- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-769/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alvydas Poškus, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eltera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3434-611/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eltera“ ieškinį atsakovui A. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Eltera“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2010 m. liepos 1 d. sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sandorį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio pagrindu ir taikant restituciją priteisti iš atsakovo A. L. automobilį. Nurodė, kad 2010 m. liepos 1 d. atsakovas įsigijo automobilį VW Caddy Life iš ieškovo už 15 572,77 Lt. Šalys susitarė, kad dalis automobilio pardavimo kainos, tai yra 11 572,77 Lt įskaitoma tarpusavio įsipareigojimų užskaitos būdu, kita dalis (4 000 Lt) sumokama į pardavėjo kasą. Automobilio likutinė vertė 2010 m. birželio 30 d. buvo 18 515,25 Lt. Ieškovo bankroto administratorius, patikrinęs analogiškų automobilių rinkos kainas, padarė išvadą, jog automobilis atsakovui buvo parduotas ne tik už daug mažesnę nei rinkos kainą, bet ir žemesnę nei likutinė vertė. Ieškovas pateikė atsakovui pretenziją, kuria prašė grąžinti ieškovui automobilį, tačiau atsakovas atsakyme į pretenziją nurodė, kad automobilis turėjo techninį gedimą. Ieškovas neturėjo pinigų automobiliui remontuoti, o atsakovas be automobilio negalėjo efektyviai atlikti savo pareigų. Pažymėjo, jog jokiame dokumente nebuvo nurodyta, kad parduotas automobilis buvo sugedęs, blogos būklės, techniškai netvarkingas ar su kokiais nors defektais. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas be ginčo automobilio turėjo dar vienuolika automobilių, todėl atsakovas turėjo galimybę į objektus važiuoti kitu automobiliu ir turėjo galimybę efektyviai atlikti savo pareigas. Ieškovo nuomone, egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Eltera“ turėjo kreditorių, kurių teisės buvo pažeistos, nes atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Įsiskolinimas pirmosios eilės kreditoriams − BUAB „Eltera“ buvusiems darbuotojams buvo susidaręs nuo 2010 m. kovo mėnesio. Be įsiskolinimo darbuotojams bei valstybės biudžetui, UAB „Eltera“ ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo įsiskolinimų ir trečiosios eilės kreditoriams. Sandorio sudarymo metu UAB „Eltera“ buvo faktiškai nemoki. Automobilis buvo parduotas už žemesnę nei rinkos kainą ir likutinę vertę. Tarp įmonės dokumentų nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog automobilis buvo sugedęs ar turėjo kitų trūkumų, dėl ko jo vertė turėjo būti mažinama. Bankroto administratorius, tikrindamas sandorius nenustatė, kad ieškovas būtų siūlęs kitiems įmonės darbuotojams, kuriems buvo susidaręs įsiskolinimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio (kitiems analogiškoje situacijoje esantiems kreditoriams) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui (UAB „Eltera“) sąlygomis įskaityti savo reikalavimus. Ieškovas, būdamas nemokus, nesiaiškino, kokia yra tikroji automobilio rinkos kaina ir nesistengė gauti už parduodamą turtą kiek įmanoma didesnės kainos, o jį perleido už nepagrįstai mažą kainą ir tokiu būdu pažeidė kitų kreditorių interesus. Ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovas sandorio sudarymo metu žinojo, kad ieškovas neturi lėšų atsiskaityti su darbuotojais, todėl suvokė, jog vienintelis būdas gauti neišmokėtą darbo užmokestį yra atlikti tarpusavio įsipareigojimų įskaitymą, perimant ieškovo automobilį. Sąžiningu negalima laikyti to įgijėjo, kuris, žindomas, kad skolininkas yra nemokus, turi kitų kreditorių, sudaro automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir nusiperka automobilį už mažesnę nei rinkos kainą, o didžiąją automobilio pirkimo kainą įskaito, tokiu būdu sumažinant įmonės turtą ir patenkinant savo finansinį reikalavimą pirmiau kitų kreditorių, pažeisdamas kitų kreditorių interesus. Sudarydama ginčijamą sandorį nesąžininga buvo ir UAB „Eltera“, nes ieškovas buvo skolingas ir darbuotojams, ir valstybės biudžetams, ir kitiems kreditoriams. Įmonė buvo nemoki ir suvokdama, kad nepavyks išvengti bankroto proceso, stengėsi patenkinti pavienių kreditorių reikalavimus pirmiau kitų.
Atsiliepimas
Atsakovas A. L. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad automobilis jam nebuvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, nes automobilio rinkos vertė tuo metu buvo netgi mažesnė − 13 100 Lt, atsižvelgiant į į automobilio gedimus. Ginčo sandorio sudarymo dieną UAB „Eltera“ buvo moki. 2010 m. birželio 30 d. ieškovas turėjo turto už 1 808 388,58 Lt, o įsipareigojimai siekė tik 996 023,59. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad esant tokiai įmonės turtinei būklei, ginčijamas sandoris būtų turėjęs kokios nors neigiamos įtakos ieškovo atsiskaitymų su kreditoriais (ypač pirmos eilės, kurioje buvo ir atsakovas) galimybėms, ar kad šis sandoris buvo ieškovo bankroto priežastis. Ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, išvengė teisminių procesų su atsakovu, kita vertus, išsaugojo atsakovą kaip darbuotoją, kuris tuo metu vykdė svarbų įmonei projektą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti sandorio. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas, sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas, kad jis esą žinojo ar turėjo žinoti, jog ieškovo finansinė padėtis yra sunki ir ginčijamas sandoris pažeis kitų kreditorių interesus.
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovo BUAB „Eltera“ ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2010 m. liepos 1 d. ieškovas išrašė atsakovui (ieškovo darbuotojui) PVM sąskaitą-faktūrą Nr. ELTER 200408649, kuria ieškovas pardavė atsakovui ginčo automobilį už 15 572,77 Lt, kad 2010 m. liepos 1 d. šalys pasirašė Tarpusavio užskaitos aktą, pagal kurį ieškovo skola atsakovui įskaityta į dalį automobilio pardavimo kainos, kad 2010 m. liepos 2 d. ir 2010 m. liepos 19 d. atsakovas sumokėjo ieškovui likusią dalį automobilio kainos, tai yra 4 000 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Eltera“ bankroto bylą.
Teismas nurodė, kad į bylą buvo pateikta Nepriklausomų vertintojų biuro UAB „Marleksa“ atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo automobilio rinkos vertė su PVM 2010 m. liepos 15 d. buvo 13 100 Lt. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 185 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis, tačiau teismas, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu (CPK 185 straipsnis), spręsdamas konkretų ginčą, gali suteikti didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie patikimiau patvirtina ar paneigia tam tikrų įrodinėjamų faktų egzistavimą (neegzistavimą), atmetė ieškovo argumentą apie galimybę nustatyti realią konkretaus automobilio kainą vadovaujantis vien tik skelbimais interneto tinklapiuose. Teismo įsitikinimu, visuotinai žinoma, kad skelbimuose nurodytos automobilių kainos dažniausiai yra negalutinės, be to, tokiuose internetiniuose skelbimuose retai išvardijami automobilio trūkumai. Teismas didesnę įrodomąją galią teikė nepriklausomo vertintojo atliktai Transporto priemonės vertinimo ataskaitai (toliau - ataskaita), kadangi buvo vertintas konkretus automobilis, matant visus jo gedimus bei trūkumus, kas neabejotinai lemia konkretaus automobilio rinkos vertę. Ieškovas nepaneigė atsakovo pateiktos automobilio vertinimo ataskaitos išvadų ir nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių kitokią nei įrodė atsakovas automobilio vertę. Aplinkybė, kad automobilio gedimai egzistavo ginčo sandorio sudarymo metu, lėmė žemesnę automobilio kainą palyginti su kainomis internetiniuose skelbimuose. Tai, jog šalys automobilio gedimų neaptarė nei PVM sąskaitoje-faktūroje, nei kasos pajamų orderiuose, teismo nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad tokių gedimų iš viso nebuvo, nes teisės aktai nenumato pareigoms šalims, parduodančioms/perkančioms transporto priemones, išvardyti jų gedimus PVM sąskaitose-faktūrose ar tuo labiau kasos pajamų orderiuose. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog ginčo sandoriu ieškovui priklausantis automobilis buvo perleistas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra buvęs ieškovo darbuotojas, tai yra pirmos eilės ieškovo kreditorius, kad ieškovas neginčija, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo darbo užmokesčio įsiskolinimas atsakovui sudarė 11 572,77 Lt, kad reikalavimų įskaitymo būdu perleidžiant įmonei priklausiusį automobilį buvo atsiskaityta ir su dar vienu ieškovo darbuotoju A. B., kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog ginčo sandorio sudarymo metu buvo kitų bendrovės kreditorių, esančių analogiškoje atsakovui situacijoje, kurie būtų pageidavę įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis nei atsakovas, tačiau jiems tokia galimybė nebuvo sudaryta, kad automobilis atsakovui buvo perleistas už rinkos kainą nesant kitų kreditorių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis, konstatavo, jog toks sandoris nėra draudžiamas ir jog šiuo sandoriu nebuvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės.
Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Atsakovas pagal savo kompetenciją ir vykdytas funkcijas nebuvo atsakingas už įmonės atskaitomybę ir neturėjo galimybės žinoti ieškovo turtinės padėties, kiek ir kam ieškovas buvo skolingas ginčo sandorio sudarymo metu. Ta aplinkybė, kad įmonė vėlavo mokėti darbuotojams atlyginimus, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad įmonė buvo nemoki bei neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Teismas pažymėjo, kad bankroto byla ieškovui buvo iškelta už vėlavimą atsiskaityti su darbuotojais. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus dėl UAB „Eltera“ nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį, nenustačius, kad ginčo sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų. Ieškovas automobilį pardavė už didesnę nei rinkos vertę, taip sumažindamas savo įsiskolinimą darbuotojui ir išvengdamas galimų teisinių ginčų bei dar didesnių nuostolių. Perleidus įmonės darbuotojui automobilį, ieškovas išsaugojo darbuotoją, kuris toliau tęsė pradėtus darbus.
Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai pakankamai patvirtina faktą, jog ieškovas, ginčo sandoriu perleisdamas atsakovui automobilį, veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, siekdamas išsaugoti mokumo problemų turinčios bendrovės veiklą ir pasiekti bendrovei bei atsakovui, kaip bendrovės darbuotojui, priimtiną susitarimą išsaugant darbo santykius, likviduojant darbo užmokesčio įsiskolinimą bei išvengiant didelių išlaidų ginčo automobilio remontui.
Nenustatęs, kad ginčo sandoriu automobilis buvo perleistas atsakovui už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą ar kad ginčijamu sandoriu buvo kitokiu būdu pažeisti ieškovo kreditorių interesai, taip pat nenustatęs, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, teismas konstatavo, jog byloje nėra visų CK 6.66 straipsnyje numatytų actio Pauliana taikymo sąlygų.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad toks atsiskaitymas su įmonės darbuotoju (darbo užmokesčio sumokėjimas natūra) pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 186 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai darbo užmokestis darbuotojui išmokamas ne pinigais, o daiktais, ginčyti tokį atsiskaitymą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms DK nuostatoms gali tik darbuotojas, kurio naudai nustatyta darbdavio pareiga darbo užmokestį mokėti pinigais, o ne šias nuostatas pažeidęs darbdavys. Teismas nenustatė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoris neatitiko tikrosios atsakovo valios.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BUAB „Eltera“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą − ieškovo ieškinį tenkinti. Ieškovo skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčytinu sandoriu nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės. Ieškovui būnant nemokiam buvo suteikta pirmenybė atsakovui patenkinti savo finansinį reikalavimą, be to, ginčo automobilį perleidus mažesne negu rinkos kaina, buvo sumažinta ieškovo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis, o likusio turto vertės nepakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus ir, priešingai nei nurodė teismas skundžiamame sprendime, atsakovą išskyrė iš kitų kreditorių, suteikdamas galimybę jam patenkinti savo reikalavimą pirmiau kitų kreditorių. Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog ieškovas bent dalinai atsiskaitė tik su dviem darbuotojais iš daugiau nei keturiasdešimties, nors ginčijamo sandorio metu įsiskolinimas kitiems darbuotojams tęsėsi nuo 2010 m. kovo mėnesio. Vadinasi, atsakovui ir dar vienam darbuotojui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus darbuotojus patenkinti savo finansinį reikalavimą. Ieškovas pasirinko atsiskaityti su tais pirmosios eilės kreditoriais, kuriuos labiausiai vertino ir siekė tęsti veiklą per UAB „Elteros projektai“ (įmonę, kurią įsteigė atsakovas iš karto po išėjimo iš UAB „Eltera“, besiverčiančią ta pačia veikla ir kurioje šiuo metu dirba buvusi UAB „Eltera“ vadovybė). Be to, ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su vienu ieškovo darbuotoju, tai yra A. V., nebuvo atsiskaityta perleidžiant automobilį, o dėl neišmokėto darbo užmokesčio iš ieškovo priteisimo buvo teisminis ginčas. Tiek atsakovas, tiek A. V. turi būti laikomi kreditoriais, esančiais analogiškoje situacijoje, tačiau vienam iš jų buvo suteikta privilegija patenkinti savo finansinį reikalavimą, o kitam ne. Teismas posėdžio metu atsisakė priimti šiuos įrodymus kaip svarbius bylai. Ieškovo nuomone, toks teismo argumentas yra visiškai nepagrįstas, nes minėtos aplinkybės yra svarbios ir į jas turi būti atsižvelgiama vertinant, ar atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, ar ne. Vidutinė ginčo automobilio rinkos kaina sandorio sudarymo metu buvo 26 548 Lt. Kiti automobilio trūkumai, dėl kurių buvo sumažinta automobilio rinkos kaina, buvo konstatuoti 2011 m. spalio 11 d., tai yra po metų ir trijų mėnesių nuo ginčijamo sandorio sudarymo. Akivaizdu, kad ginčo automobilis atsakovui buvo perleistas žymiai mažesne nei rinkos kaina, todėl buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis ir to turto vertės neužtenka kitų ieškovo kreditorių reikalavimams patenkinti. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismas neteisingai, nevisapusiškai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė CPK 270 straipsnį. Nagrinėjamu atveju turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą lėmė kreditorių teisių pažeisimą. Ieškovas, būdamas nemokus, nesiaiškino, kokia yra tikroji automobilio rinkos kaina ir nesistengė gauti už parduodamą turtą kiek įmanoma didesnę kainą. Teismas sprendime rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje Nr. 2-171- 823/2012, ir nurodė, kad tokiu būdu buvo atsiskaityta ne tik su atsakovu, bet ir su A. B.. Teismo posėdžio metu teisėjas nurodė, kad jam žinoma minėta byla. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjo šališkumo, tai yra teisėjas jau iš anksto turėjo priėmęs sprendimą − ieškinio atmetimas byloje Nr. 2-171-823/2012, kurioje sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, nulėmė ieškinio atmetimą ir šioje byloje. Tokiu būdu buvo pažeisti CPK 176-185, 270 straipsniai. Teismas, turėdamas išankstinę nuomonę apie bylos baigtį, priėmė sprendimą, kuriuo pažeidė rungimosi, dispozityvumo, nešališkumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus (CPK 6,12, 13,17, 21 str.), todėl neteisingai išsprendė bylą. Teismas nevertino faktinių aplinkybių visumos, todėl neteisingai konstatavo, jog atsakovas ginčo sandorio metu buvo sąžiningas. Atsakovas sandorio sudarymo metu buvo UAB „Eltera“ darbuotojas, todėl turėjo žinoti, kokia yra UAB „Eltera“ finansinė padėtis, juolab, kad jam, kaip ir kitiems darbuotojams, įmonė vėlavo mokėti atlyginimus. Iš atsakovo atsakymo į pretenziją akivaizdu, jog jis žinojo, jog jo atleidimo dieną ieškovas nebus pajėgus padengti viso susidariusio įsiskolinimo ir remiantis DK 141 straipsnio 3 dalimi turės teisę reikalauti sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką. Atsakovas žinojo, jog ieškovas neturi lėšų atsiskaityti su darbuotojais, todėl suvokė, jog vienintelis būdas gauti neišmokėtą darbo užmokestį yra atlikti tarpusavio įsipareigojimų įskaitymą perimant ieškovo automobilį. Sąžiningu negalima laikyti to įgijėjo, kuris, žinodamas, kad skolininkas (BUAB „Eltera“) yra nemokus, turi kitų kreditorių ir sudaro automobilio pirkimo-pardavimo sutartį bei nusiperka automobilį už žemesnę nei rinkos kainą, o didžiąją automobilio pirkimo kainą įskaito, tokiu būdu sumažinant įmonės turtą ir patenkinant savo finansinį reikalavimą pirmiau kitų kreditorių, tokiu būdu pažeidžiant kitų kreditorių interesus. UAB „Eltera“, būdama nemoki ir turėdama didžiulius įsiskolinimus kreditoriams, perleido automobilį už 15 572,77 Lt, nors jo vidutinė rinkos vertė buvo daugiau kaip 26 000 Lt. UAB „Eltera“ sandorio sudarymo metu taip pat buvo nesąžininga. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog ieškovas buvo skolingas ir darbuotojams, ir valstybės biudžetui, ir kitiems kreditoriams. Nors įmonė buvo nemoki, bet perleido ginčo automobilį, nesiekdama gauti kuo didesnės pinigų sumos ir taip mažinti savo įsipareigojimus ir kitiems kreditoriams, o stengėsi patenkinti pavienių kreditorių reikalavimus pirmiau kitų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog automobilio remontas kainavo tik 1000 Lt ir įvertinus automobilio vertinimo ataskaitos duomenis, darytina išvada, jog automobilio vidutinė rinkos kaina sandorio sudarymo metu buvo 26 548 Lt, o jis buvo parduotas už 15 572,77 Lt. Vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 4 punktu šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, nes įvykdymo, kurį pagal ginčijamą sandorį turėjo atlikti atsakovas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą. Teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, tačiau tarp nagrinėjamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos nėra panašumo. Tokia aplinkybė lėmė prievolės sudaryti sandorį klaidingą aiškinimą šios bylos kontekste. Nagrinėjamoje byloje ginčytinu sandoriu buvo perleistas automobilis, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje ir buvo būtinas išlaikyti, nes pardavus minėtą automobilį pritrūko automobilių įmonės darbuotojams. Be to, šis sandoris nepagerino ieškovo finansinės būklės, nebuvo padiktuotas verslo logikos siekiant išvengti įmonės bankroto. Šiuo sandoriu tik buvo sumažinta bendrovės turto apimtis, o įsipareigojimai sumažinti žymiai mažesne suma, nei buvo galima, jei automobilis būtų buvęs parduotas už rinkos kainą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Iš pateiktos teismų praktikos bei faktinės situacijos analizės galima teigti, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.
Atsiliepimas
Atsakovas A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsiskaičius su atsakovu nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Skola atsakovui kilo dėl laiku neišmokto darbo užmokesčio. Taigi atsakovas yra pirmos eilės kreditorius, todėl teismas pagrįstai vertino, ar ginčo sandoriu nebuvo pažeisti ne UAB „Eltera“ visų kreditorių apskritai, o būtent pirmos eilės kreditorių interesai bei nustatė, kad jie pažeisti nebuvo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kiti UAB „Eltera“ darbuotojai buvo išreiškę ketinimus ar pateikę prašymus įsigyti ginčo sandorio objektu esantį automobilį VW Caddy, juo labiau − už didesnę nei atsakovas sumokėjo kainą; kad iš kito UAB „Eltera“ turimo turto įmonės bankroto procese nėra ar nebus pilnai atsiskaityta su likusiais UAB „Eltera“ darbuotojais, kaip pirmos eilės kreditoriais ir kad tokio negalėjimo pilnai atsiskaityti priežastis yra būtent ginčo sandoris. Ginčo sandoriu UAB „Eltera“ gavo lėšų ir kartu buvo sumažintas įsiskolinimas atsakovui, kas gerina kitų kreditorių padėtį bankroto procese. Ieškovas neįrodė kitų kreditorių teisių pažeidimo fakto. Atsakovas į bylą pateikė turto vertinimo atskaitą, pagal kurią automobilio VW Caddy rinkos kaina vertinant retrospektyviu metodu 2010 m. liepos 15 d. buvo 13 000 Lt. Apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių turto vertinimo ataskaitą ir joje nustatytą rinkos kainą (CPK 178 str.). Turto vertinimo ataskaitoje automobilio vertinimo metodika buvo detaliai aprašyta, vertintojai atsižvelgė į automobilio techninę būklę bei užfiksuotus gedimus. Apelianto teiginiai, kad šių gedimų gal būt nebuvo ginčo sandorio sudarymo metu, tai yra 2012 m. liepos 1 d., yra niekuo nepagrįsti ir neįrodyti. 2012 m. vasario 22 d. teismo posėdžio metu liudytoja apklausta UAB „Eltera“ finansų direktorė R. M. patvirtino, kad jai buvo žinoma apie automobilio VW Caddy gedimus dar iki ginčo sandorio sudarymo ir šie gedimai buvo viena iš pagrindinių priežasčių įmonei sprendžiant dėl automobilio pardavimo kainos atsakovui, kadangi įmonė tuo metu neturėjo lėšų jo remontui. Tą patvirtino ir atsakovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdyje. Be to, automobilis atsakovui parduotas netgi už didesnę nei nustatyta rinkos kainą (vertintojo nustatyta kaina 13 000 Lt, o parduota atsakovui už 15 572,77 Lt). Kadangi automobilis VW Caddy atsakovui buvo parduotas už didesnę nei rinkos kainą, tokiu sandoriu kitų kreditorių interesai pažeisti nebuvo, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį. Atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje nurodė, o tą patvirtino ir liudytoja byloje apklausta UAB „Eltera“ finansų direktorė R. M., kad ginčo sandoriu nebuvo siekiama jokių nesąžiningų ar neteisėtų tikslų. Kadangi apeliantas buvo neišmokėjęs darbo užmokesčio už keletą mėnesių, atsakovas buvo užsiminęs apie ketinimus nutraukti darbo sutartį su apeliantu, be to, atsakovas dar iki 2010 m. liepos 1 d. buvo nurodęs UAB „Eltera“ atstovams, kad atsakovo darbo pareigoms vykdyti naudojamas automobilis patyrė gedimą (įlūžo variklio blokas), kuriam šalinti įmonė neturėjo lėšų. UAB „Eltera“ sužinojusi apie atsakovo ketinimus išeiti iš darbo, siekdama išsaugoti patyrusį ir svarbius projektus tuo metu kuravusį darbuotoją, tačiau neturėdama finansinių galimybių išmokėti vėluojančio atlyginimo, bet kartu vengdama teisminių ginčų (tokių ginčų patirtį įmonė jau turėjo su kitu darbuotoju A. V.), pasiūlė abiem šalims priimtiną susidariusios situacijos sprendimą − sudaryti ginčo sandorį. Tokiu būdu įmonė išsaugojo darbuotoją, kartu sumažindama savo skolinį įsipareigojimą jam, nepatirdama automobilio remonto išlaidų, o darbuotojas gavo jo interesus atitinkantį atlygį už pradelstą skolą. Toks sandoris buvo padiktuotas ekonominės logikos ir nelaikytinas nesąžiningu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimas ieškovo BUAB „Eltera“ ieškinį atmesti, yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškinys buvo grindžiamas actio Pauliana instituto normų taikymu.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2010 m. liepos 1 d. ieškovas ir atsakovas sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sandorį. Ieškovas išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija ELTER Nr. 200408649, kurios pagrindu ieškovas pardavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį VW Caddy už 15 572,77 Lt (b. l. 22)). 2010 m. liepos 1 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė ir patvirtino Tarpusavio užskaitos aktą, pagal kurį ieškovo skola atsakovui buvo įskaityta į automobilio pardavimo kainą, o automobilio kainos likutis po užskaitos – 4 000 Lt (1 t., 23 b. l.). 4 000 Lt atsakovas ieškovui sumokėjo 2010 m. liepos 2 d. ir 2010 m. liepos 19 d., ką patvirtina ieškovo išrašyti Kasos pajamų orderiai (b. l.24, 25 b. l.). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi ieškovui UAB „Eltera“ iškelta bankroto byla (1 t., 11-12 b. l.). Ši nutartis yra įsiteisėjusi.
BUAB „Eltera“ bankroto administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui actio Pauliana ieškinį ir prašė pripažinti negaliojančiu 2010 m. liepos 1 d. sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, taikant restituciją priteisti iš atsakovo automobilį VW Caddy Life. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei ieškovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, siekdamas nustatyti automobilio rinkos kainą, nevertino visų byloje pateiktų įrodymų, todėl padarė klaidingą išvadą dėl automobilio rinkos vertės. Iš į bylą pateiktos Nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ transporto priemonės vertinimo ataskaitos (retrospektyvinio vertinimo) matyti, kad ginčo transporto priemonės vertė su PVM 2010 m. liepos 15 d. buvo 13 100 Lt. Ataskaitoje nurodyta, kad transporto priemonės vidutinė vertė yra 27 548 Lt, koreguota vidutinė vertė − 21 446 Lt. Koreguota vidutinė vertė nustatyta atsižvelgiant į tikrosios ir normuotos ridos skirtumą (rida nurodyta tokia pati, kaip ir UAB „Mőller auto“ serviso užsakyme 2010 m. liepos 15 d., tai yra 156 681 km), automobilio išorinę išvaizdą, išlaikymą, panaudojimo paskirtį, savininkų skaičių. Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti vertintojo nustatyta koreguota vidutine automobilio verte. Taip pat vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad remiantis UAB „Mőller auto“ 2010 m. liepos 15 d. sudarytu serviso užsakymu nustatyta, jog 2010 m. liepos 15 d. buvo nulūžusi generatoriaus tvirtinimo ausis ir dešinės pusės variklio bloko ausis. Atsižvelgiant į šiuos nepataisytus arba netvarkingai pataisytus defektus, apskaičiuota korekcinė vertė (8 332 Lt). Remiantis koreguota vidutine verte ir korekcine verte, įvertinus defektus, vertinimo ataskaitoje nustatyta koreguota transporto priemonės vertė (13 100 Lt) (b. l. 90-108). Atsakovui automobilis buvo perleistas už 15 572,77 Lt, tai yra ataskaitoje nustatyta automobilio rinkos vertė yra mažesnė už kainą, už kurią buvo perleistas automobilis atsakovui. Pagal UAB „Mőller auto“ 2010 m. liepos 15 d. serviso užsakymą matyti, kad 2010 m. liepos 15 d. buvo nustatyta, jog ginčo automobiliui nulūžusi generatoriaus tvirtinimo ausis ir dešinės pusės variklio bloko ausis (b. l. 105, 106). Kaip jau minėta, būtent šie automobilio trūkumai buvo įvertinti nustatant (koreguojant) automobilio rinkos vertę ginčo sandorio sudarymo metu, o aplinkybė, kad šių defektų automobilis sandorio sudarymo metu neturėjo, nepatvirtinta. Nors automobilis buvo perleistas 2010 m. liepos 1 d., o automobilio vertinimas atliktas pagal vertę, kuri buvo 2010 m. liepos 15 d., kad automobilio defektai taip pat nustatyti 2010 m. liepos 15 d., tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad per šį dviejų savaičių laikotarpį automobilio būklė iš esmės pablogėjo, kad ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo 2010 m. liepos 15 d. nustatytų automobilio defektų. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu liudytoja R. M., kuri dirbo UAB „Eltera“ vyr. finansininke, paaiškino, kad norinčių sutaisyti automobilį neatsirado (b. l. 162, antra pusė), o tai patvirtina, jog iki sandorio sudarymo automobilis buvo tokios techninės būklės, kad jam buvo reikalingas remontas. Aplinkybė, kad atsakovas automobilį remontavo pats, kad jam kainavo tik medžiagos apie 1 000 Lt, nepaneigia automobilio vertinimo ataskaitoje nurodytos korekcinės automobilio vertės (8 332 Lt) dėl minėtų automobilio defektų, nes automobilį tvarkyti pačiam yra žymiai ekonomiškiau. Ta pati liudytoja R. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad įmonėje nebuvo darbuotojo, kuris prižiūrėtų automobilius, buvo tik mechanikas-inžinierius, todėl negalima spręsti, jog įmonei automobilio remontas būtų kainavęs tiek pat, kiek ir atsakovui, kuris automobilį tvarkė pats, pirkdamas tik medžiagas, ir kad atsakovas, pats sutvarkęs automobilį, būtų galėjęs parduoti automobilį žymiai naudingiau. Taigi ieškovas nepaneigė atsakovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodytos išvados dėl ginčo automobilio rinkos vertės, nepateikė kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie kitą nei vertinimo ataskaitoje nurodytą ginčo automobilio rinkos vertę. Esant šiai aplinkybei, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, faktinius duomenis, apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentas dėl automobilio pardavimo atsakovui už mažesnę nei rinkos kainą yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teisėjų kolegija, ištyrusi pirmiau minėtas aplinkybes, sprendžia, jog byloje nenustatyta, kad ginčo automobilis buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, tokiu būdu pažeidžiant ieškovo kreditorių teises.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog iki ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas buvo ieškovo darbuotojas, tai yra ieškovo pirmos eilės kreditorius, kad byloje neginčijamas ieškovo įsiskolinimo atsakovui faktas (įsiskolinimas buvo padengtas ginčo automobilį perleidžiant atsakovui), taip pat į tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, kad automobilis atsakovui buvo perleistas už rinkos kainą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsiskaitant su atsakovu tarpusavio prievolių užskaitos būdu šis kreditorius nebuvo nepagrįstai išskirtas iš kitų ieškovo kreditorių. Ieškovas į bylą nepateikė duomenų, kad atsiskaitant su atsakovu turto perleidimo būdu būtų buvę kitų pirmos eilės kreditorių, kurie būtų siekę įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis ieškovui sąlygomis. Į bylą pateikti ir nenuginčyti faktiniai duomenys, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo 11 571,77 Lt, ginčo dėl įsiskolinimo sumos tarp šalių nėra, kad įsiskolinimas kilo dėl nesumokėto darbo užmokesčio, tai yra atsakovas buvo ieškovo pirmos eilės kreditorius.
Ieškovas skunde teigia, kad jis teismo posėdžio metu nurodė, kad su vienu ieškovo darbuotoju A. V. nebuvo atsiskaityta automobilio perleidimo būdu, o dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo iš ieškovo buvo teisminis ginčas su šiuo darbuotoju, kad tiek atsakovas, tiek A. V. turi būti laikomi kreditoriais, esančiais analogiškoje situacijoje, tačiau vienam iš jų buvo suteikta privilegija patenkinti savo finansinį reikalavimą, o kitam ne. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė neįrodo, kad perleidžiant automobilį atsakovui buvo šiam suteikta pirmenybė prieš kitus ieškovo kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Tas faktas, kad A. V. kreipėsi į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo, savaime nereiškia, jog jis būtų pageidavęs įsigyti ginčo automobilį. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistas mažiausiai likvidus finansinis aktyvas, tai yra toks daiktas, kurio perleidimo galimybės be vertės praradimo yra sunkiai tikėtinos. Perleistas atsakovui automobilis ginčo sandorio sudarymo metu turėjo trūkumų, be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovo vyr. finansininkė R. M., automobiliai buvo priskirti konkretiems darbuotojams, todėl ieškovo pasiūlymas perleisti darbuotojui jo naudotą automobilį, padengiant kreditorinį įsiskolinimą šiam darbuotojui ir išsaugant atsakovą kaip darbuotoją, kuris dirbo įmonei svarbiuose projektuose, laikytinas ekonomiškai pagrįstu ir logiškai paaiškinamu.
Ieškovas skunde taip pat rašo, kad teismas sprendime rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-171-823/2012 ir nurodė, kad perleidžiant ieškovui priklausantį automobilį buvo atsiskaityta ir su A. B., kad teismo posėdžio metu teisėjas pasakė, jog jam žinoma minėta byla. Ieškovo nuomone, ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo, nes teisėjas jau iš anksto turėjo priėmęs sprendimą (ieškinio atmetimas civilinėje byloje Nr. 2-171-823/2012 nulėmė ieškinio atmetimą ir šioje byloje), todėl buvo pažeisti CPK 176-185, 270 straipsniai. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs ieškovo nurodytas civilinio proceso teisės normas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, taip pat rungimosi, dispozityvumo, nešališkumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus (CPK 6, 12, 13, 17, 21). Priešingai, kaip jau buvo pirmiau nurodyta, teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismas pritaria.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, tačiau tarp šios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos nėra panašumo. Ieškovas teigia, kad tokia aplinkybė lėmė prievolės sudaryti sandorį klaidingą aiškinimą šios bylos kontekste. Pasak ieškovo, nagrinėjamoje byloje ginčytinu sandoriu buvo perleistas automobilis, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje ir buvo būtinas išlaikyti, nes pardavus minėtą automobilį pritrūko automobilių įmonės darbuotojams. Be to, ginčijamas sandoris nepagerino ieškovo finansinės būklės, nebuvo padiktuotas verslo logikos siekiant išvengti įmonės bankroto. Teisėja kolegija sutinka su ieškovo skundo argumentu apie tai, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-485/2010 ratio decidendi skiriasi. Teismo precedentas turi teisės šaltinio galią tik tuo atveju, jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003). Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo nuspręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismo spendime tik cituojami bendri CK 6.66 straipsnyje išdėstytų teisės normų aiškinimo argumentai. Teismas sprendime pasisako, kad sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas, net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Be to, papildomai pažymėtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks teisės aiškinimas taikytinas tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Nagrinėjamu atveju esant tokioms ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėms, kada atsakovas, kaip pirmos eilės kreditorius, turėjo į ieškovą kreditorinio reikalavimo teisę, artimą ginčijamo sandorio dalyko vertei, manytina, kad šio sandorio sudarymas, siekiant patenkinti pirmos eilės kreditoriaus reikalavimą, išsaugoti įmonės darbuotoją, nesudaro pagrindo spręsti dėl skolininko nesąžiningumo kitų jo kreditorių atžvilgiu, dėl ieškovo elgesio neatitikties skolininko, kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartams.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių pagrindu teismas sprendė dėl ieškinio nepagrįstumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.