau pats baudžiamasis procesas, o ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (bauda ir teisės vairuoti atėmimas) laikytinos galinčiomis pasiekti savo tikslus, todėl automobilio vertės konfiskavimas iš J. B. S. C. reikštų papildomą finansinę naštą, kuri viršytų protingumo ir teisingumo ribas. Akcentuodamas J. B. S. C. asmenybę, jo elgesį iki ir po veikos padarymo, jo pragyvenimo lygį ir konfiskuotino turto vertę, teismas pripažino, kad turto konfiskavimo instituto taikymas šiuo atvejų būtu akivaizdžiai perteklinis, neproporcingas ir neteisingas.
24. Apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu – išvados detaliai motyvuotos, pagrįstos visų bylos duomenų analize, logiškos ir atitinka formuojamą teismų praktiką aiškinant proporcingumo principo turinį sprendžiant turto konfiskavimo klausimus. Turint omenyje, kad apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo ir tai, jog J. B. S. C. savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, apylinkės teismo minėtų aplinkybių visuma yra daugiau nei pakankama išvadai apie turto konfiskavimo neproporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ir be minėto instituto taikymo, J. B. S. C. atžvilgiu šiam nuosprendžiui įsiteisėjus taikant 2 baudžiamojo poveikio priemones, o taip pat įvertinus pastarojo nedeklaratyvų veikimą atgailaujant dėl padaryto, tarp kita ko ir kreipiantis pagalbos į bažnyčią, gali būti užtikrinta BPK 1 ir 41 straipsnių paskirtis.
25. Atsižvelgiant į visa tai, kolegija įžvelgia pagrindą taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir J. B. S. C. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojos advokatės I. Kubilienės atsakomybėn. Toks sprendimas, turint omenyje jo sąlyginį pobūdį ir galimybę jį panaikinti bei patraukti J. B. S. C. baudžiamojon atsakomybėn už šioje byloje konstatuotą nusikalstamą veiką, jei per 1 (vienerius) metus bus padaryta nauja nusikalstama veika, užtikrins teisingumo interesus. Šiuo atveju tam tikras saugiklis yra ir BK 40 straipsnio 6 dalyje nurodyta laiduotojos teisė bet kada atsisakyti laidavimo – taigi tuo atveju, jei J. B. S. C. nebendraus su laiduotoja, teismas turės pagrindą spręsti dėl galimo asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už aptariamą nusikalstamą veiką. Teismas pabrėžia, kad advokatė, išreiškusi prašymą paskirti ją laiduotoja ir tokį sprendimą patenkinus, siekdama išvengti interesų konflikto ir galimo advokato profesinės veiklos principų pažeidimo, po šio sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į šio sprendimo 13 pastraipoje nurodytus argumentus, turi veikti taip, jog jos profesinė veikla nevaržytų jos galimybės būti laiduotoja ir esant pagrindui atsisakyti laidavimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendį dėl J. B. S. C. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį panaikinti:
Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, J. B. S. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleisti, ir perduoti jį Ievos Kubilienės atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą bei baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais ir BK 68 bei 71 straipsniais, paskirti J. B. S. C. baudžiamojo poveikio priemones:
– 45 MGL (2 250 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 1 (vienerius) metus;
– uždraudimą naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 10 d.
Kardomąsias priemones – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo ir asmens tapatybės kortelės) paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti, J. B. S. C. vairuotojo pažymėjimą perduoti VĮ „Regitra“.
- jeigu jis, kaip atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnio 1 dalį, per 1 (vienerius) metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas;
- jeigu jis, kaip atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnio 1 dalį, per 1 (vienerius) metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.