Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovėms Kristinai Survilaitei ir advokatei Renatai Janušonytei, atsakovui A. L. ir jo atstovui advokatui Mariui Liatukui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Eltera“ ieškinį atsakovui A. L. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo kreditorių, kurių teisės buvo pažeistos, nes atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo skolingas darbuotojams, antrosios bei trečiosios eilės kreditoriams. Ginčytino sandorio sudarymo metu UAB „Eltera" buvo faktiškai nemoki. Ginčo sandoriu perleidus atsakovui automobilį už žemesnę nei rinkos kainą tuo metu, kai ieškovas jau buvo nemokus, buvo sumažinta ieškovo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis, o likusio ieškovo turto vertės neužtenka visų kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl ginčo sandoris pažeidė kreditorių interesus, ir yra pagrindas, taikant actio Pauliana, pripažinti šį sandorį negaliojančiu. Šioje situacijoje ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes neturėjo jokios įstatymiškai įtvirtintos prievolės ir atsakovas neturėjo teisinės galimybės įpareigoti ieškovą sudaryti sandorį ir jam atsisakius kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka jam nustatyti šią prievolę. Kadangi atsakovas sandorio sudarymo metu buvo ieškovo darbuotojas, tai žinojo, kokia yra ieškovo finansinė padėtis. Jam pačiam, kaip ir kitiems darbuotojams, įmonė vėlavo mokėti atlyginimus, todėl žinojo, jog ieškovas turi finansinių sunkumų ir kitų kreditorių. Įmonė buvo nemoki ir suvokdama, jog nepavyks išvengti bankroto proceso, stengėsi patenkinti pavienių kreditorių reikalavimus aukščiau kitų. Teismo posėdyje ieškovo atstovės ieškinį palaikė iš esmės ieškinyje ir dublike nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2010-07-01 ieškovas išrašė atsakovui (ieškovo darbuotojui) PVM sąskaitą– faktūrą Nr. ELTER 200408649, kuria ieškovas pardavė atsakovui ginčo automobilį už 15572,77 Lt (b.l. 22). 2010-07-01 šalys pasirašė Tarpusavio užskaitos aktą, pagal kurį ieškovo skola atsakovui įskaitoma į dalį automobilio pardavimo kainos (b.l. 23). 2010-07-02 ir 2010-07-19 atsakovas sumokėjo ieškovui likusią dalį automobilio kainos, t.y. 4000 Lt (b.l. 24-25). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Eltera“ bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimo kontora“ (b.l. 14-15).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius esant tokioms sąlygoms: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Sandoriui pripažinti negaliojančiu būtinas nurodytų sąlygų visetas.

Ieškovas automobilio pirkimo-pardavimo sandorį ginčija, vadovaudamasis CK 6.66 straipsniu (actio Pauliana) ir argumentais, kad ginčo sandoriu automobilis atsakovui buvo perleistas už žemesnę nei rinkos kainą tuo metu, kad ieškovas jau buvo nemokus, tokiu būdu sumažinant ieškovo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtį, bei kad perleidžiant atsakovui automobilį jam buvo suteikta pirmenybė prieš kitus ieškovo kreditorius patenkinti savo reikalavimą.

Pagal LR CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris laikytinas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Įstatymas nenumato baigtinio sąrašo atvejų, kada konkretus sandoris laikytinas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes – ginčijamo sandorio pobūdį, jo sudarymo aplinkybes, tai, kaip būtų pasikeitusi kreditorių padėtis, jei ginčijamas sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Kreditoriaus teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas (LR CPK 178 str.). Vien tai, jog tam tikras sandoris buvo sudarytas įmonei turint finansinių sunkumų, ar tai, kad su kai kuriais įmonės kreditoriais buvo atsiskaityta iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tuo buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Kita vertus, kai sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčija bankroto administratorius, būtina įvertinti, ar ginčo sandorio panaikinimas ir restitucijos taikymas iš tiesų pasitarnautų bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsaugai.

Ieškovo teigimu, automobilis atsakovui buvo perleistas už žemesnę nei rinkos kainą. Šias aplinkybes ieškovas grindžia internetiniuose tinklalapiuose www.autogidas.lt ir www.autoplius.lt patalpintais skelbimais, kuriuose parduodami analogiškos markės ir modelio automobiliai (b.l. 29-31). Į bylą pateikta Nepriklausomų vertintojų biuro UAB „Marleksa“ transporto priemonės vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo automobilio rinkos vertė su PVM 2010-07-15 yra 13100 Lt (b.l. 90-108). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis, tačiau teismas, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu (CPK 185 straipsnis), spręsdamas konkretų ginčą, gali suteikti didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie patikimiau patvirtina ar paneigia tam tikrų įrodinėjamų faktų egzistavimą (neegzistavimą). Nagrinėjamu atveju atmestinas ieškovo argumentas apie galimybę nustatyti realią konkretaus automobilio kainą vadovaujantis tik skelbimais interneto tinklalapiuose, nes laikytina visuotinai žinoma, kad skelbimuose nurodytos automobilių kainos dažniausiai yra negalutinės, be to, tokiuose internetiniuose skelbimuose retai išvardijami automobilio trūkumai. Todėl nagrinėjamu atveju didesnė įrodomoji galia teiktina nepriklausomo vertintojo atliktai transporto priemonės ataskaitai, kadangi buvo vertintas konkretus automobilis, matant visus jo gedimus bei trūkumus, kas neabejotinai įtakoja automobilio rinkos vertę. Ieškovas nepaneigė atsakovo pateiktos automobilio vertinimo ataskaitos išvados ir nepateikė į bylą įrodymų, įrodančių kitokią nei įrodė atsakovas automobilio vertę. 2010-07-15 atlikus ginčo automobilio patikrą buvo nustatyti gedimai – nulūžusi generatoriaus tvirtinimo ausis ir dešinės pusės variklio bloko ausis (b.l. 102). Ieškovas teigia, jog kadangi automobilio patikra buvo atlikta jau po sandorio sudarymo, ji neįrodo, kad šie gedimai jau buvo ginčo sandorio sudarymo metu. Tokie ieškovo argumentai atmestini, kadangi ieškovas nepateikė šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų, o faktą, jog minėti gedimai buvo nustatyti ginčo sandorio sudarymo metu, patvirtina atsakovo pateikti ir ieškovo nepaneigti įrodymai. Aplinkybė, kad gedimai egzistavo ginčo sandorio sudarymo metu, sąlygojo žemesnę automobilio kainą palyginti su kainomis internetiniuose skelbimuose. Sutiktina ir su atsakovo teiginiu, kad ta aplinkybė, jog šalys automobilio gedimų neaptarė nei PVM sąskaitoje-faktūroje, nei kasos pajamų orderiuose, nesudaro pagrindo teigti, kad tokių gedimų iš viso nebuvo. Teisės aktai nenumato pareigoms šalims, parduodančioms/perkančioms transporto priemones, išvardinti jų gedimus PVM sąskaitose-faktūrose ar tuo labiau kasos pajamų orderiuose. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo automobilio pardavimo kaina jo pardavimo metu netgi viršijo ataskaitoje nurodytą šio automobilio rinkos vertę. Todėl konstatuotina, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog ginčo sandoriu ieškovui priklausantis automobilis buvo perleistas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą.

Ieškovo teigimu, perleidžiant atsakovui automobilį jam buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą įmonei. Vertinant, ar atsakovui ginčijamu sandoriu buvo nepagrįstai suteikta pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimą prieš kitus įmonės kreditorius, būtina atsižvelgti į ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes. Atsakovas yra buvęs ieškovo darbuotojas, t.y. pirmos eilės ieškovo kreditorius. Ieškovas neginčija, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo darbo užmokesčio įsiskolinimas atsakovui sudarė 11572,77 Lt.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo kasacinėje praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-485/2010). Atsižvelgiant į tai bei byloje nustatytas aplinkybes pripažintinas nepagrįstu ieškovo argumentas, kad atsiskaitant su atsakovu tarpusavio reikalavimų užskaitos būdu, atsakovas buvo nepagrįstai išskirtas iš kitų bendrovės kreditorių tarpo. Reikalavimų įskaitymo būdu perleidžiant įmonei priklausiusį automobilį buvo atsiskaityta ir su dar vienu ieškovo darbuotoju A. B. (civilinė byla Nr.2-171-823/2012). Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimą kaip actio Pauliana taikymo sąlygą privalo įrodyti ieškovas, todėl būtent jam, o ne atsakovui tenka procesinė pareiga įrodyti, kad ginčo sandorio sudarymo metu buvo kitų bendrovės kreditorių, esančių analogiškoje atsakovui situacijoje, kurie būtų pageidavę įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis nei atsakovas, tačiau jiems tokia galimybė nebuvo sudaryta (CPK 178 straipsnis). Tokių įrodymų ieškovas nepateikė. Atsižvelgiant į tai bei kadangi ginčo automobilis atsakovui buvo perleistas už rinkos kainą nesant kitų kreditorių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis, konstatuotina, kad toks sandoris nėra draudžiamas ir kad šiuo sandoriu nebuvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės.

Ieškovo teigimu, sudarant ginčo sandorį tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo nesąžiningi. Toks ieškovo argumentas atmetamas, kadangi atsakovas pagal savo kompetenciją ir vykdytas funkcijas nebuvo atsakingas už įmonės atskaitomybę ir neturėjo galimybės žinoti ieškovo turtinės padėties. Pažymėtina, kad atsakovas pagal savo vykdytas funkcijas ir neprivalėjo žinoti, kiek ir kam ieškovas yra skolingas ginčo sandorio sudarymo metu. Ta aplinkybė, kad įmonė vėlavo mokėti darbuotojams atlyginimus, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad įmonė buvo nemoki bei neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Juk ir bankroto bylą ieškovui buvo iškelta už vėlavimą atsiskaityti su darbuotojais. Teismas taip pat atmeta ieškovo argumentus dėl UAB „Eltera“ nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį. Aukščiau konstatuota, kad ginčo sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų, ieškovas automobilį pardavė už didesnę nei rinkos vertę, taip sumažindamas savo įsiskolinimą darbuotojui ir išvengdamas galimų teisinių ginčų bei dar didesnių nuostolių. Perleidus įmonės darbuotojui automobilį, ieškovas išsaugojo darbuotoją, kuris toliau tęsė pradėtus darbus.

Pažymėtina, kad sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ne dėl įstatyme įtvirtintos teisinės pareigos, o dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-485/2010). Byloje surinkti įrodymai pakankamai patvirtina faktą, kad ieškovas, ginčo sandoriu perleisdamas atsakovui automobilį, veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, siekdamas išsaugoti mokumo problemų turinčios bendrovės veiklą ir pasiekti bendrovei ir atsakovui kaip bendrovės darbuotojui priimtiną susitarimą išsaugant darbo santykius, likviduojant darbo užmokesčio įsiskolinimą bei išvengiant ženklių išlaidų ginčo automobilio remontui.

Nenustačius, kad ginčo sandoriu automobilis buvo perleistas atsakovui už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainą, ar kad ginčijamu sandoriu buvo kitu būdu pažeisti ieškovo kreditorių interesai, nenustačius, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, konstatuotina, kad byloje nėra visų CK 6.66 straipsnyje numatytų actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl ieškovo ieškinio reikalavimas atmetamas. Atmetant ieškinį papildomai pasisakytina, kad nepagrįsti ir todėl atmestini taip pat ieškovo argumentai, kad toks atsiskaitymas su įmonės darbuotoju (darbo užmokestis sumokėtas natūra) pažeidė DK 186 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai darbo užmokestis darbuotojui išmokamas ne pinigais, o daiktais, ginčyti tokį atsiskaitymą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms DK nuostatoms gali tik darbuotojas, kurio naudai nustatyta darbdavio pareiga darbo užmokestį mokėti pinigais, o ne šias nuostatas pažeidęs darbdavys (pvz., Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.2-2510-585/2010; Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8462-823/2010, Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1478-553/2011). Byloje nenustatyta, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoris neatitiko tikrosios atsakovo valios.

Atmetus ieškinį, panaikinamos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ginčo automobilio areštas (LR CPK 150 str. 2 d.). Iš ieškovo valstybės naudai priteisiami 12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (LR CPK 88 str. 1 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendė:

ieškovo bankrutuojančios UAB „Eltera“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios UAB „Eltera“ 12 (dvylika) litų bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atsakovo A. L. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.