- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- e2-610-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00248-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Marius Bajoras (pirm.)
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- „EMU GROUP“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą ir ieškovei nustatytas terminas trūkstamam žyminiam mokesčiui sumokėti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Emu group“ 579 240,03 Eur skolą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. kovo 23 d. šalys sudarė taikos sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo per 3 metus sumokėti ieškovei 2 000 000 Lt (579 240,03 Eur). Atsakovė iki šiol neįvykdė savo įsipareigojimo.
2. Ieškovė prašė teismo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba, netenkinus šio prašymo, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovės apgaulingų veiksmų jos turtinė padėtis yra sunki, ieškovė nedirba ir turi sumokėti atsakovei apie 100 000 Eur vykdydama teismo sprendimus. Ieškovės teigimu, jos sutuoktinis gauna 100 Eur pensiją, abu sutuoktiniai neturi pinigų banko sąskaitose, ieškovės turtinės teisės yra suvaržytos dėl vykdomo išieškojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimo terminą iki tol, kai bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje, ir nustatė ieškovei terminą pašalinti ieškinio trūkumus – sumokėti 5 157 Eur žyminio mokesčio.
4. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė savo sunkios turtinės padėties, todėl reikalavimas atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo negali būti tenkinamas. Grįsdama, kad jos turtinė padėtis yra sunki, ieškovė pateikė savo metinę pajamų deklaraciją už 2017 m., savo ir sutuoktinio 2018 m. banko sąskaitų išrašus, valstybės įmonės Registrų centro pažymą, iš kurios matyti, kad 2018 m. ieškovė neturėjo nekilnojamojo turto, 2019 m. lapkričio 22 d. patikslintą turto arešto aktą iš vykdomosios bylos, iš kurio matyti, kad ieškovės turtui taikomo arešto mastas yra 95 464,78 Eur, 2018 m. parengtą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) Užsienio išmokų tarnybos pažymą apie ieškovės sutuoktiniui 2018 m. rugsėjį ir lapkritį sumokėtas išmokas. Visi pateikti dokumentai yra parengti 2018 m. (išskyrus 2019 m. turto arešto aktą), todėl jie nėra reikšmingi sprendžiant, ar yra pagrindas atleisti ieškovę nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, ir neapibūdina jos turtinės padėties. Ieškovė nepateikė aktualių duomenų apie nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ar kitą materialųjį turtą, visose mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esančius lėšų likučius, jų naudojimą.
5. Teismas nurodė, kad ieškovei neįrodžius savo sunkios turtinės padėties, negali būti tenkinamas ir jos prašymas atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimo terminą. Šis prašymas negali būti tenkinamas taip pat dėl to, kad ieškovė nepagrindė negalinti sumokėti žyminio mokesčio dėl laikinų sunkumų ir ateityje jos turtinė padėtis pagerės.
6. Teismas nurodė, kad už ieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 5 319 Eur, o už ieškinyje suformuluotą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 38 Eur. Ieškovė sumokėjo 200 Eur žyminio mokesčio, todėl ji turi sumokėti trūkstamą 5 157 Eur žyminio mokesčio dalį.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį ir atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, arba, nesant tokios galimybės, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą iki tol, kai bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Nuo 2018 m. ieškovės turtinė padėtis nepagerėjo, nes antstoliai yra uždraudę ieškovei realizuoti visas turtines teises, kurių pagrindu ji galėtų gauti pinigų. Bendra areštuoto ir išieškomo turto vertė yra 132 543 Eur.
7.2. Antstolio 2019 m. lapkričio 22 d. turto arešto aktu buvo areštuotos ieškovei priklausančios turtinės teisės, kylančios iš Vilniaus miesto 38 notarų biuro 2013 m. gruodžio 5 d. išduoto papildomo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo. Tokiu būdu, be kita ko, buvo areštuota ieškovės teisė į pinigų sumas, gautinas teisės aktuose nustatyta tvarka pardavus 1,2000 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir teisė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 475 pagrindu pasiūlyti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) žemės sklypo pirkėją, kainą ir (ar) pardavimo tvarką, uždraudžiant jai naudotis minėtomis teisėmis, jas valdyti ir jomis disponuoti. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama leisti parduoti turtą tarpininkaujant Nacionalinei žemės tarnybai, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. nutartimi nurodė, kad paveldėtą žemės sklypą turi realizuoti antstolis. Ieškovė šiuo metu ieško asmens, galinčio nupirkti žemės sklypą ir sumokėti jos įsiskolinimus. Tokiu būdu, jei ieškinys būtų atmestas, ateityje ieškovė galėtų sumokėti žyminį mokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
9. Ieškovė atskirajame skunde nesuformulavo prašymo priimti į bylą naujus įrodymus, tačiau kartu su juo pateikė savo sunkią turtinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, be kita ko, antstolių pateiktus duomenis apie aktualias iš ieškovės turto išieškomas sumas, vykdomuosius raštus ir kt. Nors iš naujai pateiktų dokumentų turinio matyti, kad dalis jų galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (dalis įrodymų, pavyzdžiui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. vykdomasis raštas, buvo parengti anksčiau, nei buvo priimta skundžiama teismo nutartis, kiti, pavyzdžiui, antstolės 2020 m. vasario 24 d. patvarkymas dėl informacijos pateikimo, buvo parengti po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, tačiau galėjo būti gauti ir anksčiau, nes šie dokumentai pateikti kaip atsakymai į ieškovės užklausas dėl likusios nesumokėtos skolos dalies), nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad priėmus ieškovės naujai pateiktus įrodymus šioje proceso stadijoje bylos nagrinėjimas bus nepagrįstai užvilkintas. Be to, įvertinus ieškovės atskirajame skunde reiškiamus reikalavimus ir jos naujai teikiamų dokumentų turinį galima daryti išvadą, kad su atskiruoju skundu pateikti dokumentai gali būti reikšmingi sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą. Atsižvelgdamas į tai, teismas priima ieškovės su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis spręsdamas dėl ieškovės atskirojo skundo reikalavimų.
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimo terminą ir nustatė jai terminą trūkstamam žyminiam mokesčiui sumokėti, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).
12. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Toks reguliavimas, be kita ko, gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui ir apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019). Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja laikydamasis įstatyme nustatytų sąlygų.
13. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų – tai reikalavimas sumokėti žyminį mokestį. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas žyminis mokestis, kurio dydis apskaičiuojamas šioje teisės normoje nustatyta tvarka. Pagal CPK 135 straipsnio 2 dalį, asmuo, teikiantis ieškinį, kartu turi pateikti teismui duomenis, kad žyminis mokestis sumokėtas, o CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo, pateikęs ieškinį, nesumokėjo žyminio mokesčio, laikoma, kad procesinis dokumentas yra paduotas su trūkumais, todėl teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti.
14. Pirmiau minėta, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali ir pamatinė, todėl įstatyme nustatytas imperatyvus reikalavimas prieš kreipiantis į teismą sumokėti žyminį mokestį turi būti įgyvendinamas tokiu būdu, kad asmenys, kurių turtinė padėtis yra sunki ir kurie neišgali sumokėti žyminį mokestį, taip pat turėtų galimybę realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, kad šių asmenų teisė kreiptis į teismą nebūtų nepagrįstai suvaržyta ar atimta. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas CPK yra nustatęs galimybę asmenims, dėl finansinių sunkumų neišgalintiems sumokėti nustatyto dydžio žyminio mokesčio, kreiptis į teismą su prašymu atleisti juos nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą.
15. Galimybė asmens prašymu, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, iš dalies atleisti jį nuo pareigos mokėti žyminį mokestį yra nustatyta CPK 83 straipsnio 3 dalyje. Šis institutas paprastai yra taikomas tuo atveju, kai nustatoma, kad asmens finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio, kai iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad asmuo dėl savo sunkios turtinės padėties negali sumokėti žyminio mokesčio ir nėra duomenų, kad artimiausiu metu jo turtinė situacija gali pagerėti. Tuo atveju, jei asmuo susiduria su laikino pobūdžio finansiniais sunkumais, kurie gali būti išspręsti per laikotarpį, kai byla bus nagrinėjama teisme, jis, vadovaudamasis CPK 84 straipsniu, gali prašyti atidėti jam žyminio mokesčio sumokėjimo terminą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Abu nurodyti prašymai turi būti motyvuoti; kartu su jais turi būti pateikti įrodymai, kad asmens turtinė padėtis yra sunki ir jis neišgali sumokėti reikiamo dydžio žyminio mokesčio. Prie prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą papildomai turi būti pridedami įrodymai, kad atsiradę finansiniai sunkumai yra laikini, todėl asmuo turės galimybę sumokėti žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad ieškovė už ieškinį, kuriame taip pat yra suformuluotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi sumokėti 5 357 Eur žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo 200 Eur ir, netenkinęs ieškovės prašymų atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą, įpareigojo ieškovę sumokėti trūkstamą 5 157 Eur žyminio mokesčio dalį. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų suformuoti įsitikinimą apie jos sunkią turtinę padėtį ir prašymų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.
17. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Kaip minėta pirmiau, atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo institutas yra taikomas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad asmuo neturi turto, kuris galėtų būti panaudotas žyminiam mokesčiui sumokėti ir jo sunki turtinė padėtis nėra laikino pobūdžio. Šiuo atveju iš byloje pateiktų 2018 m. kovo 7 d. turto arešto akto ir 2019 m. lapkričio 22 d. patikslinto turto arešto akto, taip pat ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių matyti, kad Vilniaus miesto 38 notarų biuro 2013 m. gruodžio 5 d. išduoto papildomo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu ieškovė įgijo turtinę teisę į pinigų sumą, gautiną nustatyta tvarka pardavus 1,2000 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Šiuo metu ši ieškovės turtinė teisė yra areštuota, tačiau pati ieškovė atskirajame skunde nurodė, kad ji ieško asmens, kuris galėtų įgyti nurodytą žemės sklypą ir atsiskaityti su jos kreditoriais. Ieškovė taip pat nurodė, kad įgyvendinusi šią turtinę teisę, ateityje ji galėtų sumokėti šioje byloje mokėtiną žyminį mokestį. Tuo atveju, jei ieškovei priklausanti turtinė teisė nebūtų realizuota jos nurodytu būdu vykdymo procese, ji galėtų būti įgyvendinta užbaigus ieškovės atžvilgiu atliekamus vykdymo veiksmus ir gautos pinigų sumos taip pat galėtų būti panaudotos trūkstamam žyminiam mokesčiui sumokėti. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo vertinti, kad ieškovė turi būti atleista nuo pareigos sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį. Šis ieškovės prašymas pagrįstai buvo atmestas.
18. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra galimybės konstatuoti, kad ieškovė yra pajėgi teikdama ieškinį sumokėti visą reikiamą žyminio mokesčio sumą. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registre ir Kelių transporto priemonių registre esančių duomenų, nei ieškovė, nei jos sutuoktinis neturi nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto ar transporto priemonių. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad ieškovės sutuoktinio nuo 2019 m. gruodžio 1 d. per mėnesį gaunama pinigų suma sudaro 119,31 Eur, duomenų apie ieškovės pajamas, gaunamas iš darbinės veiklos, ar jos gaunamas nedarbo socialinio draudimo išmokas šioje duomenų bazėje nėra. Kaip buvo minėta anksčiau, ieškovei nuosavybės teise priklauso turtinė teisė į pinigų sumą, gautiną pardavus žemės sklypą, tačiau ši turtinė teisė yra areštuota, todėl šiuo metu ieškovė negali jos įgyvendinti ir tokiu būdu sumokėti žyminį mokestį šioje byloje. Byloje pateiktuose turto arešto aktuose nėra duomenų apie kitą ieškovei priklausantį areštuotiną turtą, jos gaunamą darbo užmokestį ar kitokias pajamas. Ieškovės pateikti antstolių patvarkymai dėl informacijos pateikimo ir antstolio padėjėjo elektroninis laiškas patvirtina, kad ieškovės atžvilgiu yra pradėtos kelios vykdomosios bylos, bendra iš ieškovės turto išieškoma įsiskolinimo suma viršija 100 000 Eur. Kitų duomenų apie ieškovės turtinę padėti byloje nėra.
19. Teismo vertinimu, aptarti ieškovės pateikti duomenys bei informacinėse sistemose ir registruose esantys duomenys apie ieškovės ir jos sutuoktinio turtinę padėtį (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nepaisant to, kad jie nėra visiškai išsamūs, pakankamai pagrindžia ieškovės poziciją, kad šiuo metu ji yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, kliudančiais jai pačiai ar su sutuoktinio pagalba sumokėti visą už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį. Ieškovės galimybę sumokėti žyminį mokestį papildomai apsunkina tai, kad mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro net 5 357 Eur. Tokia suma jai, kaip fiziniam asmeniui, neabejotinai yra didelė, todėl jos surinkimas reikalauja iš ieškovės papildomų pastangų. Tuo atveju, jeigu ieškovė būtų įpareigota šiuo metu, neatsižvelgiant į ją ištikusius finansinius sunkumus, sumokėti visą trūkstamą žyminio mokesčio dalį, ieškovės teisė ginti savo pažeistas teises teisme galėtų būti reikšmingai suvaržyta ir apribota. Siekiant užtikrinti ieškovei teisę į teisminę gynybą, yra pagrindas patenkinti jos alternatyvų prašymą ir atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą.
20. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atmesti ieškovės prašymai atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti šios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo terminą ir ieškovei buvo nustatytas terminas sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą tenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo atidėti ieškovei J. B. terminą sumokėti trūkstamą 5 157 Eur žyminio mokesčio dalį.