Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. E. J. ir jos gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu G. E. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jai paskirta 160 MGL (20 800 Lt) dydžio bauda. Taip pat ji nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7 800 LT) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 160 MGL (20 800 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir E. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Iš G. E. J. ir E. K. civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) solidariai priteista 22 344,87 Lt.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi nuteistosios G. E. J. ir jos gynėjos advokatės Alisos Kostiuk apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. E. J. nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su E. K., apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir didelės vertės turtinę teisę bei suklastojo tikrą dokumentą:

E. K., vykdydama bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdama pagal išankstinį susitarimą, būdama nuo 2005 m. gruodžio 15 d. UAB „4 Real“ direktore, turėdama bendrą su G. E. J. (buvusi pavardė B.) tikslą sukčiauti valstybinio socialinio draudimo motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo srityje, veikdama išankstine tyčia, žinodama, kad G. E. J. gali įgyti teisę į didesnes motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, nei jai kaip apdraustajai priklausytų tik jos ankstesnėje darbovietėje Klaipėdos dramos teatre, susitarė su G. E. J., kad šią fiktyviai įdarbins savo vadovaujamoje UAB „4 Real“, įregistruotoje Vilniuje, B. M. Gimbutienės g. 2. Po to nenustatytu laiku ir vietoje E. K., veikdama kaip UAB „4 Real“ direktorė, ir G. E. J. pasirašė 2008 m. birželio 26 d. darbo sutartį Nr. 05, kurioje sąmoningai nurodė žinomai neteisingus duomenis apie E. G. J. įdarbinimą UAB „4 Real“ marketingo projektų vadove, dirbant 20 darbo val. per savaitę, bei sutartą darbo užmokestį – 1 000 Lt per mėnesį, o nuo 2008 m. liepos 1 d. darbo užmokestį – 12 000 Lt per mėnesį, iš anksto žinodamos, kad G. E. J. realiai UAB „4 Real“ nedirbs ir darbo sutartyje nurodyto dydžio darbo užmokesčio negaus, tačiau pagal jį bus skaičiuojamos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, t. y. suklastojo tikrą dokumentą; po to E. K., vykdydama susitarimą su G. E. J., imitavo neva UAB „4 Real“ atlyginimų išmokėjimo G. E. J. veiksmus: nuo 2008 m. birželio 26 d. suklastotoje darbo sutartyje Nr. 05 nurodytos darbo užmokesčio sumos apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas pervedė į VSDFV Vilniaus skyriaus sąskaitą bei VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2008 m. spalio 8 d. ir 2009 m. sausio 14 d. pranešimus (forma SAM01) apie UAB „4 Real“ apdraustuosius už 2008 m. trečiąjį, ketvirtąjį ketvirčius, kurių priede (forma SAM3SD) nurodė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, nuo kurių skaičiuojama įmokų suma G. E. J.: atitinkamai už trečiąjį ketvirtį – 36 000 Lt, ketvirtąjį ketvirtį – 36 000 Lt. G. E. J., veikdama pagal išankstinį susitarimą su E. K., pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui 2009 m. sausio 5 d. nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimą ir 2009 m. sausio 9 d. prašymą skirti motinystės pašalpą, nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad neva jos antroji darbovietė yra UAB „4 Real“. Dėl G. E. J. pateiktų UAB „4 Real“ dokumentų, dėl apgaulės, būdamas suklaidintas, kad G. E. J. turi teisę gauti motinystės pašalpą, VSDFV Klaipėdos skyrius 2009 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. SMTM-317 „Dėl G. E. B. teisės į motinystės pašalpą“ skirti motinystės pašalpą nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. bendrą 32 364 Lt sumą (su neatskaitytais mokesčiais), kurios dalis pagal neva UAB „4 Real“ gautas draudžiamąsias pajamas dėl apgaulės buvo apskaičiuota ir iki 2009 m. gegužės 31 d. G. E. J. buvo išmokėta 24 913,47 Lt suma banko pavedimais pervedant į G. E. J. banko sąskaitą.

Tęsdamos nusikalstamą sumanymą, E. K., kaip UAB „4 Real“ direktorė, 2009 m. gegužės 11 d. priėmė įsakymą Nr. 905-1 „Dėl vaiko priežiūros atostogų G. E. B. suteikimo“, kuriuo suteikė jai motinystės atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. sausio 29 d.. Po to G. E. J. pateikė VSDF Klaipėdos skyriui Klaipėdos dramos teatro direktoriaus 2009 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. P₁-10 išleisti G. E. J. vaiko priežiūros atostogų, UAB „4 Real“ direktorės 2009 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 905-1 išleisti G. E. J. vaiko priežiūros atostogų ir 2009 m. gegužės 12 d. prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad neva jos antraeilė darbovietė yra UAB „4 Real“; po to VSDFV Klaipėdos skyrius dėl G. E. J. pateiktų UAB „4 Real“ dokumentų dėl apgaulės, būdamas suklaidintas, kad G. E. J. turi teisę gauti didesnę nei jai priklausytų motinystės (tėvystės) pašalpą, priėmė 2009 m. birželio 5 d sprendimą Nr. 2647 skirti motinystės (tėvystės) pašalpą – 139 968 Lt (su pajamų mokesčiu), iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. sausio 29 d., kurios dalis, t. y. – 119 413,85 Lt – buvo dėl apgaulės apskaičiuota pagal neva UAB „4 Real“ gautas draudžiamąsias pajamas ir kurią VSDFV Klaipėdos skyrius įsipareigojo išmokėti G. E. J. per dvejus metus, t. y. E. K. kartu su G. E. J. įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą.

Taip E. K. ir G. E. J. laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2009 m. birželio 5 d., veikdamos bendrininkų grupe, suklastojo tikrą dokumentą – 2008 m. birželio 25 d. darbo sutartį Nr. 05 ir apgaule G. E. J. naudai įgijo svetimą turtą, t. y. motinystės pašalpos (su pajamų mokesčiu) dalį – 32 364 Lt Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, bei įgijo didelės vertės turtinę teisę į svetimą turtą, t. y. motinystės (tėvystės) pašalpos (su pajamų mokesčiu) dalį, t. y. 119 413,85 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistoji G. E. J. ir jos gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito. Teismai nevertino svarbaus fakto, keičiančio veikos kvalifikavimą, t. y. realaus darbo užmokesčio mokėjimo. Pasak kasatorių, neaišku, kaip paaiškinti, kad G. E. J. buvo realiai mokamas atlyginimas, nes būtent šiuo faktu byla skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio bylų, kuriose atlyginimų mokėjimas tik būdavo imituojamas klastojant buhalterinius dokumentus. Kasatoriai skunde teigia, kad atlyginimas mokamas (pervedamas į sąskaitą) tik tada, jei darbuotojas atlieka tam tikrą darbą, arba darbdavys pagrįstai tikisi, kad toks darbas bus atliktas. G. E. J. buvo mokamas darbo užmokestis tikintis iš jos darbo rezultatų, tą patvirtina ir tai, kad bendrovė grąžino paskolą akcininkei, kurią naudojo darbo užmokesčio mokėjimui. Tai, pasak kasatorių, leidžia teigti, kad darbo sutartis nebuvo suklastota, nes tiek G. E. J., tiek E. K. galėjo sudaryti ir pasirašyti tokią sutartį, o bendrovė vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį ir mokėjo G. E. J. realų atlyginimą, tikėdamasi jos darbo rezultatų. G. E. J. taip pat suprato dirbanti bendrovei ir veikianti jos interesams, todėl negalėjo būti nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje labai svarbus K. M. veikos baudžiamasis teisinis vertinimas, nes yra duomenų, kad būtent jis įkalbėjo pasirašyti G. E. J. darbo sutartį su UAB „4Real“, pateikė jai pasirašyti kasos išlaidų orderius, aktyviai G. E. J. įdarbinimo klausimais bendravo su E. K.. Vadinasi, jo veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytus organizatoriaus ar kurstytojo apibūdinimus, tą pripažinus turėtų keistis ir G. E. J. veiksmų vertinimas, ji būtų tik padėjėja. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas galėjo pasinaudoti BPK 257 straipsniu arba 254 straipsnio 3 dalyje numatytomis galimybėmis, o apeliacinės instancijos teismas ‑ BPK 326 straipsniu, tačiau to nedarė.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Valstybinis socialinio draudimo fondas civiliniame ieškinyje nenurodė, o teismas neatsižvelgė į tai, kad, pripažįstant darbo sutartį tarp G. E. J. ir UAB „4Real“ suklastota ir G. E. J. veiką vertinant kaip sukčiavimą, turi būti daroma išvada, kad visos įmokos Valstybiniam socialinio draudimo fondui, kurios buvo atliktos pagal šią darbo sutartį, buvo neteisėtos. Kasatoriaus manymu, iš neteisės negali kilti teisė, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondas negali pagal minėtą darbo sutartį gautų įmokų laikyti savo teisėtomis pajamomis bei privalo jas grąžinti, todėl iš patirtos žalos sumos reikia atimti neteisėtai pagal darbo sutartį gautas lėšas.

Atsiliepimu į nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroras Vytautas Kukaitis prašo skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė įstatymą. Prokuroras pritaria teismų išvadai, kad darbo sutartis su G. E. J. buvo suklastota ir realiai nuteistoji bendrovėje UAB ,,4Real“ nedirbo. Nuteistajai nebuvo sukurta darbo vieta (kad ji neturėjo savo darbo vietos patvirtino liudytojai R. A. ir D. P.), ji įmonėje neatliko jokių darbo funkcijų ir dėl jos veikos įmonė negavo jokių pajamų, o jos darbo užmokestis per mėnesį nuo 1 000 Lt pakilo iki 12 000 Lt. Prokuroras tvirtina, kad teismai išsamiai patikrino nuteistosios versiją dėl darbo santykių: buvo reikalauta banko sąskaitų, kad paaiškėtų darbo užmokesčio šaltinis, nustatytos gautos pajamos. Taip pat nustatyta, kad įmonės veiklos sąnaudos buvo dengiamos akcininkų įnašais. Pinigai G. E. J. darbo užmokesčiui buvo gauti netiesiogiai pervedant lėšas iš K. M. sąskaitos. Teismas, išanalizavęs nuteistosios G. E. J. darbo veiklos rezultatus nustatė, kad nuo 2008 m. liepos iki 2009 m. sausio mėn. ji neatliko jokių pardavimų ir negavo jokių pajamų, ir tai bei nuteistosios E. K. parodymai patvirtina, kad nebuvo jokių darbo santykių požymių.

Prokuroras teigia, kad nepagrįsti skundo argumentai, jog teismai nevertino svarbaus fakto, kuris keičia veiksmų kvalifikavimą, – realaus darbo užmokesčio mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas faktą, jog pinigai pateko į G. E. J. sąskaitą, pripažino įrodymu, kad atlyginimas buvo gaunamas, ir padarė išvadą, kad G. E. J. suvokė apie fiktyviai gaunamą padidintą atlyginimą už fiktyvų darbą. Pasak prokuroro, realus fiktyvaus darbo užmokesčio mokėjimas tik patvirtina apgaulę G. E. J. veikoje, t. y. žinomai melagingų duomenų apie tariamą darbą bendrovėje „4Real“ ir gaunamas atitinkamo dydžio draudžiamąsias pajamas pateikimas, maskuojant tai objektyviai atliekamu fiktyvaus darbo užmokesčio mokėjimu, taip sukuriant fiktyvių darbo santykių regimybę, suklaidino VSDFV skyrių priimant sprendimą dėl G. E. J. teisės į motinystės pašalpą.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais dėl K.M. veikos vertinimo. Jis pažymi, kad tokios nurodytos aplinkybės buvo tiriamos ikiteisminiame tyrime, ir apeliacinės instancijos teismas atsakinėjo į analogišką argumentą, pažymėdamas, kad pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o K. M. kaltinimai pareikšti nebuvo. Be to, prokuroras nurodo, kad jokių konkrečių duomenų, kurie pagrįstų K. M. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose nebuvo nustatyta.

Prokuroras atsiliepime pažymi, kad apeliaciniame skunde G. E. J. neginčijo priteistos turtinės žalos atlyginimo dydžio. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turtinės žalos dydžio klausimą, rėmėsi CK 6.249 straipsniu, pagal kurį turtinė žala yra skirtumas tarp nukentėjusiojo turtinės padėties iki ir po nusikaltimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos. VSDFV Klaipėdos skyrius į G. E. J. sąskaitą banke pervedė 21 606,81 Lt motinystės pašalpą ir sumokėjo 6212,31 Lt pajamų mokesčio bei pervedė 3306,66 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos dalį ir sumokėjo 993,22 Lt pajamų mokesčio. Taip VSDFV Klaipėdos skyrius dėl nusikalstamų G. E. J. ir E. K. veiksmų neteko 32 119 Lt. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl civilinio ieškinio patenkinimo yra teisėtas ir pagrįstas, visi kiti su turtinės žalos dydžiu susiję klausimai nurodyti kasaciniame skunde yra už kaltinimo ir nuteistųjų įgytų turtinių lėšų ribų.

Atsiliepimu į nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktorius prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad skundo teiginys dėl žalos dydžio apskaičiavimo ir žalos dydžio sumažinimo neturi teisinio pagrindo. Už apdraustąją G. E. J. į Fondo biudžetą mokėjo ir socialinio draudimo pranešimus apie jos tariamus valstybinio socialinio draudimo stažo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir įmokas teikė draudėjas UAB „4Real“. Vadovaujantis Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 96 ir 97 punktais, įsiteisėjusiais teismų sprendimais šioje byloje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius patikslino G. E. J. duomenis, buvusius Registre, o permokėtas įmokų sumas, vadovaudamasis grąžinimo aprašu, 2012 m. liepos 3 d. grąžino draudėjui UAB „4Real“.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir G. E. J. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų (tiek surinktų ikiteisminio tyrimo metu, tiek pateiktų gynėjo iniciatyva, jų šaltiniai ir turinys nuosprendyje išdėstyti ir nurodyti vertinimo motyvai) analize.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl G. E. J. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Šio teismo nutarties turinys paneigia kasatorių teiginį, kad teismai nevertino svarbaus fakto, jog G. E. J. buvo mokamas darbo užmokestis, ir taip esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas išsamiai išnagrinėjo visas su G. E. J. darbo santykiais UAB „4Real“ susijusias faktines aplinkybes (ar darbo sutartis ir kiti su jos įdarbinimu susiję dokumentai atitinka tikrąsias faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą, G. E. J. darbinės veiklos rezultatus UAB „4Real“, darbo užmokesčio gavimą ir tas, kas kreditavo bendrovę, bei kt.) ir tik išanalizavęs surinktų įrodymų visumą padarė pagrįstą išvadą, kad G. E. J. darbo santykiai UAB „4Real“ buvo fiktyvūs. Teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamoji ir jos gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis, susiejantis minėtus sukčiavimo objektyviuosius požymius su didele verte.

Sukčiavimo nusikaltimo padarinys – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose (precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas), kai kaltininkas sukčiavimo būdu siekia gauti atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2012, 2K-38/2011, 2K-331/2011, 2K-448/2010, 2K-606/2010). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDFV pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad apgaulė reiškėsi fiktyviu G. E. J. įdarbinimu UAB „4Real“ tyčia suklastojant 2008 m. birželio 26 d. darbo sutartį, siekiant gauti žymiai didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, bei surašymu ir pateikimu VSDFV Vilniaus bei Klaipėdos skyriams fiktyvių dokumentų, patvirtinančių G. E. J. darbo faktą toje bendrovėje, dirbtą laikotarpį, jos pajamas šioje bendrovėje, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jai suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Taip G. E. J. neteisėtai buvo išmokėta 24 913,47 Lt motinystės pašalpa bei ji įgijo teisę į didelės vertės – 119 413,85 Lt motinystės pašalpą, kurią VSDFV Klaipėdos skyrius įsipareigojo išmokėti per dvejus metus.

Kasatorių teiginys, kad G. E. J. mokėtas atlyginimas patvirtina, jog darbo sutartis nebuvo suklastota, nepagrįstas, nes sandoris turi atitikti tikrąją šalių valią. Teismas nustatė, kad darbo sutartis tarp G. E. J. ir UAB „4Real“ neatitiko tikrosios šalių valios, buvo suklastota siekiant patvirtinti fiktyvų darbo faktą. Kasatorių nurodoma aplinkybė, kad G. E. J. neva sukurstė kitas asmuo, todėl turėtų keistis jos veiksmų kvalifikavimas, nepagrįstas. G. E. J. tyčia fiktyviai įsidarbino UAB „4Real“ siekdama gauti žymiai didesnę motinystės pašalpą nei jai priklausytų pagal darbą pirmoje darbovietėje – Klaipėdos dramos teatre, suklastoti duomenys buvo pateikti VSDFV (taip suklaidinant), kurių pagrindu buvo apskaičiuota motinystės pašalpa, todėl ji yra sukčiavimo nusikaltimo vykdytoja. Taigi pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes G. E. J. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip realioji nusikaltimų sutaptis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl K. M. veiksmų vertinimo

Kasatoriai pakartoja savo apeliacinio skundo argumentą, kad K.M. veiksmai turėtų būti vertinami kaip kurstytojo, nes būtent jis įkalbėjo pasirašyti G. E. J. darbo sutartį su UAB „4Real“, be to, aktyviai derino jos įdarbinimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o K. M. kaltinimai nebuvo pareikšti. Į analogišką apeliacinio skundo argumentą teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė, su nurodytais motyvais teisėjų kolegija sutinka, todėl jų nekartoja.

Iš tiesų pagal BPK 257 straipsnio nuostatą jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Tačiau apie kito asmens padarytą nusikalstamą veiką turi būti konkrečių duomenų. Šioje byloje K. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, tačiau jam įtarimai nebuvo pareikšti. Taigi teismas šiuo atveju neturi vykdyti prokuroro funkcijų.

Dėl kitų skundo argumentų

Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde nurodomas civilinio ieškinio dydžio klausimas apeliaciniu skundu nebuvo ginčijamas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, šio klausimo nesvarstė. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir įstatymo reikalavimus, kad tai, kas nebuvo skųsta ir nagrinėta apeliacinės instancijos teisme, kasacinės instancijos teisme nenagrinėjama, be to, ieškinio dydis yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl skundo argumentas dėl netinkamo turtinės žalos dydžio nustatymo paliekamas nenagrinėtinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios G. E. J. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti.

.