Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4277-614/2015 pagal ieškovės N. N. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė N. N. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti kredito sutarčių Nr. KV20080403K990003, Nr. KV20080403K990004, sudarytų su atsakove bankrutavusia akcine bendrove (toliau – ir BAB) banku Snoras, nutraukimą nepagrįstu ir priteisti ieškovei iš atsakovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. balandžio 3 d. ji su atsakove BAB banku Snoras sudarė Klasikinės vartojamosios paskolos be užstato sutartį, pagal kurią jai buvo suteikta 10 000 Lt paskola, kurios grąžinimo terminas – 2013 m. balandžio 3 d. Ieškovė nurodė ir tai, kad 2008 m. gegužės 23 d. ji su atsakove sudarė dar vieną Klasikinės vartojamosios paskolos be užstato sutartį, pagal kurią jai buvo suteikta 4 000 Lt paskola. Ieškovė paaiškino, kad iš atsakovės pagal pirmąją sutartį ji yra gavusi šešis įspėjimus dėl įsipareigojimų nevykdymo, tačiau atsakovės nurodytos bendros skolų sumos neatitinka banko pateiktos lentelės (skolos detalizavimas). Pagal skolos skaičiavimą negrąžinta paskolos suma yra 7 397,28 Lt, nesumokėta palūkanų suma – 0 Lt, nesumokėti delspinigiai už paskolą – 914,77 Lt, nesumokėti delspinigiai už palūkanas – 44,35 Lt, komisiniai mokesčiai – 14 Lt, iš viso – 8 370,40 Lt. Ieškovė taip pat pripažino, kad pagal antrą sutartį ji yra gavusi keturis įspėjimus iš atsakovės dėl įsipareigojimų nevykdymo, tačiau pažymėjo, jog atsakovės nurodytos bendros skolų sumos taip pat neatitinka banko pateiktos lentelės (skolos detalizavimas). Pagal skolos skaičiavimą negrąžinta paskolos suma yra 1 789,36 Lt, nesumokėta palūkanų suma – 68,76 Lt, nesumokėti delspinigiai už paskolą – 124,58 Lt, nesumokėti delspinigiai už palūkanas – 6,13 Lt, komisiniai mokesčiai – 18 Lt, iš viso – 2 003,82 Lt. Ieškovės teigimu, ji pagal antrąją sutartį 2010 m. birželio 15 d. sumokėjo 5 107,54 Lt sumą, tačiau paaiškėjo, kad ji padarė 1 846,53 Lt permoką, todėl ieškovė 2011 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į banką, prašydama paaiškinti susidariusią situaciją. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė pažeidė šalių bendradarbiavimo principą. Ieškovė raštu ir žodžiu kreipėsi į atsakovės filialą, esantį Kaune, norėdama restruktūrizuoti esamus kredito mokėjimus pagal naujai sudarytą grafiką, tačiau pasiūlymo negavo. Į paskutinį prašymą, kuris užregistruotas 2011 m. lapkričio 10 d., negavo taip pat jokio atsakymo. Atsakovė, palikdama visą pasikeitusių aplinkybių riziką ieškovei, nutraukė sutartį. Ieškovės teigimu, ji, nežinodama apie teisminį procesą, gera valia vykdė įsipareigojimus, o 2013 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į atsakovę dėl informacijos pateikimo, tačiau atsakymo nėra gavusi iki šiol. Ieškovės nuomone, sutartys su ja buvo nutrauktos neteisėtai. Dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Atsakovė šaipėsi iš ieškovės, neva ji yra skolinga, ją visiškai ignoravo. Tokie veiksmai sukėlė nuolatinį psichologinį stresą ieškovei, todėl ieškovė patyrė neturtinę žalą.

Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, paaiškino, kad pirmąją paskolą ieškovė turėjo grąžinti iki 2013 m. balandžio 3 d., o antrąją iki 2010 m. gegužės 23 d. Atsakovė pranešimais įspėjo ieškovę dėl įsipareigojimų nevykdymo, o 2010 m. birželio 11 d. vienašališkai nutraukė pirmąją paskolos sutartį anksčiau termino. Atsakovė paaiškino, kad pasibaigus antrosios paskolos grąžinimo terminui, ieškovė likusios skolos taip pat negrąžino. Atsižvelgdama į tai, kad skola buvo nepadengta, atsakovė 2011 m. sausio 18 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos pagal paskolos sutartis priteisimo. Kauno miesto apylinkės teismas, ieškovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priėmė sprendimą už akių ir ieškinį tenkino visiškai. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, susijusios su paskolų sutarčių nutraukimu, buvo išnagrinėtos Kauno miesto apylinkės teismo. Atsakovė pažymėjo, kad su ieškove buvo ne kartą bendrauta dėl galimo atsiskaitymo ir ieškovei buvo žinoma, jog paskolos sutartys su ja nutrauktos. Atsakovės teigimu, 2013 m. lapkričio 28 d. ieškovei buvo išsiųstas raštas dėl informacijos pateikimo, kuriuo ieškovė pakartotinai informuota apie paskolos sutarčių nutraukimą, priteistos skolos dydį bei atliktus mokėjimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal sutartis ieškovė mokėjimus turėjo atlikti iki kiekvieno mėnesio 15 dienos. Ieškovė pateikė kasos pajamų orderius dėl šių atliktų mokėjimų: 2009 m. rugsėjo 1 d. – 800 Lt, 2010 m. birželio 15 d. – 500 Lt ir 500 Lt mokėjimai, 2011 m. spalio 6 d. – 1 846,53 Lt ir 2 554,70 Lt mokėjimai, iš viso atlikta mokėjimų 6 201,23 Lt sumai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neneigė, kad ji kas mėnesį nesumokėdavo sutartyse nustatytų sumų.

Teismas taip pat nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-4015-475/2011 2011 m. kovo 3 d. sprendime už akių nustatė, jog N. N. paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, kredito dalių negrąžino, nemokėjo palūkanų ir delspinigių, todėl 2010 m. birželio 11 d. banko iniciatyva pirmoji paskolos sutartis buvo nutraukta, iš viso pagal minėtą paskolos sutartį N. N. liko skolinga bankui 8 370,40 Lt. Minėtoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad antrąja šalių pasirašyta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovė taip pat tinkamai nevykdė ir atsakovė liko skolinga pagal ją iš viso 2 003,82 Lt. Atsižvelgdamas į tai, Kauno miesto apylinkės teismas iš N. N. bankui Snoras priteisė 10 374,22 Lt skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas už 8 370,40 sumą, 12 procentų metines procesines palūkanas už 2 003,82 Lt sumą ir 311 Lt žyminį mokestį. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2011 m. balandžio 5 d., o 2011 m. balandžio 12 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kurį bankas pateikė antstoliui vykdyti.

Teismas pažymėjo, kad pranešimus ieškovei bankas siuntė antroje paskolos sutartyje nurodytu jos adresu, kuris taip pat buvo ir minimoje byloje, t. y. (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu ir dabar yra deklaruota ieškovės gyvenamoji vieta. Tiek 2011 m. lapkričio 10 d., tiek 2013 m. lapkričio mėn., kreipdamasi į banką dėl skolos ir mokėjimų detalizacijos pateikimo, N. N. savo adresą taip pat nurodė (duomenys neskelbtini), o duomenų apie tai, kad ji būtų pranešusi apie adreso korespondencijai pasikeitimą, ieškovė nepateikė.

Teismas konstatavo, kad jis neturi pagrindo manyti, jog ieškovė banko įspėjimų dėl įsiskolinimų pagal sutartis negavo ar kad ji nežinojo apie susidariusias skolas. Teismas akcentavo ir tai, kad sutarties pažeidimo ieškovė neneigia. Teismas pažymėjo, kad rašytiniai įrodymai bei teismo sprendimą vykdžiusio antstolio R. B. pažyma patvirtina, jog visos ieškovės kartu su ieškiniu pateiktose kasos pajamų orderiuose nurodytos ieškovės mokėtos sumos banko buvo gautos ir apskaitytos, o ieškovės argumentai, jog įskaitymai banko atlikti netinkamai, yra nepagrįsti. Teismas pastebėjo, kad kadangi ieškovės mokėjimai buvo atlikti ne laiku, iš einamųjų mokėjimų buvo atliktos užskaitos ankstesnei skolai ir netesyboms dengti. Teismo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad bankas tinkamai nebendradarbiavo, nėra įrodyti lestinais įrodymais. Be to, ieškovė neteisingai nurodo, kad atsakovė nutraukė abi sutartis, nes antroji sutartis nebuvo nutraukta, bet pasibaigė šios sutarties vykdymo terminas. Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, jog ji tinkamai pranešė ieškovei apie sutarties vykdymo pažeidimą, įspėjo apie būsimą sutarties nutraukimą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės prievolės pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, todėl atsakovė šioje situacijoje, teismo vertinimu, pagrįstai įžvelgė tolesnę kredito sutarties neįvykdymo riziką, savo ruožtu ieškovė į bylą nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji realiai gali vykdyti sutartį. Teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti sutarties esminio pažeidimo buvimą, nes bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi ir galėjo tikėtis iš sutarties, prievolė buvo sistemingai nevykdoma dėl ieškovės kaltės. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovės prašymas priteisti jai iš atsakovės 5 000 Eur turtinės žalos atlyginimą taip pat nėra pagrįstas jokiais leistinais įrodymais.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė N. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Teismas nevertino faktinių aplinkybių, kad apeliantė yra gavusi šešis įspėjimus dėl įsipareigojimų pagal pirmą paskolos sutartį nevykdymo, kurių turinys (įspėjimų), t. y. bendros skolų sumos, neatitinka banko pateiktos lentelės teismui „Skolos, susidariusios iki sutarties nutraukimo, detalizavimas”. 2009 m. rugpjūčio 31 d. įspėjime nurodyti duomenys neatitinka lentelės 2009 m. rugpjūčio mėnesio duomenis, 2009 m. lapkričio 2 d. gauto įspėjimo turinys neatitinka 2009 m. lapkričio mėnesio lentelės duomenis, taip pat lentelės duomenų neatitinka 2009 m. gruodžio 21 d., 2010 m. vasario 8 d., 2010 m. kovo 29 d., 2010 m. gegužės 17 d. įspėjimuose pateikti skaičiai. Pagal skolos apskaičiavimą teismui iš viso bendra skolos suma sudaro 8 370,40 Lt.Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad ieškovė yra gavusi keturis įspėjimus (2009 m. lapkričio 23 d., 2010 m. sausio 11 d., 2010 m. kovo 1 d., 2010 m balandžio 19 d.) dėl įsipareigojimų pagal antrąją sutartį nevykdymo. Šių įspėjimų turinys, t. y. bendros skolų sumos, taip pat neatitinka pateiktos teismui lentelės „Skolos, susidariusios iki sutarties nutraukimo, detalizavimas”. Iš viso pagal skolos apskaičiavimą teismui bendros skolos suma yra 2 003,82 Lt.Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnį. Atsakovė vienašališkai nutraukdama sutartį, vadovaudamasi sutarties bendrosios dalies 7.2.1 punktu, turėjo apie tai raštu pranešti apeliantei prieš 10 kalendorinių dienų, tačiau niekas apie nutraukimą apeliantei nepranešė. Sutarties keitimo ir nutraukimo konkurencija turi būti spredžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti. CK 6.204 straipsniu visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius. Apeliantė vykdė mokėjimus laiku, tačiau lūžus stuburui ir netekus darbo, vykstant teisminiams procesams nuo 2008 metų iki 2011 metų, negalėjo laiku įvykdyti įsipareigojimų pagal minėtas paskolos sutartis. Sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės ir tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, jog iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą.Bankas pažeidė bendradarbiavimo principą. Ieškovė žodžiu ir raštu kreipėsi į banką, prašydama restruktūrizuoti esamus kredito mokėjimus pagal naują sudarytą grafiką, tačiau jokio pasiūlymo negavo. Atsakovė, palikusi visą pasikeitusių aplinkybių riziką ieškovei, sutartį nutraukė. Sutarties nutraukimas, nenustačius, ar pasikeitus aplinkybėms, nebuvo galima jos išsaugoti, pažeistų favor contractus principą. Nežinodama apie teisminį procesą, ieškovė gera valia pradėjo vykdyti įsipareigojimus, 2011 m. spalio 6 d. pervesdama 2 554,70 Lt pirmai paskolai dengti ir 1 846,53 Lt antrajai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pagal apeliantės N. N. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, netinkamai taikė CK 6.38 straipsnį, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė (BAB bankas Snoras) pažeidė bendradarbiavimo principą ir nutraukė kredito sutartis, neįvertinusi galimybių pakeisti jų vykdymo sąlygas, nors pirmenybė turi būti teikiama sutartinių santykių išsaugojimui, o ne sutarties nutraukimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir ieškovės apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės dėstoma pozicija.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė N. N. su atsakove AB banku Snoras sudarė dvi Klasikinės vartojamosios paskolos be užstato sutartis. Pagal pirmąją, 2008 m. balandžio 3 d. sudarytą, sutartį (Nr. KV20080403K990003) ieškovė pasiskolino iš banko 10 000 Lt sumą, sutardama, kad galutinė paskolos grąžinimo data – 2013 m. balandžio 3 d. Pagal antrąją, 2008 m. gegužės 23 d. sudarytą, sutartį (Nr. KV20080403K990004) N. N. gavo iš banko 4 000 Lt paskolą, galutinė paskolos grąžinimo data – 2010 m. gegužės 23 d. Pagal abiejų sutarčių sąlygas paskola bankui turėjo būti grąžinama anuiteto metodu – kiekvieno mėnesio 15 dieną paskolos gavėja (ieškovė) AB bankui Snoras turėjo sumokėti vienodo dydžio įmokas, kurias sudaro grąžinama paskolos dalis ir apskaičiuotos palūkanos pagal paskolos grąžinimo grafiką, kuris sudaromas iki artimiausios palūkanų nustatymo dienos.

Ieškovė neneigia to fakto, kad iš atsakovės BAB banko Snoras buvo gavusi ne vieną įspėjimą dėl įsipareigojimų pagal su banku sudarytas paskolos sutartis nevykdymo. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė 2009 m. lapkričio 2 d., 2009 m. gruodžio 21 d., 2010 m. vasario 8 d., 2010 m. kovo 29 d., 2010 m. gegužės 17 d. raštais įspėjo ieškovę, kad pastaroji laiku neįvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį Nr. KV20080403K990003 ir nurodė konkrečią įsiskolinimo bankui sumą, apskaičiuotą rašto parengimo datą, kartu pažymėdama, jog ieškovės įsiskolinimas kasdien keičiasi dėl priskaičiuojamų palūkanų, todėl prieš mokėjimą ieškovė turėtų patikslinti įsiskolinimo sumą sistemoje Bankas Internetu +, bet kuriame klientų aptarnavimo padalinyje arba žemiau rašte nurodytu telefonu. Atitinkamai 2009 m. lapkričio 23 d., 2010 m. sausio 11 d., 2010 m. kovo 1 d., 2010 m. balandžio 19 d. analogiško turinio raštais atsakovė įspėjo ieškovę ir apie paskolos sutarties Nr. KV20080403K990004 netinkamą vykdymą.

Nors ieškovės teigimu, jai pateiktų įspėjimų turinys, konkrečiai – bendros ieškovės skolų sumos, neatitinka banko lentelės „Skolos, susidariusios iki sutarties nutraukimo, detalizavimas“ duomenų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovei siųstuose įspėjimuose bankas nurodydavo iki rašto parengimo dienos susidariusią, ieškovės bankui mokėtiną bendrą sumą, savo ruožtu N. N. tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde šiuos banko raštuose nurodytus skaičius nepagrįstai lygina su lentelėje esančiais duomenimis apie konkrečiai kiekvienam mėnesiui apskaičiuotas įmokos ir palūkanų sumas, prie kurių, skirtingai nei raštuose (įspėjimuose), nėra pridėtos iki to mėnesio (už ankstesnį laikotarpį) apskaičiuotos ir ieškovės dar nesumokėtos bankui sumos. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovės apeliacinio skundo argumentą, kad įspėjimų turinys neatitinka kitos banko teikiamos informacijos (be kita ko, minėtos „Skolos, susidariusios iki sutarties nutraukimo, detalizavimas“ lentelės). Atsižvelgiant į tai, tas faktas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atskirai neaptarė pirmiau nurodytų ieškovės akcentuojamų faktinių aplinkybių (skaičių neatitikimo), nepaneigia sprendimo teisingumo ir savaime nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti (CPK 328 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, taip pat nėra faktinio ir (ar) teisinio pagrindo konstatuoti netinkamą CK 6.38 straipsnio 1 dalies ir CK 6.200 straipsnio 2 dalies taikymą skundžiamame sprendime.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.200 straipsnio 2 dalimi, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis.

Kaip jau minėta, ieškovė pagal su banku sudarytas kredito sutartis turėjo mokėti nustatyto dydžio įmokas kiekvieno mėnesio 15 dieną. Ieškovė nagrinėjamoje byloje iš esmės pripažino, kad šio įsipareigojimo ji tinkamai nevykdė. Faktą, kad ieškovė ne kiekvieną mėnesį sumokėdavo visą nustatytą sumą arba apskritai neatlikdavo jokios įmokos, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovės banko sąskaitos išrašas, atsakovės paruošta ieškovės mokėjimų detalizacija, ieškovės pateikti kasos pajamų orderiai. Aplinkybė, kad paskolos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų N. N. tinkamai nevykdė, nustatyta ir įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. 2-4015-475/2011. Byloje taip pat nustatyta, kad bankas ne kartą siuntė ieškovei raštus, įspėdamas apie įsipareigojimų nevykdymą ir skatindamas tinkamai vykdyti sutartį, be kita ko, raštuose nurodydamas, jog iki tam tikros rašte nustatytos datos ieškovei nepadengus susidariusio įsiskolinimo, bankas kreipsis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pažymėtina, kad ieškovė žinojo ir (arba) turėjo žinoti jos pasirašytų paskolos sutarčių sąlygas, pagal kurias atsakovė (BAB bankas Snoras) įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei paskolos gavėja ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų uždelsia grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas (7.2.1.3. punktas), taip pat jeigu paskolos gavėja nevykdo sutartinių įsipareigojimų ar juos vykdo netinkamai ir dėl to iškyla paskolos (jos dalies) negrąžinimo grėsmė (7.2.1.7. punktas). Paskutinis banko raštas su įspėjimu apie įsipareigojimų pagal paskolos sutartį Nr. KV20080403K990003 nevykdymą buvo išsiųstas ieškovei 2010 m. gegužės 17 d., jame buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovei iki 2010 m. gegužės 27 d. nepadengus įsiskolinimo, bankas kreipsis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, be kita ko ir tai, jog ieškovės paskutinis mokėjimas pagal šią sutartį buvo atliktas dar 2009 m. birželio 17 d. (t. y. akivaizdžiai viršytas 30 kalendorinių dienų terminas), ir ieškovė buvo ne kartą įspėta apie dėl tokio elgesio jai kilsiančias pasekmes, priėjo išvadą, kad šiuo atveju banko veiksmai, 2010 m. birželio 11 d. (t. y. praėjus daugiau nei 10 dienų nuo paskutinio įspėjimo) nutraukus sutartį Nr. KV20080403K990003, laikytini teisėtais ir sąžiningais. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad BAB bankas Snoras ilgą laiką negaudavo to, ko pagrįstai tikėjosi iš sutarties, iki paskutiniu pranešimu nustatyto termino ieškovė įsiskolinimo nepadengė ir jokio prašymo bankui ar atsakymo į šį raštą nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl bankas nebeturėjo jokio pagrindo tikėtis, jog sutartis bus įvykdyta ateityje ir yra tikslinga dar labiau vėlinti sutarties nutraukimą ir skolos priverstinį išieškojimą. Akcentuotina, kad nors ieškovė teigia, jog ji kreipėsi į banką, prašydama restruktūrizuoti paskolos mokėjimus pagal naujai sudarytą grafiką, o bankas visą pasikeitusių aplinkybių riziką paliko ieškovei, jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė 2009–2010 metais, gaudama atsakovės perspėjimus dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo, kreipėsi į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo, byloje nėra. Byloje yra tik po paskolos sutarties Nr. KV20080403K990003 nutraukimo, paskolos sutarties Nr. KV20080403K990004 termino pasibaigimo ir net po Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo už akių priėmimo ieškoves parengti raštai bankui, kurie nepaneigia atsakovės veiksmų teisėtumo.

Atsakovės veiksmų sąžiningumo nepaneigia ir ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji 2011 m. spalio mėnesį pervedė bankui 2 554,70 Lt ir 1 846,53 Lt sumas. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios sumos yra sumokėtos ne tik jau pasibaigus paskolos sutarties Nr. KV20080403K990004 terminui ir ieškovei daugiau nei prieš metus nutraukus sutartį Nr. KV20080403K990003, bet ir antstoliui jau pradėjus vykdyti priverstine tvarka įsiteisėjusį teismo spendimą. Aplinkybės, kad ieškovė nežinojo apie vykusį teisminį procesą bei sutarčių nutraukimą, ieškovė neįrodė (CPK 178 straipsnis), nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiek banko įspėjimo raštai, kurių gavimą ieškovė pati patvirtino, tiek ir minėtas teismo sprendimas už akių, ieškovei buvo siųstas tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini) ir jokių duomenų, kad ieškovės gyvenamosios vietos (ar korespondencijos siuntimo) adresas keitėsi, ieškovė nepateikė. Be to, tas pats adresas nurodytas ir ieškovės bankui 2011 metų lapkričio mėnesį bei 2013 metais siųstuose raštuose, o taip pat ir šioje byloje pateiktame ieškinyje ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, atsakovės argumentas, kad bankas pažeidė CK 6.38 straipsnio 1 dalį bei bendradarbiavimo pareigą, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šalis, siekdama, jog būtų pakeistos sutartinių įsipareigojimų vykdymo sąlygos CK 6.204 straipsnio pagrindu, kurį savo skunde nurodo apeliantė, visų pirma tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo turi kreiptis į kitą šalį su motyvuotu prašymu pakeisti sutartį (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nuo tada, kai ji nustojo mokėti bankui įmokas iki 2010 m. birželio 15 d., apeliantė kreipėsi į atsakovę su tokio pobūdžio prašymu, o atsakovė jį atmetė. Prašymo keisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu nėra išdėstyta ir ieškovės 2011 m. lapkričio 10 d. rašte atsakovei. Nesant ieškovės prašymo keisti sutartį, atsakovė, įvertinusi, kad ieškovė ilgą laiką ir sistemingai nevykdo sutartinių įsipareigojimų ir neteikia bankui jokių duomenų, leidžiančių atsakovei pagrįstai tikėtis, kad ieškovė artimiausiu metu įvykdys (sugebės vykdyti) sutartį tinkamai, turėjo teisę, vadovaudamasi sutarties nuostatomis ir teisiniu reguliavimu (CK 6.217 straipsnis), nutraukti sutartį ir toks nutraukimas, priešingai nei nurodo apeliantė, nepažeidžia favor contractus principo ir neprieštarauja ieškovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012 pateiktiems išaiškinimams.

Nesant byloje pagrindo konstatuoti neteisėto sutarčių nutraukimo ar kitokių atsakovės nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų, nėra pagrindo ir taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, tuo labiau, kad ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės 5 000 Eur žalos atlyginimą, neįrodė ne tik atsakovės neteisėtų veiksmų, bet ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos (jos dydžio), priežastinio ryšio.

Įvertinusi pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, teismų praktikos, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos valstybei iš atsakovės nėra priteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.