Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-10-04 · Civilinė byla Nr. e2-1344-186/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2018-10-04Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-25Kauno apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-04
Bylos Nr.
e2-1344-186/2018
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00565-2018-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Žironas
Atsakovas
R. J., A. O.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1344-186/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00565-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.6
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 4 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solimina“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2055-436/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solimina“ ieškinį atsakovams R. J. ir A. O. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Solimina“ kreipėsi su ieškiniu į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų R. J. ir A. O. 31 458 Eur žalos atlyginimo, priteisti iš atsakovo A. O. 19 892,80 Eur žalos atlyginimo, priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovo R. J. (31 458 Eur sumai) ir A. O. (51 358,80 Eur sumai) pinigines lėšas ir jiems priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Nurodė, kad atsakovams kaip fiziniams asmenims ieškinio suma yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 2 d. nutartimi ieškovės BUAB „Solimina“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

4. Teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio reikalavimą bei aplinkybes, konstatavo, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas, todėl egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga.

5. Tačiau teismas taip pat konstatavo, jog neturi pagrindo spręsti apie kitos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos, egzistavimą. Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktika, pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones.

6. Teismas vertino, kad ieškovės nurodomi teiginiai apie tai, kad atsakovai vengia vykdyti savo pareigas nesudaro pagrindo teigti, jog jie ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir ateityje vengti jiems nepalankaus sprendimo vykdymo, kas vertintina, kaip neįrodyta aplinkybė dėl atsakovų galimo nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių atsakovų galimą nesąžiningą elgesį, konkrečius jų veiksmus, siekiant ateityje nevykdyti teismo sprendimo, taigi neįrodė ir rizikos, kad sprendimas gali likti neįvykdytas būtent dėl atsakovų nesąžiningumo.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Ieškovė BUAB „Solimina“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

7.1. Ieškovės manymu egzistuoja visos būtinosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

7.2. Didelė ieškinio suma yra viena iš svarbių aplinkybių ir pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

7.3. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

7.4. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Šiuo atveju vertinant pateikto ieškinio sumą atsakovų atžvilgiu (51 358,80 Eur) ir tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys akivaizdu, jog teismui buvo pagrindas vadovautis šia prezumpcija ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu. Negana to, teismas net neturėdamas jokios informacijos apie atsakovų turtinę padėtį ir tik remdamasis teiginiais, kad šiuo atveju didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėjo visiškai nepagrįstos išvados, jog neegzistuoja būtinosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip užkertant kelią galimam palankiam teismo sprendimo įvykdymui.

7.5. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepagrindė galimo atsakovų nesąžiningumo, kadangi atsakovai visą laiką įmonės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nors jau ilgą laiką įmonė buvo nemoki, taip buvo didinamos įmonės skolos ir užkertamas kelias kreditoriams ateityje patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto. Taip pat iškėlus įmonei bankroto bylą, atsakovai neperdavė jokio įmonės turto, taip pat ir visų įmonės dokumentų, kas akivaizdu, kad atsakovai visą laiką veikė nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, todėl yra pagrindas manyti, kad atsakovai ir toliau veiks nesąžiningai, vengs vykdyti galimą palankų teismo sprendimą, slėpdami turtą ar jį perleisdami kitiems asmenims. Be to, atsakovai vengia bendradarbiauti su ieškove.

Atsiliepimas

8. Atsakovai atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

11. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.

12. Apeliantė (ieškovė) atskirajame skunde įrodinėja, jog jos pareikštas ieškinys yra prima facie pagrįstas. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas teigiamai pasisakė dėl šios sąlygos egzistavimo, tačiau sprendė, jog ieškovė neįrodė egzistuojant antrai būtinai sąlygai laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – t. y. galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Tuo tarpu neįrodžius bent vienos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos, nėra pagrindo šių poveikio priemonių apskritai taikyti.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodytus motyvus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti, sprendžia, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta antra sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pažymėtina, kad šios sąlygos ieškovė neįrodė ir apeliacinės instancijos teisme.

14. Šiame kontekste pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto masė (apimtis) savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį (t. y. jo veiksmus, kuriais siekiama sumažinti turimo turto masę) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018). Taip pat išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018). Ieškovė pati atskirajame skunde pažymėjo, jog teismui nėra žinomas atsakovų finansinis pajėgumas, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniam teismui ieškovė tokių duomenų nepateikė. Be to, ieškovė nei ieškinyje, nei atskirajame skunde detaliau neargumentavo, išskyrus reikalavimo sumą, kodėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė atskirajame skunde, akcentuodama atsakovų nesąžiningumą, remiasi iš esmės tik prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais, jog galimas atsakovų nesąžiningumas gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

15. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti turi pareigą asmuo, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 ir 178 straipsniai). Disponavimo turtu ribojimų nustatymo tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018). Nagrinėjamu atveju ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodė atsakovų nesąžiningumo – t. y. nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog atsakovai ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių pabloginant savo turtinę padėtį. Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių atsakovų galimą nesąžiningą elgesį, konkrečius jų veiksmus, siekiant ateityje nevykdyti teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė ir rizikos, kad sprendimas gali likti neįvykdytas būtent dėl atsakovų nesąžiningumo. Apeliacinis teismas vertina, jog atsakovų nebendradarbiavimas nėra pakankamas pagrindas atsakovų nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme konstatuoti, t. y. laikyti, jog R. J. ir A. O. gali specialiai vengti ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, o kitų aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą dėl atsakovų galimo nesąžiningumo, jų nenoro sąžiningai vykdyti sprendimą, ieškinio tenkinimo atveju, ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė.

16. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Žironas