Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Utenos apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2- 4853-1236/2025 pagal ieškovės UAB „B2 Impact“ (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovei I. K. (toliau – ir atsakovė), kuriuo ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 519,24 EUR skolą, 25,56 EUR palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 22 EUR žyminį mokestį.

2. Utenos apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies: ieškovei iš atsakovės priteista 519,24 EUR skola, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos bei 20,97 EUR bylinėjimosi išlaidų.

3. Teisme 2025 m. birželio 6 d. gautas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kurį patikslinusi, atsakovė prašė panaikinti teismo 2025 m. gegužės 29 d. sprendimą už akių ir atmesti ieškinį kaip neįrodytą arba taikyti ieškinio senaties terminą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnį. Nurodė, kad neprisimena paskolos, kurios pagrindu iš jos buvo priteista skola, ir jos nepatvirtina, iki bylos iškėlimo kreipėsi į ieškovę raštu kelis kartus, bet dėl to, kad keitėsi ir jų elektroninis paštas ir įmonės, viskas susimaišė, todėl tapo dar labiau neaišku dėl ieškiniu reikalaujamos skolos kilmės ir tikrumo. Pažymėjo, kad jos prašymai paaiškinti skolos susidarymo aplinkybes buvo ignoruojami, tuo tarpu ji kelis kartus keitė gyvenamąją vietą ir kontaktus, todėl negali patvirtinti, kad visi procesiniai dokumentai jai buvo įteikti tinkamai ir laiku. Atsakovė nurodo, kad tariama skola atsirado 2012 m., o ieškinys pateiktas 2025 m., t. y. praėjus daugiau kaip 10 metų, todėl taikytina ieškinio senatis pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad nepaisant to, jog ieškovė reikalavimo teisę įgijo tik 2020 m., tai nelaikytina naujos prievolės atsiradimu, nes tariama skola kilusi iš 2012 m. sutarties, o senaties terminas skaičiuojamas nuo paskutinio įsipareigojimo pažeidimo. Teigia, kad reikalavimo perleidimas naujam subjektui nesustabdo ir nepratęsia senaties termino. Pažymi, kad 2022-2024 metais ne kartą ginčijo skolą, 2022 m. rugsėjo 7 d. laiške išreiškė abejonę dėl skolos egzistavimo, bet aiškaus pripažinimo nebuvo, tai buvo sąlyginis bendravimas, siekiant išsiaiškinti situaciją, o ne aiškus skolos pripažinimas.

7. Utenos apylinkės teismas 2025 m. liepos 17 d. nutartimi netenkino atsakovės I. K. pareiškimo dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nekvestionuoja sprendimo jai už akių priėmimo procesinio pagrindo ir iš esmės nesutinka su ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo patenkinimu, dėl to teismas sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą vertino tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 288 straipsnio 4 dalies 1 punkto (šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui) aspektu.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, formaliai įvertinęs į bylą ieškovės pateiktus įrodymus, 2025 m. gegužės 29 d. sprendime už akių nustatė, kad 2012 m. birželio 6 d. tarp pradinės kreditorės – UAB „IPF Digital Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „MCB Finance“) ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 754015 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovei buvo suteikta 579,23 EUR (2 000 Lt) paskola. Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti Sutarties mokėjimo plane nurodytas eilines įmokas ir visą suteiktą paskolą – 579,23 EUR (2 000 Lt), grąžinti per 180 dienų laikotarpį. Atsakovei nevykdant Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Sutartis pradinės kreditorės vienašališkai nutraukta 2016 m. gruodžio 21 d. Pradinė kreditorė 2016 m. lapkričio 28 d. Gautinų sumų pirkimo–pardavimo sutartimi perleido savo reikalavimo teises į gautinas sumas, įtrauktas į skolų portfelį, „B2Kapital SIA“, o tarp „B2Kapital SIA“ ir ieškovės 2020 m. kovo 1 d. sudarytos Skolų portfelio pirkimo–pardavimo sutarties Nr. PR-20‑220 pagrindu visos pradinės kreditorės reikalavimo teisės į atsakovės skolą buvo perleistos ieškovei. Nustatęs, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie pradinės kreditorės reikalavimo pagal Sutartį perleidimą ieškovei, teismas nusprendė, jog ieškovė turi teisę į ieškinyje pareikštus reikalavimus, o atsakovė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus pagal Sutartį, todėl priteisė iš jos ieškovei negrąžintos paskolos sumą – 519,24 EUR. Vertindamas ieškovės reikalavimo dėl palūkanų priteisimo pagrįstumą, teismas nustatė, kad pradinė kreditorė netinkamai įvykdė jai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytą pareigą įvertinti atsakovės kreditingumą, todėl atmetė nurodytą ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

10. Teismo vertinimu, atsakovės teiginiai, kad jai nebuvo žinomas ieškovės šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrindas ir (ar) nebuvo pateikti jį patvirtinantys įrodymai, nėra teisiškai reikšmingi, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad atsakovė sudarė Sutartį, kurios pagrindu į jos banko sąskaitą buvo pervesta Sutartyje nustatyta paskolos suma – 579,23 EUR (2 000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant Sutarties numerį – 754015. Atsakovė šių aplinkybių pareiškime dėl sprendimo už akių neginčijo, išskyrus bendro pobūdžio nemotyvuotus teiginius, jog skolos nepripažįsta, nepatvirtina.

11. Taip pat teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad sprendimo už akių panaikinimo pagrindą sudaro ir ieškovės praleistas ieškinio senaties terminas. Sutartimi atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolą ir sumokėti paskolos palūkanas paskolos grąžinimo dieną. Jeigu paskola grąžinama ir paskolos palūkanos mokamos periodiniais mokėjimais, gražinamos paskolos dalys apskaičiuojamos taip, kad šių mokėjimų dydis būtų vienodas (Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punktas). Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pradinė kreditorė apie savo teisių pažeidimą, t. y. atsakovės netinkamą įsipareigojimų vykdymą, žinojo pasibaigus prievolių pagal Sutartį įvykdymo terminui – 2012 m. lapkričio 30 d. Tačiau CK 1.130 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pasibaigus prievolių pagal Sutartį įvykdymo terminui, atsakovė pradinei kreditorei atliko kelis mokėjimus pagal Sutartį, kurių paskutinis atliktas 2016 m. rugpjūčio 5 d. Nors 2025 m. liepos 3 d. atsiliepime į ieškovės atsiliepimą į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė nurodo, kad ieškovės pateikta mokėjimų lentelė nepatvirtina, jog mokėjimai buvo atlikti, kad nurodyti mokėjimai galėjo būti atlikti ir kitais pagrindais, tačiau atsakovė nepateikė duomenų, kad ji turėjo kitų nei pagal Sutartį įsipareigojimų pradinei kreditorei, o teismas neturėjo pagrindo išvadai daryti, kad 2016 m. rugpjūčio 5 d. mokėjimo pagal Sutartį atsakovė neatliko. Atsižvelgiant į tai teismas nusprendė, kad atlikusi aptariamą mokėjimą, atsakovė pripažino savo prievoles pagal Sutartį ir nutraukė 2012 m. lapkričio 30 d. prasidėjusį ieškinio senaties terminą, kuris ieškovės šioje byloje pareikštiems reikalavimams prasidėjo iš naujo nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d., nes atlikusi nurodytą mokėjimą atsakovė tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartį ir daugiau mokėjimų nei pradinei kreditorei, nei ieškovei neatliko. Taigi ieškovė, pateikusi ieškinį 2025 m. balandžio 28 d., CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto senaties termino nepraleido.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus nustatytas atskirųjų skundų nagrinėjimo išimtis (CPK 338 straipsnis).

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

16. Apeliacijos objektas – Utenos apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Sprendimo už akių priėmimas yra viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų vienos ginčo šalies pateiktų ir (ar) nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), todėl sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-378/2021).

18. Įstatymas numato, kad sprendimas už akių gali būti priimamas, jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį ir jei yra ieškovo prašymas priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis). Tačiau pažymėtina, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija atitinkamo procesinio dokumento nepateikusiai ar teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o yra tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.

19. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pagal CPK 287 straipsnio 1 dalį, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tam, kad skola iš atsakovės galėtų būti priteista, nėra būtinas aiškus ir besąlygiškas skolos pripažinimas, jei iš byloje esančios medžiagos galima padaryti pagrįstą išvadą, jog ieškinys yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju ieškovė į bylą pateikė ir šalių sudarytą Sutartį, ir paskolos išmokėjimą patvirtinančius įrodymus, o atsakovė nei su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nei su atskiruoju skundu skolos faktą paneigiančių įrodymų nepateikė, apsiribodama tik deklaratyviais teiginiais dėl skolos nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, šis apeliantės argumentas yra atmetamas kaip nepagrįstas.

25. Pasisakant dėl antrojo apeliantės argumento, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančiais duomenimis nustatė, jog pradinė kreditorė apie savo teisių pažeidimą, t. y. atsakovės netinkamą įsipareigojimų vykdymą, žinojo pasibaigus prievolių pagal Sutartį įvykdymo terminui – 2012 m. lapkričio 30 d., tačiau teismas pažymėjo, kad kai pasibaigė prievolių pagal Sutartį įvykdymo terminas, atsakovė pradinei kreditorei atliko kelis mokėjimus pagal Sutartį, kurių paskutinis atliktas 2016 m. rugpjūčio 5 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, nusprendė, kad atlikusi paskutinį mokėjimą atsakovė pripažino savo prievoles pagal Sutartį ir nutraukė 2012 m. lapkričio 30 d. prasidėjusį ieškinio senaties terminą, kuris ieškovės šioje byloje pareikštiems reikalavimams prasidėjo iš naujo nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d., todėl ieškovė, pateikusi ieškinį 2025 m. balandžio 28 d., senaties termino nepraleido.

26. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas.

27. CK 1.130 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Laikas iki senaties termino į naują terminą neįskaičiuojamas.

28. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008).

29. Nagrinėjamu atveju sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo, ir su ieškovės teiginiais, kad jei paskutinis atsakovės mokėjimas ir buvo atliktas 2016 m. rugpjūčio 5 d., šią dieną ieškinio senaties terminas būtų nutrauktas bei pradėtas skaičiuoti iš naujo, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta tokio mokėjimo įvykdymą vienareikšmiškai patvirtinančių duomenų. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog atsakovė 2016 m. rugpjūčio 5 d. galimai atliko mokėjimą, yra nurodyta ieškovės pateiktuose Pranešimuose dėl Sutarties nutraukimo (bylos failas Nr. 1, p. 8, 30), 2016 m. lapkričio 28 d. reikalavimo perleidimo sutarties priede Nr. 1 (bylos failas Nr. 1, p. 5) bei mokėjimų lentelėje (bylos failas Nr. 1, p. 89), tačiau šie dokumentai yra parengti ieškovės vienašališkai ir nėra pasirašyti atsakovės, todėl tai negali būti laikoma pakankamu mokėjimą patvirtinančiu įrodymu. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovė susirašinėdama el. laiškais su ieškove patvirtino skolos egzistavimą, taip pat laikytinos deklaratyviomis, kadangi atsakovė el. laiškuose tiesiogiai nepripažino nei skolos dydžio, nei skolos fakto. Be to, sprendime už akių teismas apskritai nenagrinėjo ieškinio senaties klausimo ir konstatavo, kad „nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio atsakovė nei pradinei kreditorei, nei ieškovei neatliko jokių mokėjimų pagal Sutartį“, todėl esant prieštaravimams dėl aplinkybių, teismas turėjo jas išsiaiškinti ir tinkamai išnagrinėti kilusį ginčą.