Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-2948-772/2011, pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui E. S. dėl 35000,00 Lt skolos, 12600,00 Lt delspinigių, 5250,00 Lt palūkanų priteisimo, tretieji asmenys R. P. ir BUAB „Plusta“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.

„Antra, tai, kad atsakovas pateikė teismui kitą rašytinį įrodymą, jog remiantis bendrovės akcininkų pasitikėjimu buvo pasirašoma ant lapų be tekstų, nedaro 1999-12-22 paskolos sutarties negaliojančia (b. l. 8, 87). Trečia, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, o teismas bylos nagrinėjimo metu irgi nenustatė, kad sutarties tekstas yra suklastotas. Ketvirta, atmestinas ir atsakovo argumentas, kad jo vardinio spaudo sutarties sudarymo momentu spalva buvo juoda, kadangi tai neturi įtakos sutarties galiojimui“ (skundžiamo teismo sprendimo 8 lapas).

„Todėl teismas atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus konstatuoja, kad 1999-11-22 yra sudaryta kaip paskolos sutartis kaip akcininkės (ieškovės) L. P. iš vienos pusės ir UAB „Plusta" direktoriaus (atsakovo) E. S. iš kitos pusės. Teismas tokią išvadą daro atsižvelgdamas tiek į sutarčių aiškinimo taisykles, tiek į sutarties turinį, tiek į kitas byloje nustatytas aplinkybes“ (skundžiamo teismo sprendimo 9 lapas).

„Iš šalių sudarytos paskolos sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl 35000 Lt paskolos UAB Plusta apyvartinėms lėšoms. Nors ieškovė bendrovei paskolintą pinigų sumą deklaravo tik 2005 metais, tačiau ši aplinkybė irgi nepaneigia pačio paskolos fakto (b. l. 42)“ (skundžiamo teismo sprendimo 9 lapas).

„Nors atsakovas neigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą, tačiau atsižvelgiant į jo atžvilgiu Šiaulių apygardos teisme 2006-02-09 priimtą nuosprendį, jau yra nustatyta, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką numatytą BK 323 str. 1 d., todėl minėti jo motyvai atmestini (CPK 182 str. 1 d. 3 p.)“ (skundžiamo teismo sprendimo 10 lapas).

„Dėl to teismas konstatuoja, kad ieškovė 1999-11-22 paskolos sutartimi perdavė UAB Plusta ir jos vadovui (direktoriui) E. S. 35000 Lt sumą. Tokia teismo išvada remiasi ne tik galiojančia paskolos sutartimi, bet ir minėtu prejudiciniu faktu, kad atsakovui E. S. būnant UAB „Plusta" direktoriumi, dėl jo paties kaltų veiksmų, buvo apgaulingai vedama minėtos bendrovės buhalterinė apskaita“ (ginčijamo teismo sprendimo 10 lapas).

„Remiantis paminėtinu darytina išvada, kad pirmiausia, ieškovė turi reikalavimo teisę ne tik UAB Plusta, bet ir buvusiam jos vadovui E. S.“ (ginčijamo teismo sprendimo 10 lapas).

„Šalys 1999-11-22 paskolos sutartyje numatė, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2002 m. vasario 20 d. Kadangi byloje nėra duomenų, jog bendrovė būtų grąžinusi paskolą ieškovei, todėl paskolos gavėjui kyla ir su paskolos laiku negrąžinimu susijusios teisinės pasekmės. Iki šio momento paskolos gavėjo pareigos paskolos davėjui išlieka visos, skaičiuojami delspinigiai ir kt. Šalys paskolos sutartimi numatė, kad bendrovei laiku negrąžinius paskolintų pinigų, paskolos gavėjas privalo mokėti ir 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo negrąžintos sumos. Teismas pripažįsta šį ieškovės reikalavimą bendrovei pagal sutartį teisėtu, tačiau plačiau nepasisako nei dėl jo dydžio, nei dėl kitų su šiuo reikalavimu susijusių aplinkybių“ (ginčijamo teismo sprendimo 10 lapas).

„Tokia sutartimi laikytina ir šalių 1999-11-22 sudaryta paskolos sutartis“ (ginčijamo teismo sprendimo 11 lapas).

Motyvuojamoji dalis

„Teismas ieškovės reikalavimą pagal paskolos sutartį sumokėti jai palūkanas laiko teisėtu ir pagrįstu“ (ginčijamo teismo sprendimo 11 lapas).

„Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovė paskolą suteikė UAB „Plusta" apyvartinėms lėšoms“ (ginčijamo teismo sprendimo 12 lapas).

„Dėl to teismas konstatuoja, kad tik ne tik dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų kyla jo kaip bendrovės vadovo atsakomybė civilinės teisės požiūriu, bet ir dėl jo padarytų nusikalstamų veiksmų, nėra galimybės nustatyti, kaip buvo panaudotos iš ieškovės pasiskolintos piniginės lėšos“ (ginčijamo teismo sprendimo 12 lapas).

„Iš šalių 1999-11-22 sudarytos paskolos sutarties seka, kad ji turėjo būti įvykdyta iki nurodyto termino (sutarties 2 punktas)“ (skundžiamo teismo sprendimo 12 lapas).

„Nors atsakovas nuosekliai teigė, kad niekada ir jokiomis aplinkybėmis nėra sudaręs ir pasirašęs ieškovės pateiktos paskolos sutarties, todėl už jos tinkamą vykdymą jis neatsako, tačiau jis tuo pat ir nepaneigė, kad ieškovė skolino pinigus UAB Plusta jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Tokia išvada seka, atsižvelgiant ne tik į tai, kad sutartis yra galiojanti, nenuginčyta, bet ir iš sutarties teksto seka, kad pinigus bendrovė pasiskolino sutartyje nurodytomis sąlygomis. Be to taikant gramatinį sutarties teksto aiškinimą, teismas daro išvadą, kad ieškovė kaip akcininkė skolino pinigus UAB Plusta apyvartinėms lėšoms (sutarties 1 p.)“ (ginčijamo teismo sprendimo 16 lapas).

„Atsakovo argumentus, kad jis 1999-11-22 paskolos sutarties nepasirašė, be ekspertizės akto duomenų, patvirtina ir kiti įrodymai. Be to bendrovės ir atsakovo kaip bendrovės vadovo prievolę ieškovei patvirtina ne tik prievolės įvykdymo prezumpcija (CK 6.65 str.), bet ir Contra proferetem prezumpcija, pagal kurią, jeigu šalis slepia, sunaikina ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačius nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (CPK 182 str. 4 p.)“ (ginčijamo teismo sprendimo 16 lapas).

„Pastebėtina, kad nors ekspertizės išvada neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinama visų įrodymų visumoje, tačiau šiuo atveju jos išvadų pagrįstumą patvirtina nuoseklūs ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimai, duoti prisiekus teisme, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimo argumentas, kad jis ginčo atveju nėra tinkamas atsakovas tik sudaro pagrindą ieškovės ieškiniui atmesti, o tuo pačiu laikytina ir atsakovo fakto pripažinimu, kad pinigai buvo skolinami bendrovei (CPK 182 str. 5 p., 187 str.). Tačiau atsakovo paaiškinimai nepaneigia virš aptartų įrodymų visumos ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti kitais pagrindais“ (ginčijamo teismo sprendimo 17 lapas).

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo rezoliucinę dalį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad ieškovė 1999-11-22 paskolos sutartimi perdavė UAB Plusta ir jos vadovui (direktoriui) E. S. 35000 Lt. Mano, kad teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodymų išsamaus įvertinimo principus, netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai bei įrodymų viseto, o taip pat išėjo už ieškovės reikalavimų ribų. Pažymi, kad tiek atsiliepime į ieškovės ieškinį, tiek teisme duodamas paaiškinimus atsakovas nurodė, kad jokių pinigų pagal ieškovės pateiktą 1999 m. lapkričio 22 d. datuotą sutartį nesiskolino nei sau, kaip fiziniam asmeniui, nei UAB „Plusta“ apyvartinėms lėšoms, tokios sutarties su ieškove nesudarė nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „Plusta“ direktorius.

2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad sutartis yra galiojanti, kol ji yra nenuginčyta. Pažymi, kad sutartis nebuvo sudaryta, todėl sandorio ginčijimo instituto teisės instituto normos šiuo atveju netaikytinos, nes atsakovas teigia, jog tokios sutarties iš viso nepasirašė. Mano, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta įrodo ne tik teismui pateiktas baltas tuščias lapas su ieškovės parašu, bet ir ta aplinkybė, kad ieškovė neva paskolintus pinigus deklaravo tik 2005 metais, o atsakovo vardinio spaudo sutarties datos momentu (1999 m. lapkričio 22 d.) spalva buvo juoda, tuo tarpu ant 1999-11-22 datuotos sutarties yra uždėtas mėlynos spalvos vardinis spaudas. Pažymi, kad teismas nurodė, jog nors ieškovė bendrovei paskolintą pinigų sumą deklaravo tik 2005 metais, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačio paskolos fakto. Mano, kad taip teigdamas teismas nenurodė nustatytų konkrečių aplinkybių, protingai pateisinančių ieškovės elgesį, kodėl ji tik po 6 metų deklaravo neva paskolos faktą ir paskolintus pinigus.

3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atmestinas atsakovo argumentas, jog jo vardinio spaudo sutarties sudarymo momentu spalva buvo juoda, kadangi tai neturi įtakos sutarties galiojimui. Pažymi, kad ant kitų į bylą išreikalautų UAB „Plusta“ buhalterinės apskaitos dokumentų kurie sudaryti 1999 m. lapkričio mėnesį ir kuriuose yra ne tik atsakovo parašai, bet ir kitų įmonių darbuotojų parašai, atsakovo vardinio spaudo spalva nesutampa su jo vardinio spaudo, esančio ant 1999-11-22 datuotos paskolos sutarties, spalva.

4. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad ieškovė dėl neva paskolintų pinigų priteisimo kreipėsi tik po daugiau nei dešimt metų. Pažymi, kad ieškovės vyras – tretysis asmuo R. P. jau nuo 2003 vadovavo UAB „Plusta“, o tarp atsakovo bei R. P., L. P. buvo nagrinėjama eilė bylų, buvo kilę dideli nesutarimai.

5. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nusprendė, kad 1999-11-22 sutartis yra sudaryta kaip paskolos sutartis kaip akcininkės (ieškovės) L. P. iš vienos pusės ir UAB „Plusta“ direktoriaus (atsakovo) E. S. iš kitos pusės, pagal kurią šalys susitarė dėl 35000 Lt paskolos UAB „Plusta“ apyvartinėms lėšoms. Pažymi, kad tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo R. P. nurodė, jog 1999 m. lapkričio 22 d. pinigai nebuvo skolinti, o neva, pinigai buvo skolinti anksčiau, per du kartus.

6. Apelianto nuomone, nors teismas nurodė, kad šioje byloje taiko sutarčių aiškinimo taisykles, tačiau šių aplinkybių dėl 1999-11-22 sutarties turinio išsamiai neaptarė bei neįvertino visumoje su kitais įrodymais.

7. Apelianto nuomone, teismo išvada, kad ieškovė 1999-11-22 paskolos sutartimi perdavė UAB „Plusta“ ir jos vadovui (direktoriui) E. S. 35000 Lt sumą, prieštarauja ne tik atsakovo paaiškinimams, bet ir ieškovės bei trečiojo asmens R. P. paaiškinimams, duotiems šioje byloje, taip pat ieškovės, apklaustos Radviliškio rajono policijos komisariate, liudytoja, parodymams, duotiems 2004 m. rugsėjo 21 d. ir 2006 m. birželio 02 d.

8. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pažymi, kad teismas nurodė, jog nors atsakovas neigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą, tačiau atsižvelgiant į jo atžvilgiu Šiaulių apygardos teisme 2006-02-09 priimtą nuosprendį, jau yra nustatyta, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką numatytą BK 323 str. 1 d. Tačiau anksčiau minėtame Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje nėra nustatyta, kad sutartis, datuota 1999-11-22, buvo sudaryta, taip pat nėra nustatyta, jog atsakovas pagal 1999-11-22 sutartį gavo iš ieškovės 35000 Lt UAB „Plusta“ apyvartinėms lėšoms.

9. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė 1999-11-22 paskolos sutartimi perdavė UAB „Plusta“ ir jos vadovui (direktoriui) E. S. 35000 Lt sumą. Pažymi, kad teismas nepaaiškino, kaip viena, kaip tada vertina ieškovės paaiškinimus, jog ji 1999-11-22 pinigų nėra skolinusi, antra, kaip apgaulingos apskaitos vedimas įrodo 1999-11-22 pinigų perdavimo faktą. Mano, kad jeigu teismas sprendė, jog pinigai skolinti bendrovei, tada ši teismo išvada prieštarauja kitam teismo teiginiui, kad ieškovė turi reikalavimo teisę ir buvusiam vadovui E. S..

10. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo argumentus, jog jis 1999-11-22 paskolos sutarties nepasirašė, be ekspertizės akto duomenų, patvirtina ir kiti įrodymai. Be to bendrovės ir atsakovo kaip bendrovės vadovo prievolę ieškovei patvirtina ne tik prievolės įvykdymo prezumpcija, bet ir Contra proferetem prezumpcija, pagal kurią, jeigu šalis slepia, sunaikina ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačius nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs. Mano, kad teismas nepaaiškino, kokio būtent konkretaus įrodymo iš atsakovo buvo reikalaujama pateikti ir jis tokį įrodymą teismui atsisakė pateikti ar paslėpė, sunaikino.

11. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino bei taikė CPK 182 straipsnio 5 punktą, 187 straipsnį nurodydamas, kad atsakovo atsiliepimo argumentas, jog jis ginčo atveju nėra tinkamas atsakovas tik sudaro pagrindą ieškovės ieškiniui atmesti, o tuo pačiu laikytina ir atsakovo fakto pripažinimu, kad pinigai buvo skolinami bendrovei. Pažymi, kad atsakovas aiškiai pabrėžė, jog pinigų iš L. P. nėra gavęs nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „Plusta“ vadovas.

12. Apelianto nuomone, teismas priimdamas ieškovės ieškinį teismui jau konstatavus, kad E. S. nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, pradėdamas analizuoti ir tvirtinti, jog E. S., kaip UAB „Plusta“ vadovas, sudarė 1999-11-22 sutartį (UAB „Plusta“ nesant patrauktai šioje byloje atsakovu) išėjo už ieškovės ieškinio reikalavimų ribų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. P. prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 81-1-423-03 buvo paskirta rašysenos ekspertizė, su tikslu nustatyti ar 1999 m. lapkričio 22 d. sutartyje pasirašė atsakovas E. S. ar koks nors kitas asmuo. 2003 m. liepos 21 d. Ekspertizės akto Nr. 11-219 išvadoje buvo nurodyta, kad 1999 m. lapkričio 22 d. Sutartyje dėl pinigų skolinimosi, sudarytoje tarp ieškovės L. P. ir atsakovo E. S., po mėlynu antspaudu „Direktorius E. S.“ pasirašė E. S.. Laikotarpyje nuo 1998 m. atsakovui E. S. dirbant UAB „Plustos“ direktoriumi, ieškovei L. P., niekada neteko vykdyti kokio nors įpareigojimo „surašyto“ ant tuščio popieriaus lapo tačiau patvirtinto įmonės bei direktoriaus spaudais, parašais, niekada neteko matyti ar girdėti, kad tušti popieriaus lapai su UAB „PLUSTA“ direktoriaus E. S. parašais galėtų būti kaip nors naudojami kitų įmonės darbuotojų. Pažymi, kad tretysis asmuo bankrutuojančios UAB „Plusta“ administratorius KB „Jonas ir sūnūs“ nagrinėjant civilinė bylą iš esmės patvirtino, jog jokių sutarčių apie 1999-2001 m. iš fizinių asmenų paskolintus pinigus UAB „Plusta“ apyvartinėm lėšom, nerasta. Mano, kad ši aplinkybė absoliučiai patvirtina įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytą aplinkybę, jog atsakovas E. S. nuo 1999-05-04 iki 2001-07-31 vykdydamas nusikalstamą veiką, klastojo UAB „Plusta“ buhalterinius dokumentus, savo reikmėms grobstė bendrovės turtą stambiu mastu. Akcentuoja, kad ieškinys yra paduotas po daugiau negu po 10 metų nuo paskolos davimo dėl objektyvių priežasčių – Radviliškio rajono apylinkės prokuratūra tik 2008 m. procesiniu dokumentu atsisakė tęsti ikiteisminį tyrimą ir nurodė dėl civilinio ieškinio kreiptis civiline tvarka.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. P. prašo atmesti apeliacinį skundą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčo šalių prašymu apeliacinį skundą šioje civilinėje byloje nagrinėti žodinio proceso tvarka, konstatuoja, jog nenustatė pagrindų pripažinti, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl byla pagal apelianto E. S. advokato D. N. pateiktą apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str., 322 str. 1 d.).

Apeliacinėje instancijoje tarp šalių nagrinėjamas ginčas tik dėl sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatuotų faktinių aplinkybių ir teismo išvadų pagrįstumo, nes pirmosios instancijos sprendimo rezoliucinė dalis neapskųsta ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str.).

Teismui pateiktos ginčo paskolos sutarties data – 1999 m. lapkričio 22 d. Taigi, ji sudaryta galiojant 1964 m. CK, todėl, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad aiškinant ginčo paskolos sutartį taikomos šio kodekso normos, reglamentavusios paskolos santykius.

1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gegužės 17 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 1994 m. birželio 10 d.) buvo nustatyta, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Šio kodekso 291 straipsnio 2 dalyje (1995 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-1025 redakcija, įsigaliojusi nuo 1995 m. liepos 26 d.) buvo nustatyta, kad paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje. Pagal šias įstatymo normas paskolos sutartis galėjo būti tiek realinė – pinigai ar rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai turėjo būti perduodami sutarties sudarymo metu, tiek konsensualinė – pinigai ar rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai galėjo būti perduoti ateityje. Taigi viena esminė paskolos sutarčių sąlyga yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Nesant jų perdavimo, reikalavimas priteisti skolą negali būti tenkinamas. Tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas paskolos santykių reglamentavimą, nustatytą 1964 m. CK (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. M. v. J. O. J., O. B., bylos Nr. 3K-3-1209/2001). Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su ieškovės L. P. ir trečiojo asmens UAB „Plusta“ 1999 m lapkričio mėn. 22 d. sudaryta paskolos sutartimi, teisėjų kolegijos vertinamos kaip nepagrįstos, nes nagrinėjamoje byloje nėra pateikta leistinų įrodymų, kad paskolos davėja L. P. perdavė paskolos gavėjui UAB „Plusta“ 35000 Lt. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujančios bankrutavusios UAB „Plusta“ atstovo bankroto administratoriaus KB „Jonas ir sūnūs“ įgaliotas asmuo P. N. paneigė paskolos sutarties tarp jo atstovaujamos bendrovės ir ieškovės L. P. sudarymo faktą. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra nurodyta: „Jeigu įrodoma, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis laikoma nesudaryta“(8 pastraipa, 161 b. l.). Todėl nesuprantama kodėl bylą nagrinėjęs teismas, nesuteikęs paskolos gavėjui (UAB „Plusta“) teisės įrodyti aplinkybes, galimai paneigiančias paskolos dalyko perdavimo faktą, sprendė dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovės L. P. ir trečiojo asmens UAB „Plusta“ egzistavimo, kai minėti teisiniai santykiai nebuvo šios bylos ieškinio dalykas, o paskolos gavėjas UAB „Plusta“ nebuvo civilinio proceso šalimi (CPK 41 str.).

CPK 270 straipsnyje išdėstyti reikalavimai teismo sprendimo turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 270 straipsnio 3 dalis). Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalyje. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis negali būti vertinama kaip atitinkanti CPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad pirmos instancijos teismas, atmetęs ieškinį, pareikštą fiziniam asmeniui E. S., dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, o sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavęs faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens UAB „Plusta“ 1999-11-22 sudaryta paskolos sutartimi, peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio nuostatas.

Be to, skundžiami pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvados yra prieštaringi. Atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad ieškinio reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui, teismas vienu atveju konstatuoja, kad „materialiniai teisiniai santykiai siejo tik ieškovę ir UAB ,,Plusta” bei bendrovės vadovą (atsakovą) E. S. kaip direktorių, o ne kaip fizinį asmenį“ ( 2 pastraipa, 163 b. l.), vėliau sprendime nurodo, jog „ieškovė turi reikalavimo teisę ne tik UAB „Plusta“, bet ir buvusiam jos vadovui E. S.“(5 pastraipa, 160 b. l.), „atsakovo argumentus, kad jis 1999-11-22 paskolos sutarties nepasirašė, be ekspertizės akto duomenų, patvirtina ir kiti įrodymai“, o „bendrovės ir atsakovo, kaip bendrovės vadovo, prievolę ieškovei patvirtina ne tik prievolės įvykdymo prezumpcija, bet ir Contra proferetem prezumpcija, pagal kurią, jeigu šalis slepia, sunaikina ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačius nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs ( 4 pastraipa, 166 b. l.).

Apibendrindama teisėjų kolegija mano esant tikslingu pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalinant iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, argumentus ir išvadas, o sprendimo rezoliucinę dalį palikti nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija neanalizuoja, nes jie susiję su teismo išvadomis ir argumentais, kurie apeliacinės instancijos teismo pašalinami iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą.

Pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies šias pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, išvadas ir argumentus:

„Nors atsakovas teigia, jog ieškovės pateikta paskolos sutartis esanti suklastota, tačiau teismas tokius jo teiginius atmeta kaip neįrodytus. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas tiek į sutartį, kuri yra galiojanti, kol ji nenuginčyta, tiek į kitas šioje bei kitose bylose nustatytas aplinkybes, dėl kurių teismas irgi žemiau pasisako.“„Antra, tai, kad atsakovas pateikė teismui kitą rašytinį įrodymą, jog remiantis bendrovės akcininkų pasitikėjimu buvo pasirašoma ant lapų be tekstų, nedaro 1999-12-22 paskolos sutarties negaliojančia. Trečia, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, o teismas bylos nagrinėjimo metu jų irgi nenustatė, kad sutarties tekstas yra suklastotas. Ketvirta, atmestinas ir atsakovo argumentas, kad jo vardinio spaudo sutarties sudarymo momentu spalva buvo juoda, kadangi tai neturi įtakos sutarties galiojimui“ (3 pastraipa, 158 b. l.).

„Todėl teismas atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus konstatuoja, kad 1999-11-22 yra sudaryta kaip paskolos sutartis tarp akcininkės (ieškovės) L. P. iš vienos pusės ir UAB „Plusta" direktoriaus (atsakovo) E. S. iš kitos pusės. Teismas tokią išvadą daro atsižvelgdamas tiek į sutarčių aiškinimo taisykles, tiek į sutarties turinį, tiek į kitas byloje nustatytas aplinkybes“ ((4 pastraipa, 159 b. l.).).

„Iš šalių sudarytos paskolos sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl 35000 Lt paskolos UAB Plusta apyvartinėms lėšoms. Nors ieškovė bendrovei paskolintą pinigų sumą deklaravo tik 2005 metais, tačiau ši aplinkybė irgi nepaneigia pačio paskolos fakto (b. l. 42)“ (7 pastraipa, 159 b. l.).

„Nors atsakovas neigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą, tačiau atsižvelgiant į jo atžvilgiu Šiaulių apygardos teisme 2006-02-09 priimtą nuosprendį, jau yra nustatyta, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką numatytą BK 323 str. 1 d., todėl minėti jo motyvai atmestini (CPK 182 str. 1 d. 3 p.).“ (2 pastraipa, 160 b. l.).

„Dėl to teismas konstatuoja, kad ieškovė 1999-11-22 paskolos sutartimi perdavė UAB Plusta ir jos vadovui (direktoriui) E. S. 35000 Lt sumą. Tokia teismo išvada remiasi ne tik galiojančia paskolos sutartimi, bet ir minėtu prejudiciniu faktu, kad atsakovui E. S. būnant UAB „Plusta" direktoriumi, dėl jo paties kaltų veiksmų, buvo apgaulingai vedama minėtos bendrovės buhalterinė apskaita“ (4 pastraipa, 160 b. l.).

„Remiantis paminėtu darytina išvada, kad pirmiausia, ieškovė turi reikalavimo teisę ne tik UAB Plusta, bet ir buvusiam jos vadovui E. S.“ (5 pastraipa, 160 b. l.).

„Šalys 1999-11-22 paskolos sutartyje numatė, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2002 m. vasario 20 d.“, „Kadangi byloje nėra duomenų, jog bendrovė būtų grąžinusi paskolą ieškovei, todėl paskolos gavėjui kyla ir su paskolos laiku negrąžinimu susijusios teisinės pasekmės. Iki šio momento paskolos gavėjo pareigos paskolos davėjui išlieka visos, skaičiuojami delspinigiai ir kt. Šalys paskolos sutartimi numatė, kad bendrovei laiku negrąžinus paskolintų pinigų, paskolos gavėjas privalo mokėti ir 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo negrąžintos sumos. Teismas pripažįsta šį ieškovės reikalavimą bendrovei pagal sutartį teisėtu, tačiau plačiau nepasisako nei dėl jo dydžio, nei dėl kitų su šiuo reikalavimu susijusių aplinkybių“ (7 pastraipa, 160 b. l.).

„Tokia sutartimi laikytina ir šalių 1999-11-22 sudaryta paskolos sutartis“ (1 pastraipa, 161 b. l.).

„Teismas ieškovės reikalavimą pagal paskolos sutartį sumokėti jai palūkanas laiko teisėtu ir pagrįstu“ (9 pastraipa, 161 b. l.).

„Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovė paskolą suteikė UAB „Plusta" apyvartinėms lėšoms.“; „Dėl to teismas konstatuoja, kad tik ne tik dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų kyla jo kaip bendrovės vadovo atsakomybė civilinės teisės požiūriu, bet ir dėl jo padarytų nusikalstamų veiksmų, nėra galimybės nustatyti, kaip buvo panaudotos iš ieškovės pasiskolintos piniginės lėšos.“ (1 pastraipa, 162 b. l.).

„Iš šalių 1999-11-22 sudarytos paskolos sutarties seka, kad ji turėjo būti įvykdyta iki nurodyto termino (sutarties 2 punktas).“ (4 pastraipa, 162 b. l.).

„Nors atsakovas nuosekliai teigė, kad niekada ir jokiomis aplinkybėmis nėra sudaręs ir pasirašęs ieškovės pateiktos paskolos sutarties, todėl už jos tinkamą vykdymą jis neatsako, tačiau jis tuo pat ir nepaneigė, kad ieškovė skolino pinigus UAB Plusta, jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Tokia išvada seka, atsižvelgiant ne tik į tai, kad sutartis yra galiojanti, nenuginčyta, bet ir iš sutarties teksto seka, kad pinigus bendrovė pasiskolino sutartyje nurodytomis sąlygomis. Be to taikant gramatinį sutarties teksto aiškinimą, teismas daro išvadą, kad ieškovė kaip akcininkė skolino pinigus UAB Plusta apyvartinėms lėšoms (sutarties 1 p.).“ (2 pastraipa, 166 b. l.).

„Atsakovo argumentus, kad jis 1999-11-22 paskolos sutarties nepasirašė, be ekspertizės akto duomenų, patvirtina ir kiti įrodymai. Be to bendrovės ir atsakovo kaip bendrovės vadovo prievolę ieškovei patvirtina ne tik prievolės įvykdymo prezumpcija (CK 6.65 str.), bet ir Contra proferetem prezumpcija, pagal kurią, jeigu šalis slepia, sunaikina ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačius nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (CPK 182 str. 4 p.).“; „Pastebėtina, kad nors ekspertizės išvada neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinama visų įrodymų visumoje, tačiau šiuo atveju jos išvadų pagrįstumą patvirtina nuoseklūs ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimai, duoti prisiekus teisme, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimo argumentas, kad jis ginčo atveju nėra tinkamas atsakovas tik sudaro pagrindą ieškovės ieškiniui atmesti, o tuo pačiu laikytina ir atsakovo fakto pripažinimu, kad pinigai buvo skolinami bendrovei (CPK 182 str. 5 p., 187 str.). Tačiau atsakovo paaiškinimai nepaneigia virš aptartų įrodymų visumos ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti kitais pagrindais“ (4 pastraipa, 166 b. l., 1, 2 pastraipos 167 b. l.).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.