Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir taikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

B. B. naudai iš G. B. priteista 8000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 20 d. apie 22 val., savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su savo šeimos nariu sūnumi D. B., kuris demonstruodamas agresiją savo kūnu užgulė G. B. bei grasino jį sumušti kumščiais, turėdamas tikslą apginti save, peržengdamas būtinosios ginties ribas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, dūrė du kartus peiliu į D. B. krūtinės sritį padarydamas nukentėjusiajam durtinį pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą - durtines, pjautines žaizdas krūtinės ląstos dešinėje, atsiveriančius į žaizdų kanalus, einančius per krūtinės ląstos priekinę sienelę, dešinį plautį, diafragmą, kepenis, kas komplikavosi ūminiu vidiniu ir išoriniu kraujavimu, dėl ko D. B. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apelianto tvirtinimu, šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti pripažinta ir antra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte, o būtent, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

BK 62 str. 2 d. taikymas galimas ir bausmė gali būti švelninama, jei yra visos šios sąlygos: 1) yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių; 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta, ir šiuo konkrečiu atveju veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje buvo pareikštas nukentėjusiosios B. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės jai padarytos žalos atlyginimo 10 000 eurų sumoje (t. 1, b.l.53). Kaip matyti iš bylos dokumentų bei iš nukentėjusiosios apklausos pirmosios instancijos teisme (t. 2, b.l.13), turtinės žalos ji neprašė priteisti. Tokiu būdu darytina išvada apie netikslią formuluotę pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, jog byloje nėra duomenų apie bent iš dalies nukentėjusiajai atlygintą turtinę žalą, nes nustatyta, kad tokios žalos priteisimo byloje ir nebuvo prašoma. Tačiau, skundą nagrinėjančios kolegijos nuomone, vertinant skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą visumoje, šis netikslumas jokios esminės reikšmės neturi.

Nors apeliantas G. B. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 str. 9 p.), visgi vertinant tai BK 62 str. 2 d. taikymo galimybės prasme matyti, kad įstatymas reikalauja, jog teismas nustatytų bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau šios dvi lengvinančios aplinkybės negali sutapti su ta aplinkybe, kuriai įstatymų leidėjas suteikė savarankiškų sąlygų reikšmę, t. y. šiuo atveju su ta sąlyga, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Tokiu būdu, teismas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pripažino vieną byloje nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs veiką (BK 59 str. 2 p.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra nepagrįstas, baudžiamojo įstatymo netaikymo klaidos nepadarė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadai, jog šioje byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o būtent: nors G. B. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių seka, kad įvykio vakarą nukentėjusysis prie kaltinamojo priekabiavo, ankstesnis nukentėjusiojo elgesys (tėvus terorizuodavo, neretai mušdavo, tėvą prieš savaitę buvo sumušęs, gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, b. l. 84) kėlė kaltinamajam baimę. Kaltinamojo nusikalstamus veiksmus nulėmė paties nukentėjusiojo agresyvūs veiksmai, kas sukėlė tokias pasekmes. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aptartos aplinkybės, apibūdinančios padarytos veikos vietą, būdą, motyvus ir patvirtinančios, jog G. B. nusikalto veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, tačiau peržengdamas būtinosios ginties ribas, rodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra mažesnis, nei rūšinis nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pavojingumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kaip asmenybė nuteistasis charakterizuojamas teigiamai. Teismas pagrįstai įvertino ir kaltinamojo kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką bei jos padarinius, taip pat tai, kad jis praeityje niekada neteistas, administracine tvarka baustas tik vieną kartą 2006 metais. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad pats nukentėjusysis provokavo kaltinamąjį, pakėlė miegantį, užgulė savo kūnu, lovoje bandė smaugti. Taigi, įvertinęs šias bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog kaltinamojo padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, o ne dėsninga jo ankstesnio elgesio pasekmė. Visas pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija vertino išimtinėmis ir sprendė, jog net ir minimalios BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos 8 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas G. B. šiuo konkrečiu atveju prieštarautų teisingumo principui ir BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai bausmės paskirčiai.

Tačiau pritartina motyvams, jog vis dėlto buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas žmogaus gyvybei, sukelti neatstatomi padariniai – atimta žmogaus, šiuo atveju sūnaus, gyvybė. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, paskiriant kaltinamajam realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali šios bausmės riba, yra pagrįsta.

Taigi, nuteistajam buvo paskirta žymiai mažesnė, nei sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, o būtent ketveri metai laisvės atėmimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad G. B. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, ji yra teisinga ir atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę. Tokiu būdu konstatuotina, kad apygardos teismas, paskirdamas nuteistajam už baudžiamojo įstatymo straipsnyje (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto) padarytą peržengiant būtinosios ginties ribas nusikaltimą bausmę, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Labiau švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę nėra pagrindo. Bylos medžiaga nustatyta, kad skirdamas bausmę bei nuspręsdamas taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, apygardos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei paskyrė nuteistajam jo veikos pavojingumą atitinkančią ir teisingą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Paskirta bausmė tinkamai individualizuota ir atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde, nuteistasis taip pat nesutiko su iš jo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėja, atsižvelgusi į apeliacinės instancijos teismui pateiktą nukentėjusiosios 2016 m. lapkričio 16 d. pareiškimą, kuriuo B. B. pranešė atsisakanti nuo civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nurodydama, kad jokių pretenzijų G. B. neturinti, prašė skundo argumentų dėl neturtinės žalos dydžio nenagrinėti, tačiau teisėjų kolegija mano esant pagrindui pasisakyti ir dėl šios nuteistojo skundo dalies.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ir buvo gautas nukentėjusiosios raštiškas atsisakymas nuo civilinio ieškinio apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo konkrečiu atveju yra nagrinėjamas paties nuteistojo, o ne nukentėjusiosios apeliacinis skundas (B. B. nuosprendžio neskundė). Be to, civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja BPK X skyrius (žalos atlyginimas, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas), kur pagal BPK 112 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiąja byloje pripažinta B. B., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuo ikiteisminio tyrimo metu pareikšto civilinio ieškinio (t. 1, b. l. 53) baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka neatsisakė, priešingai, prašė priteisti jai neturtinę žalą (t. 2, b. l. 13). Taigi, remiantis minėto įstatymo nuostata, atsisakymas nuo civilinio ieškinio nukentėjusiosios turėjo būti pareikštas dar pirmosios instancijos teisme, kol teismas nebuvo išėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Be to, yra duomenų, kad Teisingumo ministerijoje buvo išnagrinėtas nukentėjusiosios 2016 m. spalio 7 d. prašymas kompensuoti smurtinių nusikaltimu padarytą žalą ir priimtas sprendimas B. B. išmokėti 1976 eurų kompensaciją neturtinės žalos atlyginimui. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio atlyginimo vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos. Pagal CPK normas, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, kai išieškoma nusikalstama veika padaryta žala, išieškotojui teismas išduoda vykdomąjį raštą (CPK 646 str. 1 d.), kurį pastarasis gali pateikti antstoliui vykdyti (CPK 650 str.). Taigi, išieškotojui, šiuo atveju byloje nukentėjusiąja pripažintai B. B. nekyla pareiga privalomai pateikti vykdyti antstoliui tokį dokumentą. CPK 650 str. numatyto veiksmo atlikimas yra paties išieškotojo teisė, bet ne pareiga. Tokiu būdu, net ir įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, bei tuo pagrindu gavus vykdomąjį dokumentą, byloje nukentėjusiuoju pripažintas asmuo pats sprendžia, ar jis reikalaus teismo nuosprendžiu jam priteistos žalos atlyginimo, ar ne.

Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos dyžiu, teigiant, kad priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo principo, nes neatsižvelgta į jo paties turtinę padėtį ir galimybę tokią žalą atlyginti.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje, kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji B. B. dėl 2015 m. lapkričio 20 d. įvykio ir kilusių pasekmių (sūnaus netekties) pareiškė 10 000 eurų civilinį ieškinį nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą sprendė, kad nukentėjusiosios patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti, teisinga, sąžininga ir protinga suma bus 8000 eurų. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, kolegijos nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas, bei nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiosios B. B. naudai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į G. B. padarytą veiką ir jos pasekmes – padarytas nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes – sūnaus mirtį. Nusikaltimo pavojingumą – D. B. nužudytas kaltininkui veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, peržengus būtinosios ginties ribas. Taip pat į tai, kad B. B. buvo žuvusiojo motina. Teismui nekilo abejonių, jog dėl sūnaus netekties nukentėjusioji patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas, pastaroji neteko galimybės bendrauti su juo. Apygardos teismas taip pat įvertino tai, kad kaltininkas santaupų neturi, su nukentėjusiąja veda bendrą ūkį, rūpinasi ūkiu ir gyvuliais. Taigi, nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, apygardos teismas tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos, padarytos nukentėjusiajai, kompensavimu. Akivaizdu, kad sūnaus netektis sukėlė B. B. gilius išgyvenimus, šie išgyvenimai lydės nukentėjusiąją ir ateityje, nes pasekmės (jos sūnaus mirtis) yra negrįžtamos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas – kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Antai, asmens sveikata, gyvybė yra vienos iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugomos. Todėl šių absoliučių vertybių (gyvybės, sveikatos) gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Įvertinus visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju nėra lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Todėl tai, kad šiuo metu nuteistasis neturi santaupų, darbo, nesudaro pagrindo priteisti nukentėjusiosios naudai mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Be to, kaip jau buvo minėta ir, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, spręsdamas neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimą, į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė. Taigi, įstatymo taikymo aspektu, neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Keisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo, pagrindo nėra.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.