Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei R. T. ir jos atstovui advokatui Gintarui Griciui, atsakovei I. Ž., trečiajam asmeniui Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarei Ritai Reistaitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei I. Ž., tretiesiems asmenims Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. R., valstybės įmonei „Registrų centras“ dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovei R. T. dar iki santuokos su A. T. sudarymo buvo suteiktas naudotis butas, esantis (duomenys neskelbtini) Iieškovės R. T. santuoka su A. T. sudaryta (duomenys neskelbtini) 1991 m. gruodžio 23 d. Gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktu butas, esantis (duomenys neskelbtini), įkainotas 15 000 rb., nurodant, jog pirkėjas R. T. prieš notariškai patvirtinant pirkimo pardavimo sutartį turi sumokėti 75 rb. valstybinį mokestį. 1992 m. sausio 7 d. mokėjimo kvitas patvirtina, kad R. T. sumokėjo 75 rb. valstybinį mokestį už privatizuojamą butą. 1992 m. sausio 29 d. sutartimi, sudaryta tarp (duomenys neskelbtini) ir R. T., pagal Mažeikių rajono (miesto) valdybos 1991 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 217 R. T. už 15 000 rb. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) 1829 rb. sumokant grynaisiais ir 13171 rb. sumokant valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (investiciniais čekiais). Butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas R. T. vardu. 2001 m. balandžio 23 d. R. T. sudarė mainų sutartį su G. V., Notarinio registro Nr. 2-2310, pagal kurią R. T. jai priklausančią patalpą: butą, esantį (duomenys neskelbtini) išmainė į G. V. priklausančias 725/1380 dalis 0,138 ha žemės sklypo ir ½ dalį pastato – gyvenamojo namo bei ½ dalį pagalbinių pastatų: daržinės, tvarto, garažo, viralinės ir malkinės, esančių (duomenys neskelbtini). 2001 m. birželio 23 d. Pareiškimu, Notarinio registro Nr. 2-2306, A. T. sutiko, kad jo sutuoktinė R. T. mainytų butą Nr. 44, įgytą jų santuokos metu, esantį (duomenys neskelbtini), į dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre 725/1380 dalis 0,1380 ha žemės sklypo, ½ dalis gyvenamojo namo ir ½ dalis pagalbinių statinių: daržinės, tvarto, garažo, viralinės ir malkinės, esančių (duomenys neskelbtini), įregistruota R. T. vardu. 2002 m. kovo 19 d. Pirkimo pardavimo sutarties, Notarinio regsitro Nr. 2-2194, pagrindu R. T. ir A. T. įgijo 655/1380 dalis 0,1380 ha žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį pagalbinių statinių: daržinės, tvarto, garažo, viralinės ir malkinės, esančių (duomenys neskelbtini). Šis turtas įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių R. T. ir A. T. nuosavybė. 2018 m. rugpjūčio 27 d. testamentu, Notarinio registro Nr. 1437, A. T. jam nuosavybės teise priklausančias dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančias (duomenys neskelbtini), paliko dukrai I. Ž.. A. T. mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties Mažeikių rajono 1-ajame notarų biure užvesta paveldėjimo byla. 2022 m. lapkričio 24 d. informaciniu raštu notarė R. R. informavo R. T., kad butas, buvęs (duomenys neskelbtini), kurį ji išmainė į žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais dalis, nėra jos asmeninė nuosavybė, nes buvo įgytas santuokoje su A. T., todėl išdavus nuosavybės teisės liudijimą, nustatantį A. T. dalį santuokos metu įgyto turto, I. Ž. paveldėtų ½ dalį nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), jeigu nebus R. T. nustatyta privalomoji palikimo dalis. Ieškovė kreipėsi į Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašė nustatyti, kad sutuoktinio A. T. mirties dieną (duomenys neskelbtini) jai buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį, tačiau 2022 m. rugsėjo 26 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimu R. T. pareiškimas buvo atmestas. 2023 m. sausio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, R. T. skundas dėl 2022 m. rugsėjo 26 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimo buvo atmestas.

Dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisės

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Butų privatizavimo įstatymo pagrindu vieno

sutuoktinio vardu įgyto buto, o šį butą išmanius į dalį žemės sklypo ir ½ gyvenamojo namo su pagalbiniais ūkio pastatais, šio nekilnojamojo turto nuosavybės formos.

Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarka bei apibrėžta, kokios valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti parduodamos (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis), kas turi teisę jas pirkti (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis). Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Taip pat nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirmiau nurodyta įstatymo nuostata taikyta visiems nariams tos šeimos, kurios narys ar nariai yra privatizavę butą, net ir tiems, kurie neįgijo nuosavybės teisių į nupirktą butą, o tik davė sutikimą jį pirkti kitiems jos nariams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2001; 2001 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1182/2001; ir kt.). Nuomininkas ir jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, turėjo susitarti (notariškai patvirtintu susitarimu) dėl nuomojamo buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendrasavininkiais) (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis) bei įforminę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pripažįstami įgyvendinę Butų privatizavimo įstatymu jiems suteiktą teisę privatizuoti vieną butą, todėl pagal šį įstatymą privatizuoti kito buto negalėjo (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, kad privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Dėl to, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/1999, išaiškinta, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. Ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, išaiškino, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė R. T. santuoką su A. T. sudarė (duomenys neskelbtini) ir 1992 m. sausio 29 d. sutarties pagrindu privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1829 rb. sumokant grynaisiais ir 13171 rb. sumokant valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (investiciniais čekiais).

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Taigi tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad ieškovė, nors ir būdama santuokoje su A. T., ginčo butą privatizavo vien tik savo naudai už asmenines lėšas, nes butas jai buvo suteiktas dar iki santuokos su A. T. sudarymo ir už jį buvo sumokėta ieškovės investiciniais čekiais bei jos mamos duotais pinigais, be to jos sutoktinis A. T. nelaikė ginčo buto bendra sutuoktinių nuosavybe ir į jį nepretendavo, todėl ir pagal mainų sutartį įgytas nekilnojamasis turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, jog pagrindo sutikti su nurodytais ieškovės argumentais nėra.

Byloje nėra duomenų apie sutuoktinių notariškai patvirtintus susitarimus, kaip to reikalavo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio norma, pirkti ginčo butą ieškovės ir (ar) jos sutuoktinio A. T. vardu. Be to, butas, nors ir buvo suteiktas naudotis ieškovei iki santuokos su A. T. sudarymo, buvo privatizuotas praėjus daugiau nei 7 metams nuo santuokos sudarymo ir privatizavus šį butą A. T. teisės privatizuoti ar įgyti kitą butą nebeturėjo. Nors ieškovė nurodė, kad 1829 rb. buto įsigijimui jai davė mama ir šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos, likusi už butą mokėtina 13171 rb. suma buvo sumokėta valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (investiciniais čekiais). Ieškovės sutuoktinis buvo ieškovės šeimos narys ir byloje nėra duomenų, kieno investiciniais čekiais privatizuotas butas ir (ar), kad A. T. būtų atsisakęs privatizuoti butą ar prisidėti prie jo privatizavimo.

Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis nustatė, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausomai nuo jo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška, t. y. patvirtino konkrečią pinigų sumą, ir nustatė šių išmokų skyrimo tvarką. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir ankstesnėse bylose, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; ir kt.). Būtent tokia kasacinio teismo praktika rėmėsi ir ieškovė, įrodynėdama, jog butas įgytas už jos asmenines lėšas. Vis dėl to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005, kurioje pasisakyta dėl investicinių čekių kaip asmeninės nuosavybės, pažymėta ir tai, kad vien aplinkybė, jog turtas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir ankstesnėje praktikoje, pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, kurioje konstatuota, kad kai butas pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuotas santuokos metu, tai vien aplinkybė, jog jis privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą.

Įvertinus specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką, teismų praktikoje suformuota taisyklė, jog butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog net ir pripažinus, kad už butą buvo sumokėta būtent ieškovei suteiktais investiciniais čekiai, nors byloje įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog investiciniai čekiai buvo būtent ieškovės nėra, ir jos mamos duotais pinigais, vien tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė butą įgyjo asmeninės nuosavybės teise.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012; ir kt.).

Teismo vertinimu byloje neįrodytas ieškovės argumentas, kad jos sutuoktinis A. T. nelaikė ginčo buto bendra sutuoktinių nuosavybe ir į jį nepretendavo (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje esantis A. T. notariškai patvirtinas sutikimas sudaryti buto mainų sutartį, kaip to reikalavo SŠK 21 straipsnis, kuriame numatyta, jog sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu, patvirtina, jog A. T. suprato, jog santuokos metu įgytas butas yra jo ir ieškovės bendra nuosavybė. Vien tai, kad notariškai patvirtintame sutikime A. T. nurodė, jog visas mainų sutarties sudarymo sąlygas palieka R. T. nuožiūrai, nereiškia, kad A. T. taip išreiškė, jog laiko butą asmenine R. T. nuosavybe.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad A. T. 2018 m. rugpjūčio 27 d. testamente, kuriuo jam nuosavybės teise priklausančias dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančias (duomenys neskelbtini) paliko dukrai I. Ž., suprato ir laikė, kad dukrai palieka tik jam priklausančią žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pagalbiniais ūkio statiniais dalį, įgytą pagal 2002 m. kovo 19 d. Pirkimo pardavimo sutartį.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas Butų privatizavimo įstatymo, SŠK ir CK nuostatas bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad ieškovė R. T. butą, esantį (duomenys neskelbtini), privatizavo santuokos su A. T. metu, šį turtą valdė bendrai kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, sudarant mainų sutartį A. T. kaip to reikalavo SŠK 21 straipsnis išreiškė savo sutikimą mainų sandoriui sudaryti, sprendžia, jog ieškovės nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai nepaneigė santuokoje įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl mainų sutarties pagrindu, išmainius santuokoje bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise privatizuotą butą į 725/1380 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei visų kitų pagalbinio ūkio paskirties statinių, esančių (duomenys neskelbtini), šis nekilnojamasis turtas taip pat buvo įgytas ne ieškovės asmeninės, o bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad ieškovės ieškinys dėl turto pripažinimo jos asmenine nuosavybe yra neįrodytas ir nepagrįstas, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovė šioje byloje sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį, o likusios 205 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas 2023 m. sausio 30 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas iki teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Ieškovė taip pat patyrė 800 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės R. T. ieškinys atmestas, iš ieškovės R. T. priteistina 205 Eur žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas buvo atidėtas, valstybės naudai, o ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistinos.

Atsakovė I. Ž. ir tretieji asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ir prašymų jas priteisti teismui neteikė, todėl atsakovei ir tretiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

2023 m. sausio 30 d. nutartimi teismas patenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. R. išduoti paveldėjimo teisės liudijimą atsakovei I. Ž. pagal (duomenys neskelbtini) testamentą, Notarinio registro Nr. 1437, iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje.

Ieškinį atmetus, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o teismo sprendimui įsiteisėjus panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 205 Eur (du šimtus penkis eurus) žyminio mokesčio valstybės naudai.

2023 m. sausio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.