Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė, sekretoriaujant Raimondai Vičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokato padėjėjai Erikai Minkevič, atsakovo atstovui advokato padėjėjui Tadui Vilčinskui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Aer Liber“ ieškinį atsakovui užsienio juridiniam asmeniui Ryanair DAC dėl kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

1. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad 2016 m. balandžio 22 d. „Ryanair“ skrydis Nr. FR2883 (Vilnius – Oslas), kuriuo skrido keleivė A. A., turėjęs vykti 2016-04-22, 13.20 val. buvo atidėtas ir įvyko tik 2016-04-23, 14.00 val. Keleivė A. A. reikalavimo teisę dėl jai priklausančios kompensacijos už atidėtą skrydį 2019 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui UAB „Aer Liber“. Remdamasis tuo, ieškovas reiškia reikalavimą atsakovui dėl 250 Eur kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą Nr. 261/2004.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2018 m. gegužės 30 d. skrydis Nr. FR7196 (Vilnius – Chanija), kuriuo skrido 6 keleiviai – D. C., V. S., M. J., A. J., T. R., R. R., turėjęs įvykti 2018-05-30, 13.15 val. buvo atidėtas ir įvyko tą pačią dieną 16.22 val. Keleiviai D. C., V. S., M. J., A. J., T. R., R. R. reikalavimo teisę dėl jiems priklausančios kompensacijos už atidėtą skrydį 2019 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui UAB „Aer Liber“. Remdamasis tuo, ieškovas reiškia reikalavimą atsakovui dėl 2400 Eur (6 keleiviai po 400 Eur) kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą Nr. 261/2004.

Ieškinys pareikštas vadovaujantis Reglamentu Nr. 261/2004, kuris nereglamentuoja teismingumo klausimų. Dėl to teismingumas nustatomas pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamento Nr. 1215/2012) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas.

Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje narėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje narėje. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles (Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 – 7 skirsniai).

Pagal specialiąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukoje, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas prievolės įvykdymo vietos teismuose, o paslaugų teikimo atveju prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (žr. pvz. 2009 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. C-204/08). Be to, ieškovui lieka Reglamento nustatyta galimybė kreiptis į atsakovo nuolatinės buvimo vietos teismą. Taigi vežimo oru atveju prievolės vykdymo vieta laikoma tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta, dėl kurių sudaryta oro vežimo sutartis. Kadangi ši vieta pakankamai susijusi su ginčo esminiais elementais ir dėl to užtikrina glaudų ryšį, kurio siekiama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte išdėstytomis specialios jurisdikcijos taisyklėmis, tarp oro vežimo sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, ji atitinka glaudaus ryšio principą (žr. pvz. 2018 m. kovo 7 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-274/16, Nr. C-447/16, Nr. C-448/16). Tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-821-803/2019; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-826-567/2019). Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-757-852/2019 konstatavo, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog Lietuva turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo tuo pagrindu, kad prievolės vykdymo vieta (lėktuvo atvykimo vieta) yra Lietuva pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, nėra būtinybės toliau analizuoti apelianto argumentų dėl kitokio ginčo teismingumo, remiantis kitomis teismingumo taisyklėmis (dėl ginčo, kilusio iš vartojimo santykių ir ginčo teismingumo pagal juridinio asmens filialo buveinės vietą). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje apeliacinės instancijos nutartyje buvo sprendžiama dėl bylos dėl kompensacijos pagal Reglamentu Nr. 261/2004 priteisimo teismingumo pagal juridinio asmens, įgijusio reikalavimo teisę iš keleivių, ieškinį. Taigi ieškovas turi teisę savo pasirinkimu kreiptis dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo į atsakovo buveinės, centrinės administracijos arba pagrindinės verslo vietos, lėktuvo išvykimo arba atvykimo vietos valstybės narės teismą. Dėl to nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad ieškovas, kaip juridinis asmuo, turi kreiptis į Airijos teismą pagal Sąlygų 2.4.2 punktą.

Abiem byloje nagrinėjamais atvejais lėktuvo išvykimo vieta yra Lietuva, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukos taikymo prasme Lietuva laikoma prievolės vykdymo vieta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškinys teismingas Lietuvos teismams ir atitinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes skrydis buvo vykdomas iš Vilniaus (CPK 30 straipsnio 9 dalis).

Pažymėtina, kad atsakovas, ginčydamas Lietuvos teismų jurisdikciją, iš esmės remiasi su keleiviais sudarytų vežimo sutarčių dalimi esančių Sąlygų 15.2 punktų nuostatomis, pagal kurias prieš kreipdamiesi į trečiąsias šalis dėl kompensacijos keleiviai turi pateikti tiesiogiai atsakovui prašymą ir palaukti atsakymo nustatytą terminą (Sąlygų 15.2.2 punktas). Sąlygų 15.2.3 punkte įtvirtinta, kad atsakovas nepriims prašymų iš trečiųjų šalių, jei kompensacijos reikalaujantis keleivis nepateikė tiesiogiai prašymo atsakovui ir nelaukė, kiek tai nustatyta 15.2.2 punkte reikalavimų; Sąlygų 15.2.6 punkte įtvirtinta, kad visais atvejais, išskyrus numatytus 15.2.4 ir 15.2.5 punktuose atsakovas nepriims prašymų iš trečiųjų šalių, nebent būtų pridėti dokumentai, aiškiai rodantys, kad keleivis įgaliojo trečiąją šalį veikti jo vardu; Sąlygų 15.2.7 punkte įtvirtinta, kad keleiviams nedraudžiama prieš tiesiogiai pateikiant prašymą atsakovui, pasitarti su teisininkais ar kita trečiąją šalimi; Sąlygų 15.2.8 punkte įtvirtinta, kad laikantis atsakovo taisyklių, mokėjimai arba jų grąžinimas bus atliekami į mokėjimo kortelę, kuria buvo atliktas užsakymas arba į užsakymo metu nurodytą keleivio banko sąskaitą; atsakovas gali paprašyti įrodyti, kad banko sąskaitos savininkas yra pats keleivis. Sąlygų 15.3 punkte (2018-05-30 skrydžio metu galiojusių Sąlygų redakcijoje – 15.4 punkte) nurodyta, kad teisė į kompensaciją ar pinigų grąžinimą galioja fiziniams asmenims, įtrauktiems į skrydžio registracijos registrą kaip papildomiems keleiviams ir / arba kartu keliaujančių grupių nariams, nepilnamečiams asmenims arba teisiškai nekompetetingiems asmenims ir šių asmenų globėjams. Visais kitais atvejais teisės į kompensaciją ar pinigų grąžinimą perleidimas tretiesiems asmenims negalimas. Teisės perleidimo draudimas netaikomas tuo atveju, jei teisės perleidimas yra pagrįstas įstatymu.

Teismas šiame kontekste akcentuoja, kad susitarimo tarp oro vežėjo ir keleivių sąlygos turi būti aiškinamos ne tik kompleksiškai viena su kita, bet visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 paskirtį ir tikslus – užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, visokeriopai atsižvelgiant į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai, t. y. taip, kad nebūtų sudaryti apribojimai, kuriuos draudžia nurodytos Reglamento nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad keleivio vežimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kurios silpnesnioji šalis yra keleivis, esantis akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vežėju. Keleivio vežimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Vertindamas vežimo sutarties sąlygą dėl teismingumo, kasacinis teismas išaiškino, kad vartojimo sutarties sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, sprendžiami vežėjo (stipresniosios sutarties šalies) buveinės valstybės teismuose, apriboja vartotojo pasirinkimą ir įpareigoja jį bylinėtis paslaugos teikėjo valstybės teisme, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nepagrįstai suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingus tokio kreipimosi į teismą kaštus, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos. Tokia vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatytus požymius ir laikytina nesąžininga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Analogiškai vartojimo sutarties sąlygą dėl jurisdikcijos suteikimo pardavėjo valstybės teismams vertino ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas C-240/98–C-244/98; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas C-243/08). Atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, kasacinis teismas sprendė, kad, esant aptartai nesąžininga pripažintai vežimo sutarties sąlygai, bylos teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis atitinkamų teisės aktų, o ne sutarties nuostatomis. Kasacinio teismo išvados nepaneigia atsakovo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nėra keleivis, o jo teisių perėmėjas pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

Atsakovas, prašydamas atmesti ieškinį, ginčija ieškovo reikalavimo teisę į atsakovą, remdamasis atsakovo ir keleivių pasirašytų Sąlygų 15.4 punktu, kuriame įtvirtinta, kad teisės į kompensaciją ar pinigų grąžinimą perleidimas tretiesiems asmenims negalimas; šis draudimas netaikomas tuo atveju, jei teisės perleidimas yra pagrįstas įstatymu. Atsakovo tvirtinimu, tai reiškia, kad šalys sutartyje susitarė dėl reikalavimo perleidimo draudimo ir tai yra leidžiama pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį. Dėl to reikalavimo teisės perleidimo sutartys, sudarytos pažeidžiant keleivių ir atsakovo sudarytą vežimo sutartį, pagal Sąlygas negali būti pagrindas ieškovui gauti keleiviams priklausančias kompensacijas.

Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo argumentai neduoda pagrindo abejoti ieškovo turima reikalavimo teise atsakovui pagal Reikalavimo perleidimo sutartį ir atmestini, kaip neatitinkantys Reglamento Nr. 261/2004 tikslo užtikrinti aukštą ir visiems vartotojams vienodą teisių apsaugą skrydžių atidėjimo (ar atšaukimo) atvejais. Reglamento 1 straipsnyje apibrėžti Reglamento tikslai ir nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014). Minėta, kad Reglamento Nr. 261/2004 preambulės nuostatomis pabrėžiama, kad siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir visokeriopai atsižvelgti į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai. Šiame kontekste reikšmingas ir jau minėtas vežimo sutarčių pripažinimas vartojimo sutartimis ir jų sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į tai, kad tokios sutartys įprastai sudaromos prisijungimo būdu, keleiviui sutinkant su standartinės formos sutarties sąlygomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, pripažintina, kad sutarties sąlygos, kurios panaikina ar suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais, turi būti pripažįstamos bloginančiomis Reglamente įtvirtintą vartotojų apsaugos standartą. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodytos Sąlygos apsunkina vartotojo (keleivio) galimybę ginti savo pažeistus interesus visomis teisėtomis priemonėmis, nes riboja jo teisę kreiptis pagalbos į profesionaliomis teikiamomis paslaugomis išreikalaujant kompensacijas pagal Reglamentą užsiimančius asmenis. Teismo vertinimu, toks ribojimas yra vartotojų padėties apsunkinimas, turint galvoje jų teisę pasirinkti pirkti kompensacijos išreikalavimo paslaugas, nes šiame procese vartotojas gali susidurti su kalbos barjeru ar specifinių žinių, laiko trūkumu, tam tikromis individualiomis konkretaus asmens savybėmis (pvz., amžiaus kriterijus, lėšų trūkumas kreiptis profesionalios teisinės pagalbos dėl teisės gynimo ir atstovavimo byloje su tarptautiniu elementu, kurioje kompensacijos dydis nėra ženklus. Pagal teisinį reglamentavimą keleiviai yra laisvi pretenzijas bei ieškinius reikšti patys arba pasirinkti būti atstovaujami kitų asmenų ar įmonių, teikiančių profesionalias kompensacijų išieškojimo paslaugas, o ginčo atveju nurodytos Sąlygų nuostatos pažeidžia Reglamento Nr. 261/2004 tikslus ir imperatyvias nuostatas, draudžiančias apriboti ar apsunkinti keleivių teises į kompensaciją pagal Reglamentą (Reglamento Nr. 261/2004 15 straipsnio 1 dalis). Laikytina, kad netiesioginis įpareigojimas keleiviui tik pačiam reikšti reikalavimus atsakovui dėl kompensacijos priteisimo teismuose, atsisakymas tenkinti reikalavimą priešingu atveju ir draudimas perleisti reikalavimo teisę po to, kai atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl kompensacijos išmokėjimo, yra tokio pobūdžio apribojimas, kurį draudžia nurodytos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos.

Byloje nustatyta, kad 2019-03-27 Sutartimis dėl reikalavimo teisės perleidimo, keleivė A. A. perleido ieškovui reikalavimo teises į 250,00 Eur, keleiviai D. C. ir V. S. – į 800 Eur, keleiviai M. J., A. J., T. R. ir V. R. – į 1600 Eur dydžio kompensacijas, atsiradusias pagal Reglamentą Nr. 261/2004, vėlavus nurodytiems skrydžiams.

Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.103 straipsnio normą reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, arba reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-288-611/2016).

Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų neįmanoma perleisti aukščiau minėtų reikalavimų. Kaip minėta, pagal reikalavimo perleidimo sutartis pradiniai kreditoriai (keleiviai) perleido ieškovui savo turimas reikalavimo teises į atsakovą, kurias jie įgijo pagal 2004-02-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 261/2004. Reglamento preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad Bendrija turėtų sugriežtinti tuo reglamentu nustatytus apsaugos standartus, siekiant suteikti keleiviams daugiau teisių ir užtikrinti, kad oro vežėjai vykdytų veiklą suderintomis sąlygomis liberalizuotoje rinkoje. Taigi Reglamento tikslas – kompensuoti keleivių patiriamus nepatogumus atidėjus arba atšaukus skrydį, tačiau pati savaime ši aplinkybė neįrodo, kad keleivio teisė reikalauti kompensacijos yra grynai asmeninio pobūdžio. Reglamento 5 straipsnio 1 dalies c) punktas nustato, kad atšaukus arba atidėjus skrydį, keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis oro vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį. Reglamento 7 straipsnis nustato keleiviams mokėtinų kompensacijų dydžius, priklausomai nuo atidėto arba atšaukto skrydžio atstumo ir vėlavimo laiko. Taigi, kompensacijos dydis nepriklauso nuo keleivio asmeninių savybių, emocinio sukrėtimo, išgyvenimų ar kitų su asmeniu susisusiu kriterijų. Prievolė išmokėti keleiviams kompensaciją kyla Reglamente apibrėžtų objektyvių kriterijų pagrindu. Įvertinės konkrečias bylos aplinkybes, teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog keleivių teisė į kompensacijas pagal Reglamentą yra neatsiejamai susijusi su keleivių (kaip kreditorių) asmeniu; taip pat neturi pagrindo daryti išvados, kad kompensacijos mokėjimas ieškovui, o ne keleiviui, pažeidžia atsakovo teises ar interesus, priešingai, atsakovas, vengdamas sumokėti kompensacijas, elgiasi nesąžiningai ir pažeidžia keleivių teisę savalaikiai gauti kompensaciją už patirtus nepatogumus.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovo teiginiai dėl Sąlygose įtvirtintų apribojimų keleiviams perleisti reikalavimo teisę į kompensaciją ir netiesioginis įpareigojimas keleiviams patiems reikšti ieškinius atsakovui teisme, draudžiant reikalavimo teisių perleidimą, pablogina vartotojo teises, lyginant su nustatytomis Reglamente Nr. 261/2004, apsunkina ir apriboja teisių įgyvendinimą, todėl tokios Sąlygos negali būti priežastis spręsti dėl ieškovo reikalavimo teisės negaliojimo. Tuo labiau, kad, minėta, reglamentavimu priešingai yra siekiama kuo efektyviau užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir minimalias keleivių teises.

Keleivio teisė gauti kompensaciją iš oro vežėjo yra numatyta Reglamente Nr. 261/2004, nustatančiame bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju.

Pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktą, atšaukus skrydį, atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį, išskyrus i-iii punktuose nurodytus atvejus. Pagal Reglamentą Nr. 261/2004 atidėtų skrydžių keleiviai gali būti prilyginti atšauktų skrydžių keleiviams teisės į kompensaciją taikymo tikslais, kai dėl atidėto skrydžio praranda 3 val. ar daugiau laiko, t. y. kai jie pasiekia galutinę paskirties vietą 3 ar daugiau valandų vėliau. Oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių (politinis nestabilumas, meteorologinės sąlygos, pavojus saugumui, netikėtai atsiradę skrydžių saugos trūkumai ir streikai ir kt.), kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).

Pagal Reglamento Nr. 261/2004 preambulės 14 punktą skrydžius vykdančių oro vežėjų prievolės turėtų būti ribojamos arba jiems turėtų būti taikomos išimtys tais atvejais, kai įvykio priežastis yra ypatingos aplinkybės, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Tokios aplinkybės gali susidaryti pirmiausia šiais atvejais: dėl politinio nestabilumo, meteorologinių sąlygų, neleidžiančių vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojaus saugumui, netikėtai atsiradusių skrydžių saugos trūkumų ir streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui. Kai daroma nuoroda į Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnį, keleiviai gauna tokio dydžio kompensaciją: a) 250 eurų visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju ir b) 400 eurų visų didesnio kaip 1500 kilometrų atstumo Bendrijos vidaus skrydžių ir visų kitų 1500-3500 kilometrų atstumo skrydžių atveju. Nustatant atstumą, pagrindu laikoma paskutinė paskirties vieta, į kurią keleivis dėl atsisakymo vežti arba skrydžio atšaukimo atvyksta vėliau už tvarkaraštyje numatytą laiką Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalis). Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalyje nurodyti atstumai matuojami pagal ortodrominio maršruto metodą (Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 4 dalis).

Kaip teigia atsakovas, 2016-04-22, 13.20 val. skrydis Vilnius – Oslas vėlavo, kadangi vykdydamas prieš tai buvusį skrydį FR2517, lėktuvas gavo žaibo smūgį, kurio pasekoje jį reikėjo apžiūrėti ir suremontuoti. Įrodinėdamas šią aplinkybę, atsakovas remiasi Ryanair inžinierine ataskaita (e.b.l. 54-63, t. 1). Iš jos turinio matyti, kad orlaivis, artinantis link Lietuvos, gavo žaibo smūgį ir buvo pažeistas kairiojo stabilizatoriaus kairysis antgalis. Atlikus apžiūrą ir būtiną remontą, orlaivis buvo paskelbtas tinkamu naudotis ir išleistas į darbą 2016-04-23, 14.00 val. Kaip nurodo minėtoje inžinierinėje ataskaitoje Ryanair inžinierijos direktorius, žaibo smūgio pažeidimas patenka į 2013-04-19 paskelbtą Nacionalinių vykdymo įstaigų ypatingų aplinkybių sąrašo 13 kategoriją. Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje yra numatyta išlyga, kada kompensacija keleiviui gali būti nemokama: „Skrydį vykdantis oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos pagal 7 straipsnį, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių". Reglamente „ypatingų aplinkybių" sąvoka nėra konkretizuota, yra nurodyti tik jos požymiai: tai yra tokios aplinkybės, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (Reglamento preambulės 12 ir 14 punktai). Reglamento preambulės 14 punkte patikslinta, kad ypatingos aplinkybės gali susidaryti pirmiausia šiais atvejais: „dėl politinio nestabilumo, meteorologinių sąlygų, neleidžiančių vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojaus saugumui, netikėtai atsiradusių skrydžių saugos trūkumų ir streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui". ESTT byloje Nr. C-549/07 yra išaiškinęs, kad ir kitos aplinkybės gali būti laikomos ypatingomis Reglamento 5 str. 3 d. prasme, jeigu jos susijusios su įvykiu, kuris nėra būdingas normaliai oro vežėjo veiklai ir kurio dėl jo pobūdžio atsiradimo priežasčių negalima realiai valdyti. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje nėra pripažįstama ypatinga aplinkybe orlaivio įprastas eksploatacinis gedimas, kurį buvo galima numatyti ir išvengti, atliekant atitinkamas patikras. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, lėktuvui nustatyto gedimo (kairiojo horizontalaus stabilizatoriaus antgalio galinės briaunos ir galinio dangtelio pažeidimas) iš anksto numatyti ir jo išvengti nebuvo galima, kadangi jis įvyko staiga dėl į lėktuvą trenkusio žaibo smūgio. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kad orlaivio ankstesnių periodinių ir operatyvinių patikrų metu minėtas gedimas egzistavo. Byloje esanti inžinierinė ataskaita patvirtina aplinkybę, kad orlaivis sugedo jam vykdant prieš tai buvusį skrydį, kurio metu į jį trenkė žaibas. Šiuo konkrečiu atveju teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad oro vežėjas neturėjo galimybės pakeisti sugedusį orlaivį kitu, o skrydį atliko nedelsiant po gedimo pašalinimo. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas, remdamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad skrydis FR2883 (Vilnius – Oslo) buvo atidėtas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebuvo galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių, o oro vežėjas Ryanair (atsakovas) neprivalo išmokėti kompensacijos, nustatytos Reglamente (EB) Nr. 261/2004. Teismo nuomone, ieškovo teiginiai, kad skrydį buvo galima vykdyti kitu lėktuvu, ir kad keleivei A. A. priklausanti kompensacija turi būti išmokėta, nes kitiems šio reiso keleiviams atsakovas priėmė sprendimą išmokėti kompensacijas už vėlavimą, yra atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad - pirma, atsakovas yra pigių skrydžių bendrovė, todėl akivaizdu, kad ji neturi galimybių oro uostuose laikyti atsarginių lėktuvų, kuriuos galėtų panaudoti orlaivio gedimo atveju; antra, priimti sprendimą geranoriškai išmokėti kompensaciją vienam ar keliems to paties skrydžio keleiviams, šiuo atveju vertintina kaip atsakovo teisė, bet ne pareiga, atsižvelgiant į Reglamento nuostatas. Taigi, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti Reglamento 5 straipsnio 3 dalį ir laikyti, kad skrydį Vilnius – Oslo vykdantis oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos už skrydžio FR2883 vėlavimą.

Kaip teigia atsakovas, 2019-05-30, 13.15 val. skrydis Vilnius – Kreta (Chanija) vėlavo dėl tuo metu Graikijoje vykusio pramonės streiko, kas, jo nuomone, laikytina ypatinga aplinkybe. Įrodinėdamas šią aplinkybę, atsakovas remiasi Ryanair skrydžių operacijų kontrolės analitiko Karl Singleton ataskaita (e.b.l. 64, 84, t. 1) ir UAB „Scycop.com“ vieša informacija apie streiką. K. Singleton ataskaitoje nurodoma, kad skrydis vėlavo dėl Oro eismo kontrolės nurodytų laikų, kurie vėlavo dėl pramonės streikų Graikijoje. „Scycop.com“ svetainėje patalpintoje viešoje informacijoje nurodyta, kad Graikijos profsąjungos paskelbė, jog 2018-05-30 dėl geležinkelio darbuotojų ir oro eismo kontrolės specialistų streiko, trims valandoms, kol vyks akcija, nebus susisiekimo galimybės tarp Atėnų miesto ir Tarptautinio Atėnų oro uosto.

Pagal ESTT praktiką, „ypatingų aplinkybių“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 261/2004, turi būti aiškinama labai griežtai. Ne kiekvienas streikas gali būti pripažintas ypatingąja aplinkybe, dėl kurios skrydis neįvyko. Byloje turi būti įrodyta, kad streikas atitinka ypatingosios aplinkybės sąvoką, t. y. kad dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių jis nėra būdingas įprastai oro vežėjo veiklai ir jo jis realiai negali kontroliuoti. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad tiek iš visuotinai žinomos informacijos, tiek iš „Scycop.com“ svetainėje esančios informacijos nustatyta, kad tuo metu Graikijoje vyko eilė transporto sektoriaus darbuotojų streikų, kas savaime suponuoja išvadą, jog 2018-05-30 streikas atsakovui tikrai nebuvo netikėtas. Informacija apie jį buvo žinoma iš anksto, todėl skrydžių galimybės galėjo būti kontroliuojamos. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad streikas vyko Graikijos sostinėje Atėnuose, ko pasekoje (kaip skelbiama „Scycop.com“ informacijoje) streiko akcijos metu (apie 3 val.) galėjo būti sutrikdytas susisiekimas tarp Atėnų miesto ir tarptautinio Atėnų oro uosto. Tuo tarpu vėlavęs skrydis Nr. FR7196 vyko maršrutu Vilnius – Chanija, t.y. skrydis buvo vykdomas į Graikijai priklausančios Kretos salos oro uostą, kuris niekaip teritoriškai nėra susijęs su kontinentinėje Graikijoje esančiu Atėnu oro uostu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nepaaiškino kokiu būdu Atėnuose vykęs streikas vienaip ar kitaip galėtų sutrikdyti galimybę vykdyti skrydį iš Vilniaus į Kretą nustatytu laiku. Byloje esantis Civilinės aviacijos administracijos atsakymas dėl Ryanair pareigos išmokėti skrydžio FR7196 keleiviams kompensacijas (e.b.l. 11, t. 1) teismo nuomone, taip pat patvirtina ypatingų aplinkybių nebuvimo šiuo konkrečiu atveju. Byloje esanti K. Singleton ataskaitoje nurodyta informacija dėl skrydžio vėlavimo aplinkybių, vertintina kritiškai visų pirmą dėl to, kad ji yra parengta bylos suinteresuotumą turinčios šalies (atsakovo) darbuotojo. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pradžioje atsakovas, kaip ypatinga aplinkybę dėl skrydžio FR7196 vėlavimo nurodė ne streikus Graikojoje, o visiškai kitą priežastį – blogas oro sąlygas ir grindė tai į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (e.b.l. 65-68, 86, t. 1).

Todėl teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiaga, turi pagrindą išvadai, kad byloje nėra objektyvių bei neginčytinų įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodomą aplinkybę, jog skrydis iš Vilniaus į Kretą negalėjo įvykti nustatytu laiku būtent dėl Graikijoje vykusio pramonės streiko. Atsižvelgiant į tai, kad būtent vežėjas (šiuo atveju atsakovas) turi pareigą įrodyti ypatingų aplinkybių dėl skrydžio atšaukimo buvimą (ko, teismo vertinimu, jis šioje byloje neįrodė), ieškovo ieškinys dalyje dėl 2400 Eur priteisimo yra tenkinamas ir ieškovui iš atsakovo priteistina po 400 Eur kompensacijos už kiekvieną iš šešių skrydžio Vilnius - Chanija keleivių (viso 2400 Eur) (Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies „c“ punktas, 7 straipsnio 1 dalies „b“ punktas).

Ieškovui iš atsakovo taip pat priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 2400 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-04-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas patyrė 1112,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (60 Eur žyminio mokesčio ir 1052,20 Eur atstovavimo išlaidų), todėl patenkinus 91 proc. visų ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovo priteistina 1012 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Aer Liber“, j.a.k. 304685405, iš atsakovo Ryanair DAC (j. a. k. 104547), 2400 Eur (du tūkstančius keturis šimtus eurų) kompensacijos, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 2400 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-04-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1012 Eur (vieną tūkstantį dvylika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.