- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-1954-657/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-09333-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Žibutė Budžienė (pran.), Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- M. Ž.
- Atsakovas
- K. K.
- Trečiasis asmuo
- notarei J
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-144-722/2012 pagal ieškovo M. Ž. ieškinį atsakovui K. K., tretiesiems asmenims notarei J. K., antstoliui M. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl vekselio pasirašymo aplinkybių ir jo pripažinimo negaliojančiu.
Šalies argumentai
Ieškovas M. Ž. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2009-04-26 vekselį; nutraukti 2009-04-26 vekselio pagrindu pradėtą vykdymo procedūrą antstolio M. L. vykdomojoje byloje Nr.0022/10/15429 bei panaikinti Kauno 25-ojo notarų biuro notarės J. K. 2009-08-28 vykdomąjį įrašą not. Reg. Nr.1889 (T.1, b.l. 3-4). Nurodė, kad ieškovas atsakovo K. K. nepažįsta, pinigų iš jo nesiskolino, bendravo tik su Ž. G., kuris sakė, kad pinigų reikia bendram M. Ž. ir Ž. G. verslui. Pasirašė Ž. G. duotus dokumentus, tačiau tokio dokumento kaip byloje esantis vekselis nepasirašė ir 30000,00 Lt nėra gavęs. M. Ž. dėl ligos diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas su ryškiais elgesio sutrikimais, o tai sąlygojo vekselio pasirašymo aplinkybes. Vekselio pasirašymas neatitinka tikrosios ieškovo valios. Ieškovas nieko nežinojo apie vekselį iki tol, kol antstolis nepradėjo vykdyti išieškojimo. Tarp M. Ž. ir atsakovo nebuvo jokių paskolos santykių, nesudaryta rašytinė paskolos sutartis, nors paskolos suma yra 30000,00 Lt. Ieškovo prievolė K. K. neįrodyta.
Atsiliepimas
Atsakovo K. K. atstovė prašė ieškinį atmesti (T.1, b.l. 42-43). Byloje nėra įrodymų, kad nuo 2003 m. iki 2009 m. ieškovo psichinė būklė blogėjo. Atsakovo sąžiningumas byloje nebuvo ginčijamas, todėl laikytina, kad atsakovas K. K. yra sąžiningas vekselio turėtojas. Vekselis – abstrakti prievolė, ji patvirtinta vekselio turėtojo teisę nepriklausomai nuo jokių faktinių aplinkybių. Atsakovas nurodė, kad 2009-04-26 ieškovas iš atsakovo pasiskolino 30000,00 Lt sumą 4 mėn. laikotarpiui. M. Ž. žodžiu įsipareigojo grąžinti daugiau – kas mėnesį papildomai sumokėti po 500,00 Lt, tačiau ši sąlyga vekselyje neįrašyta. Pinigus M. Ž. atsakovas perdavė tą pačią dieną, kai ieškovas pasirašė vekselį. Kai pinigai nebuvo grąžinti, atsakovas kreipėsi į notarą ir į antstolį dėl jų išieškojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė (T.3, b.l. 28-32). Teismas konstatavo, kad teismo ekspertų išvada apie M. Ž. psichinę būklę, duota tik 2 mėn. anksčiau, nei pasirašytas vekselis, įrodo, kad ieškovas nėra asmuo, kuris nesupranta savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti. Todėl teismas padarė išvadą, kad tokio asmens sudaryti sandoriai nepripažintini negaliojančiais CK 1.89 str. pagrindu, nes byloje nepateikta įrodymų, jog vekselio pasirašymo metu ieškovas dėl psichinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti vekselį negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, nes vekselio pasirašymo metu jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, o bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovo atstovė prašė pripažinti vekselį negaliojančiu, nes jis neatitiko ieškovo vidinės valios. Teismo nuomone ieškovo išrašytas vekselis atitinka ĮPVĮ 77 straipsnio reikalavimus paprastajam vekseliui, todėl nėra pagrindo jo laikyti neturinčiu vekselio galios pagal ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas laikė, kad ieškovas, pasirašydamas vekselį, turėjo apsvarstyti galimas teisines pasekmes, o jei abejojo dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, turėjo pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu, artimu giminaičiu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Vekselio prigimtis ir savybės, užtikrinančios vertybinio popieriaus viešą patikimumą, ĮPVĮ nustatytas specifinis su vekseliu susijusių santykių teisinis reglamentavimas leidžia vekselio davėjui reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui tik šiame įstatyme nurodytais pagrindais. Įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas daro negalimą vekselio pripažinimą negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, dėl to teismas nevertino ieškovo argumentų apie vekselio pasirašymą dėl suklydimo, jam nesitikint, kad toks veiksmas sukels teisinių padarinių. Teismas pažymėjo, jog ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovas K. K. tyčia, sąmoningai veikė ieškovo nenaudai, buvo susitaręs su Ž. G. veikti prieš ieškovą (CPK 135 str. 1 d. 2 p., ĮPVĮ 19 str.). Prievolinių santykių, kaip nurodo ieškovas, nebuvimas tarp jo ir atsakovo, nedaro vekselio negaliojančiu. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog atsakovo K. K. veiksmai buvo pagrįsti ekonominiu spaudimu ir apgaule, dėl ko ieškovas šių veiksmų įtakoje pasirašė vekselį. Teismas akcentavo, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas vykdyti. Kai vekselis perduodamas vykdyti, vekselio davėjas be išlygų turi sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui, o tik po to įrodinėti nesąžiningus vekselio turėtojo veiksmus įgyjant vekselį ar įgyvendinant jame įtvirtintą reikalavimo teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo M. Ž. ieškinį patenkinti, bei priteisti iš atsakovo valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 43-45). Apeliantas nurodo, kad su sprendimu nesutinka ir laiko jį neteisėtu dėl šių argumentų:
1. Teismas neteisingai vertino vekselio atsiradimo aplinkybes ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos vekselių ginčijimo ir paskolinių teisinių santykių atsiradimo klausimais. Ieškovas nurodė aplinkybes, kad jo ir atsakovo niekada nesiejo jokie santykiai, o taip pat ir tai, kad ieškovo ir atsakovo nesiejo jokios prievolės, t.y. nebuvo jokio pagrindo vekseliui išduoti. Teismas sprendime neteisingai nurodė, kad vekselio davėjas negali ginčyti vekselio, remdamasis tuo, kad jo ir vekselio gavėjo nesiejo prievoliniai santykiai. Teismas turėjo analizuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kurių pagrindu buvo išduotas vekselis. Atsakovas vekselio išdavimo pagrindu nurodė paskolinius ieškovą ir atsakovą siejusius teisinius santykius, tačiau tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Kadangi byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys pinigų perdavimo ieškovui faktą, tai neįrodyti ieškovą ir atsakovą sieję paskoliniai santykiai, kas reiškia, jog nesant ieškovą ir atsakovą siejusių paskolinių santykių, nebuvo pagrindo vekseliui išduoti.
2. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius individualias ieškovo savybes. Ieškovas teismui nurodė, kad aplinkybes, jog apie tai, kad jis yra pasirašęs būtent vekselį, sužinojo tik gavęs antstolio raginimą sumokėti skolą. Byloje yra pateikti duomenys apie ieškovo sveikatą. Ieškovo individualios savybės ir įrodymų apie ieškovą ir atsakovą siejusius paskolinius santykius nebuvimas, suponuoja išvadą, kad atsakovas buvo nesąžiningas vekselio įgijėjas ir sudaro pagrindą vekselio pripažinimui negaliojančiu, kadangi ieškovas vekselį išrašė ne laisva valia, o buvo apgautas. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad nenustatyta apgaulė. Anksčiau ieškovas nesuprato, kad yra pasirašęs būtent vekselį, todėl, nežinodamas apie vekselio egzistavimą, nesiėmė veiksmų jį ginčyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Be to, prašo iš ieškovo atsakovo naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas – 800,00 Lt už apeliacinio skundo surašymą (T.3, b.l. 59-64). Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas. Teigia, kad pasirinkti vieną ar kitą sandorio formą ir būdą yra šalių tarpusavio susitarimas ir valia, o tokią valią ieškovas patvirtino pasirašydamas vekselį. Kad toks prievolės įvykdymo būdas buvo priimtinas atsakovui, patvirtina tai, kad jis tokį prievolės įvykdymo būdą priėmė. Tai, kad vekselis yra priemonė piniginei skolai įforminti patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad vekselį vekselio davėjas gali ginčyti, kai vekselio išrašymas neatitinka jo vidinės valios, kas yra netapatu ieškovo nurodytam pagrindui - vekselio išrašymo ginčijimas nesant prievolinių santykių. Pažymėjo, kad ieškinyje ieškovas neprašė pripažinti negaliojančiu vekselio, kaip sudaryto dėl apgaulės, o šias aplinkybes nurodė tik apeliaciniame skunde ir tik po to, kai paaiškėjo, kad vekselis yra pasirašytas jo paties bei ekspertizių aktais patvirtinus, kad jo pasirašymo metu ieškovas buvo veiksnus ir galėjo savo veiksmus suprasti ir juos valdyti, kas vertintina, kaip ieškovo siekimas išvengti civilinės atsakomybės. Ieškovas, tinkamai atstovaujamas, privalėjo įrodyti ieškinio aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Mano, kad nei vienas iš ieškinio motyvų, kuriuo grindžiamas reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu, ieškovo nebuvo įrodytas, todėl teismas pagristai ir teisėtai ieškinį atmetė. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, atsakovo nesąžiningumas nebuvo ginčijamas, jokių duomenų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą nėra pateikta ir su apeliaciniu skundu, todėl ir šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2009 m. balandžio 26 d. vekselio, kaip pasirašyto fizinio asmens negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės pripažinimo negaliojančiu.
Kolegija sprendžia, kad dėl pirmosios instancijos teismo padaryto procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad 2009 m. balandžio 26 d. M. Ž. pasirašė vekselį, pagal kurį įsipareigojo K. K. 2009 m. rugpjūčio 25 d. sumokėti 30000,00 Lt (T.1, b.l. 5).
Ieškovas prašydamas panaikinti vekselį, nurodė, kad vekselį pasirašė nesuprasdamas jo paskirties ir nesuvokdamas savo veiksmų dėl savo sveikatos būklės. Akcentuodamas netinkamą įrodymų vertinimą, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog dėl savo sveikatos būklės (t.y. ieškovas turi mąstymo, dėmesio, emocijų sutrikimus, vystymąsis atsilikęs 3 metus, buvo mokytas pagal adaptuotą programą, lengvai pasiduodavo draugų įtakai, riboto intelekto, turi komunikacijos, rašymo sutrikimą) negalėjo tinkamai suvokti teisinių veiksmų, kurie neatitiko jo valios. Su tokiais apelianto teiginiais sutikti nėra pagrindo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu, neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, todėl nepagrįstai nusprendė, kad tarp šalių buvo atsiradusi prievolė pagal pasirašytą vekselį. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apelianto argumentu.
CK 1.89 straipsnis numato sandorio, sudaryto tokio fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, pripažinimą negaliojančiu. Sandorių negaliojimo instituto tikslas - apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą. Aptariama teisės norma gina sudariusį sandorį asmenį, kai jo valią sudaryti tokį sandorį galėjo nulemti jo būsena, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tokia būsena gali būti ligos, nebūtinai psichinės, didelio susijaudinimo padarinys. Kiti asmenys neturi teisės pasinaudoti sandorį sudariusio asmens būsena, nesvarbu, kas ją sukėlė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1022/2003; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-993/2002). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nenagrinėjo sandorio turinio naudingumo, pagrįstumo aspektu, be to, apie asmens būseną sprendė remdamiesi tik ekspertų išvada, pateikta baudžiamojoje byloje (dėl 2009 m. vasario 5 d. padarytos veikos), kurios pagrindu atmetė kitus įrodymus apie ieškovo sveikatą ir jų byloje netyrė. Ekspertizė, ypač, jeigu ji buvo atlikta kitoje byloje, analizuojant kitas aplinkybes, kitus veiksmus, atliktus kitais laikotarpiais, negali besąlygiškai nulemti tokio ieškinio atmetimo. Todėl ekspertizės išvadai nepatvirtinus asmens būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, teismo atsisakymas tirti kitas aplinkybes negali būti pripažintas tinkamu teisingumo vykdymu (CPK 6 str.).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas neaiškino ir netyrė ieškovo nurodytų aplinkybių. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuri orientuoja teismą, laikantis rungimosi principo, aiškinti ne tik tas aplinkybes, kuriomis pagrindžiami šalių reikalavimai bei atsikirtimai, bet ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 179 str.). Ieškovo manymu, įvertinant, jog vekselyje nurodyta suma ieškovui nebuvo perduota, atsakovas neįgijo teisės pagal vekselį reikšti ieškovui jokių reikalavimų, jų abiejų nesiejo jokie prievoliniai santykiai. Byloje šalys teigė, kad ieškovas su atsakovu buvo beveik nepažįstami. Vertinant, ar kiti asmenys negalėjo pasinaudoti sandorį sudariusio asmens būsena, reikšmingi jų santykiai - abipusio pasitikėjimo, priklausomybės buvimas. Teismas šių aplinkybių neanalizavo, nors nustatant sandorio turinį, sandorio šalių santykiams šios aplinkybės buvo reikšmingos. Ieškovas ieškininiame pareiškime nurodė faktines aplinkybes, kurias teismas turi ištirti ir įvertinti, taikydamas atitinkamas materialinės teisės normas. Ieškinyje nurodytos kitos aplinkybės bei byloje surinkti duomenys liko teismo neįvertinti, kiek jie reikšmingi, taikant CK 1.89 straipsnį, ar net esant faktiniam pagrindui kitų normų taikymui. Teismas, nepasiūlė ieškovui patikslinti reikalavimą, neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių ir pažeidė procesinės teisės normas, kurios pažeidimas turi reikšmės neteisingam bylos išnagrinėjimui.
CPK 179 straipsnis numato teismo pareigą padėti dalyvaujantiems asmenims įgyvendinti jų teises. Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t.y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12 str., 13 str.), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK 178 straipsnio nuostatas tenka šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). CPK 159 straipsnyje nustatyta teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis kiek galima išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu, manydamas, jog byloje esančių įrodymų neužtenka, kad būtų išaiškintos visos su ja susijusios aplinkybės ir sudarytos sąlygos priimti teisingą sprendimą, turėtų pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų ir nurodyti, dėl kurių bylos aplinkybių reikia papildomos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas šios normos nevykdė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. birželio 13 d. nutarimo 10 punktu išaiškino teismams, kad jeigu ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normas, teismas turi pritaikyti teisės normą, atitinkančią išdėstytą pagrindą. Kolegija konstatuoja, kad apskųstas teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant sandorio negaliojimo institutą, konkrečius sandorių negaliojimo atvejus nustatančias normas bei procesinės teisės normas, įpareigojančias teismus išaiškinti faktines aplinkybes, kad būtų teisingai išspręsta byla (CPK 14 str.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisme nesiaiškinus ir netyrus aukščiau minėtų aplinkybių, ginčo faktinės aplinkybės buvo nustatytos nevisapusiškai ir neišsamiai. Esant išdėstytų argumentų visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti trūkumai yra esminiai ir pagal pateiktus įrodymus bei nustatinėtinų aplinkybių apimtį bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 4 p.).
Pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos, o taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, kai skundžiamas teismo sprendimas visa apimtimi. Todėl apeliacine tvarka byla negali būti nagrinėjama plačiau nei buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio proceso paskirtis ir esmė ne peržiūrėti bylą iš naujo, o patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t.y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė teisės normą pagal šalių nurodytas aplinkybes. Būtent todėl CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovas vekselį ginčijo tik vienu pagrindu – jog jis buvo sudarytas savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens (CK 1.89 str.), kitais pagrindais vekselio neginčijo, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagal šį pagrindą ir nagrinėjo bylą. Apelianto apeliaciniame skunde, t.y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės, nurodytas argumentas, kad pasirašant vekselį ieškovas buvo apgautas, negali būti vertinami kaip pareikšto ieškinio pagrindas, kadangi bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovas šiuo pagrindu neginčijo vekselio ir atitinkamai pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamos aplinkybės ir įrodymai šiuo aspektu. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai dėl vekselio, kaip sandorio sudaryto dėl apgaulės, yra naujos aplinkybės bei naujas pagrindas, kurie nebuvo tiriami bei nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, todėl jie negali būti keliami apeliaciniame skunde, dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.