- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-09-13
- Bylos Nr.
- 1A-379-511-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00159-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- D. Ž., M. V.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (pirmininkaujančiojo), Algirdo Gapučio, Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Ž. ir M. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 3d. ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams bausmę atlikti pataisos namuose, D. V. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 3d. ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams bausmę atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Nuteistieji D. Ž. ir D. V. 2009 m. kovo 17 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Karsakiškio seniūnijoje, veikdami bendrininkų grupėje, apsimetę automobilio pirkėjais, patekę į A. D. automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairuojant D. V. keliu (duomenys neskelbtini), D. Ž. ranka iš nugaros apkabinęs A. D. kaklą bei įrėmęs nukentėjusiajam į galvą daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, atėmė galimybę A. D. priešintis, po to nukentėjusįjį išlaipinę, pagrobė A. D. priklausantį automobilį 13000 Lt vertės.
D. Ž. ir M. V. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 180 str. 3d. už A. D. automobilio pagrobimą plėšimo būdu, panaudojant šaunamąjį ginklą.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. Ž. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti: D. Ž. veiksmus iš LR BK 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į LR BK 180 str. 1 d. ir sušvelninti paskirtą bausmę. Su teismo nuosprendžiu nesutinka dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės.
D. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, jog visiškai prisipažįsta, kad padarė nusikalstamą veiką - kartu su bendrininku plėšimo būdu užvaldė svetimą turtą - nukentėjusiojo A. D. automobilį, dėl šios nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi. Tačiau kategoriškai nesutinka, kad nukentėjusįjį apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą. Teismo nuosprendyje padaryta išvada apie tai, kad nusikalstamos veikos metu buvo panaudotas šaunamasis ginklas, yra nepagrįsta, nes jos nepatvirtina jokie bylos duomenys, kurie galėtų būti pripažinti patikimais įrodymais. Teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje motyvuojamos teismo išvados dėl veikos kvalifikavimo, nėra informatyvi. Šioje dalyje tik išdėstyti nukentėjusiojo A. D. parodymai, kad jam į galvą buvo įremtas daiktas, panašus į šaunamąjį ginklą, kad jis matė panašų į šaunamąjį ginklą daiktą D. Ž. rankoje ir išlipęs iš automobilio. Kaip šalutinius įrodymus, patvirtinančius nukentėjusiojo A. D. parodymus apie grasinimą ginklu, teismas išdėstė ir liudytojų E. P. bei E. B. parodymus, kad nukentėjusysis jiems sakėsi matęs mano rankoje ginklą ir liudytojo S. V. parodymus, kad prieš du metus iki įvykio matė savo namuose kažkokį ginklą ir sūnui D. V., kuris buvo nuteistas kartu su manimi, liepė šio ginklo atsikratyti. Šių duomenų nepakanka kaltei dėl šaunamojo ginklo panaudojimo plėšimo būdu užvaldant A. D. automobilį, patvirtinti. Jokio daikto, panašaus į šaunamąjį ginklą D. Ž. teigia neturėjęs ir tokiu daiktu nukentėjusiajam negrasinęs, kad atimti iš jo galimybę pasipriešinti. Nukentėjusysis galėjo paprasčiausiai suklysti dėl patirto išgąsčio, kuomet D. Ž. pagrasino rankomis suspaudęs jo kaklą. Joks daiktas, panašus į nukentėjusiojo nurodomą šaunamąjį ginklą - pistoletą ar revolverį - nebuvo rastas nei pas D. Ž., nei pas nuteistąjį M. V., nors buvo intensyviai ieškotas. Netgi priėmus nukentėjusiojo parodymus, kad jam buvo grasinta kažkokiu daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, nebuvo galimybių nustatyti, kad tas daiktas iš tiesų buvo šaunamasis ginklas ir ši byloje įrodinėtina veiką kvalifikuojanti aplinkybė liko nenustatyta. Teismų praktikoje yra aiškiai konstatuojama, kad turto plėšimas, laikomas padarytu panaudojant šaunamąjį ginklą tik tuo atveju, kai būtent toks ginklas darant nusikalstamą veiką ir naudojamas. Jokiais bylos duomenimis nėra nustatyta, kad nukentėjusiojo A. D. parodymuose minimas daiktas, panašus į šaunamąjį ginklą, iš tikrųjų buvo šaunamasis ginklas ir tuo labiau - tinkamas naudoti pagal paskirtį, nes specialisto išvados tuo klausimu nėra. Dėl to teismo nuosprendyje išdėstytas teiginys, kad A. D. apiplėšimo metu buvo panaudotas šaunamasis ginklas, viso labo yra spėjimas, o spėjimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose” 19 punkte nurodoma: „Jei plėšimo metu yra panaudojami daiktai, kurie nėra šaunamieji ar nešaunamieji ginklai, sprogmenys, peiliai ar kiti specialiai žmogui žaloti pritaikyti daiktai, o tik jų imitacija, tokioje veikoje nėra ir BK 180 straipsnio 2, 3 dalyse numatytų kvalifikuojančių požymių, tačiau, jei panaudojus juos, buvo padarytas sveikatos sutrikdymas (pvz., pagrasinus mokomąja granata ar pistoleto formos žiebtuvėliu, po to smogiant tuo daiktu žmogui padaromas kūno sužalojimas), tokie daiktai turi būti pripažįstami daiktais, specialiai pritaikytais žmogui sužaloti." Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis visai nebuvo sužalotas. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, teismas nepagrįstai taikė BK 180 str. 3 d., nes turėjo būti taikoma LR BK 180 str. 1 d. Be to, D. Ž. nurodo, jog teismas nepagrįstai skyrė jam neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę, nes netinkamai įvertino ne tik padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, dėl šios veikos kilusius padarinius, bet ir nuteistojo asmenybę. Teismas vienpusiškai vertino tik jo kriminalinę praeitį, kažkada turėtas, tačiau išnykusias administracines nuobaudas, tačiau ignoravo tai, kad apeliantas turi šeimą, augina mažametį vaiką, o dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi.
Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu taip pat prašo pakeisti nuosprendį: perkvalifikuoti veiką iš LR BK 183 str. 3 d. į LR BK 183 str. 1 d. ir sušvelninanti bausmę.
M. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, netinkamai ištyręs byloje esančius duomenis, vienus pripažindamas įrodymais, kitų be pagrindo išsamiai neįvertindamas ir jais nesiremdamas, pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus įrodymų vertinimo principus ir tokiu būdu padarė nepagrįstą išvadą, jog M. V. kartu su kaltinamuoju D. Ž., atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė svetimą turtą, panaudoję šaunamąjį ginklą. Dėl nusikaltimo, už kurį patrauktas baudžiamojo atsakomybėn, teigia, jog prisipažįsta kaltu iš dalies: dėl plėšimo, numatyto LR BK 180 str. 1 d. visiškai prisipažįsta kaltu ir nuoširdžiai gailisi, tačiau dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 3 d. kaltę neigia, kadangi nusikalstamos veikos darymo metu nei jis, nei D. Ž. neturėjo jokio šaunamojo ginklo ir jo nenaudojo, todėl veiką kvalifikuojantis požymis -šaunamojo ginklo panaudojimas plėšimo metu - šalintinas iš nuosprendžio.
M. V. skunde išdėstė jog 2009-03-17, apie 12 val. pas jį atvykus D. Ž., internete žiūrėjo skelbimus apie parduodamus automobilius, kadangi M. V. ketino pirkti automobilį. Nusižiūrėjo automobilį "(duomenys neskelbtini)", kurio savininkas buvo A. D., jam paskambino ir susitarė susitikti apie 16 val. (duomenys neskelbtini). Vyko taksi automobiliu, tačiau taksistas paleido mus prie autobusų stotelės netoli (duomenys neskelbtini), sakydamas, jog toliau nevažiuos. Susiskambino su A. D., kuris atvyko mūsų pasiimti automobiliu BMW, jame sėdėjo trys jaunuoliai, vienas jų ir buvo A. D.. Nuvyko į (duomenys neskelbtini). Automobiliui "(duomenys neskelbtini)" pritrūkus benzino, važiavo į degalinę. Nupirkę benzino grįžo ir užvedė mašiną. Nukentėjusysis sėdo už vairo, M. V. šalia, D. Ž. į galą. Nuvažiavus apie 2 kilometrus, D. Ž. paprašius jam su nukentėjusiuoju pasikeisti vietomis, kad M. V. galėtų sėstis už vairo, jis sėdo už vairo, nukentėjusysis - šalia. Tada D. Ž. apkabino nukentėjusiojo kaklą, pasakė "rankas ant panelės". Pavažiavę dar 2-3 km, nukentėjusįjį išlaipino, paklausėme ar mašinoje yra "slapukas", šis atsakė, jog nėra. Plėšimo metu nukentėjusysis buvo labai išsigandęs. Grįžę į Panevėžį, nuvažiavo į garažus, esančius prie miesto kapinių. D. Ž. išvažiavo namo. Po 2-3 dienų ieškojo skelbimo, kam galėtų parduoti automobilį, atsiliepusiam žmogui pardavė jį už 2000 Lt. Nuvežė D. Ž. pinigus - 1000 Lt. Šio nusikaltimo neplanavo nei jis vienas, nei kartu su D. Ž., viskas įvyko spontaniškai. D. Ž. sugalvojo nusikaltimą padaryti tuomet, kai M. V. atsisėdau už šio automobilio vairo. Jokio ginklo plėšimo metu nė vienas neturėjo ir nenaudojo. M. V. dujinį pistoletą turėjo namuose, kadangi draugas prieš 2-3 mėnesius, išvykdamas į Ukrainą, paprašė palaikyti.
Šalies argumentai
M. V. skunde analogiškais motyvais, kaip ir D. Ž. nurodo, kad jo veika pagal BK 180 str. 3d. kvalifikuota neteisingai. Taip pat nurodo, kad nukentėjusysis, teigdamas, jog nusikaltimas buvo daromas panaudojant šaunamąjį ginklą, būdamas labai išsigandęs iš baimės suklydo arba taip tvirtino, siekdamas, jog nuteistieji būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už sunkesnį nusikaltimą. Tokią išvada daro iš to, jog ne kartą bandant susitikti su nukentėjusiuoju ir atlyginti padarytą žalą, šis slapstėsi ir nuo nuteistųjų ir nuo apelianto tėvo S. V., kuris žalos atlyginimui buvo paruošęs 12 000 Lt.
M. V. skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikaltimą, nepagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė tai, jog veika padaryta bendrininkų grupėje. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina iš nuosprendžio, kadangi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistieji iš anksto nebuvo susitarę įvykdyti plėšimo, mintis apiplėšti nukentėjusįjį kilo D. Ž. spontaniškai, kuomet M. V. sėdėjo už automobilio "(duomenys neskelbtini)" vairo. Apie D. Ž. nusikalstamus kėslus jis nieko nežinojo ir nesuprato, o apie tai, jog buvo įvykdytas nusikaltimas supratęs, kai nukentėjusysis išlipo iš automobilio ir nuteistieji nuvažiavo. Nors teismas ir pasisakė, jog skirdamas bausmę atsižvelgia į kaltės formą ir rūšį, motyvus bei tikslus, pasisakydamas, jog nuteistieji veikė tiesiogine tyčia dėl savanaudiškumo, kuris yra ir taip būtinas plėšimo nusikaltimo sudėties elementas, tačiau tinkamai neįvertinto veikos pavojingumo ir M. V. asmenybės. Jam inkriminuotas sunkus nusikaltimas, tačiau buvo pažeista ne pavojingiausia baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė - asmens gyvybė ar sveikata, o svetima nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Veikos padarymo metu M. V. buvo laikomas neteistu, nebaustu administracine tvarka. Panevėžio m. PK tyrėjo L. V. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog M. V. artimieji bei kaimynai dėl jo elgesio nusiskundimų neturi. Teismas nevertino pasikeitusio gyvenimo būdo aplinkybių, t.y. to, jog nuteistasis yra padaręs rimtas išvadas apie savo praeityje buvusį nusikalstamą elgesį ir ateityje nesieks nusikalsti, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, siekia susirasti darbą, yra registruotas darbo biržoje, nebeketina neteisėtais būdais pasipelnyti, siekia kuo greičiau atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajam. Be to, tėvui S. V., su kuriuo gyvena, nuolat padeda namų ūkyje bei prižiūrint neįgalų brolį, kuriuo nuolatos rūpinosi, kaip savanoris priklausė neįgaliųjų sąjungai. Didesnė už nusikaltimo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį bausmė yra švelnintina, sumažinant jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų D. Ž. ir M. V. apeliaciniai skundai tenkinami dalinai. Nuosprendis keistinas dėl padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( BPK 328 str. 1p., 3p.)
BK 180 str. 1d. numatyta atsakomybė už plėšimą tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.
BK 180 str. 3d. numato atsakomybę tam, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
Pirmosios instancijos teismas D. Ž. ir D. V. veiką pagal BK 180 str. 3d. kvalifikavo nustatęs, jog jie plėšimą padarė panaudodami šaunamąjį ginklą. Su tokia išvada nesutiktina. Išvadą dėl šaunamojo ginklo panaudojimo teismas nuosprendyje grindė šiais duomenimis: nukentėjusysis A. D. parodė, jog kad jam į galvą buvo įremtas daiktas, panašus į šaunamąjį ginklą, kad jis matė panašų į šaunamąjį ginklą daiktą D. Ž. rankoje taip pat ir išlipęs iš automobilio; liudytojai E. P. bei E. B. parodė, jog nukentėjusysis A. D. jiems sakė matęs plėšimo metu ginklą; liudytojas S. V. parodė, jog prieš du metus iki įvykio matė savo namuose kažkokį ginklą D. V. liepė šio ginklo atsikratyti. Tačiau šie duomenys nėra pakankami konstatuoti, jog nuteistieji plėšimo metu panaudojo būtent šaunamąjį ginklą. Nors nuteistieji D. Ž. ir M. V. neigia iš viso plėšimo metu naudoję kokį nors daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, tačiau, kad tokį daiktą nuteistieji panaudojo, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo A. D. parodymai. A. D. parodė, jog D. Ž. ir D. V., prisistatę automobilio pirkėjais, apžiūrinėjo jo automobilį, prašė pavairuoti. D. V. sėdint už vairo, nukentėjusiajam šalia, o D. Ž. galinėje sėdynėje už nukentėjusiojo nugaros, D. Ž. paėmė apglėbė nukentėjusįjį už kaklo, į smilkinį įrėmė, kaip nukentėjusysis suprato, revolverį, liepė rankas dėti ant panelės, nesidairyti į šalis, grasino, jog “ištaškys smegenis”. D. Ž. liepė išlipti iš automobilio. Išsigandęs nukentėjusysis pabėgo, o nuteistieji su jo automobiliu nuvažiavo. Nukentėjusysis parodė, jog matė, kad panaudotas į ginklą panašus daiktas buvo tamsios spalvos, turėjo medinę rankeną, būgnelį, vamzdis buvo iš metalo, atrodė kaip revolveris. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Analogiškai nukentėjusysis A. D. aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l.106-107, 108-110, t. 1). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog plėšimas padarytas panaudojant šaunamąjį ginklą ir veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. 3d., tik tada kai: 1) plėšimo metu panaudotas ginklas yra priskirtas šaunamųjų ginklų kategorijai ir yra tinkamas naudoti pagal paskirtį; 2) šaunamasis ginklas nusikaltimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė (kasacinės nutartys Nr. 2K-164/2007, 2K-254/2008, 2K-172/2006, 2K-405/2009, 2K-238/2009 ). Šiuo atveju byloje nėra surinkta duomenų, kurie patvirtintų, jog į revolverį panašus daiktas, kuriuo D. Ž. grasino nukentėjusiajam A. D., būtų priskirtas šaunamųjų ginklų kategorijai ir būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį. Nors po įvykio kratos metu pas D. V. namuose buvo rastas dujinis pistoletas, po to ištirtas specialisto ( b.l. 29-32, t.1), tačiau šis pistoletas visiškai neatitinka nukentėjusiojo A. D. nurodytų plėšimo metu panaudoto panašaus į šaunamąjį ginklą požymių – yra kitokios išvaizdos ir konstrukcijos- be būgnelio, medinių rankenų. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog būtent tas pats pas D. V. rastas pistoletas būtų panaudotas plėšimo metu, o šio nusikaltimo padarymo metu panaudotas į revolverį panašus daiktas nesurastas, neištirtas bei nėra gauta jokių kitokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog šį daiktą pagal paskirtį galima naudoti kaip šaunamąjį, t.y., iš jo būtų galima šaudyti. Todėl nuteistųjų nusikaltimo bendrininkų D. Ž. ir D. V. veika pagal BK 180 str. 3d. kvalifikuota nepagrįstai ir pagal byloje surinktus įrodymus turi būti perkvalifikuota pagal BK 180 str. 1d., kaip paprastas plėšimas.
Šią veiką abu nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupėje. Tą patvirtina jų veiksmai prieš įvykį, įvykio metu bei po jo. Nuteistieji, apsimetę automobilio pirkėjais, nuvyko pas nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini) k., turėdami daiktą panašų į šaunamąjį ginklą. Atvyko ne tiesiai pas nukentėjusįjį į namus, bet jį išsikvietė atvažiuoti ir juos paimti. Nukentėjusiajam leidus išbandyti automobilį, sėdus prie vairo D. V., D. Ž. stvėrė nukentėjusįjį už kaklo, bei daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, grasindamas “ištaškyti smegenis”, atėmė iš nukentėjusiojo galimybę priešintis bei išlaipino iš automobilio, o D. V., sėdėdamas prie automobilio vairo, automobilį užvaldė ir pagrobtu automobiliu kartu su D. Ž. nuvažiavo. Tokiu būdu abu nuteistieji suderintais veiksmais realizuodami plėšimo sudėtyje numatytus vykdytojo veiksmus, pagrobė automobilį, o automobilį pardavę, pasidalino gautus pinigus. Šios aplinkybės rodo, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veika padaryta bendrininkų grupėje, abiems nuteistiesiems pripažinta pagrįstai. ( BK 60 str. 1d. 1p.).
Taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistieji D. Ž. ir M. V. kaltais prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo, nes jie kaltę pripažįsta tik dalinai- siekia nuslėpti dalį nusikaltimo padarymo aplinkybių, neigdami jog automobilį užvaldė panaudodami daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, nuteistieji neigė padarę šį nusikaltimą, iki kol buvo nukentėjusiojo atpažinti, D. V. neigia bendrininkavimą su D. Ž.. Todėl šioje dalyje nuteistųjų skundai atmetami.
Skiriant D. V. ir D. Ž. bausmes pagal BK 180str. 1d., atsižvelgtina, jog atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė- nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Ši jų padaryta veika yra pavojingesnė - apysunkis nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, padarytas vartojant fizinį smurtą, panaudojant daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą bei brutaliai grasinant juo nukentėjusiajam, taip, kad šis realiai suvokė pavojų gyvybei, buvo užvaldytas pakankamai vertingas turtas - 13000 Lt vertės automobilis. D. Ž. teisiamas šeštą kartą, nusikalto turėdamas teistumus už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus ir vos pasibaigus lygtiniam paleidimui iš pataisos namų. Tai rodo aiškų jo nenorą taisytis bei laikytis įstatymų. Tai, kad nuteistasis turi šeimą, šiuo atveju nėra pagrindas taikyti švelnesnę bausmę. Atsižvelgtina ir į tai, kad darant šią veiką D. Ž. buvo labiau aktyvus bendrininkas. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. D. Ž. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, griežtesnė už sankcijos vidurkį.
Nors D. V. nusikaltimo padarymo metu buvo laikomas neteistu, administracine tvarka nebaustas, tačiau tai yra ne pirmas jo padarytas nusikaltimas. Be to, atsižvelgtina ir į aukščiau išdėstytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, turto užvaldymo būdą, nukentėjusiajam padarytą gana nemažą turtinę žalą, rodančius didesnį veikos pavojingumą, nuteistojo vaidmenį –buvo vykdytojas. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Įvertinus visumą šių aplinkybių, D. V. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, kiek griežtesnė už sankcijos vidurkį.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti:
D. Ž. veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 3d. į BK 180 str. 1d. ir skirti jam bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams atlikti pataisos namuose.
D. V. veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 3d. į BK 180 str. 1d. ir skirti jam bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams atlikti pataisos namuose.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.