Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, kad 2004 m. rugsėjo 16 d. su „senaisiais savininkais“ buvo sudarytos dvi žemės nuomos sutartys. 2012 m. vasario 2 d. ieškovė minėtuose žemės sklypuose nusipirko pastatą. Pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte numatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba neprieštarauja sandoriui, statinys buvo įsigytas teisėtai. Valstybinės žemės nuomos sutartyje buvo numatytas nuomos terminas – 2017 m. rugsėjo 16 d. Ieškovė 2014 m. poilsio nameliui atliko kapitalinį remontą, kuris kainavo apie 20 000 Eur. Statybos inspekcija patikrino atliktus darbus, nauji pastato duomenys buvo įregistruotu Registrų centre. Kadangi buvo nauji duomenys, tai buvo kreiptasi į žemėtvarką, kad pagal naujas faktines aplinkybes būtų nustatytas naujas faktinis žemės nuomos terminas. Manytina, kad žemės nuomos sutartį galima pratęsti, vadovaujantis Statybos techniniame reglamente numatytu ekonomiškai pagrįstu nuomos terminu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš byloje esančios medžiagos matyti, kad specifinį Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jame esančių miškų teisinį statusą reguliuoja įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai: 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, 2004 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinti Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai, 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas.

Nagrinėjamu atveju valstybinės žemės Nuomos sutartys sudarytos 2004 m. rugsėjo 16 d. Šalys jas iš dalies pakeitė 2014 m. liepos 2 d. susitarimu. Jose nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo Žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas ir pobūdis – rekreacinė teritorija esamiems pastatams eksploatuoti (3 punktas). Taip pat nurodyta, kad išnuomojamas žemės sklypas yra pajūrio juostoje ir įpareigojama vadovautis, be kita ko, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatais (8 punktas).

Minėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (toliau – Nuostatai) 4 punkte nustatyta, kad nacionalinis parkas tvarkomas pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja Schemos sprendiniams. Kiti objektai, esantys Nacionaliniame parke, tvarkomi pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių, inžinerinių komunikacijų ir kitus specialiojo planavimo dokumentus arba saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus. Nuostatų 5 punkte įtvirtinta, kad nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė ir gali būti nuomojama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Nuostatų V skyriuje „Fizinių ir juridinių asmenų teisės ir pareigos“ nurodyta, kad nacionaliniame parke fiziniai ir juridiniai asmenys gali verstis veikla, neprieštaraujančia Nacionalinio parko steigimo tikslams (26 punktas), kurie išvardyti Nuostatų 6 punkte.

Nacionalinio parko žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų Nuostatų 3 punkte išvardytuose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos miškų įstatyme, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatyme, kituose įstatymuose, tarptautiniuose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakyme Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“, šiuose Nuostatuose ir kituose teisės aktuose (Nuostatų 28 punktas).

Pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos nuostatas nagrinėjama teritorija priskirta VI zonai, kuri pažymėta kaip gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai. Schemos tekstiniuose sprendiniuose („Juodkrantės ir apylinkių principinis planas. Architektūrinė-planinė dalis“) VI numeriu paženklinta teritorija pažymėta kaip buvusi moksleivių stovyklos teritorija, kurią tvarkant numatyta iškelti visus menkaverčius pastatus, respektuoti buvusį taką nuo marių pusės link jūros, išlaisvintą teritoriją paversti miško parko poilsio aikštelių zona ir atkurti prarastus želdinius.

2004 m. rugsėjo 16 d. valstybinės žemės nuomos sutartyse nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo žemės sklypo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis atitiko tuos, kurie buvo nustatyti šių sutarčių sudarymo metu galiojusio teritorijos Detaliojo plano sprendiniais. Tačiau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 151 „Dėl buvusios pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantės gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutartims dėl infrastruktūros plėtojimo“ buvo panaikintas kaip prieštaraujantis Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, inter alia, jos nuostatoms, kad ginčo teritorija – gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai, o žemės naudojimo būdas – miško parkas su poilsio aikštelėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. nutartimi pripažino pirmiau nurodytą teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

Pažymėtina, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiek 2017 m. kovo 24 d. nutartyje Nr. 3K3-146-687/2017, tiek vėliausioje 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-402-219/2017 bei 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3L3-18-695/2018 konstatavo, kad panaikinus Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 151 patvirtintą ginčo teritorijos detalųjį planą, nustatytas prieš tai buvęs ginčo žemės sklypo naudojimo būdas – Miškų kadastro duomenų bazėje ginčo teritorija žymima kaip miškų ūkio žemė. Neringos savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-164 patvirtintame Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajame plane ginčo teritorija nurodyta kaip ekosistemų apsaugos miškų sklypai. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą pakeitusiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane buvo perkelti Schemoje paminėti sprendiniai dėl buvusios pionierių stovyklos renatūralizavimo, tvarkymo plano sutartiniuose ženkluose ginčo teritorija pažymėta sutartiniu ženklu „Likviduojami objektai“. Be to, ginčo žemė priskirta ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Pagal Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintą Miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamento (III skyrius) 14.1.9 punktą, šioje zonoje draudžiama statyti pastatus ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Teismams konstatavus, kad Neringos miesto savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo minėtas detalusis planas patvirtintas, yra neteisėtas, ir jį panaikinus, faktiškai buvo panaikinta pagal detalųjį planą nustatyta ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtis ir tapo vienareikšmiškai aišku, kad nuomojamos valstybinės žemės naudojimo paskirtis – nurodytoji bendrajame (generaliniame) plane (Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje). Taigi ginčo valstybinės žemės paskirtis pagal teisės aktus, pripažinus neteisėtu Detalųjį planą, buvo nustatyta kaip miškų ūkio. Pažymėtina, kad ginčo teritorijoje vykdomos veiklos ir žemės naudojimo apribojimai nustatyti tiek iki Nuomos sutarčių sudarymo priimtuose ir įsigaliojusiuose teisės aktuose (Schemoje, Nuostatuose, Saugomų teritorijų tipiniuose apsaugos reglamentuose), tiek po jų sudarymo (pvz., Tvarkymo plane).

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 10 dalies, joje nurodyta, kad valstybinė miško žemė gali būti išnuomojama tik Miškų įstatyme nustatytai veiklai.

Nagrinėjamu atveju susiklostė faktinė situacija, kad nors ginčo žemė galėjo būti naudojama tik miško ūkiui, tačiau valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų, galiojant vėliau neteisėtu pripažintam 2002 m. detaliajam planui, sudarė su ieškove dvi valstybinės žemės nuomos sutartis, kuriose nurodyta kita pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – „kitos paskirties žemė“, žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis – „rekreacinė teritorija, esamų pastatų eksploatacijai“, nei nustatyta bendrajame plane (Schemoje).

Pažymėtina, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo panaikintas 2002 m. Detalusis planas, nė viena nuomos sutarties šalis neinicijavo jų sąlygų pakeitimo ar sutarties nutraukimo, bet toliau tęsė žemės nuomos santykius. Tačiau nuomos sutartyje išvardytų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šios teritorijos apsaugos ir naudojimo režimą, taip pat visuotinai žinomas faktas – Kuršių nerijos nacionalinio parko ypatingas statusas bei konkrečių parko teritorijų paskirtis, įpareigoja tiek valstybės institucijas, veikiančias valstybės vardu, tiek privačius asmenis, siekiančius naudotis šioje teritorijoje esančia žeme, susipažinti su nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir jų laikytis tiek sudarant sutartis dėl šios teritorijos naudojimo, tiek jas vykdant.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaip nurodyta ieškovės ieškinyje, ką patvirtina ir ieškovės atstovas teismo posėdžio metu, ieškovė Poilsio namelį įsigijo 2012 m. spalio 2 d., 2014 m. pabaigė Poilsio namelio kapitalinį remontą. Taigi, teismas turi pagrindo manyti, kad ieškovė, kuri žinojo, jog sprendimas Nr. 151, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, administracinio teismo buvo panaikintas, o ankstesnės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šios teritorijos apsaugos ir naudojimo režimą, draudžia statyti pastatus, tačiau 2012 metais įsigijus Poilsio namelį ir 2013 metais pradėjus statybas, turi tekti tam tikra rizika bei neigiami padariniai. Ieškovė nurodo, kad Poilsio namelį įsigijo už 50 683 Eur, namelio remontas kainavo dar 20 000 Eur. Tačiau pažymėtina tai, kad ieškovė, atsižvelgdama į žemės nuomos sutarčių terminą ir statinį esamoje vietoje naudoti tik aiškiai apribotą laiką, remiantis objektyviuoju kriterijumi, t. y. protingo žmogaus standartu bonus pater familias, pati turėtų savo nuožiūra pasirinkti nuomojame žemės sklype galimų investicijų ir remonto mastą bei pobūdį. Pažymėtina ir tai, kad Nuomos sutartys – terminuotos (sudarytos iki 2017 m. rugsėjo 16 d.), todėl dėl tolesnio Žemės sklypo nuomos termino pratęsimo, žinant apie Schemoje nustatytą buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos renatūralizavimą bei pastatų iškėlimą, ieškovei negalėjo kilti pagrįstų teisėtų lūkesčių, juolab kai šie sprendiniai buvo perkelti į Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.550 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žemės nuomos sutarties sąlygos, nustatančios, kaip naudoti išsinuomotą žemę, neturi prieštarauti aplinkos apsaugos, gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų bei visuomenės interesams. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Dėl to statinių savininkas turi vertinti savo teisėtus lūkesčius atsižvelgdamas ne tik į sudarytos sutarties sąlygas, bet ir į teisės normų, reglamentuojančių jo nuomojamo sklypo naudojimo ir apsaugos režimą, nuostatų visumą. Tai reiškia, kad kai ginčo sutarčių nuostatos prieštarauja teisės normoms, būtina laikytis teisės normų reikalavimų.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė prie ieškovės, kaip poilsio namelio savininkės, lūkesčių susiformavimo naudoti valstybinę žemę Nuomos sutarčių pagrindu jose nustatytą terminą galėjo prisidėti savo pasyviu elgesiu (laiku nenutraukdama Nuomos sutarčių, nesiimdama veiksmų duomenims viešame registre apie žemės naudojimo paskirtį pakeisti). Teismas pažymi, kad toks valstybės institucijų elgesys ankstesnėse kasacinio teismo nagrinėtose (2017 m. kovo 24 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. e3K-3-147-915/2017, Nr. 3K-146-687/2017, 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-402-219/2017) bylose vertintas kaip valstybės klaida, kuri neturi neproporcingai riboti pastatų savininkų teisės naudoti žemės sklypą pagal nuomos sutartis. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šiose bylose iš esmės ginamas viešasis interesas užtikrinti ypatingą vertę visuomenei turinčios teritorijos naudojimą pagal Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais nustatytą paskirtį. Reikšmingas ginamo viešojo intereso aspektas yra ir tai, kad šis interesas turi būti ginamas, nepažeidžiant ar kaip galima mažiau pažeidžiant pastatų savininkų įgytas teises, konkrečiai – jų ginamą teisę naudotis ginčo žemės sklypais nuomos sutartyse nustatytą terminą. Tačiau, pažymėtina tai, kad, kaip jau minėta anksčiau, Nuomos sutartys – terminuotos, jų galiojimo terminas baigėsi 2017 m. rugsėjo 16 d. Ir nors ieškovė savo prašymą pratęsti Nuomos sutarčių terminą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio mėn. 30 d. įsakymu Nr. 565 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.12.05:2002, pagal kurį nustatoma ekonomiškai pagrįsta statinio (poilsio paskirties mediniai su karkasu nameliai) naudojimo trukmė konkrečiu atveju – 40 metų – STR 1.12.05:2002, bei jau minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 42 punktu, kuriame pasakyta, kad Žemės nuomos terminas gali būti pratęsiamas iki statinio ar įrenginio, esančio žemės sklype, ekonomiškai pagristos naudojimo trukmės termino (naudojimo termino) pabaigos, tačiau, pažymėtina tai, kad atsižvelgiant į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, galiojančius teisės aktus, pagal kuriuos ginčo valstybinės žemės paskirtis nustatyta kaip miškų ūkio, nei aukščiau ieškovės minėtos, nei jokios kitos teisės normos imperatyviai neįpareigoja įgaliotų valstybės institucijų sudaryti su piliečiu valstybinės žemės miškų ūkio paskirties nuomos sutarties, o taip pat teisės aktai nenustato imperatyvo pratęsti tokią besibaigiančią nuomos sutartį ar jai pasibaigus su piliečiu sudaryti naują.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, Teismas bylose, susijusiose su įsakymais dėl namų, pastatytų pajūryje, valstybei priklausančioje žemėje, kuri negalėjo būti privatizuojama, nugriovimo, sprendė, kad nacionalinės valdžios institucijos, įpareigodamos nugriauti namus, pastatytus valstybei priklausančioje pajūrio zonoje, nepažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio. Nors Teismas ir sutiko, kad po ilgo naudojimosi namu periodo namo nugriovimas būtų radikalus pareiškėjų „nuosavybės“ apribojimas, vis dėlto tai buvo nuoseklaus ir griežto teisės aktų taikymo dalis, turint mintyje augantį poreikį apsaugoti pajūrio zonas ir siekiant užtikrinti atitiktį teritorijų planavimo taisyklėms (didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 29 d. sprendimai bylose Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, ir Brosset-Triboulet ir kt. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34078/02).

Dėl aplinkosaugos reikalavimų Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad, nors nė vienas Konvencijos straipsnis nėra skirtas konkrečiai aplinkos apsaugai, tačiau šiandien visuomenėje šiai sričiai yra skiriamas vis didesnis dėmesys (2008 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Turgut ir kt. prieš Turkiją, peticijos Nr. 1411/03, par. 90). Teismas yra pabrėžęs, kad finansiniams imperatyvams ir net tam tikroms fundamentalioms teisėms, tokioms kaip nuosavybė, neturėtų būti teikiama pirmenybė aplinkosaugos klausimų atžvilgiu, ypač jei šiuo požiūriu valstybė yra nustačiusi teisinį reglamentavimą (žr. minėtą Turgut ir kt. prieš Turkiją, par. 90; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42916/04, par. 54).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi ieškovės ieškinys iš esmės atmestinas, jai nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.