- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-438-898/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04259-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- A. J.
- Civilinis ieškovas
- G. D., D. M.
- Civilinis atsakovas
- AB „(duomenys neskelbtini)“
- Nukentėjusysis
- G. D., D. M.
- Advokatai
- Andrejaus Tiščenkas, Vladislav Latušinskij, Andriejaus Tiščenkoir
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. D., jo atstovui advokatui Vladislavui Latušinskij,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. D. ir nuteistojo A. J. gynėjo advokato Andrejaus Tiščenkos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 80 MGL (3 012 Eur) dydžio bauda, baudą sumokant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiojo G. D. civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma atlyginti 9 764,46 Eur turtinę žalą, 6,73 proc. metinių palūkanų nuo 6 400,00 Eur sumos ir 1 500 Eur neturtinę žalą, tenkintas iš dalies, nukentėjusiojo naudai iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 5 503,86 Eur.
Nukentėjusiosios D. M. civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma atlyginti 433,11 Eur turtinę žalą ir 5 000 Eur neturtinę žalą, tenkintas iš dalies, nukentėjusiosios naudai iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 433,11 Eur turtinei ir 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. J. nukentėjusiųjų G. D. ir D. M. naudai priteista atitinkamai 1 000 Eur ir 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. A. J. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio kitam asmeniui nesunkiai sutrikdyta sveikata, o būtent: 2017 m. rugsėjo 27 d., apie 12.48 val., Vilniuje, vairuodamas automobilį „Porsche Cayenne“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Ozo gatve nuo Geležinio Vilko g. link Kalvarijų g., būdamas neatidus ir neatsargus, sankryžoje sukdamas į kairę, į Ozo g. kiemą, ties pastatu Nr. 4 nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai Ozo g. važiavusiam automobiliui „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo G. D., ir su juo susidūrė. Po susidūrimo automobilis „Alfa Romeo“ nuvažiavęs nuo kelio partrenkė šaligatviu ėjusią pėsčiąją D. M., po to atsitrenkė į šalia stovėjusius automobilius „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu buvo sužalota pėsčioji D. M., kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, G. D. dėl sugadinto automobilio „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patyrė turtinę žalą. Savo veiksmais A. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 157 punkto reikalavimus ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu A. J. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; atlikti įrodymų tyrimą (sprendimą dėl to priimti įvertinus pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę).
Šalies argumentai
2.1. Skunde nurodo, kad A. J. padaryti KET pažeidimai nebuvo būtinoji eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga, jie nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais. Tokioje situacijoje, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, teismas privalėjo atsakyti į klausimą, kurio eismo dalyvio KET pažeidimai lėmė eismo įvykį. Darant išvadas dėl priežastinio ryšio reikia nustatyti, ar kiekvieno ar tik vieno eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina, lemiama, o ne atsitiktinė padarinių kilimo sąlyga, atsakyti į klausimą, ar analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET, o kitam jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010).
2.2. Skunde pažymima, jog teismas neatsižvelgė į A. J. parodymus, kuomet jis nurodė, kad vos pravažiavus dviem juodiems automobiliams jo vairuotas „Porsche“ automobilis darė posūkį, prieš tai vaizdo įraše matosi, kad iki susidūrimo vietos buvo pakankamas atstumas posūkiui. Nevertino liudytojo A. G. nurodytų aplinkybių, jog pastarajam važiuojant 40-50 km/h greičiu, „Alfa Romeo“ vairuotojas (nukentėjusysis G. D.) gana greitai startavo ir iki stabdymo kaip važiavo greitai, taip ir važiavo, nepamatė visureigio. Specialisto išvadoje Nr. 11-2405(17) neteisingai palygintos ir nustatytos automobilių „Porsche“ (2 945 kg) ir „Ford C-Max“ (1 855 kg) charakteristikos ir masės. Be to, specialistas nenustatė „Alfa Romeo“ greičio, nors išvados 7 pav. nustatyta, kad automobilis „Porsche Cayenne“ sudarė kliūtį „Alfa Romeo“ už 35,9 m, o G. D. turėjo techninę galimybę sustoti per 31,8 m, reiškia specialistas turėjo žinoti ir žinojo, kad sportinis automobilis „Alfa Romeo“ važiavo (žr. pridedamą lentelę) ne mažiau 80 km/h greičiu. Taigi nagrinėjamoje byloje priežastinio ryšio nustatymui yra reikšmingi tiek G. D. padaryti KET pažeidimai, tiek ir A. J. KET 157 punkto pažeidimas. Teismas neįvertino G. D. padarytų KET pažeidimų įtakos eismo įvykio padariniams ir padarė nepagrįstą išvadą, jog G. D. veiksmai (galimas greičio viršijimas bei pavojingas manevravimas) nebuvo būtinuoju priežastiniu ryšiu susiję su kilusiu eismo įvykiu ir padariniais.
2.3. Skunde nurodoma, jog specialisto išvadoje Nr. 11-2405(17) konstatuota, kad abiejų vairuotojų veiksmai techniniu požiūriu lėmė eismo įvykio kilimą, tačiau teismas, darydamas išvadą, jog A. J. veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, rėmėsi tik vienu išvados punktu. Tai yra, neįvertino to, jog išvadoje be kita ko nurodyta, kad jei G. D. būtų važiavęs maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu, tai automobilis „Porsche Cayenne“ būtų spėjęs išvažiuoti iš automobilio „Alfa Romeo“ judėjimo krypties važiuojamosios dalies ir jų susidūrimas nebūtų įvykęs; o jei automobilio „Alfa Romeo“ vairuotojas G. D. būtų stabdęs savo judėjimo eismo juostoje, automobiliai būtų nesusidūrę, nes automobilis „Alfa Romeo“ susidūrimo metu jau būtų išvažiavęs iš gatvių važiuojamųjų dalių sankirtos. Atkreipiamas dėmesys į išvados 7 pav., kuriame pavaizduota, jog „Porsche Cayenne“ sudarė kliūtį už 35,9 m, o G. D. turėjo techninę galimybę sustoti per 31,8 m arba greitai, bet važiuoti savo juosta.
2.4. Skunde taip pat pažymima, jog eismo įvykis įvyko mieste, prieš pradėdamas manevrą į kairę A. J. greitai važiuojančio automobilio nematė, įvykis įvyko, kai A. J. jau buvo įvažiavęs į teritoriją šalia Ozo g. 4 (tai patvirtina A. J. automobilio apžiūros protokolo duomenys, kadangi daugiausia sugadintas dešinys automobilio šonas; tai reiškia, kad automobilis jau buvo pradėjęs atlikti manevrą į kairę, kai į jį atsitrenkė G. D. automobilis). G. D. veiksmai (leistino greičio viršijimas) apsunkino tiek A. J. galimybes laiku pastebėti G. D. automobilį ir imtis atitinkamų veiksmų, tiek paties G. D. galimybes laiku pastebėti į jo trajektoriją įsukusį automobilį ir atitinkamai į tai sureaguoti. A. J. neturėjo kito elgesio varianto kaip tik baigti atlikti posūkio manevrą, kai tuo tarpu G. D. turėjo dvi galimybes išvengti įvykio - važiuoti leistinu greičiu ir tuomet eismo įvykis nebūtų įvykęs arba stabdyti, net važiuojant nenustatytu neleistinu greičiu antrojoje eismo juostoje, kurioje ir važiavo, nekeičiant eismo juostos, tuomet susidūrimas irgi nebūtų įvykęs (tokia išvada padaryta ir specialisto išvadoje Nr. 11-2405(17)). Eismo dalyvis turi teisėtų lūkesčių, jog kitas eismo dalyvis irgi laikysis KET reikalavimų. Sukant į kairę vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo taisyklių. A. J. pažeidus KET 157 punktą, G. D. privalėjo neviršyti greičio, nekeisti važiavimo juostų ir vairuoti saugiai. Teismas nevertino, kokią įtaką G. D. greičio viršijimas turėjo A. J. galimybei pastebėti jo automobilį. Galimai ženklus greičio viršijimas, atsižvelgiant į įvykio vietą (miestas) ir toje vietoje leistiną greičio ribą (50 km/h) pats savaime yra itin pavojingas, keliantis grėsmę kitiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju G. D. neatsargus elgesys turėtų būti įvertintas kaip reikšmingas nustatant žalos dydį, priteistiną iš kaltininko.
2.5. Skunde daroma išvada, jog KET punkto reikalavimų, kuriuos pažeidė A. J., laikymasis būtų eliminavęs eismo įvykio kilimo galimybę. Taigi A. J., kaip ir G. D., turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Tačiau pripažinimas, kad A. J. veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, reikštų, jog realiame gyvenime vairuotojai negali apskritai padaryti kairiojo posūkio manevro, privalo stovėti, nes priešpriešiais tiesiai bet kuriuo momentu net kelis kartus viršydami leistiną greitį gali atvažiuoti kitų transporto priemonių vairuotojai.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. D. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį: priteisti iš AB „(duomenys neskelbtini)“ G. D. naudai 180 Eur sumą už atliktą sugadinto automobilio turto vertinimą, 589,20 Eur už sugadinto automobilio saugojimą, 2 160 Eur už pakaitinio automobilio nuomą, 6,73 proc. metinių palūkanų nuo 4 950 Eur sumos laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 10 d. (paskolos „(duomenys neskelbtini)“ paėmimo dienos) iki draudimo bendrovė sumokės nurodytą sumą už sugadintą eismo įvykio metu automobilį. Taip pat prašoma priteisti iš AB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. J. G. D. naudai 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš A. J. G. D. naudai 200 Eur advokato išlaidoms padengti. Priteistą sumą pervesti į G. D. sąskaitą (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ banke.
3.1. Skunde pažymi, kad padaryta turtinė žala susideda iš kelių dalių. (1) Eismo įvykio metu buvo nepataisomai sugadintas G. D. priklausantis automobilis, nepriklausomų vertintojų biuro specialistai nustatė, kad automobilio rinkos vertė eismo įvykio dienai buvo 6 400 Eur, automobilį remontuoti netikslinga (atkuriamoji automobilio vertė su PVM būtų 12 592,53 Eur), tokiu būdu G. D. padaryta 6 400 Eur žala. (2) Nepriklausomų vertintojų biuro paslaugos (išvada Nr. 2171012) kainavo 180 Eur. (3) Dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo G. D. privalėjo saugoti savo automobilį, kuris iki šiol saugomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže. Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. sumokėjo 589,20 Eur (470,60 Eur + teisminio nagrinėjimo metu papildomai pateiktas kvitas 108,60 Eur sumai). (4) Po eismo įvykio netekus automobilio, G. D. turėjo automobilį išsinuomoti, kadangi jis reikalingas tiek darbo, tiek šeimos reikalams. Už automobilio „Peugeot 508“ nuomą laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d. sumokėta 2 700 Eur. (5) 2018 m. liepos mėnesį G. D. pirko kitą automobilį „Alfa Romeo Giulija“, tam teko paimti paskolą banke 13 500 Eur sumai, pagal paskolos sutartį nustatyta 6,73 proc. palūkanų norma. Kadangi paskolos paėmimo dienai G. D. vis dar nekompensuota suma už sugadintą automobilį, t. y. 6 400 Eur, 6,73 proc. metinė norma nuo neatlygintos sumos jam turi būti kompensuota. (6) Registruojant naują automobilį reikėjo naujų valstybinių numerių (eismo įvykio metu valstybinių numerių lentelės buvo sugadintos), už ką G. D. sumokėjo 13,86 Eur. G. D. nesutinka su teismo sprendimu pagal 2-5 punktus.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Skundu nesutinkama su teismo sprendimu nepriteisti išlaidų už nepriklausomą turto vertinimą motyvuojant draudimo bendrovės pateiktais argumentais, jog nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Privalomojo draudimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatų, draudikui nebuvo pranešta apie įvykį, taip užkirstas kelias laiku atlikti nuostolio įvertinimą, todėl draudimo bendrovė neturi pareigos atlyginti šių turto vertinimo išlaidų. Privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui. Atsakovas, taip pat ir teismas, pakeitė žodžius „gali pakeisti“ į žodžius „turi pakeisti“, kas iš esmės keičia įstatymo traktavimą. Nukentėjęs asmuo neturi su atsakovu – draudimo bendrove – jokių sutartinių santykių, todėl negali turėti jam jokių įsipareigojimų. Draudimo sutartį pasirašo draudikas ir draudėjas. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 98 straipsnį, apie eismo įvykį draudikui turi pranešti draudėjas, šiuo atveju draudėjas (kaltinamasis) apie eismo įvykį draudimo bendrovei pranešė tinkamai, kartu informuodamas apie eismo įvykio aplinkybes. Apie tai liudija ir faktas, kad draudimo bendrovė ikiteisminio tyrimo metu siuntė užklausimus su prašymais informuoti apie tyrimo eigą ir rezultatus. Taigi jokių kliūčių imtis įstatymuose numatytų veiksmų draudimo bendrovė neturėjo, niekas jiems neužkirto kelio apžiūrėti automobilį ir įvertinti eismo įvykio metu padarytą žalą. Nepaisant to, kad DĮ 98 straipsnio 2 dalis įpareigoja draudiką tirti aplinkybes, būtinas draudžiamo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, draudikas pasirinko kitą, pasyvų kelią, nusišalino nuo šių aplinkybių tyrimo ir ramiai laukė teismo sprendimo. Prieš teikiant civilinį ieškinį paskambinus telefonu į atsakovo žalos reguliavimo skyrių, G. D. buvo pranešta, kad tokiais atvejais, kai įvykio dalyvis (draudėjas) savo kaltės nepripažįsta, draudikas pinigų už patirtus nuostolius nemokės. Esant tokiai situacijai buvo paruoštas civilinis ieškinys teismui, savo reikalavimus dėl sugadintos transporto priemonės G. D. įrodinėjo pateikdamas nepriklausomų vertintojų biuro turto vertinimo aktą. Be to, atsakovas faktiškai sutiko su vertintojų biuro pateiktais skaičiavimais, su jais sutiko ir teismas. Teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), todėl šioje dalyje G. D. reikalavimas turi būti patenkintas.
3.3. Skunde nurodoma, kad po eismo įvykio automobilis kurį laiką buvo laikomas policijoje, o po to atiduotas G. D.. Pareigūnai pasakė, kad automobilį reikia saugoti, nes byloje galimai reikės atlikti eismo įvykio ekspertizę. Todėl G. D. susitarė dėl garažo nuomos, mokėjo kas mėnesį po 36,20 Eur, viso 589,20 Eur. Teismas nepriteisė šios sumos nurodydamas, jog jei draudimo bendrovei būtų laiku pranešta apie sugadintą transporto priemonę, ji per tris dienas būtų atlikusi automobilio apžiūrą ir tolimesnis automobilio saugojimas nebūtų reikalingas. Poziciją, jog draudimo bendrovė buvo tinkamai informuota draudėjo, G. D. išdėstė aukščiau (2.2. pastraipa). Be to, teisminis nagrinėjimas šioje byloje pasireiškė tuo, kad kaltinamasis ir jo gynėjas pateikė prašymą atlikti eismo įvykio ekspertizę (siekiant ištirti abiejų automobilių sugadinimus, tam, kad iš automobilių detalių deformavimo nustatyti, kiek kinetinės energijos prarado automobiliai įvykio metu, taip nustatyti abiejų greitį). Toks tyrimas įmanomas tik esant išsaugotoms transporto priemonėms. Šį pašymą palaikė ir atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas. Taigi tiek kaltinamasis, tiek draudimo bendrovė buvo suinteresuoti, kad automobilio liekanos būtų išsaugotos. Tačiau požiūris į išsaugotą automobilį pasikeitė, kai prašymas dėl ekspertizės buvo atmestas, tuomet atsakovai nurodė, kad automobilio saugojimas yra nereikalingas. Taigi patirti automobilio saugojimo nuostoliai buvo tiesiogiai susiję su bylos nagrinėjimu. Tik pirmosios instancijos teisme galutinai paaiškėjo, kad automobilio tirti nereikės.
3.4. Pažymima, jog automobilio nuomos išlaidas teismas atlygino už du mėnesius (su tokiu laikotarpiu sutiko draudimo bendrovė, anot jos per du mėnesius bendrovė būtų baigusi žalos administravimą, be to, tai pakankamas laikas naujai transporto priemonei įsigyti). Teismas taip pat nurodė CK 6.38 straipsnį, pagal kurį kiekviena šalis turi kuo ekonomiškiau vykdyti savo prievoles, o Privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turi būti imamasi priemonių žalai sumažinti. Keliamas klausimas, kas yra žalos administravimo pabaiga – ar žalos administravimas būtų pabaigtas išlaidų kompensavimu, ar jis siejamas su patirtų nuostolių sumos fiksavimu. Akivaizdu, kad atsakovo nuomone žalos administravimo pabaiga atsiranda tada, kai bendrovė apskaičiuoja nuostolius už tam tikrą laikotarpį, o realus pinigų išmokos terminas (po mėnesio ar po metų) jiems tampa nebeįdomus. CK 6.38 straipsnio nuostata, kad kiekviena šalis turi kuo ekonomiškiau vykdyti savo prievoles, negali būti traktuojama vienos iš šalių naudai. Ekonomine prasme kuo vėliau nukentėjusysis gauna atlygį už patirtą žalą, tuo jam blogiau ir sudėtingiau normalizuoti savo gyvenimą. G. D. gaunamos pajamos didžiąja dalimi yra gaunamos iš sezoninio verslo, šiltuoju metų laiku. Įvykis įvyko rugsėjo 27 d., kai sezonas jau buvo pasibaigęs, papildomos išlaidos automobilio įsigijimui nebuvo planuojamos. Jei atsakovas priima sprendimą laukti teismo sprendimo (atsižvelgiant į kaltinamojo poziciją), tuomet jis turi priimti faktą, kad nesumokėjus pinigų nustačius įvykio aplinkybes, prisiima finansinę atsakomybę už padidėjusią patirtų nuostolių sumą. Šioje dalyje prašoma papildomai priteisti 2 160 Eur.
3.5. Skundu taip pat nesutinkama su teismo sprendimu nepriteisti palūkanų pagal naujo automobilio lizingavimo sutartį, motyvuojant tuo, kad 6,73 proc. palūkanų neatitinka protingumo, būtinumo ir priverstinumo kriterijų, naujo automobilio vertė (34 000 Eur) penkis kartus viršija ankstesnio automobilio vertę, dėl ko ir prireikė banko kredito, be to, pradinė įmoka (20 500 Eur) sudaro daugiau nei pusę automobilio vertės, taigi lėšų tokios vertės automobiliui nukentėjusysis iš karto turėjo. Tokie teismo argumentai iš esmės iškreipia G. D. reikalavimą. G. D. senai planavo įsigyti naują automobilį, niekas neturi teisės jam nurodinėti, kokį, seną ar naują, automobilį pirkti, kaip tai daro draudėjas nurodydamas, jog lėšų tokios pat vertės transporto priemonės įsigijimui G. D. turėjo. Antra, G. D. planavo parduoti seną automobilį ir šią sumą investuoti į naujo automobilio pirkimą. Dėl to, kad G. D. nebuvo ir nėra sumokėta suma už sugadintą automobilį (6 400 Eur), jam teko imti paskolą 13 500 Eur, o ne 7 100 Eur (13 500 - 6 400). Todėl G. D. ir prašė priteisti palūkanas tik nuo neišmokėtos už sugadintą automobilį sumos, t. y. nuo 6 400 Eur. Tokių palūkanų kompensavimas atitinka protingumo, būtinumo ir priverstinumo kriterijų. Atsižvelgdamas į pirmos instancijos teismo sprendimą, G. D. prašo priteisti 6,73 proc. metinių palūkanų nuo 4 950 Eur sumos nuo paskolos paėmimo dienos iki žalos už sugadintą automobilį išmokėjimo dienos.
Šalies argumentai
3.6. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu neatlyginti jam neturtinės žalos, nes neturtinė žala neva atlyginama tik tada, kai asmuo eismo įvykio metu sužalojamas. Taip susiaurinama neturtinės žalos sąvoka. Motyvai dėl neturtinės žalos priteisimo yra išdėstyti civiliniame ieškinyje, papildomai patirtus išgyvenimus G. D. nurodė pirmosios instancijos teisme. Civilinis kodeksas, palyginus su vidiniais atsakovo poįstatyminiais aktais, plačiau apibūdina neturtinės žalos sąvoką, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi CK normomis, o ne atsakovo taisyklėmis. Jei apeliacinės instancijos teismas turės kitą nuomonę, tuomet G. D. prašo neturtinę žalą priteisti iš kaltininko A. J..
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinis atsakovas AB „(duomenys neskelbtini)“ prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nukentėjusiojo G. D. skundą atmesti; teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, atmesti civilinius ieškinius.
4.1. Nurodo, jog draudiko atsakomybė šioje byloje yra išvestinė, todėl draudikas nepasisako dėl kaltės klausimo, prašo teismo šį klausimą spręsti savo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civiliniai ieškiniai turi būti atmesti. Tokiu atveju įvykis negalėtų būti kvalifikuojamas draudžiamuoju.
4.2. Atsiliepime pažymima, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ administruoja žalą vadovaudamasi Privalomojo draudimo įstatymu ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Šie teisės aktai turi lex specialis teisės akto statusą ir taikymo pirmenybę prieš bendrąsias normas. Privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnis numato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš draudiko, per 3 darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti apie eismo įvykį atsakingam draudikui, nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos. Taigi įstatyme numatyta nukentėjusiojo, šiuo atveju G. D., pareiga tinkamai pranešti apie eismo įvykį. Būtent nukentėjęs asmuo žino, ar dėl konkretaus įvykio patyrė nuostolių ir kokių, jis turi kreiptis į draudiką, pateikti reikalavimą. Jau tuomet draudikas atlieka įvykio administravimo veiksmus ir tiria pateikto reikalavimo pagrįstumą. Nors pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis ir jo advokatas siekė įtikinti, kad buvo kreipęsi į AB „(duomenys neskelbtini)“, patikrinus informaciją duomenų bazėje nenustatytas joks kreipimasis ir žalos registravimas. Pats nukentėjusysis pateikė įrodymus, kad kreipėsi į draudimą, tačiau ne į AB „(duomenys neskelbtini)“, o į savo savanoriškojo draudimo (duomenys neskelbtini) kompaniją. Taigi joks kreipimasis į AB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo nustatytas ir įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad nukentėjusio asmens teisė reikalauti, jog draudikas išmokėtų draudimo išmoką, turi būti įgyvendinta laikantis Privalomojo draudimo įstatymo nuostatų; kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (šiuo atveju - Privalomojo draudimo įstatymo, Taisyklių) (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Draudžiamo įvykio atsitikimas savaime nereiškia žalą padariusio asmens draudiko pareigos atlyginti padarytą žalą; reikalavimo teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo procedūrą reglamentuoja teisės aktai, kurių nukentėjęs asmuo turi laikytis, siekdamas, kad jo reikalavimas būtų patenkintas (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2014). Šiuo atveju G. D. nepranešė apie įvykį AB „(duomenys neskelbtini)“ ir juo labiau nepateikė pretenzijos (kaip numatyta Privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje), taip nesudarė galimybė draudikui apžiūrėti transporto priemonės per nustatytą terminą. Taigi atsisakymas atlyginti turto vertintojo samdymo išlaidas yra pagrįstas. Pažymėtina, jog G. D. iš karto po įvykio nurodė kreipęsis į advokatą, taigi turėjo profesionalų teisininką.
4.3. Atsiliepime pažymima, jog draudiko teikiama apsauga pagal Privalomojo draudimo įstatymą nėra absoliuti, draudikas neturi pareigos atlyginti visų įmanomų išlaidų. Pagal teismų praktiką nuostoliai, kaip padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: jos yra priverstinės, būtinos ir protingos (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2002). Taigi draudikas, spręsdamas dėl išlaidų atlyginimo, taip pat turi įvertinti jų būtinumą, protingumą ir neišvengiamumą. Šiuo atveju draudikas nelaiko nukentėjusiojo išlaidų už automobilio liekanų saugojimą būtinomis, protingomis ir priverstinėmis, kadangi, kaip minėta, laiku pranešus apie sugadintą transporto priemonę, draudikas nustatytu trijų darbo dienų terminu būtų atlikęs veiksmus, dėl kurių tolimesnis transporto priemonės saugojimas nebūtų buvęs reikalingas. Dėl teiginių, jog transporto priemonė buvo saugoma policijos pareigūnų nurodymu, atsiliepime pažymima, kad tokiais atvejais yra surašomas nutarimas dėl transporto priemonės liekanų saugojimo. Šiuo atveju oficialių įrodymų apie tokį policijos pareigūnų nurodymą nėra, taigi nukentėjusysis transporto priemonės liekanas saugojo savo iniciatyva, taip nepagrįstai didindamas nuostolio dydį. AB „(duomenys neskelbtini)“ pats neteikė prašymo skirti eismo įvykio ekspertizę, tik palaikė tokį nuteistojo prašymą, be to, tokio pobūdžio ekspertizės Lietuvos teismo ekspertizių centre yra daromos iš automobilio fotonuotraukų, o transporto priemonių liekanų apžiūra nėra būtina. Nukentėjusysis įvairiais būdais siekia pateisinti ilgą transporto priemonės saugojimą, tačiau draudikui susidaro įspūdis, kad automobilis buvo saugojimas dėl to, kad pats nukentėjusysis galėjo būti pripažintas kaltu, nuteistasis nuo pat pradžių neigė savo atsakomybę, todėl būtent neaiškumas dėl įvykio kaltininko galėjo lemti tokius nukentėjusiojo veiksmus.
4.4. Atsiliepime nurodoma, kad prašomos priteisti likusios automobilio nuomos išlaidos, t. y. 2 160 Eur, yra neprotingos, kadangi šios išlaidos sudaro daugiau kaip pusę nukentėjusiojo automobiliui padarytos žalos. Nukentėjusysis automobilį nuomojosi net 9 mėnesius, per tokį laiką už reikalaujamą priteisti sumą nukentėjusysis turėjo galimybę įsigyti analogišką transporto priemonę. Toks elgesys prieštarauja CK 6.38 straipsnyje įtvirtintam ekonomiškumo principui. Nukentėjusysis, savarankiškai nuomodamas transporto priemonę, tinkamai nepranešdamas apie įvykį draudikui, kuris būtų ieškojęs tarpinių ir kompromisinių sprendimų siekiant sumažinti išlaidas, pažeidė ir bendradarbiavimo principą, nesudarė sąlygų draudikui tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus.
4.5. Anot AB „(duomenys neskelbtini)“, 6,73 proc. metinių palūkanų nuo 4 950 Eur sumos nėra tiesiogiai susijusios su įvykiu, todėl negali būti atlygintos. Nukentėjusysis pirko naują automobilį išperkamuoju lizingu, kurio vertė 34 000 Eur, kas penkis kartus viršija ankstesnio automobilio vertę, dėl ko pastarajam ir prireikė banko kredito. Privalomojo draudimo įstatymo paskirtis – atstatyti nukentėjusį asmenį į būklę, buvusią iki įvykio, tačiau nepagerinti jo būklės. Nukentėjusysis turėjo lėšų, net ir be draudiko išmokos, atitinkamai transporto priemonei įsigyti, kadangi sumokėjo 20 500 Eur pradinį įnašą, be to, jis išleido 2 700 Eur pakaitinio automobilio nuomai, kai draudiko priskaičiuota išmoka, kuri beje neskundžiama, yra 4 950 Eur. Nukentėjusysis galėjo įsigyti analogišką transporto priemonę iš karto po įvykio ir nebūtų reikėję banko kredito. Teiginys, neva nukentėjusysis būtų pardavęs turėtą automobilį, ėmęs mažesnį kreditą, byloje nebuvo įrodytas. Nėra žinoma tai, kad nukentėjusysis planavo pardavinėti automobilį, juolab nėra žinoma, ar jis būtų jį pardavęs, kada ir už kokią kainą. Nors prašoma priteisti palūkanas nuo draudiko neišmokėtos sumos, draudikas net neturėjo pareigos mokėti draudimo išmoką. Privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato, kad tais atvejais, kai byloje kaltės klausimai sprendžiami baudžiamojoje byloje, pareiga išmokėti išmoką atsiranda per 14 dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo. Būtent todėl teismų praktikoje yra išaiškinta, kad iš draudimo bendrovių negali būti priteisiamos nei kompensuojamos, nei procesinės palūkanos.
4.6. Atsiliepime nurodoma, jog Privalomojo draudimo įstatymo 14 punkte nustatytas neturtinės eismo įvykio žalos apibrėžimas, pagal kurį draudimo sutarties pagrindu neturtinė žala atlyginama tik tais atvejais, kai asmeniui eismo įvykio metu padaromas sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusysis draudikui nepateikė jokių pretenzijų dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl eismo įvykio metu sutrikdytos sveikatos, taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų sužalotas eismo įvykio metu, todėl prašymas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis, jo gynėjas, taip pat nukentėjusysis palaikė savo apeliacinių skundų argumentus ir skundus prašė tenkinti, prokuroras skundus prašė atmesti. Civilinio atsakovo atstovas nukentėjusiojo apeliacinio skundo prašė netenkinti, klausimą dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašė spręsti teismo nuožiūra.
Nuteistojo A. J. ir nukentėjusiojo G. D. apeliaciniai skundai netenkinami
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą apeliacine tvarka, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl A. J. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taip pat tinkamai taikė civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančias teisės normas. Keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo A. J. gynėjo bei nukentėjusiojo G. D. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nuteistojo A. J. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį
7. Nuteistojo A. J. gynėjo teigimu, nuteistojo padarytas Kelių eismo taisyklių (visur KET arba Kelių eismo taisyklės) pažeidimas nebuvo būtinoji eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga ir nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Nuteistojo gynėjo vertinimu, reikšmingi šioje situacijoje yra ir nukentėjusiojo G. D. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, pastarasis viršijo leistiną greitį, kas apsunkino A. J. galimybes laiku pastebėti G. D. vairuojamą automobilį, taip pat ir nukentėjusiojo galimybę pastebėti į jo judėjimo trajektoriją įvažiavusį automobilį bei imtis atitinkamų veiksmų. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
8. 2018 m. kovo 30 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. 11-2405(17) konstatuota, kad techniniu požiūriu grėsmę eismo saugumui sukėlė ir eismo įvykį lėmė nepriimtini automobilio „Porsche Cayenne“ vairuotojo veiksmai – ne sankryžoje sukdamas į kairę, nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui „Alfa Romeo“. Greitis, kuriuo važiavo nukentėjusiojo G. D. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“ byloje nustatytas nebuvo (t 1, b.l. 114-121). Specialisto išvadą surašęs ir teismo posėdžio metu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas V. L. nurodė, kad tokiai aplinkybei nustatyti byloje nėra jokių objektyvių duomenų. Teikdamas išvadą bei modeliuodamas eismo įvykio situaciją, ekspertas, be kita ko, vadovavosi proceso dalyvių parodymais (nukentėjusysis teigė važiavęs apie 60 km/h greičiu), tuo tarpu minimalų „Alfa Romeo“ greitį (ne mažiau kaip 43 km/h) nustatė pagal energetinius skaičiavimus.
9. Pats nuteistasis, duodamas paaiškinimus apie nagrinėjamą eismo įvykį, nurodė, kad važiuojant Ozo gatve link sankryžos su Kalvarijų gatve, sustojo ties vieta, kur buvo leistinas posūkis į kairę, įsitikino, kad nėra automobilių ir pradėjo kairiojo posūkio manevrą. Išvažiuodamas į važiuojamąją kelio dalį pamatė milžinišku greičiu atvažiuojantį automobilį „Alfa Romeo“, kuris taip pat suko ta pačia kryptimi, ir transporto priemonės susidūrė pirmojoje eismo juostoje. Manymą, kad nukentėjusysis G. D. važiavo gerokai didesniu, nei toje kelio atkarpoje leistinu greičiu, A. J. grindžia tuo, kad prieš nukentėjusįjį nuvažiavusiems automobiliams jo manevras nesutrukdė, tuo tarpu, „Alfa Romeo“ sankryžoje greitai startavo, važiavo greitai iki stabdymo, stipriai atsiplėšė nuo liudytojo A. G. vairuojamos transporto priemonės, važiavusios 40 – 50 km/h greičiu.
10. Tokie duomenys, kuriais nuteistasis grindžia nukentėjusiojo automobilio važiavimo greitį, nėra objektyvūs ir pakankami tiksliam nukentėjusiojo automobilio greičiui nustatyti. Pats liudytojas A. G., nurodydamas, kad „Alfa Romeo“ stipriai nuo jo atsiplėšė važiuodamas link susidūrimo vietos, pateikė tik savo subjektyvų vertinimą, kad asmuo važiavo greitai. Kokiu greičiu važiavo jis pats, tiksliai nenurodė, paaiškindamas, kad jo greitis buvo apie 40 – 50 km/h (t. 1, b. l. 86-87). Be to, teismo posėdžio metu ekspertas V. L. atkreipė dėmesį į tai, kad per 90 m atstumą (vaizdo įraše užfiksuotas toks atstumas iki eismo įvykio) automobilis gali kelis kartus pakeisti judėjimo greitį, tiek jį mažindamas, tiek didindamas, todėl sankryžoje buvęs greitis nebūtinai gali sutapti su greičiu prieš susidūrimą (t. 1, b. l. 83-86). Taigi remiantis vien tik minėto liudytojo subjektyviu manymu, jog nukentėjusysis važiavo sankryžoje greitai, neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog grietis iš tiesų buvo žymiai viršytas prieš pat transporto priemonių susidūrimą. Tokių aplinkybių nėra galimybės nustatyti ir vertinant transporto priemonėms padarytus apgadinimus, ką patvirtino ir apklaustas ekspertas. Jis paaiškino, kad automobilių sugadinimai nepagrindžia nuteistojo nurodytų aplinkybių, jog nukentėjusysis važiavo dideliu (ar itin dideliu) greičiu. Nukentėjusiajam žymiai viršijus greitį transporto priemonių apgadinimų pobūdis ir mastas būtų buvęs kitoks.
11. Eksperto teigimu, nėra galimybės tiksliai nustatyti greičio ir iš nuotraukose užfiksuotų transporto priemonių apgadinimų, tai vėlgi būtų tik orientacinis dydis. Tai, jog po transporto priemonių susidūrimo „Porsche Cayenne“ sustojo užvažiavęs ant laiptų, nepatvirtina aplinkybės, kad tokio smūgio stiprumą galėjo lemti automobilio „Alfa Romeo“ greitis prieš susidūrimą. Šioje situacijoje būtina įvertinti tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų ne tik apie nukentėjusiojo, bet ir nuteistojo automobilio judėjimo greitį eismo įvykio metu. Paaiškindamas išvadas, gautas atlikus objektų tyrimą, ekspertas V. L. nurodė, jog „Porsche Cayenne“ judėjimo greitis – 1,6 m/s yra ekspertiniais metodais nustatyti empiriniai duomenys ir jie nėra kiekvienam automobiliui individualūs, tai yra įprastinis, normalus automobilio judėjimo režimas miesto sąlygomis, „neprabuksuojant“ ratams. Taigi išvadoje nurodomas A. J. vairuoto automobilio „Porsche Cayenne“ judėjimo greitis taip pat yra tik orientacinis, atsižvelgiant į nuteistojo automobilio galingumą tai yra labai nedidelio pagreičio reikšmė. Tuo tarpu, nukentėjusiojo G. D. vairuoto automobilio „Alfa Romeo“ atstumas iki transporto priemonių susidūrimo vietos priklausė ir nuo nuteistojo vairuojamo automobilio judėjimo pagreičio. Ekspertas situaciją sumodeliavo vertindamas, kad A. J. automobilio pagreitis buvo įprastas, standartinis – 1,6 m/s, o G. D. vairuojamos transporto priemonės greitis – 50 km/h, koks buvo leistinas toje kelio atkarpoje. Tokiu būdu padaryta išvada, kad techninę galimybę sustabdyti automobilį nukentėjusysis G. D. turėjo. Vis dėlto, eksperto teigimu, tuo atveju, jei „Porsche Cayenne“ judėjo 2 – 2,5 m/s ar 3 m/s pagreičiu (ką leidžia nurodyto automobilio techninės galimybės), atstumas automobilio „Alfa Romeo“ vairuotojui sureaguoti į situaciją sumažėtų dvigubai. Pastebėtina ir tai, kad vertindamas sumodeliuotą situaciją, ekspertas nurodė esant tikėtina, jog A. J. automobilis buvo išvystęs didesnį greitį, nei tas, kuriuo vadovaujantis buvo pateikta išvada, kadangi automobilis „Alfa Romeo“ užblokšti „Porsche Cayenne“ ant laiptų ir suteikti tokį didelį greitį negalėjo. Kokiu pagreičiu važiavo įvykio metu, pats A. J. nurodyti negalėjo. Jokių kitų duomenų, iš kurių ekspertas būtų galėjęs nustatyti „Porsche Cayenne“ judėjimo greitį, byloje nėra. Akivaizdu, kad ir kliūties „Alfa Romeo“ sudarymo atstumas taip pat yra orientacinis, ir iš to negalima vienareikšmiškai spręsti apie pastarojo automobilio važiavimo greitį ir juo labiau konstatuoti, kad judėjimo greitis buvo stipriai viršytas.
12. Nuteistasis A. J. proceso metu akcentavo, jog prieš sukdamas į kairę, jis įsitikino šio manevro saugumu – praleido priešinga kryptimi važiavusias transporto priemones ir jokių kitų priemonių, kurioms galėtų sutrukdyti, jis nematė. Vis dėlto, pats nuteistasis, duodamas paaiškinimus teismui, nurodė, jog ruošdamasis atlikti kairiojo posūkio manevrą, jis pirmą eismo juostą matė gerai, beveik iki pat sankryžos, tuo tarpu, antrą eismo juostą matė mažiau, kas visgi suponuoja teismo manymą, kad visiškai įsitikinęs manevro saugumu A. J. nebuvo. Liudytojas A. G. parodė, kad atstumas nuo jo automobilio iki eismo įvykio vietos buvo apie 30 m. Turint omenyje tai, kad nukentėjusysis, kaip teigė liudytojas važiavo pirma jo, nuteistojo vairuojamas automobilis į pastarojo judėjimo kryptį įvažiavo esant dar mažesniam atstumui (tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis nurodė, kad atstumas galėjo būti apie 20 m), taigi toks nuteistojo manevras buvo pakankamai staigus ir netikėtas G. D..
13. Kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, sprendžiant asmens atsakomybės pagal BK 281 straipsnį klausimą, teismas turi nustatyti priežastinį ryšį tarp Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir nurodyto straipsnio atitinkamoje dalyje numatytų padarinių. Priežastinio ryšio nustatytas apima du dalykus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos bei priežastinio ryšio pobūdžio nustatytą. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent A. J. veiksmai – kuomet jis sukdamas į kairę, nedavė kelio priešinga kryptimi važiavusiam G. D. vairuojamam automobiliui, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės ir nesunkiai sutrikdyta pėsčiosios sveikata. Šiuo nagrinėjamu atveju, jei A. J. nebūtų atlikęs kairiojo posūkio manevro, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nepriklausomai nuo to, kokiu tiksliai greičiu važiavo nukentėjusysis. Nuteistasis būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, įsitikinęs ketinamo atlikti manevro saugumu, t. y., kad nesutrukdys kitoms transporto priemonėms, priversdamas jas staigiai stabdyti ar keisti važiavimo kryptį, turėjo galimybę eismo įvykio išvengti. Taigi jo veiksmai – Kelių eismo taisyklių 157 punkto pažeidimas, priežastiniu ryšiu susijęs su aptartų padarinių atsiradimu. Kaip minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti abejonių nekeliančią išvadą apie nukentėjusiojo automobilio „Alfa Romeo“ judėjimo greitį ir, juo labiau, apie tai, kad jis galėjo viršyti maksimalų šioje kelio atkarpoje leistiną greitį, taigi nėra pagrindo išvadai, kad ir nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisykles. Nukentėjusiojo veiksmai, jo atlikti manevrai, bandant išvengti susidūrimo, neturi reikšmės vertinant būtinosios padarinių kilimo sąlygos atsiradimą, kadangi pavojinga situacija jau buvo atsiradusi – automobilis „Porsche Cayenne“ jau buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, taip sudarydamas kliūtį šia kryptimi važiavusiam nukentėjusiajam. Logiška, kad G. D. negalėjo prognozuoti tolesnių nuteistojo veiksmų, t. y. ar jis sustos, ar tęs judėjimą, ir intuityviai veikdamas siekė transporto priemonių susidūrimo išvengti, pasukdamas į pirmą eismo juostą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ekspertas negalėjo duoti kategoriškos išvados dėl to, kad nukentėjusiojo vairuojamas automobilis buvo stabdomas.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
14. Eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo ir išmokos mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (Įstatymo), Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (kasacinė nutartis Nr. 3K-7-368/2012).
15. Eismo įvykio metu galiojusi Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, jog nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš draudiko ar Biuro, pats ar per savo atstovą per 3 darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti apie eismo įvykį atsakingam draudikui arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biurui, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių. Nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos <...> . Teisėjų kolegija pastebi, kad nukentėjusysis klaidingai interpretuoja šio straipsnio nuostatas, teigdamas, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi galimybę, o ne pareigą pranešti draudikui apie eismo įvykį ir pateikti pretenziją. Įstatymas aiškiai įtvirtina nukentėjusio trečiojo asmens veiksmus, įvykus draudiminiam įvykiui, kurių, šiuo atveju, privalėjo laikytis ir G. D.. Tai, kad jis apie eismo įvykį pranešė draudimo įmonei, kurioje buvo papildomai apdraudęs savo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę Kasko draudimu, nuo tokios pareigos neatleidžia. Faktinės situacijos nekeičia ir tai, kad galimam eismo įvykio kaltininkui nepripažįstant kaltės draudikas išmokos nemoka, nesant įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo. Kaip matyti iš tolesnės Įstatymo 15 straipsnio analizės, būtent atsakingas draudikas nustato žalos dydį, ir tik jeigu draudiko įgaliotas asmuo per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos neatvyksta apžiūrėti sugadinto turto, asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad būtų nustatytas transporto priemonei padarytos žalos dydis. Tik tokiu atveju, vadovaujantis cituojamo įstatymo nuostatomis, draudikas yra įpareigotas atlyginti išlaidas, susijusias su automobiliui padarytos žalos dydžio nustatymu.
16. Šiuo atveju, nukentėjusysis per Įstatyme nustatytą terminą į AB „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė, pretenzijos dėl padarytos žalos nepateikė, į turto vertintojus kreipėsi savo iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms, visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiajam G. D. nesilaikant Įstatyme numatytos tvarkos kreipiantis į atsakingą draudiką, šis neįgijo pareigos atlyginti jo patirtas išlaidas (180 Eur) dėl „Alfa Romeo“ eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio nustatymo.
17. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis numato pareigą nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsaugoti sugadintą transporto priemonę tol, kol jį apžiūrės atsakingo draudiko įgaliotas asmuo. Kaip minėta, tuo atveju, kai asmuo praneša atsakingai draudimo įmonei ar draudikui apie eismo įvykį, pastarojo įgaliotas asmuo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas apžiūri sugadintą turtą. Tuo tarpu, nukentėjusysis G. D., nepranešdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ apie 2018 m. rugsėjo 27 d. įvykusį eismo įvykį, taip užkirsdamas kelią draudimo bendrovei pradėti žalos administravimo procesą, saugojo transporto priemonę, nesant tam aiškaus ir konkretaus įpareigojimo. G. D. laikantis aukščiau aptariamo įstatymo nuostatų, tolimesnis sugadintos transporto priemonės „Alfa Romeo“ saugojimo nebūtų buvęs tikslingas ir nukentėjusysis nebūtų patyręs išlaidų dėl garažo nuomos. Tuo tarpu, duomenų, kad transporto priemonę saugoti būtų įpareigoję policijos pareigūnai, byloje nėra. Teisėjų kolegija vertina, kad išlaidos, susijusios su G. D. automobilio saugojimu (589,20 Eur) taip pat buvo nepriteistos pagrįstai.
18. Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis G. D. prašė priteisti ir išlaidas, susidariusias dėl pakaitinio automobilio nuomos, iš viso – 2 700 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas tokį civilinio ieškovo reikalavimą, pritardamas civilinio atsakovo atsiliepime pateiktiems argumentams, kad du mėnesiai yra pakankamas laikotarpis baigti žalos administravimo procedūrą, o taip pat ir įsigyti naują transporto priemonę, sprendė, kad nukentėjusiojo naudai priteistina 540 Eur suma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais skundžiamo nuosprendžio argumentais nesutikti. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusiajam pradėjus nuomotis automobilį, jis žinojo, kad transporto priemonė, kurią jis vairavo iki eismo įvykio – „Alfa Romeo“, yra nepataisomai sugadinta, į jos remontą investuojama nebus, todėl reikalingas naujas automobilis (Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita parengta 2017 m spalio 10 d.). Teismui nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiam automobilis buvo reikalingas tiek darbo, tiek ir šeimos poreikiams tenkinti, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Vis dėlto toks ilgas automobilio nuomos laikotarpis (devyni mėnesiai), taip didinant dėl eismo įvykio patiriamus nuostolius, negali būti pateisinamas ilgu procesu, atsižvelgiant į už eismo įvykio atsakingo asmens poziciją (kaltės nepripažinimą). Nukentėjusysis skunde teigia, kad draudimo bendrovei nusprendus laukti teismo sprendimo, ji prisiima finansinę atsakomybę už padidėjusią patirtų nuostolių sumą. Tokia G. D. argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti. Draudimo bendrovė, mokėdama išmokas nukentėjusiam trečiajam asmeniui yra įpareigota veikti laikantis Įstatymo nuostatų. Šio teisės akto 19 straipsnio nuostatos numato, kad išmoką draudikas išmoka per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos, išskyrus atvejus, kai per šį terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti. Tokiu atveju, išmoka mokama per 14 dienų nuo aplinkybių ištyrimo, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos, išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje. Tai, kad asmens kaltės dėl eismo įvykio sukėlimo klausimas yra išsprendžiamas galutiniu teismo procesiniu sprendimu, atitinkamai nustatant civilinės atsakomybės sąlygas, nereiškia, kad nukentėjęs asmuo neturi elgtis protingai, priimti ekonomiškai naudingus sprendimus ir nedidinti dėl eismo įvykio patiriamų nuostolių.
19. Teismo vertinimu, 13 500 Eur paskolos iš banko paėmimas naujam automobiliui įsigyti, nebuvo būtinos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė G. D. reikalavimą dalyje dėl 6,73 proc. metinių palūkanų nuo 4 950 Eur sumos nuo 2018 m. liepos 10 d. (iki draudimo bendrovė sumokės nurodytą sumą už sugadintą eismo įvykio metu automobilį). Vėlgi, būtinybę paimti didesnę paskolą, nukentėjusysis grindžia tuo, kad jam nebuvo išmokėta suma už sugadintą automobilį (6 400 Eur). Teisėjų kolegija atkreipia nukentėjusiojo dėmesį į tai, kad turtinės žalos atlyginimo tikslas yra grąžinti nukentėjusįjį į prieš eismo įvykį buvusią padėtį. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-240-1075/2019). Be jokios abejonės, naujo automobilio įsigijimas išimtinai priklauso tik nuo nukentėjusiojo (automobilio markė, kaina, gamybos metai ir pan.), tačiau, kaip matyti, nukentėjusysis turėjo finansines galimybes ir be banko paskolos įsigyti iš esmės tokios pačios vertės transporto priemonę kokią turėjo eismo įvykio metu (naujo automobilio įsigijimui įmokėjo 20500 Eur pradinį įnašą). Pažymėtina, jog nukentėjusiajam asmeniui turi būti atlyginami tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl eismo įvykio, kas šiuo atveju ir buvo padaryta: nustatyta, kad nukentėjusiojo automobilis iki įvykio buvo vertas 6 400 Eur, po įvykio liekanų vertė sudarė 1 450 Eur, nuostolių dydis paskaičiuotas 4 950 Eur ir tokia suma už sugadintą automobilį priteista iš draudimo bendrovės.
20. Nukentėjusysis nesutinka ir su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, dėl kurių buvo netenkintas jo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertindamas, kad teismas susiaurino neturtinės žalos sąvoką. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad eismo įvykio metu G. D. sveikatos sužalojimų nepatyrė, buvo sugadinta tik jo transporto priemonė, o nuostoliai, patirti dėl sugadintos transporto priemonės, atlyginami kaip turtinė žala, kas šiuo atveju ir buvo padaryta priteisiant ją nukentėjusiojo naudai.
21. Neturtinės žalos dydį nukentėjusysis grindžia tuo, kad po eismo įvykio teko automobilį gabenti iš įvykio vietos, ieškoti tinkamo garažo, siekiant transporto priemonę išsaugoti ekspertų apžiūrai, taigi negalėjo su automobiliu nieko daryti. A. J. nepripažinus kaltės ir nesumokėjus išmokos iki teismo procesinio sprendimo byloje, jis turėjo susirasti ir išsinuomoti kitą automobilį, tęsti normalų gyvenimą, koks jis buvo iki eismo įvykio. Kaip matyti, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos dydžio grindžiamas išimtinai susidariusiais nepatogumais dėl automobilio gabenimo, jo saugojimo ir pan. Vertinant, ar šioje situacijoje yra pagrindas pripažinti, kad dėl eismo įvykio nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kad, kaip minėta, jis pats nesilaikė Įstatymo nuostatų, per nustatytą 3 dienų terminą į atsakingą draudiką nesikreipė, tokiu būdu pats prisiimdamas atsakomybę už automobilio saugojimą. Jei G. D. būtų kreipęsi į AB „(duomenys neskelbtini)“ su pretenzija dėl žalos atlyginimo, išlaidų dėl automobilio saugojimo jis nebūtų patyręs, kadangi pareiga saugoti transporto priemonę jam būtų pasibaigusi po draudimo bendrovės atlikto vertinimo. Kito, pakaitinio automobilio ieškojimas ir nuoma, kaip matyti, iš esmės taip pat grindžiama tuo, kad jo eismo įvykio metu sugadintas automobilis buvo saugomas ir su juo nieko nebuvo galima daryti. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sveikata nukentėjusiajam eismo įvykio metu sutrikdyta nebuvo. Kad nukentėjusysis būtų patyręs kitokio pobūdžio neturtinę žalą (sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus), jis nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nukentėjusiojo nurodomų nepatogumų nevertina kaip jo patirtos neturtinės žalos dėl kilusio eismo įvykio, todėl jo prašomos sumos nėra pagrindo priteisti ir iš nuteistojo A. J..
22. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. D. prašė priteisti 200 Eur advokato išlaidoms padengti, teismo posėdžio metu pateikė duomenis, kad sumokėjo savo atstovui 300 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).
24. Byla apeliacine tvarka, be nuteistojo gynėjo, buvo nagrinėjama ir pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą. Netenkinus G. D. apeliacinio skundo, išlaidos, kurias jis patyrė dėl jo atstovo advokato dalyvavimo procese iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. J. gynėjo advokato Andriejaus Tiščenko ir nukentėjusiojo G. D. apeliacinius skundus atmesti.