Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-10 · Administracinė byla Nr. I-1281-406/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2017-10-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-01-10Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-10
Bylos Nr.
I-1281-406/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00374-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1281-406/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00374-2016-7Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 10 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui D. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-8) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, jog šioje kalinimo įstaigoje buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su žmona. Taip pat buvo apgyvendintas perpildytose areštinės kamerose, kuriose buvo laikoma iki 5 asmenų, todėl jam teko mažiau nei 4 kv. m. kameros ploto. Pažymėjo, kad kamerose nuolat degė dieninis arba naktinis apšvietimas, naktį elektra buvo išjungiama, todėl reikalui esant nebuvo galimybės užsivirti vandens ir atsigerti karštos arbatos, nebuvo įrengta spintų drabužiams, todėl asmeninius daiktus teko laikyti krepšiuose po lova, dviaukštės lovos buvo įrengtos be kopėtėlių. Kadangi sanitarinis mazgas neatitvertas sienele, todėl toje pačioje kameroje laikomi asmenys bei pareigūnai galėjo jį stebėti, ko pasėkoje nebuvo užtikrintas jo privatumas, be to tualete vanduo paprastai nenusileido. Į gyvenamąją patalpą natūrali šviesa pateko nepakankamai, kadangi priešais langus buvo įrengta tvora ir metalinis sietas. Akcentavo, kad stalas pritaikytas tik 4 asmenims, todėl vienas asmuo valgyti turėjo sėdėdamas ant lovos. Kameros buvo avarinės būklės ir nedezinfekuojamos, vėdinamos tik per langus. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamos ventiliacijos kamerose kaupėsi drėgmė. Kameros švarai palaikyti išduodami šepečiai buvo be kotų, indams plauti neišduodavo specialaus skysčio. Nurodė, jog į pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedami visi kameroje buvę asmenys ir tik vienai valandai per parą, tačiau mano, kad turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandų trukmės pasivaikščiojimą. Prausykla buvo 30x30 cm dydžio ir sujungta su tualetu, karšto vandens nebuvo, o dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę. Pažymėjo, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto, dėl ko buvo žalojama jo sveikata. Mano, jog įstaigoje išduodama patalynė buvo sintetinė, nuo kurios jam kilo alergija, minkštas inventorius nebuvo dezinfekuojamas, be to buvo parazitų. Akcentavo, kad pareigūnai netinkamai elgėsi, t. y. atsisakė priimti ir siųsti jo prašymus, skundus, teikdavo melagingą informaciją, grasino ir pan. Mano, kad laikydamas pareiškėją netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis atsakovo atstovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų areštinėje, jis patyrė dvasinius skausmus, depresiją, pablogėjo sveikata. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–22) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 6 ir Nr. 7, kuriose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, todėl atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo subjektinė teisė pažeista nebuvo. Teigė, jog sanitariniai mazgai kamerose yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto apie 120-130 cm aukščio pertvaromis, o pareigūnams stebint kamerą per langelį, sanitarinio mazgo vieta į stebėjimo zoną nepatenka, be to kameros nėra stebimos vaizdo stebėjimo įrenginiu. Dviaukščių lovų įrengimas kamerose neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami valymo inventoriumi, tinkamu minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais skalbiniais, graužikų bei buitinių parazitų patalpose nėra. Skalbimo paslaugas teikia UAB „Aktaja“, deratizacijos, dezinseksijos ir dezinfekcijos - UAB „Dezinfekcijos paslaugos“, bendrojo naudojimo patalpų, jose esančių įrenginių, dušinių, prausyklų valymo ir dezinfekavimo - UAB „eKopija“. Duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi nėra. Areštinės patalpos vėdinamos per langus, taip pat patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai, asmenims laikomiems areštinėse, ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais nenumatė. Areštinė įrengta Marijampolės AVPK pastate, kuris dengtas skardine stogo danga, taigi asbesto stogo dangoje nėra, elektros tiekimas naktimis nenutraukiamas. Pasivaikščiojimai organizuojami kiekvieną dieną šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką. Pareiškėjas turėjo realią galimybę pasivaikščioti areštinės kiemelyje, tačiau šia teise ne visada naudojosi. Pareiškėjui buvo suteiktos sąlygos praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos nuo persirengimo patalpų yra atskirtos sienele. Duomenų, kad nebūtų šilto vandens duše neužfiksuota. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiskundė dėl sveikatos būklės ar netinkamų kalinimo sąlygų. Jo teiginiai abstraktūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo jokių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar kalinimo įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Kita vertus, neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Marijampolės AVPK areštinės kamerose buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto.

EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje V. B. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06), 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją(pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y., kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Aptariant nagrinėjamam atvejui taikytiną teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog asmenų laikymo ir jų kalinimo areštinėse sąlygų vertinimo atvejais taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m), o būtent Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Žin., 2007, Nr. 61-2361) (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte įtvirtinta 5 kv. m ploto norma (žr., pvz., 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-587-556/2017, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016 ir kt.).

Pagal Taisyklių, kurios nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui, kaip minėta, gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2100-642/2015 ir kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d., pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinės kamerose Nr. 6 ir Nr. 7 (b. l. 56-57). 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m., ir šioje kameroje gyveno trys asmenys. Taigi, vienam asmeniui areštinės kameroje Nr. 6 teko 3,96 kv. m (11,19/3). Nuo 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv. m, kartu su pareiškėju gyveno dar keturi asmenys, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 3,73 kv. m (18,63/5) (b. l. 51-55, 56-57).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d., pareiškėjo laikymo sąlygos Marijampolės AVPK areštinėje neatitiko Taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Taip pat, akcentuotina, kad apskaičiuojant vienam asmeniui areštinės kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro kameros ploto atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą vienam asmeniui areštinės kameroje Nr. 6 teko 3,36 kv. m., kameroje Nr. 7 – 3,13 kv. m. Taigi pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK areštinėje iš viso 7 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose, todėl CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Marijampolės AVPK neteisėtus veiksmus, tačiau nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog stalas buvo skirtas tik keturiems asmenims, todėl valgant jam neužtekdavo vietos prie stalo, būdavo priverstas valgyti sėdint ant lovos. Pažymėtina, jog valgymas nėra ilgas procesas, todėl maistas gali būti valgomas ir sėdint ant lovos. Be to, teismo vertinimu, minėtos aplinkybės neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių, taip pat nebuvo spintų drabužiams, dėl ko asmeninius daiktus teko laikyti krepšyje po lova.

Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 81 punktą, kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Kadangi teisės aktai areštinės kameroje nenumato lovų su kopėtėlėm ir spintų drabužiams įrengimo, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo aprūpinimo baldais atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog natūrali šviesa į gyvenamąją patalpą nepateko, kadangi priešais langus buvo įrengta tvora ir metalinis sietas, todėl kameroje nuolat degė dieninis arba naktinis apšvietimas. Taip pat pažymėjo, kad naktį buvo išjungiama elektra, todėl nebuvo galimybės užsivirti vandenį ir atsigerti karštos arbatos.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Kadangi kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš į bylą pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 6 d. ir 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktų Nr. PT-468 ir Nr. PT-6 matyti, kad dirbtinė apšvieta, šiluminė aplinka kamerose Nr. 6 ir Nr. 7 atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 25-26, 30-31). Taip pat, teismo vertinimu, tarp priemonių, užtikrinančių nuolatinę kamerose laikomų asmenų kontrolę yra kamerų naktinis apšvietimas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad elektros tiekimas Marijampolės AVPK areštinėje naktimis nenutraukiamas, šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2016 m. kovo 23 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PRZ-2877 (b. l. 20, 56-57). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Kita vertus, pareiškėjas pats sau prieštarauja nurodydamas, kad naktį buvo nuolat įjungtas naktinis apšvietimas, tačiau tuo pačiu metu pažymi, kad elektra naktį išjungiama ir nėra galimybės užsivirti vandens bei atsigerti karštos arbatos (b. l. 5-6). Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kameros sanitarinio mazgo įrengimu. Skunde nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas neatskirtas sienele, ko pasėkoje toje pačioje kameroje laikomi asmenys bei pareigūnai galėjo jį stebėti.

Taisyklių 7.13. punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Lietuvos higienos normos HN 37:2009, kuri galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d., 20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 tokio reikalavimo nėra, tačiau teismo vertinimu, nuteistųjų padėtis šiuo atžvilgiu negali būti bloginama. Į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PT-6 patvirtina, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm pločio sienelėmis (b. l. 30-32). Pagal atsakovo atstovo į bylą pateiktą 2016 m. kovo 23 d. tarnybinį pranešimą Nr. 64-PRZ-2877, asmenų, atliekančių gamtinius reikalus pareigūnai stebėti negali, kadangi tualetas įrengtas taip, kad stebint pro langelį to nesimato, o kameros filmuoja tik areštinės koridorius (b. l. 56-57). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ar sargybinių. LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai pripažinta pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visuma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameros buvo vėdinamos tik per langus, dėl netinkamos ventiliacijos kaupėsi drėgmė, ko pasėkoje nedžiūvo drabužiai.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-6 matyti, kad areštinės kamerose įrengti atidaromi langai ir veikia mechaninė vėdinimo sistema „Komfovent C3“ (b. l. 20, 30-32). Byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais paaiškinimais bei duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino dėl to, kad kameroje nebuvo karšto vandens, tačiau nacionaliniai teisės aktai nenumato šilto vandens tiekimo į areštinės kameras, todėl atsakovas neturi pareigos užtikrinti šilto vandens tiekimą areštinės kamerose (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-662/2017).

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, o nuo išduodamos sintetinės patalynės kilo alergija.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12. punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Panašios nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 43-44 punktuose. Pareiškėjas skunde neneigė, kad jam buvo suteikta galimybė išsimaudyti po dušu vieną kartą per savaitę (b. l. 5), tačiau teismo posėdžio metu pats sau prieštaraudamas, nurodė, jog atvykus į areštinę jis neturėjo galimybės pasinaudoti dušu. Pastaruosius pareiškėjo teiginius paneigia į bylą pateiktas Marijampolės AVPK areštinės Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalas, iš kurio matyti, jog pareiškėjui 2015 m. gruodžio 10 d. atvykus į areštinę, jis 14.35 val. buvo išvestas į dušą (b. l. 60). Aplinkybę, kad Marijampolės AVPK areštinėje laikomiems asmenims suteikiama galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu taip pat patvirtina ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktas Nr. PT-557 (b. l. 27-29). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo užtikrinant pareiškėjui galimybę nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo pasinaudoti dušu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl 30x30 cm dydžio prausyklos, kuri yra sujungta su tualetu, alergijos nuo patalynės yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Teisės aktai nereglamentuoja prausyklų išmatavimų, be to, jei pareiškėjo netenkino išduodamos patalynės kokybė, jis galėjo pasinaudoti savo asmenine patalyne (Taisyklių 7.15 p).

D. V. skunde nurodė, kad minkštas inventorius ir patalpos areštinėje nedezinfekuojamos, gyvenamosiose patalpose gausu parazitų, yra nemalonus kvapas.

Pagal Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą Nr. PT-6, patikrinimo metu areštinėje laikomų asmenų aprūpinimas minkštuoju inventoriumi atitiko nustatytus reikalavimus, kontrolės metu antklodės, pagalvės ir čiužiniai buvo švarūs ir nesuplyšę (b. l. 30-32). Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte Nr. PT-557 konstatuota, kad Marijampolės AVPK areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, skalbiniai skalbiami skalbykloje UAB „Waveland“, bendro naudojimo patalpos ir jose esantis inventorius dezinfekuojamas pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, darbus atlieka UAB „eKopa“ (b. l. 27-29, 42-50). Iš bylos duomenų matyti, kad dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugas Marijampolės AVPK areštinėje teikia UAB „Dezinfekcijos paslaugos“ pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. V-100 (b. l. 36-41). Sutarties 4.1.2 punkte numatyta, kad paslaugų teikėjas įsipareigoja vykdyti kenkėjų kontrolės darbus vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos norminiais teisės aktais ir jiems neprieštaraujantiems Paslaugų pirkėjo reikalavimais. Byloje nėra pateikta duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie nedezinfekuojamas patalpas ir minkštą inventorių nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 9.2. punkte nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-6 matyti, kad kamerose laikomiems asmenims išduodami kibirai, šepečiai, semtuvėlis šiukšlėms. Teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo ir nemalonaus kvapo galima išvengti. Pareiškėjo argumentai dėl parazitų, kenkėjų, nemalonaus kvapo yra pagrįsti tik subjektyvia nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad šluota buvo be koto, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų šį pareiškėjo teiginį. Akcentuotina, kad teisės aktai nenumato skysčio indams plauti išdavimo kamerose laikomiems asmenims.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad areštinės patalpos buvo avarinės būklės, tualetas neveikė, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti taip pat nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Į bylą nėra pateikta duomenų apie avarinę Marijampolės AVPK areštinės patalpų būklę. Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akto Nr. PT-557 matyti, kad Marijampolės AVPK areštinės patalpos atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Marijampolės AVPK areštinės patalpos yra avarinės būklės, šie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.

Teismas pažymi, jog vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų higieninių sąlygų laikytini nepagrįstais.

Nors pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės AVPK areštinės pastato konstrukcijoje yra asbesto, dėl ko buvo žalojama pareiškėjo sveikata, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad areštinė yra įrengta Marijampolės AVPK pastate, o visas pastatas yra dengtas skardine stogo danga (b. l. 20), šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2016 m. kovo 23 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PRZ-2877 (b. l. 56-57). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su žmona.

Taisyklių 19 punktas numato, kad sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, ir suimtiems asmenims pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžiama, jei yra ikiteisminio tyrimo pareigūno, kurio žinioje yra byla, prokuroro raštiškas leidimas.

Į bylą pateiktas 2017 m. lapkričio 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PR2-12888 patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būdamas areštinėje turėjo suimtojo statusą, tačiau niekas iš asmenų, esančių laisvėje nesikreipė nei dėl trumpalaikio, nei dėl ilgalaikio pasimatymo su D. V. (b. l. 131). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikio pasimatymo nesuteikimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Marijampolės AVPK areštinėje pasivaikščioti į kiemelį buvo vedamas su kitais kameroje laikomais asmenimis vieną valandą per parą, tačiau pareiškėjui skiriamo laiko pasivaikščiojimui nepakako.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Taisyklių 56 punkte numatyta, kad vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys.

Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandų pasivaikščiojimą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau jis ne vieną kartą yra šios teisės atsisakęs. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas Marijampolės AVPK areštinės Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalas, iš kurio matyti, kad pareiškėjas vaikščioti gryname ore atsisakė 2015 m. gruodžio 12, 13, 14, 16 d. (b. l. 58-65), taigi pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės nėra pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad teisės aktais reglamentuota pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį – pareigūnai atsisakė priimti prašymus, teikdavo melagingą informaciją, grasino ir pan., tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų prašymų, skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo policijos areštinėse higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės AVPK pareiškėjui visą ginčo laikotarpį, t. y. 7 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos bei privatumo, todėl konstatuotina, kad Marijampolės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė orumo pažeminimu, dvasiniais skausmais, pablogėjusia sveikata ir pan. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl byloje konstatuotų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų poveikį bei atsižvelgdamas į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgęs į neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo nustatymo kriterijus, t. y. į pažeidimo mastą, jo pobūdį (nacionalinės teisės, nustatančios minimalius vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje, dydžius reikalavimų pažeidimas ir Konvencijos garantuojamų privatumo standartų pažeidimas), trukmę (7 dienos – ploto pažeidimai ir privatumo pažeidimas), bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1877-415/2017) ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 290 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Pareiškėjo prašomos sumos (2 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsniu 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 290 Eur (du šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas