Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „JVA Partneris“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-676-538/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „JVA Partneris“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „JVA Partneris“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Pamario žuvis“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl skolos apskaičiavimo ir priteisimo pagrįstumo, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo bei asmens civilinės atsakomybės už laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukeltą žalą institutų aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo ir atsakovės skolos ieškovei likučio

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.131 straipsnio nuostatas įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (1 dalis), tačiau įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai (2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas išaiškino, kad įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 ir kt.).

Nors, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde pažymėjo atsakovė, įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo), kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje ir joje nurodytą praktiką). Taigi, kai atsakovas teisme pareiškia, kad prievolė (ar jos dalis) pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas, tačiau pastebėtina, jog įskaitymo, kaip ir kitų sandorių, sudarymas atsakovo turi būti pagrįstas įrodymais (CPK 178 straipsnis). Kaip ir nurodė apeliaciniame skunde atsakovė, kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu įskaitymas pripažįstamas neteisėtu, pripažįstama nepasibaigusia ir įskaityta prievolė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009 ir kt.).

Į bylą yra pateiktas abiejų šalių šioje byloje patvirtintas 2013 m. lapkričio 27 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas (1 t., 156 b. l.), kuriuo šalys sulygo, kad galutinis atsakovės skolos ieškovei 2013 m. spalio 31 dieną likutis sudaro 30 980,40 Lt. Kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo į ieškovės patikslintą ieškinį (2 t., 136 – 139 b. l.) iš esmės atsakovė sutiko ir su ieškovės dublike bei patikslintame ieškinyje nurodyta aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. (iki, kaip pažymi atsakovė, 2014 m. liepos 30 d.) atsakovė iš ieškovės įsigijo produkcijos dar už 213 561,83 Lt. Abi šalys procesiniuose dokumentuose pripažino, kad dalį skolos atsakovė apmokėjo. Tačiau nors atsakovė teigia, kad iš ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų (213 561,83 Lt sumos) apmokėjo 56 004,42 Lt sumą, teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktus banko sąskaitos išrašus (2 t., 124–125 b. l.) pripažįsta, jog iš tikrųjų, kaip ir nurodė ieškovė, atsakovė sumokėjo ne 56 004,42 Lt, o 55 989,69 Lt sumą, nes 2014 m. birželio 4 d. atsakovės atliktas 5 970,01 Lt sumos mokėjimas ieškovei, o atsakovės nurodyta 5 986,31 Lt suma yra ne jos sumokėta suma, o ieškovės sąskaitos galutinis likutis 2014 m. birželio 4 dieną. Taigi pagal šalių pateiktuose įrodymuose matomus ir procesiniuose dokumentuose pripažintus faktus, atsakovė už nuo 2013 m. spalio 31 d. įsigytą žuvį liko nesumokėjusi ieškovei 157 572,12 Lt.

Nors atsakovė nurodo, kad įvykus įskaitymui, atsakovės skolos likutis ieškovei sudaro tik 73 099,16 Lt (atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė nurodė 71 599,27 Lt skolos likutį ieškovei, o priešieškinyje – 74 012 Lt), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos medžiaga neleidžia konstatuoti iš tikrųjų įvykus teisėtam atsakovės nurodytam įskaitymui. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė, atsakovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad ji pranešė ieškovei apie atsiliepime į patikslintą ieškinį ir apeliaciniame skunde akcentuojamų reikalavimų į ieškovę už žuvies produkcijos šaldymo ir sandėliavimo paslaugas įskaitymą į minėtą ieškovės 157 572,12 Lt reikalavimą į atsakovę. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, prievolė įskaitymu pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą tik, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos. Tokio pranešimo šioje byloje nėra. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad tarp šalių egzistuojantys teisiniai santykiai numatė savaiminį įskaitymą ir, atsižvelgus į šalių bendradarbiavimo praktiką, laikytina, jog sandorių šalys iš anksto pranešė viena kitai apie įskaitymą. Teisėjų kolegijos nuomone, 2013 m. lapkričio 17 d. tarpusavio suderinimo akto pasirašymas (kuriuo dalis skolų iš tikrųjų buvo įskaityta) ir šio akto pripažinimas šioje byloje, savaime nereiškia, kad ieškovė ir atsakovė sutarė taikyti įskaitymą ir ateityje atsirasiantiems šalių reikalavimams be išankstinės valios suderinimo ar panešimo apie atliktą įskaitymą CK 6.131 straipsnyje nustatyta tvarka, tuo tarpu nei 2007 m. sausio 1 d. Sutartyje, nei atsakovės akcentuojamoje 2011 m. gruodžio 1 d. paslaugų sutartyje taip pat nėra sulygtas tarpusavio reikalavimų įskaitymas be išankstinio perspėjimo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, kad šalių (įmonių administracijos atstovų) nepasirašyti atsiskaitymų suderinimo aktai, negali būti laikomi pranešimu (tuo labiau tinkamu) apie atliktą įskaitymą ar pripažinimu apie jau įvykusį įskaitymą. Be to, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad įskaitymai padaryti (ar apie juos pranešta iš anksto) skolų suderinimo aktais, tuo labiau 2014 m. balandžio 28 d. skolų suderinimo aktu, kurio atsiliepime į pradinį ieškinį atsakovė net nepripažino, teigdama, kad minėtas ieškovės vienašališkai sudarytas aktas jai net nebuvo pateiktas. Taigi, akivaizdu, kad net jei šalys turėjo ketinimų įskaityti jų po 2013 m. spalio 31 d. atsiradusius reikalavimus, šie ketinimai nebuvo įvykdyti, šalims nesuderinus dėl to valios ir (arba) nepateikus pranešimo apie įskaitymą CK 6.131 straipsnio tvarka.

Nesant galimybės pripažinti buvus teisėtam šalių tarpusavio reikalavimų įskaitymui, nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovės prievolės sumokėti ieškovei 157 572,12 Lt įsiskolinimą pasibaigimą. Savo ruožtu atsakovei nereiškus šioje byloje reikalavimo dėl skolos už šaldymo ir sandėliavimo paslaugas priteisimo iš ieškovės, teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti klausimo dėl atsakovės nurodomų paslaugų pagal 2011 m. gruodžio 1 d. sutartį suteikimo fakto, kiekio ir kainos pagrįstumo (taigi ir argumentų, kokias atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras ieškovė buvo pripažinusi / nepripažinusi), tačiau, akcentuotina, kad ši nutartis neužkerta kelio atsakovei įrodinėti konkrečių paslaugų suteikimo faktą ir skolos dydį bei reikalauti jos priteisimo atskiroje byloje.

Įvertinus tai, kad atsakovės skolos ieškovei už įsigytą žuvies produkciją likutis sudaro 157 572,12 Lt, be to, ieškovė, sumokėdama atsakovei už pastarosios suteiktas ir ieškovės pripažintas paslaugas, permokėjo atsakovei 6 909,18 Lt sumą, atsakovė ieškovei liko skolinga 164 481,30 Lt. Papildomai pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog ieškovė atsakovei už suteiktas paslaugas sumokėjo ne 31 276,90 Lt, o 26 804 Lt, atsiliepime į patikslintą ieškinį apeliantė neginčijo ieškovės nurodytos 31 276,90 Lt sumos teisingumo, be to, apeliantės šiuo metu nebepripažįstamą ieškovės atliktą 4 472,90 Lt mokėjimą atsakovei patvirtina byloje esantis 2013 m. lapkričio 13 d. pinigų priėmimo kvitas (2 t., 131 b. l. antroje pusėje).

Susumavus šalių pripažintą 2013 m. spalio 31 dieną buvusį atsakovės 30 980,40 Lt skolos likutį su nuo 2013 m. lapkričio mėnesio susidariusia atsakovės skola (164 481,30 Lt), iš viso atsakovė ieškovei skolinga 195 461,70 Lt.

Galiausiai, bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. gegužės 14 d. susitarimu dėl abipusių reikalavimų užskaitymo (1 t., 49 b. l.; 2 t., 126 b. l.), UAB „JVA Partneris“ (atsakovė) įsipareigojo priimti ir apmokėti UAB „EG Kontinent“ 20 588,35 Eur skolą įmonei UAB „Pamario žuvis“ (ieškovei). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nors atsakovė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose teigė, kad 2014 m. gegužės 14 d. sutartis negalioja, iš bylos duomenų nustatyta, jog sutartis yra pasirašyta jos šalių, pagal jos sąlygas sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia nepateikta, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su ieškovės poziciją, kad atsakovė privalo įvykdyti laisva valia prisiimtą įsipareigojimą – sumokėti ieškovei 20 588,35 Eur skolą, o atsakovei patvirtinus, jog ji pati, laisva valia pasirašė susitarimą dėl skolos už kitą įmonę prisiėmimo ir mokėjimo, šiuo metu išsakytos (tačiau jokiais įrodymais nepagrįstos) abejonės dėl UAB „EG Kontinent“ skolos ieškovei realaus egzistavimo, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apibendrindama tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pagal bylos duomenis atsakovė yra skolinga ieškovei 77 197,97 Eur ir ieškinio reikalavimai yra visiškai pagrįsti.

Dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo

Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 146 straipsnio 2 dalį ir 440 straipsnį bei patenkinti atsakovės priešieškinį, priteisdamas atsakovei iš ieškovės 200 000 Lt (57 924 Eur) nuostolių, pastarosios patirtų dėl ieškovės prašymu nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. CPK 440 straipsnyje, susijusiame su bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimu, įtvirtinta, kad jeigu asmuo šiame skyriuje nustatyta tvarka nesąžiningai pareiškia aiškiai nepagrįstą kreditoriaus reikalavimą, teismas gali jam paskirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą. Be to, įstatymų nustatyta tvarka šis asmuo gali būti įpareigotas atlyginti dėl nesąžiningo reikalavimo pareiškimo kitų asmenų patirtus nuostolius.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-415/2015; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014 ir kt.) Kitaip tariant, neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlygos už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Kartu primintina, kad nesant bent vienos iš civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, žalos atlyginimo priteisimas nėra galimas.

Iš CPK 440 straipsnio formuluotės taip pat akivaizdu, kad neteisėtų veiksmų – aiškiai nepagrįsto reikalavimo pareiškimas – konstatavimas, kaip ir pirmiau nurodytu atveju, yra būtina sąlyga nuostoliams iš kreditoriaus, pareiškusio reikalavimą, prisiteisti.

Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad pagal ieškovės kreipimąsi dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-1261-867/2014 priėmė teismo įsakymą ir areštavo atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant (ar esant nepakankamai), pinigines lėšas, neviršijant 279 434,54 Lt sumos. Atsakovei pateikus prieštaravimus, apylinkės teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi nustatė ieškovei 14 dienų nuo nutarties įteikimo dienos terminą ieškiniui pateikti. Ieškovei nustatytu laiku ieškinio apylinkės teismui nepateikus, 2014 m. birželio 17 d. nutartimi buvo panaikintas išduotas teismo įsakymas, laikant pareiškimą nepaduotu, bei jam užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. liepos 17 d.

Atsakovės įsitikinimu, dėl nepagrįsto civilinėje byloje Nr. L2-1261-867/2014 ieškovės pateikto reikalavimo ir prašymo pagrindu atsakovei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, per laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. liepos 17 d. atsakovė patyrė 200 000 Lt nuostolių, kuriuos ir turėtų atlyginti ieškovė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis ir vadovaudamasi pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei aktualia teismų praktika, su atsakovės pozicija nesutinka.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė jau 2014 m. liepos 24 d. (t. y. vos po 20 dienų nuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties priėmimo), atsižvelgdama į ieškinio sumą ir laikydamasi teismingumo taisyklių, kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl skolos, kylančios iš tų pačių ieškovę ir atsakovę siejančių, žuvies pirkimo–pardavimo santykių, priteisimo ir jos reikalavimas, kurio suma po ieškinio patikslinimo sudarė 79 258,56 Eur, pirmosios instancijos teismo yra patenkintas visiškai, ir kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, pripažintas pagrįstu ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra tenkintos visos CPK 146 straipsnio 2 daliai ir (ar) CPK 440 straipsniui taikyti būtinos sąlygos, nes nėra pagrindo laikyti, kad ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstus reikalavimus atsakovei, jos ieškinys nėra atmestas (priešingai, jis visiškai patenkintas), o ta aplinkybė, jog iš pradžių ieškovė siekė prisiteisti skolą supaprastintu būdu – reikšdama prašymą dėl teismo įsakymo išdavimo, o atsakovei pateikus prieštaravimus, pateikė ieškinį ne Klaipėdos rajono apylinkės teismui, o pagal teismingumą Klaipėdos apygardos teismui, taip pat ta aplinkybė, kad ieškinio suma dėl tarp šalių besitęsiančių santykių, taip pat, tikėtina, bandymų susitarti (ką patvirtina ir aplinkybė, jog 2014 m. gegužės 14 d. (t. y. po pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo) atsakovė įsipareigojo ieškovei apmokėti UAB „EG Kontinent“ skolą) pakito, palyginus su civilinėje byloje Nr. L2-1261-867/2014 reikštu reikalavimu, savaime nereiškia, kad prašydama išduoti teismo įsakymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė buvo akivaizdžiai nesąžininga ir (ar) atliko kažkokius neteisėtus veiksmus. Savo ruožtu, nesant ieškovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, negalimas ir žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, konstatavimas ir tuo labiau atlyginimas, todėl atsakovės priešieškinis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstai atmestas.

Dėl procesinių palūkanų ir žyminio mokesčio paskirstymo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė, reikalaudama 8,14 proc. dydžio procesinių palūkanų, turėjo patekti įrodymus apie palūkanų dydį ieškinio padavimo metu, tačiau to nepadarė. Tačiau priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė patikslintame ieškinyje aiškiai nurodė tiek teisės normas, kuriomis rėmėsi, apskaičiuodama palūkanų normą, tiek viešai prieinamus (taip pat ir atsakovei) Lietuvos banko skelbiamus duomenis apie 2014 m. liepos 1 d. buvusią vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų normą, todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ieškovės paaiškinimais ir viešai prieinamais duomenimis, pagal kuriuos aktualaus ginčui laikotarpio vienos nakties atpirkimo sandorių palūkanų norma sudarė 0,14, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškovei iš atsakovės turi būti priteistos 8,14 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2014 m. liepos 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde atsakovė paminėjo, jog, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl žyminio mokesčio iš atsakovės priteisimo į valstybės biudžetą, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą (be kita ko tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog tiek ieškovei, tiek atsakovei teismo nutartimis buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas už ieškinį ir atitinkamai priešieškinį), taip pat atsižvelgusi į aplinkybę, kad atsakovės priešieškinis buvo visiškai atmestas, o ieškovės ieškinys patenkintas, įvertindama, jog atsakovė jokiais argumentais nepaaiškino savo nesutikimo su teismo atliktu paskirstymu, o apeliacinės instancijos teismas ribojamas CPK 313 straipsnyje įtvirtinto principo non reformatio in peius, pagal kurį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo, neturi pagrindo keisti sprendimo dalies dėl atsakovės įpareigojimo sumokėti atidėtą žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Apeliaciniame skunde ieškovė be kita ko nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo priimti ieškovės patikslinto ieškinio, nes faktiškai ieškovė pateikė ne patikslintą, o naują ieškinį, pakeisdama ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio ir patikslinto ieškinio turinį, pripažįsta, jog iš tikrųjų patikslintame ieškinyje yra pakeistas faktinis pradinio ieškinio pagrindas (pradiniame ieškinyje buvo prašoma priteisti skolą, susidariusią iki 2013 m. spalio 31 d., o patikslintame ieškinyje – nuo 2013 m. lapkričio 1 d. atsiradusią skolą, ji grindžiama jau kitais nei su pradiniu ieškiniu pateiktais įrodymais), atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį faktinį ieškinio pagrindą tam tikrais atvejais leidžiama pakeisti ne tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, bet ir vėliau (po šios nutarties), jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba teismas mano, jog tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Šiuo atveju iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad bylos nagrinėjimo metu šalių ginčas ilgainiui apėmė ne tik laikotarpį iki 2013 m. spalio 31 d., bet ir po šios datos vykusius santykius (ieškovės dublike pateikiama faktiškai tapati informacija, kaip ir vėliau parengtame patikslintame ieškinyje, atsakovė procesiniuose dokumentuose dėsto argumentus dėl 2014 metais suteiktų paslaugų ir pan.), todėl įvertinus proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir protingumo principus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 14 d. posėdyje visiškai pagrįstai suteikė ieškovei galimybę pateikti patikslintą ieškinį, atsižvelgus į visas bylos nagrinėjimo metu išaiškėjusias ir šalių jau tuo metu įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsakovė, teigdama, kad teismas neturėjo priimti patikslinto ieškinio, nenurodė, jog vėlesnis pakeisto ieškinio priėmimas nulėmė neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, be to, įvertinusi pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliantės nurodomų formalių trūkumų buvimas nėra pakankamas teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti (CPK 328 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nesutiko su teismo ieškovei iš atsakovės priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. pirmosios instancijos teismui pranešta, jog ieškovę atstovaus advokatas R. K.. 2015 m. birželio 2 d. į bylą pateiktas prašymas dėl 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, detalizuojant, kad į teisines paslaugas patenka atsiliepimo į ieškinį rengimas, dubliko, tripliko rengimas, patikslinto ieškinio rengimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose. Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad advokatas R. K. parengė ir pateikė teismui ieškovės vardu atskirąjį skundą, atsiliepimą į priešieškinį, atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, dubliką, tripliką, patikslintą ieškinį bei dalyvavo teismo posėdžiuose (iki pateikto prašymo advokatas teismo posėdyje atstovavo 2 valandas). Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus, kad visų kitų prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą procesinių dokumentų pavadinimai nurodyti tiksliai (atitinka byloje esančius ir advokato parengtus dokumentus), akivaizdu, jog prašyme turimas omenyje atsiliepimas į priešieškinį (o ne į ieškinį), tačiau šis netikslumas savaime nereiškia, kad bylinėjimosi išlaidų suma priteista nepgrįstai. Prie prašymo pridėti įrodymai, kad 1 500 Eur suma buvo ieškovės sumokėta advokatui (2 t., 182 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi CPK 93, 98 straipsnius bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.2, 8.3 punktų nuostatas (redakcijos galiojusios atsiliepimo į priešieškinį, dubliko ir tripliko parengimo metu), taip pat 8.19 punktą (redakcijos galiojusios nuo 2015 m. kovo 20 d.), taip pat bylos pobūdį, jos sudėtingumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1 500 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra ne tik pagrįstos, bet ir protingos ir teisingai priteistos iš atsakovės. Pastebėtina, kad pagal Rekomendacijų redakciją, galiojusią atsiliepimo į priešieškinį, dubliko ir tripliko surašymo metu, advokatui mokėtino užmokesčio už minėtų procesinių dokumentų parengimą bendra suma net viršija 1 500 Eur sumą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovės nurodomas argumentas, jog Rekomendacijose nėra numatytas užmokestis už patikslinto ieškinio surašymą, faktiškai nedaro jokios įtakos priteistų iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumui.

Kadangi apeliacinis skundas atmestas, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos.

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartimi buvo tenkintas atsakovės prašymas dėl 768 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo, todėl atmetus apeliacinį skundą, atsakovė įpareigotina šią sumą sumokėti į valstybės biudžetą.

Ieškovė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „JVA Partneris“ (j. a. k. 300026222) 768 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartimi.