- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-26
- Bylos Nr.
- e2A-94-459/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-00533-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Pareiškėjas
- R. L., A. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Z. G., VĮ Turto bankas, R. V.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, Z. G. teisių perėmėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. L. ir A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas, R. V., Z. G. ir suinteresuoto asmens Z. G. savarankiškus reikalavimus pareiškėjoms R. L. ir A. G. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, R. V.,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos priėmė savo mamos D. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdamos faktiškai turtą valdyti. Pareiškimo pagrindu nurodė, kad A. G. ir D. G. (iki santuokos V.) santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Santuokos metu A. G. ir D. G. A. G. vardu sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo šį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): 1) pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1965 m.; 2) pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1969 m.; 3) pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1977 m. Pareiškėjų mama D. G. mirė (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Kretingos rajono trečiojo notarų biuro pateiktais duomenimis, po D. G. mirties likęs palikimas nebuvo priimtas. Mamos D. G. mirties momentu R. L. buvo 15 metų, o A. G. – 10 metų. Dėl savo amžiaus jos negalėjo žinoti (suvokti) jokių palikimo, atsiradusio po mamos mirties, priėmimo aplinkybių ir tvarkos, taip pat negalėjo šios teisės savarankiškai įgyvendinti. Vadinasi, pareiga pasirūpinti mirties momentu nepilnametėmis buvusių pareiškėjų teisių įgyvendinimu į palikimą, atsiradusį po mamos mirties, teko jų atstovui pagal įstatymą, t. y. pareiškėjų tėvui A. G.. Tačiau A. G. per įstatymo numatytą terminą nesikreipė į notarą dėl po žmonos likusio turto paveldėjimo nei savo, nei dukterų vardu. Pareiškėjų tėvas A. G. po sutuoktinės D. G. mirties neįgyvendino nepilnamečių įpėdinių teisių į paveldimą turtą, paduodamas įpėdinių vardu pareiškimą notarų biurui dėl palikimo priėmimo. Tačiau po motinos mirties pareiškėjos kartu su tėvu ir atstovu pagal įstatymą A. G. liko gyventi gyvenamajame name bei šiuo nekilnojamuoju turtu toliau naudojosi. Nors būdamos nepilnametės pareiškėjos negalėjo finansiškai prisidėti prie nekilnojamojo turto išlaikymo, mokesčių mokėjimo, tačiau jos padėjo prižiūrėti šį turtą prisidėdamos prie buities darbų, nekilnojamojo turto valymo, tvarkymo, kitų priežiūros darbų. Todėl, vadovaujantis prioritetiniu vaikų teisių apsaugos ir gynimo principu, kyla pagrindas nustatyti, kad pareiškėjos per savo tuometinį atstovą pagal įstatymą – tėvą A. G. – priėmė palikimą po savo motinos D. G. mirties, faktiškai pradėdamos valdyti paveldėtą turtą. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas turto paveldėjimo tikslu.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo R. V. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė tenkinti pareiškėjų R. L. ir A. G. pareiškimą. Atsiliepime nurodė, kad po mamos mirties tėtis nesikreipė dėl palikimo priėmimo įstatymo nustatyta tvarka. Mamos mirties metu jos sesės pareiškėjos R. L. ir A. G. buvo nepilnametės, todėl savarankiškai negalėjo įgyvendinti savo teisių – kreiptis į notarą dėl paveldėjimo. Tėvas po mamos mirties prižiūrėjo nekilnojamąjį turtą, mokėjo komunalinius bei kitus mokesčius. Mano, kad tėvas atliko aktyvius veiksmus, susijusius su palikimu, likusiu po mamos mirties, priėmimu, savo dukrų – jos sesių, šioje byloje pareiškėjų, atžvilgiu. Sesės po mamos mirties gyveno ir naudojosi nurodytu nekilnojamuoju turtu, pagal galimybes pagal savo amžių taip pat prisidėjo prie nekilnojamojo turto priežiūros. Atsižvelgiant į jų amžių, akivaizdu, kad jos atliko visus įmanomus veiksmus, kad išreikštų savo valią priimti palikimą.
Šalies argumentai
3. Suinteresuotas asmuo Z. G. pateikė pareiškimą su savarankiškais reikalavimais dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo, juo prašo pareiškėjų R. L. ir A. G. pareiškimo reikalavimą patenkinti tik tokiu atveju, jeigu byloje bus pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Prašo suinteresuoto asmens Z. G. pareiškimą patenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. G. po sutuoktinės D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties, priėmė jos palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas siekiant suinteresuotam asmeniui Z. G. palikimui priimti ir gauti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo Z. G. pradėtoje civilinėje byloje teikia savarankiškus reikalavimus, nes pareiškėjos, nors ir turėjo teisę, tačiau atskiro reikalavimo dėl to, kad jų tėvas A. G. priėmė palikimą pradėdamas faktiškai valdyti po sutuoktinės D. G. mirties, nepateikė. Šiame bylos etape suinteresuotas asmuo Z. G. nepareikš sutikimo (nesutikimo) dėl pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo, nes byloje nėra jokių leistinų įrodinėjimo priemonių, pagrindžiančių juridinio fakto nustatymą, su tuo sutinka ir pačios pareiškėjos, patvirtindamos, kad, būdamos nepilnametės, kai jų motina D. G. (duomenys neskelbtini) mirė, objektyviai negalėjo prisidėti prie turto išlaikymo ir mokesčių mokėjimo. Suinteresuotas asmuo Z. G. mano, kad pareiškėjoms būnant nepilnametėmis, kai jų motina D. G. mirė, tai dar savaime nereiškia, jog teismas gali patvirtinti pareiškėjų prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Pažymėjo, kad nors pareiškėjos ir tapo pilnametėmis (R. L. (duomenys neskelbtini); A. G. (duomenys neskelbtini)), tačiau jos prie turto išlaikymo išlaidų mokėjimo visiškai neprisidėjo, kaip ir neprisideda iki pat šiolei, nors, pagal jų reiškiamą reikalavimą šioje byloje, jos palikimą neva priėmė faktiniu šio turto valdymu. Nurodė, kad pareiškėja R. L. pilnamete tapo (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus beveik trejiems metams po motinos D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties. Kaip rodo bylai pateikta Gyventojų registro pažyma, tai pareiškėja R. L. savo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), buvo deklaravusi iki 2009-08-16, tačiau faktiškai pareiškėja iš gyvenamojo namo išsikėlė daug anksčiau, ne vėliau kaip 1997-09-20, kai ji ir A. L. sudarė santuoką, o pareiškėja A. G. pilnamete tapo (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus daugiau nei septyneriems metams po motinos D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties. Kaip rodo bylai pateikta Gyventojų registro pažyma, tai pareiškėja A. G. savo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), buvo deklaravusi iki 2005-09-16, tačiau ji iš gyvenamojo namo išsikėlė anksčiau. Pažymėjo, kad, jeigu pareiškėjos, jau būdamos pilnametėms, daugiau nei 30 metų savo lėšomis prie nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų visiškai neprisidėjo, tai tokiu atveju bylą nagrinėjančiam teismui reikės objektyviai ir teisingai įvertinti, ar tikrai pareiškėjos palikimą, atsiradusį po motinos D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties priėmė, pradėdamos faktiškai šį turtą valdyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjoms teisė paveldėti palikimą atsirado 1980-06-15. Nors aktualiu laiku jos ir tapo pilnametėmis, tačiau pareiškėja R. L. 41 metus, o pareiškėja A. G. 37 metus delsė kreiptis į teismą tam, kad įgyvendintų ir (ar) apgintų savo galbūt pažeistą teisę. Dėl kokių priežasčių pareiškėjos per ne vieną dešimtmetį neįgyvendino savo teisės dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą, nėra aišku ir suprantama, nes jos šių svarbių aplinkybių savo pareiškime nenurodo ir jokių leistinų įrodinėjimo priemonių nepateikia.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Z. G. dėl pateiktų savarankiškų reikalavimų nurodė, kad santykiai su pareiškėjomis yra įtempti, greičiau konfliktiniai, ir tai iš dalies yra suprantama. Z. G. su pareiškėjų tėvu A. G. buvo sudariusi naują santuoką, jis, A. G., buvo sudaręs testamentą, kuriuo patvarkymą padarė ne pareiškėjų, o savo sutuoktinės Z. G. naudai, kai pareiškėjos darė įvairius veiksmus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, nesutardavo su savo tėvu. Nurodė, kad A. G. ir Z. G. (ikisantuokinė pavardė – J.) (duomenys neskelbtini) Kretingos r. Civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką. Pradėjus gyventi kartu su A. G. ir trims jo dukromis R., R. ir A., Z. G. didžiąja dalimi teko visi namų ruošos darbai. Dukros gyveno gyvenamojo namo antrame aukšte. Kadangi jos jau buvo pakankamai suaugusios, todėl jos susitvarkydavo tik savo naudojamus kambarius. Neretu atveju sutuoktinio dukros net savo indų neišsiplaudavo. Visos A. dukros iš gyvenamojo namo išsikėlė žymiai anksčiau, nei jos teisiniu keliu pakeitė savo deklaruotas gyvenamąsias vietas. Net ir išsikėlusios dukros retai bendraudavo su savo tėvu, į namus per metus atvykdavo itin retai, tik vyresnioji dukra R. dažniau su tėvu pabendraudavo telefonu. Z. G. pamena, kad dukros yra raginusios tėvą gyvenamąjį namą parduoti, o gautus pinigus pasidalyti. Tačiau A. G. su tokiais dukrų reikalavimais nesutiko, aiškino, kad dabartinė sutuoktinė Z. G. į gyvenamąjį namą investavo pakankamai dideles pinigines lėšas, todėl jis neketinąs neteisingai pasielgti su ja. Pradėjus gyventi kartu, Z. G. didžiąja dalimi prisidėjo prie gyvenamojo namo išlaikymo ir priežiūros. 1987 metais į gyvenamąjį namą buvo įvestas nuotekų ir vandentiekio tinklas; 1989 metais buvo įvestos gamtinės dujos, kurias naudojant buvo gaminamas maistas ir apšildomas gyvenamasis namas; 1991 metais iš stiklo blokelių pastatė šiltnamį su pamatais ir laiptais; naujai pastatė mūrinę verandą su rūsiu ir langais; aptinkavo gyvenamojo namo pamatus; aptinkavo ūkinį pastatą ir šio pastato pamatus; atliko pirmo aukšto kosmetinį remontą; prisidėjo įgyjant namų valdos žemės sklypą, kuris yra A. G. ir Z. G. bendroji jungtinė nuosavybė. Pažymėjo, kad nei pareiškėjos, nei suinteresuotas asmuo R. V. prie nekilnojamojo turto gerinimo, turto išlaikymo ir jo priežiūros jokiomis lėšomis visiškai neprisidėjo ir niekada vėliau nesiūlė prisidėti ar vėliau kompensuoti kokia nors dalimi. A. G. 2023-12-22 sudarė testamentą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo padarė patvarkymą, kad visas jam nuosavybės teise priklausantis turtas, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, lieka sutuoktinei Z. G.. Po sutuoktinio A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties suinteresuotas asmuo Z. G. 2024-11-27 su pareiškimu kreipėsi į Kretingos rajono trečiąjį notaro biurą, kuriuo išreiškė valią priimti palikimą pagal testamentą. Notaro biure pareiškėjai 2024-11-27 buvo išduotas liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis palikimo priėmimo faktą. Tik atliekant paveldėjimo teisines procedūras, paaiškėjo, kad Z. G. negali būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, kol nebus išspręstas klausimas dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris faktiškai buvo įgytas A. G. ir D. G. santuokos metu.
5. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjos D. G. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktinį D. G. paliktojo turto priėmimą valdyti. Tuo atveju, jei visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus teismas įsitikintų, kad pareiškėjos priėmė palikimą faktiškai pradėdamos paveldimą turtą valdyti, VĮ Turto bankas neprieštaraus pareiškėjų prašymo patenkinimui, tuo atveju, jei teismas įsitikintų, kad A. G. priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, VĮ Turto bankas neprieštaraus Z. G. prašymo patenkinimui.
6. Pareiškėjos R. L. ir A. G. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens Z. G. savarankiškus reikalavimus, juo prašė Z. G. pareiškimą atmesti ir priteisti iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad D. G. mirė (duomenys neskelbtini). Mamos D. G. mirties momentu R. L. buvo 15 metų, o A. G. – 10 metų. Dėl savo amžiaus jos negalėjo žinoti (suvokti) jokių palikimo, atsiradusio po mamos mirties, priėmimo aplinkybių ir tvarkos, taip pat negalėjo šios teisės savarankiškai įgyvendinti. Vadinasi, pareiga pasirūpinti mirties momentu nepilnametėmis buvusių pareiškėjų teisių įgyvendinimu į palikimą, atsiradusį po mamos mirties, teko jos atstovui pagal įstatymą, t. y. pareiškėjų tėvui A. G.. Tačiau A. G. per įstatymo numatytą terminą nesikreipė į notarą dėl po žmonos likusio turto paveldėjimo nei savo, nei dukterų vardu. Pareiškėjų tėvas A. G. po sutuoktinės D. G. mirties neįgyvendino nepilnamečių įpėdinių teisių į paveldimą turtą, paduodamas įpėdinių vardu pareiškimą notarų biurui dėl palikimo priėmimo. Pažymėjo, kad nors pareiškėjų tėvas A. G., mirus jų motinai D. G., tinkamai neįgyvendino tuo metu nepilnamečių įpėdinių teisių kreiptis į notarą dėl paveldėjimo, tačiau pareiškėjos, likusios gyventi paveldimame turte, naudodamos jį, tvarkydamos, prižiūrėdamos ir kt., tokiu faktiniu valdymu priėmė joms priklausančią mirusios motinos palikimo dalį.
7. Suinteresuotas asmuo R. V. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens Z. G. savarankiškus reikalavimus ir nurodė, kad jos bei R. L. ir A. G. mama D. G. mirė (duomenys neskelbtini). Iki mirties mama su tėčiu A. G. buvo įsigiję nekilnojamąjį turtą: pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1965 m.; pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1969 m.; pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1977 m. Po mamos mirties tėtis nesikreipė dėl palikimo priėmimo įstatymo nustatyta tvarka. Mamos mirties metu sesės pareiškėjos R. L. ir A. G. buvo nepilnametės, todėl savarankiškai negalėjo įgyvendinti savo teisių, iš jų kreiptis į notarą dėl paveldėjimo. Tėtis po mamos mirties prižiūrėjo anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą, mokėjo komunalinius bei kitus mokesčius. Mano, kad tėtis atliko aktyvius veiksmus, susijusius su palikimu, likusiu po mamos mirties, priėmimu, ne savo, bet sesių, šioje byloje pareiškėjų, atžvilgiu, todėl Z. G. pareiškimas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo posėdžio metu pareiškėja A. G. nurodė, kad prašo leisti priimti mamos palikimą, tai yra šeimos sodybą, kurią pastatė tėvai ir kurioje pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį. Nurodė, kad visą tą laiką tvarkėsi, remontavo, dažė langus, duris, tvarkė aplinką, kūreno „pečių“ – darė viską, ką daro rūpestingi šeimininkai savo nuosavybėje, savo namuose, pirko mažesnius ar didesnius daiktus, vienas iš didesnių tai šildymo katilas, investavo tik tėtis ir 3 seserys. Teismui pateikta informacija, kad antroji žmona investavusi, neatitinka realybės, nes prideda dokumentą apie skolos atidavimo faktą. Kai mama mirė, buvo dešimties metų, lankė mokyklą, veiksmus atliko tokius, kad tėtis tuo metu daug dirbo, jos trise pasidalydamos dirbo visus darbus – vienos langus dažė, duris, dar ir neseniai langus dažė, tvarkė, šildymo katilą pirko neseniai. Sesei R. buvo 15 m., kitai – 18 m. Kartu su tėčiu ten gyveno iki 2005 m. – praktiškai visą savo gyvenimą. Atsirado žmona, ji prekiavo mėsos turguje mezginiais ir ji visada būdavo užsiėmusi, vykdavo į Maskvą, ten būdavo savaitėmis. Name deklaruota iki 2005 m., kai nusipirko savo butą. Kai nusipirko butą, niekas nepasikeitė, jos buvo nepageidaujamos sodyboje. Meistras dažė langus apačioje, jam tiesiog sumokėjo pinigus. Mokėdavo visos, sesuo vyriausia dažniausiai kontaktuodavo su tėčiu, tėtis paskambindavo, kad langai atsilupę, reikia dažyti, visada pačios darydavo, bet paskui gal ir laiko trūko tiesiog, sumokėjo pinigus žmogui ir jis nudažė juos. Sesers vyras K. V. visada veždavo pinigus, nes jos ten bijodavo lįsti, jis veždavo ir gimtadienio dovanas. Katilą keitė, nes buvo per sunku, nes tėtis pasakė, kad per sunku laipioti su malkom. Mokėjo žemės mokesčius, už šildymą duodavo tėčiui grynaisiais, nuveždavo K., kiekvieną žiemą – pradžioje malkas pirkdavo, paskui, kai pakeitė katilą, tiesiog sumokėdavo pinigus. Neturi įrodymų, kad mokėjo mokesčius, tėčiui nunešdavo pinigus, tėtis pildydavo knygelę. Kitos seserys taip pat mokėjo mokesčius. Tėvai santuokoje įsigijo namą, žemė nuosavybės teise nepriklauso. Kai dujų katilas buvo perkamas, jau ten nebegyveno. Pinigus davė grynaisiais, bet nepamena, kiek davė, pinigų perdavimą gali patvirtinti K. V.. Šiame turte priklauso namo nuosavybės dalis, nes tėtis yra padovanojęs, dovanojimo sutartis sudaryta tėčio iniciatyva. Po mamos mirties buvo pastatyta veranda, kai tėtis buvo susituokęs su antrąja žmona, ji mokėjo už verandą, bet vėliau, kai jie skyrėsi, ji viską atidavė tėčiui. Statė šiltnamį, mokėjo antroji žmona, o po to viską atidavė.
9. Teismo posėdžio metu pareiškėja R. L. nurodė, kad, kai mama mirė, buvo 15 m. ir gyveno su seserimis ir tėčiu (duomenys neskelbtini). Tuo metu ten gyveno seserys A. G. ir R. V.. Rūpinosi turtu, tvarkėsi namuose, dirbo darže, tvarkė aplinką, darė kosmetinius remontus, tapetuodavo, dažydavo. Buvo labai graži šeima. Pusseserė Z. G. kartu su vyru pradėjo kartu gyventi 1982 m. ir išgyveno apie 5 metus. Mokesčius, iki kol tapo pilnametėmis, mokėjo tėtis, pareiškėja, kai tapo pilnamete, pradėjo dirbti ir prisidėjo. Dėl mokesčių susitardavo, prisidėdavo, pusseserė taip pat prisidėjo. Tais laikas darė mažus remontus, kambarius tapetuodavo, gyveno ten 37 metus. Išėjo, kai su vyru nusipirko būstą 2002 m. Po šitų metų lankydavosi ten, vengdavo antros žmonos, stengdavosi nesusitikti su ja. Katilas buvo keičiamas prieš kokius 3 metus, sesers vyras K. važiuodavo. Rūpinosi tėčiu, namu, kaip bendraturčiai, tėtis paskambindavo, pasakydavo, kad reikia pinigų, tėčiui buvo sunku, nes jis antrą žmoną išlaikė, ir jie prisidėdavo. Pinigus paskutiniu metu paduodavo K., jis juos atveždavo, padėdavo tėčiui ir ūkyje, jos visos trys surinkdavo, o jis atveždavo. Pačios neveždavo, nes ji labai konfliktiška. Nuo 1983 m., kai tapo pilnamete, iki dabar, kad mokesčius mokėjo, dokumentus gali pateikti, taip pat, kad už žemę mokėjo. Nuo kada mokėjo, tiksliai negali pasakyti, turi išsiėmusi pažymą, kad mokėjo, mokėjo už savo dalį. Tėčiui duodavo pinigų ir jis pats mokėdavo už žemę. Tėtį remti finansiškai pradėjo, kai tapo pilnamete.
10. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo R. V. nurodė, kad nesikreipė dėl palikimo. Kai mama mirė, buvo pilnametė. Po mamos mirties tame name gyveno trys seserys ir tėtis. Labai stengėsi, kad būtų šeima. Stengėsi, kad sodyba būtų prižiūrėta, ėjo darže ravėti, kiemas nušluotas, namai suremontuoti, baldai, kiek įmanoma, geresni, nebuvo tai labai lengva, tėtis vienas dirbo. Rūpinuosi viskuo, kiek galėjo. Daug ką darydavo kartu – darželius tvarkydavo, turėjo tokią pakalnę ir ten daržą, sodindavo bulves, kad turėtų ir nereikėtų išlaidauti, namuose paremontuoti susigalvodavo kokią lentyną, pavyzdžiui, vonioje, kad nereikėtų pirkti, eidavo ir kaldavo, netgi, kai šiltnamį statė, nešė cementą, betoną su kibirais, kad kažkaip padėtų, kad mažiau ką samdyti reiktų. Darė viską kaip normalios šeimos. Anksti pradėjo dirbti, tėtis muzikantas, ji taip pat muzikantė, baigė konservatoriją ir 19 metų pradėjo dirbti meno vadove, gaudavo stipendiją ir konservatorijoje mokėsi, grįždama iš studijų maisto parveždavo. Gyveno iki 30 metų, kol ištekėjo 1992 m. ir išsikėlė į butą, tačiau visiškai nenutrūko ryšiai su namais, nes visada sesės rūpėjo, jautėsi kaip mama. Visą laiką tėtis ir visos trys seserys prisidėjo, pirko tėčiui rūbus, batus, antčiužinį, sintezatorių, šaldytuvą, tačiau to nefiksavo. Visada padėjo tėčiui pinigais, kad nesipyktų, ramesnė būtų ji. Sesuo A. G. gyveno ilgai, tol, kol nusipirko butą Palangoje. Sesuo R. L. gyveno irgi, iki kol ištekėjo ir nusipirko butą. Apie katilą tėtis pasakė, kad reikia jį keisti, pasakė jiems sumą ir jos vyras Kęstutis nunešė pinigus. Nuolat vyras veždavo pinigus. Norėjosi apsaugoti tėtį. Kiek tėtis pasakydavo, tiek ir veždavo. Visus namus tvarkė pačios, seserys pasidalindavo darbais, ar ten kiemą iššluos, paravės, dažė, tapetavo namus. Seserys rūpinosi savais namais. Mokesčius pradėjo mokėti su tėčiu, kai pradėjo 19 m. dirbti. Kai mama buvo gyva, mokesčių nemokėjo, nes buvo dar vaikai. Pinigus sudėdavo į bendrą dėžutę ir už viską mokėdavo bendrai. Dažė pirmą aukštą – grindis, lubas, langus, sienas tapetavo, vieną kartą tai darė, kai nebuvo Z.. Jos nebuvo apie 5 metus. Tėtis pasakydavo sumą, kiek reikia atvežti už mokesčius, ir jie atveždavo.
11. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Z. G. atstovas advokatas R. L. nurodė, kad pateikti procesiniai dokumentai, tai yra suinteresuoto asmens Z. G. pareiškimas, pareiškime išdėstytos faktinės aplinkybės, kurių šiame teismo posėdyje neginčija ir pačios pareiškėjos, patvirtindamos, kad po 1980 m. D. G. mirties palikimą faktiškai priėmė A. G. ir jis priėmė aktyviais veiksmais, ne tik mokėdamas mokesčius, bet ir valdydamas visą gyvenamąjį namą. (duomenys neskelbtini) m. susituokė Z. G. su A. G., sudarius santuoką visos pareiškėjos gyveno antrajame namo aukšte, tai yra mansardiniame aukšte, ir ten jos šiame mansardiniame aukšte tvarkėsi. A. po 1987 m. ir Z. G. tvarkė visą ūkį – žemę, daržus, gyvenamąjį namą, statė priestatą, šiltnamį pastatė, tai yra gyvenamajam namui padarė pagerinimus, o tie pagerinimai buvo atlikti iš Z. G. pajamų ir lėšų, o dukros neprisidėjo visiškai, nei mokesčių mokėjo. Dukros išsiplaudavo kambarius, tačiau daržuose nedirbo po to, kai santuoka buvo sudaryta. Jos atliko tik tokius veiksmus, kad A. G. spaudė dėl turto – ne veltui atsirado pirminis testamentas, dovanojimo sutartis, kuri buvo nutylėta. Mokesčius pradėta mokėti maždaug nuo 2000 m., kai atsirado žemės mokestis, nei už elektrą, nei už vandenį, nei už kažkokius remonto ir statybos darbus jokių mokesčių nemokėdavo. Z. G. nurodė, kad merginos nusileidusios iš mansardinio aukšto tik pavalgydavo, tačiau pavalgiusios indų neišsiplaudavo. Tėtis sudarė santuoką su kita moterimi, kuri nebuvo tinkama pareiškėjoms, todėl atsirado konfliktiniai santykiai. Pareiškėjos, kai išsikraustė, jaunesnės dukros, tai yra R. ir A., namuose praktiškai nepasirodydavo, tačiau R. V., kaip vyresnė sesuo, kartas nuo karto bendraudavo telefonu, būdavo, kad pasirodydavo, tačiau, kad darytų investicijas, perduotų tėčiui pinigų ir panašiai, apie tai Z. G. girdi pirmą kartą. Z. G. žinoma iš A. G., kad po D. G. mirties palikimą priėmė pareiškėjų tėtis A. G. ir jis vienas rūpinosi visu šiuo turtu – ir dažė, tvarkė, daržais rūpinosi, mokėjo mokesčius, o kai atsirado Z. G., tada tie mokesčiai buvo mokami jų abiejų kartu. Pareiškėjos nemokėjo nieko, netvarkė, neprižiūrėjo ir nepriėmė palikimo aktyviais savo veiksmais, kaip aiškina. Prašo lygiomis dalimis priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12. Teismo posėdžio metu liudytoja Z. G. nurodė, kad jai yra žinoma, jog pareiškėjos nori gauti savo dalį šeimos turto. Ji yra pusseserė. Nuo 1982 m. ištekėjo ir apsigyveno ten. Tą šeimą pažįsta labai gerai. Mirus D. G. sodyboje liko dėdė A. ir jo trys dukros, mažoji buvo dar jaunutė, R. vyriausia. Jų pagrindinis darbas buvo tvarkytis namuose. A. daug dirbo, ryte išvažiuodavo, vakare grįždavo, jos pagrindinės ūkio vedėjos buvo, labiausiai sesėmis rūpinosi R., nebuvo labai turtingi tie namai, rūbelius pačios siuvosi, tvarkėsi tik jos. Jie gyveno kaip šeima, jų visos santaupos ėjo į bendrą, bendrai pirko maistą, tvarkėsi. Remontai buvo einamieji – dažymai, tvarkymai, tapetavimai, patys visi kartu buvo, kartu su merginom pasitvarkydavo. Jie visi tą patį ūkį ir išlaikė. Kaip viskas buvo prieš 40 metų, ten niekas nepakeista. Kai jie gyveno, daugiausiai mokesčiais rūpinosi R., jie pasiskaičiuodavo, susidėdavo visi ir mokesčius sumokėdavo, tada dujų nebuvo, tik elektra, vanduo. Kiek žino, vėlesniu laiku tėvui paprašius dukros visada finansiškai prisidėdavo, tai girdėjo iš dėdės A. G., nežinojo, kad tai yra ne jų namas. Iš A. G. žinojo, kad tai yra jų namai. Iki jai išsikraustant pareiškėjos gyveno tame name, jos gyveno apačioje. Kol ten gyveno, buvo daržai, jomis rūpinosi merginos (pareiškėjos).
13. Teismo posėdžio metu liudytojas K. V. nurodė, kad yra R. V. sutuoktinis. Su šeima susipažino 1991 m., o su A. dukra R. 1992 m. sukūrė šeimą. Po D. G. mirties jam žinoma, kad po to, kai jo žmona išėjo su juo gyventi, liko ten R. ir A. ir ten gyveno, nelabai buvo mėgiamos pamotės, jos buvo nepageidaujamos. Nurodė, kad uošvis, R. tėvas, skambindavo, kad reikia malkas sunešti, reikia iš miško pakrauti, langus nudažyti, į Klaipėdą pas gydytoją nuvežti, kur tik paprašydavo, niekada neatsisakydavo. Pradžioje patys dažė langus, po to nusamdydavo ir mokėdavo pinigus. Nuo 2016 m. jo misija tapo tokia, kad jis nuolat veždavo pinigus, nes tėvas paskambindavo – reikia šilumai, reikia malkoms, reikėjo katilą pakeisti apačioje, visą šildymo sistemą, iki apie 2022 m. pabaigos buvo nuvežta apie 6 000 Eur, tuos pinigus duodavo dukros, o jis kaip tarpininkas nuveždavo. Visi viską kartu dažė, o kai nusamdytas būdavo meistras, mokėdavo pinigus. Pjaudavo žolę, R. vyras pjaudavo, A. pjaudavo. Matydavo, kad A. ir R. ten gyveno, susitvarkydavo kambarius, aplinką, prižiūrėjo daržus.
14. Teismo posėdžio metu liudytoja R. T. nurodė, kad iš teismo posėdyje esančių žmonių nieko nepažįsta, ją pakvietė Z. G., ji yra jos kaimynė 12 metų. Prašė, kad pasakytų tiesą. Jų namus skiria gatvė. Bendrauja kaimyniškai, dažnai vieni pas kitus lankosi, uošvienė panašaus amžiaus. Dukrų niekada nėra mačiusi, visus reikalus tvarkydavosi G. patys. Žino, kad jie su dukromis nesutarė ir jos nesilankydavo, o daugiau neklausdavo. Prieš kelerius metus yra klausus, ar dukros atvažiuoja, ar lanko, taip pat ar lanko per šventes. Lankosi dukra ponios G. ir sūnus bei anūkai. Z. G. labai žiūrėjo ūkį, labai tvarkinga moteris, ateidavo pasitarti. D. G. nepažinojo. Per tą laikotarpį, kol gyvena, apie statybos darbus nežino. Kas mokėjo mokesčius, nežino, tik iš kalbų žinojo, kad jiems sunku, dideli mokesčiai. Ar gaudavo G. materialinę pagalbą, nežino.
15. Liudytojas A. J. teismo posėdyje nurodė, kad yra pareiškėjų tėvo žmonos sūnus. Su šeima pradėjo bendrauti, kai mama susituokė, jam buvo apie 25 m. Namuose gyveno jo mama su vyru ir dukterys. Ūkį prižiūrėjo jo mama, jai pagalbos nereikėjo. Valgyti darydavo, namus, daržą tvarkydavo. Vyras irgi dirbo, o dukterys, kai reikėdavo, ką nors padarydavo. Mama santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Per tą laiką, kai mama sudarė santuoką, kieme pastatė šiltnamį, verandą, dujas įsivedė, kanalizaciją. Šiltnamis buvo pastatytas mamos pinigais, o organizavo tikriausiai A., samdė darbuotoją. Kad mama mokėjo, nematė. Dukterys prie šiltnamio neprisidėjo. Šiltnamis atsirado po santuokos sudarymo praėjus kokiems 2 ar 3 metams. Veranda pastatyta iš kiemo pusės. Žino, kad mama davė pinigus, paskui grąžino jai jos pinigus, susitarė, kad A. atiduos pinigus, o mama nieko nereikalaus. Per laiką, kol mama buvo Maskvoje, jos valgyti išsivirdavo, sykį per savaitę susitvarkydavo. Jie įsivedė dujų katilą, bet dar kūrendavo ir malkomis. Dujas įsidėjo prieš kokius 15 m., o pakeitė prieš kokius 3 metus, pakeistas buvo gal iš A. pinigų, o dujinis katilas taip pat galbūt iš A. pinigų, tiksliai nežino. Kodėl konfliktai šeimoje buvo, nežino iki dabar.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
16. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjų R. L. ir A. G. pareiškimas tenkintas – nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos R. L. ir A. G. priėmė savo mamos D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdamos faktiškai turtą valdyti. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjoms siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę. Suinteresuoto asmens Z. G. savarankiškas reikalavimas tenkintas – nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. G. po sutuoktinės D. G. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai turtą valdyti. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas suinteresuotam asmeniui Z. G. siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
16.1. Teismas nustatė, kad palikimo atsiradimo metu pareiškėjai R. L. buvo 15 metų, o A. G. – 10 metų, t. y. jos buvo nepilnametės. Tais atvejais, kai įpėdinis yra nepilnametis, jis pats negali savarankiškai atlikti daugelio veiksmų, reikalingų faktiniam palikimo valdymui įrodyti (pvz., mokesčių mokėjimas, turto išlaikymas ir kt.). Nustatyta, kad pareiškėjos, mirus motinai D. G., buvo dar nepilnametės, ir iki pat pilnametystės gyveno gyvenamajame name, naudojosi nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjos, būdamos nepilnametės, nors ir negalėjo finansiškai prisidėti prie Nekilnojamojo turto išlaikymo mokesčių mokėjimo, tačiau jos padėjo prižiūrėti šį turtą buities darbais, atlikdamos valymo, tvarkymo, kitus priežiūros darbus. Tai, jog pareiškėjos, būdamos nepilnametės, tiek iki palikėjos mirties, tiek jai mirus, nuolat gyveno gyvenamajame name, patvirtina pridedamos VĮ Registrų centro Gyventojų registro pažymos bei apklausti liudytojai.
16.2. Teismas nustatė, kad pareiškėjos po mamos mirties (duomenys neskelbtini) toliau liko gyventi pareiškėjų tėvų santuokos metu įsigytame name. Tai, jog pareiškėjos gyveno po jų mamos mirties mamos ir tėčio nuosavybės teise priklausančiame name, patvirtino, be pareiškėjų, ir suinteresuotas asmuo Z. G., R. V., liudytojas K. V., R. T., A. J.. Tai, jog pareiškėjos, tapusios pilnametėmis ir pradėjusios dirbi, prisidėjo prie namo išlaikymo, patvirtino, be pačių pareiškėjų, suinteresuotas asmuo R. V., liudytojas K. V., R. T..
16.3. Teismas pažymėjo, kad kaip liudytojas apklaustas K. V., R. V., R. T. patvirtino, kad, net ir nebegyvendamos minėtame name, pareiškėjos su seserimi R. V. toliau prisidėjo prie gyvenamojo namo išlaikymo – nuo 2016 m. iki apie 2022 m. pabaigos K. V. nuvežė apie 6 000 Eur pareiškėjų ir jų sesers surinktus pinigus, kai to paprašydavo tėvas – t. y. pinigus malkoms, šilumai ir t. t.
16.4. Teismas padarė išvadą, kad abejoti pareiškėjų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktais įrodymais nėra pagrindo, todėl, nesant jokių įrodymų, paneigiančių, jog pareiškėjos, atsižvelgiant į jų amžių palikimo atsiradimo momentu, atliko aktyvius veiksmus kartu su tėčiu valdydamos palikėjai priklausiusį turtą, teismas pripažino, kad pareiškėjos po mamos D. G. mirties (duomenys neskelbtini) atliko aktyvius veiksmus, siekdamos įgyti nuosavybę į paveldimą turtą.
16.5. Teismas pažymėjo, kad nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pareiškėjos negali patvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais, nes duomenys apie tai, kad asmuo priėmė palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti, nėra registruojami ar kitaip dokumentuojami.
16.6. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjų nurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neprieštarauja įstatymui, formuojamai teismų praktikai, teismas tenkino šį reikalavimą kaip pagrįstą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos po mamos D. G. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamos faktiškai valdyti paveldimą turtą.
16.7. Dėl suinteresuoto asmens Z. G. savarankiškų reikalavimų teismas nurodė, kad Z. G. ir A. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Palikimo atsiradimo momentu, tai yra (duomenys neskelbtini), galiojusio 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Civilinio kodekso (aktuali teisės akto redakcija nuo 1980-02-01) 587 straipsnyje buvo numatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.
Šalies argumentai
16.8. Pažymėjo, kad pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu neginčijo fakto, kad jų tėtis A. G. po sutuoktinės D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jos palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Pareiškėjos ir pareiškime nurodė, kad po motinos mirties pareiškėjos kartu su tėvu ir atstovu pagal įstatymą A. G. liko gyventi gyvenamajame name bei šiuo nekilnojamuoju turtu toliau naudojosi. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas paveldimoje sodyboje gyveno iki pat mirties, su sutuoktine Z. G. mokėjo mokesčius, atliko namo atnaujinimo darbus. Kaip minėta, nustatyta, kad prie namo išlaikymo prisidėjo ir pareiškėjos.
16.9. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neprieštarauja įstatymui, formuojamai teismų praktikai, suinteresuoto asmens Z. G. savarankiškas reikalavimas tenkintas kaip pagrįstas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. G. po sutuoktinės D. G. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą
16.10. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto tenkinamas, taip pat į tai, kad suinteresuoto asmens Z. G. reikalavimas tenkinamas, bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos ir paliekamos kiekvienai iš šalių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
17. Suinteresuoto asmens Z. G. teisių perėmėjas A. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą: panaikinti dalį, kuria tenkintas pareiškėjų R. L. ir A. G. pareiškimas, ir šių pareiškėjų reikalavimus atmesti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamiems paveldėjimo civiliniams teisiniams santykiams taikytinos jų atsiradimo metu galiojusios, t. y. 1964 m. Civilinio kodekso, o ne šiuo metu galiojančio 2001 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) materialinės teisės normos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė šiuo metu galiojančiomis materialinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis nepilnamečių asmenų veiksnumą, tėvų ir kitų globėjų pareigas ir pan., kai pareiškėjos tapo pilnametėmis keliolika metų iki CK įsigaliojimo (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1–2 dalys).
17.2. Teismas pripažino palikimo priėmimą remdamasis pareiškėjų gyvenimu name ir įprastais buities darbais, tačiau tai savaime nepatvirtina aktyvios valios priimti palikimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad vien naudojimosi ir priežiūros tęsimas tuo pačiu pagrindu, kuris egzistavo iki palikėjo mirties, neįrodo palikimo priėmimo kaip nuosavybės teisės įgijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2010).
17.3. Nurodo, kad pagal 1964 m. CK 587 str. palikimo priėmimo veiksmai turi būti atlikti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teismas palikimo priėmimą grindė aplinkybėmis, atsiradusiomis praėjus dešimtmečiams (pvz., 2016–2022 m. piniginiais prisidėjimais), kurios yra teisiškai nereikšmingos palikimo priėmimo 1980 m. faktui nustatyti.
17.4. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų (mokesčių, komunalinių paslaugų, draudimo, infrastruktūros įvedimo, inventorinės bylos, žemės formavimo dokumentų ir kt.), todėl pažeidė įrodymų vertinimo ir išsamumo reikalavimus (CPK 176, 185 str.). Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais apie aplinkybes, kurios nėra susijusios su įrodinėjimo dalyku (CPK 180 str.).
17.5. Kadangi pareiškėjos palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametės, įrodinėjimo dalyku turėjo būti jų atstovo pagal įstatymą A. G. valia ir aktyvūs veiksmai priimti palikimą dukterų interesais. Teismas nenustatė ir sprendime nenurodė nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio A. G. valią priimti palikimą būtent pareiškėjų vardu.
17.6. Nurodo, kad A. G. 1996 m. padovanojo dukroms turto dalis, iš esmės atitinkančias tai, ką jos būtų gavusios paveldėdamos motinos dalį pagal įstatymą. Tai rodo, kad dukros turtą įgijo dovanojimu, o ne faktiniu palikimo priėmimu 1980 m., ir kad A. G. palikimą buvo priėmęs pats.
17.7. Nurodo, kad pareiškėjos nesikreipė dėl termino atnaujinimo ar palikimo priėmimo fakto nustatymo nei sulaukusios pilnametystės, nei po 1996 m. registracijos ir dovanojimo, ir tai darė tik po tėvo mirties, t. y. po 45 metų. Apelianto vertinimu, toks elgesys neatitinka civilinių santykių stabilumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir lemia nepagrįstą dvigubą turto įgijimą tėvo (ir jo valią įgyvendinusios sutuoktinės) sąskaita.
17.8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi praktika, kad globėjas gali priimti palikimą globotinio vardu tik tada, jei jo aktyvūs veiksmai patvirtina valią veikti globotinio interesais. Tačiau šioje byloje pareiškėjos net neįrodinėjo, o teismas nenustatė, kad A. G. atliko pakankamus veiksmus priimti palikimą dukterų naudai per 6 mėnesių terminą; todėl cituota praktika teismo išvadų nepatvirtina, o jas paneigia.
Atsiliepimas
18. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymi, kad palikėja turi įpėdinių, kurie paveldės jos turtą. Atsižvelgiant į tai, valstybės įmonė Turto bankas neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir nemato pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų pagrįstumo, kadangi priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neturės jokios įtakos valstybės įmonės Turto banko teisėms ir pareigoms.
19. Suinteresuotas asmuo R. V. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens Z. G. teisių perėmėjo A. J. apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Nurodo, kad, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, civilinėje byloje pareiškėjos pateikė, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir pasisakė dėl tėvo A. G. valios priimant palikimą. Civilinėje byloje pateikti rašytiniai įrodymai (1990 m. liepos 9 d. Z. G. raštas ir 1990 m. liepos 12 d. banko pažyma, 1991 m. gegužės 17 d. A. G. pasirašytas testamentas, 1996 m. spalio 15 d. Dovanojimo sutartys; 2016 m. rugsėjo 21 d. Šeimyninė sutartis, 2023 m. vasario 1 d. įgaliojimas) akivaizdžiai patvirtina tai, kad A. G. priėmė palikimą ne tik savo, bet pareiškėjų naudai.
19.2. Pažymi, kad sulaukusios pilnametystės pareiškėjos naudojosi mamai ir tėčiui priklausančiu nekilnojamuoju turtu, jame gyveno, juo rūpinosi, mokėjo komunalinius mokesčius ir darė einamuosius remontus.
19.3. Pažymi, kad pareiškėjos pateikė medicininius dokumentus, kurie patvirtina, kad tėvo valia ir suvokimas pasikeitė dėl ligos – demencijos. Kitaip sakant, A. G., sudarydamas 2023 m. gruodžio 22 d. testamentą, buvo neveiksnus – nesuvokė savo veiksmų pasekmių ir negalėjo jų valdyti.
20. Pareiškėjos R. L. ir A. G. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, sprendimą grindė 1964 m. LTSR civilinio kodekso (aktuali teisės akto redakcija nuo 1980-02-01) CK 587 straipsniu (Sprendimo 19, 23 punktai), tad apelianto argumentai apie tariamai netinkamai taikytas materialinės teisės normas yra nepagrįsti.
20.2. Nurodo, kad vertinant teisinį reglamentavimą ir atsižvelgiant į pareiškėjų teisių atsiradimo bei įgyvendinimo momentus, remiantis 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, nagrinėjamu atveju taikomas šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.51 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas bei kasacinio teismo praktika. Tiek 1964 m. CK 587 straipsnis, tiek CK 5.50 straipsnis įtvirtina faktinio paveldėjimo galimybę, o esminis skirtumas tarp nurodytų reglamentavimų yra susijęs tik su terminais – 1964 m. CK įtvirtintas šešių mėnesių terminas, kai šiuo metu galiojančiame CK įtvirtintas trijų mėnesių terminas.
Žemesnės instancijos teismas
20.3. Nurodo, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pirmiausiai vertino ir pasisakė sprendime (pvz., 20, 24, 25 punktai) dėl pareiškėjų mamos mirties metu buvusių nepilnamečių tėvo A. G. atliktų veiksmų, t. y. veikimo pareiškėjų interesais, priimant palikimą faktiniu valdymu.
20.4. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodyti A. G. atlikti veiksmai (dokumentai) patvirtina tai, kad A. G. priėmė palikimą po sutuoktinės mirties faktiniu valdymu, tačiau jokiu būdu nepaneigia teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad A. G., priimdamas palikimą faktiniu valdymu, veikė ne nepilnamečių dukterų interesais.
20.5. Nurodo, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tiek pačios pareiškėjos, tiek kaip liudytojai apklausti Z. G., K. V., suinteresuotas asmuo R. V. patvirtino aplinkybes, kad pareiškėjos, tapusios pilnametėmis, toliau gyveno ir naudojosi Nekilnojamuoju turtu, mokėjo komunalinius mokesčius, prižiūrėjo ir rūpinosi Nekilnojamuoju turtu, atliko ne kartą Nekilnojamojo turto einamąjį remontą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
22. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
23. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjų R. L. ir A. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjos priėmė savo mamos D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdamos faktiškai turtą valdyti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
24. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos R. L. ir A. G. yra D. G. ir A. G. dukros. Pareiškėjų mama D. G. mirė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjų tėtis A. G. mirė (duomenys neskelbtini). Iš Kretingos rajono trečiojo notarų biuro pateiktų duomenų matyti, kad po D. G. mirties likęs palikimas nebuvo priimtas. Byloje pateikti duomenys, kad santuokos metu A. G. ir D. G. A. G. vardu sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo šį turtą, adresu (duomenys neskelbtini): pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1965 m.; pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1969 m.; pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos pabaigos metai – 1977 m. Suinteresuotas asmuo Z. G. mirė (duomenys neskelbtini), jos teisių perėmėjas ir apeliantas šioje civilinėje byloje yra sūnus A. J..
Dėl apeliacinio skundo argumentų
25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje nagrinėjamiems paveldėjimo civiliniams teisiniams santykiams taikytinos jų atsiradimo metu galiojusios, t. y. 1964 m. Civilinio kodekso, o ne šiuo metu galiojančio 2001 m. Civilinio kodekso (toliau – CK), materialinės teisės normos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė šiuo metu galiojančiomis materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis nepilnamečių asmenų veiksnumą, tėvų ir kitų globėjų pareigas ir pan., kai pareiškėjos tapo pilnametėmis keliolika metų iki CK įsigaliojimo.
26. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams. Įvertinus ginčijamo sprendimo motyvus, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas palikimo priėmimo faktą vertino pagal palikimo atsiradimo momentu galiojusį teisinį reguliavimą, t. y. 1964 m. LTSR civilinio kodekso 587 straipsnį (Sprendimo 19, 23 punktai). Būtent ši teisės norma yra esminis ir lemiamas teismo sprendimo pagrindas, todėl apelianto teiginiai apie netinkamai taikytas materialinės teisės normas atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
27. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, kai sprendime cituojamos šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos (pavyzdžiui, CK 5.50–5.51 straipsniai ar normos dėl nepilnamečių atstovavimo), tai savaime nereiškia neteisingo materialinės teisės taikymo. Įvertinus ginčijamo sprendimo motyvus, matyti, kad tokios nuostatos panaudotos kaip aiškinamojo pobūdžio argumentai, patvirtinantys tapataus faktinio palikimo priėmimo sampratą ir kasacinio teismo išaiškinimus, tačiau jos nepakeičia taikytinos teisės – 1964 m. CK 587 straipsnio – ir nesudaro materialinės teisės normų pažeidimo.
28. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnis numato, kad CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, o iki įsigaliojimo atsiradusiems santykiams – toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda ar įgyvendinamos CK įsigaliojus. Taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo teigti, kad, ginčijamo sprendimo argumentacijoje pasirėmus bendraisiais principais ir analogišką reguliavimą įtvirtinančiomis nuostatomis, padarytas teisės taikymo pažeidimas.
29. Palikimo atsiradimo metu galiojęs 1964 m. CK 587 straipsnis numatė, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti, o palikimas laikomas priimtu, kai įpėdinis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK 5.50 straipsnis taip pat numato faktinio palikimo priėmimo galimybę (įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti turtą arba pateikė pareiškimą notarui), nustatant kitokį terminą. Taigi tiek 1964 m. CK 587 straipsnis, tiek galiojantis CK įtvirtina iš esmės tas pačias palikimo priėmimo faktiniu valdymu sąlygas. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad faktinio palikimo priėmimo turinys (priėmimas pradėjus turtą valdyti) yra tapatus, o skirtumai daugiausia siejami su terminais. Tačiau būtent termino aspektu pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime vadovavosi 1964 m. CK 587 straipsnyje įtvirtintu šešių mėnesių terminu, konstatuodamas, kad pareiškėjos po palikimo atsiradimo nedelsiant (t. y. per įstatyme nustatytą terminą, atsižvelgiant į jų amžių ir situaciją) faktiškai valdė paveldimą turtą – gyveno paveldimame name, juo naudojosi ir jį prižiūrėjo kartu su atstovu pagal įstatymą.
30. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apelianto teiginiai apie materialinės teisės normų pažeidimą atmestini kaip nepagrįsti, kadangi ginčijamas sprendimas pagrįstas taikytina 1964 m. CK 587 straipsnio norma.
31. Apeliantas taip pat teigia, kad palikimo priėmimo veiksmai pagal 1964 m. CK 587 straipsnį turėjo būti atlikti per 6 mėnesius, tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybėmis, atsiradusiomis praėjus dešimtmečiams.
32. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu. Įvertinus ginčijamo sprendimo motyvus, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas palikimo priėmimą siejo su 1980 m. laikotarpiu, t. y. laikotarpiu iš karto po palikimo atsiradimo, kai pareiškėjos, būdamos nepilnametės, faktiškai valdė paveldimą turtą – gyveno name, juo naudojosi ir jį prižiūrėjo kartu su atstovu pagal įstatymą. Vėlesnės aplinkybės (2016–2022 m. finansinis prisidėjimas) sprendime vertintos ne kaip savarankiškas palikimo priėmimo pagrindas, o kaip papildomi duomenys, patvirtinantys pareiškėjų nuoseklų santykį su turtu ir savininkišką elgesį, paneigiant apelianto teiginius apie pareiškėjų atsiribojimą nuo turto.
33. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino palikimo priėmimą, remdamasis pareiškėjų gyvenimu paveldimame name ir buities darbais, nors, apelianto nuomone, vien naudojimosi ir priežiūros tęsimas nepatvirtina aktyvios valios priimti palikimą. Šiam teiginiui pagrįsti apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2010.
34. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi minimoje kasacinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo išaiškinimus, kurie tiesiogiai patvirtina, o ne paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad palikimo priėmimo faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti esmė yra aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Kartu kasacinis teismas pabrėžė, kad vien naudojimosi ir turto priežiūros tęsimas nėra pakankamas tik tuo atveju, jeigu toks naudojimasis grindžiamas kitu teisiniu pagrindu, nesukeliančiu nuosavybės teisės, ir jeigu įpėdinis nevykdo savininko pareigų bei ilgą laiką neįgyvendina teisių į turtą (nemoka mokesčių, nesaugo turto, nesirūpina juo).
35. Kartu toje pačioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo pripažinta, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiniu valdymu, nes po palikėjo mirties pasiliko gyventi paveldimame name, valdė turtą kaip savo, mokėjo mokesčius, remontavo turtą, dalyvavo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. Taigi minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai patvirtino, kad nuolatinis gyvenimas paveldimame name kartu su savininkiško elgesio elementais (turto valdymu, priežiūra, rūpinimusi, naudojimu kaip savo) sudaro pakankamą pagrindą pripažinti palikimo priėmimą faktiniu valdymu.
36. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos po motinos mirties nuolat gyveno paveldimame name, turtu naudojosi ne laikinu ar atsitiktiniu, o nuolatiniu pagrindu, turtas buvo prižiūrimas ir tvarkomas kartu su atstovu pagal įstatymą, nebuvo nustatyta jokio kito teisinio pagrindo, kuriuo pareiškėjos būtų naudojusios turtą (pvz., nuomos, panaudos ar išlaikymo santykių), faktinis valdymas buvo tęstinis ir atitiko savininkiško elgesio požymius, atsižvelgiant į pareiškėjų nepilnametystę palikimo atsiradimo momentu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apelianto cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2010 ne paneigia, o tiesiogiai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjos palikimą po motinos mirties priėmė faktiškai pradėdamos valdyti paveldimą turtą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apelianto argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir klaidingai interpretuojantys kasacinio teismo praktiką.
37. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų pateiktų rašytinių įrodymų, taip pažeisdamas CPK 176, 180 ir 185 straipsnius.
38. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad, pagal CPK 176 straipsnį, teismas vertina įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, kuris grindžiamas visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų vertinimu. Tai nereiškia, jog teismas privalo atskirai ir detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pateikto dokumento, nepriklausomai nuo jo reikšmės bylos sprendimui. Pagal CPK 185 straipsnį, teismo pareiga yra motyvuotai pagrįsti sprendimą, nurodant reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamos esminės išvados, o ne atlikti kiekvieno byloje pateikto dokumento išsamią analizę. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje šios pareigos nepažeidė – ginčijamame sprendime aiškiai išdėstė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais remiasi, nustatydamas palikimo priėmimo faktą, ir motyvuotai nurodė, kodėl pareiškėjų pateikti įrodymai bei liudytojų parodymai laikytini patikimais ir pakankamais. Tai, kad teismas nesuteikė lemiamos reikšmės visiems suinteresuoto asmens pateiktiems dokumentams, nereiškia jų neįvertinimo, bet atspindi įrodymų reikšmės diferencijavimą pagal jų sąsajumą su įrodinėjimo dalyku.
39. Pažymėtina ir tai, kad, pagal CPK 180 straipsnį, įrodymais laikytina tik tokia informacija, kuri yra tiesiogiai susijusi su bylos įrodinėjimo dalyku. Šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė palikimo priėmimo faktas 1980 m. Suinteresuoto asmens pateikti rašytiniai įrodymai – dokumentai apie mokesčių mokėjimą, infrastruktūros (dujų, nuotekų ir kt.) įvedimą, draudimą, žemės sklypo formavimo procedūras ir panašias aplinkybes – iš esmės patvirtina A. G. aktyvų dalyvavimą šeimos ūkio tvarkyme ir turto administravime. Tačiau šie dokumentai nepaneigia ir nepanaikina teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad palikimas buvo priimtas ir pareiškėjų naudai, joms faktiškai valdant ir naudojant paveldimą turtą kartu su atstovu pagal įstatymą.
40. Svarbu pažymėti, kad šie pateikti dokumentai daugeliu atvejų yra susiję su laikotarpiu, vėlesniu nei palikimo atsiradimo momentas, patvirtina turto išlaikymą, bet nesprendžia palikimo priėmimo teisinio klausimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad minėti dokumentai nėra lemiami nustatant, ar pareiškėjos palikimą priėmė faktiniu valdymu. Tuo tarpu liudytojų parodymai, patvirtinantys pareiškėjų nuolatinį gyvenimą paveldimame name, naudojimąsi visu nekilnojamuoju turtu ir faktinį jo valdymą, buvo tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku ir pagrįstai įvertinti kaip reikšmingi įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 176, 180 ir 185 straipsnių, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir motyvuotai pagrindė savo išvadas, o apelianto argumentai dėl procesinių pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.
41. Apeliantas teigia, kad, kadangi pareiškėjos palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametės, įrodinėjimo dalyku turėjo būti tik jų atstovo pagal įstatymą A. G. valia ir aktyvūs veiksmai priimti palikimą dukterų interesais, o pirmosios instancijos teismas esą nenustatė ir nenurodė nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio A. G. valią priimti palikimą būtent pareiškėjų vardu.
42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir neatitinkantys kasacinio teismo suformuotos palikimo priėmimo faktiniu valdymu doktrinos, ypač tais atvejais, kai įpėdiniai palikimo atsiradimo metu yra nepilnamečiai.
Žemesnės instancijos teismas
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nepilnamečio įpėdinio palikimo priėmimas faktiniu valdymu vertinamas ne izoliuotai, reikalaujant atskiro ir formaliai dokumentuoto atstovo valios pareiškimo, bet atsižvelgiant į visumą faktinių aplinkybių, įskaitant nepilnamečio faktinį naudojimąsi paveldimu turtu, atstovo pagal įstatymą elgesį valdant ir išlaikant turtą, tai, ar atstovas sudarė sąlygas nepilnamečiui turtą naudoti kaip savą, ar nėra nustatyta kito teisinio pagrindo, kuriuo būtų grindžiamas naudojimasis turtu.
44. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. G. po sutuoktinės mirties faktiškai valdė paveldimą turtą, rūpinosi juo ir užtikrino, jog pareiškėjos, būdamos nepilnametės, nuolat gyventų paveldimame name, jį naudotų ir laikytų savo gyvenamąja vieta. Tokie veiksmai objektyviai patvirtina A. G. veikimą ne tik savo, bet ir nepilnamečių dukterų interesais, įgyvendinant jų paveldėjimo teises.
45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009 nurodyta, kad pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad po palikėjos (jų senelės) mirties jos palikimą priėmė jos sutuoktinis (senelis) ir jie (vaikaičiai), o po senelio mirties jo palikimą priėmė jie (vaikaičiai). Kitas pareiškėjas taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tos pačios palikėjos (jo motinos) mirties palikimą priėmė, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškimus, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą pakeitė. Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, norint įrodyti, jog įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti, nepakanka nustatyti, kad jis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, nes vien tokie veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip savo nuosavybe. Būtina, kad įpėdinis atliktų aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui po motinos mirties išėjus iš jos buto ir toliau turtu nesinaudojus, nesirūpinus, jis nesielgė kaip paveldėto turto savininkas, todėl negali būti pripažintas priėmusiu palikimą faktiniu valdymu. Nepilnamečių įpėdinių (vaikaičių) teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo privalėjo įgyvendinti jų globėjas, kaip atstovas pagal įstatymą, tačiau globėjui šių veiksmų neatlikus, nepilnamečių teisėti interesai neturėtų būti pažeidžiami ir įstatymo nustatyta tvarka turėtų būti ginami, priklausomai nuo paveldėjimo proceso eigos, stadijos, trukmės nuo palikimo atsiradimo, paveldimo turto teisinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių, todėl vaikaičiams faktiškai nuo palikimo atsiradimo naudojantis senelių turtu, laikytina, kad palikimą jie priėmė faktiškai pradėję turtą valdyti. Taigi kasacinis teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai nepilnamečio įpėdinio atstovas pagal įstatymą nepateikia pareiškimo notarui dėl palikimo priėmimo, tačiau nepilnametis nuo palikimo atsiradimo faktiškai naudojasi paveldimu turtu, gali būti pripažįstama, jog palikimas buvo priimtas faktiniu valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009).
46. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apelianto reikalavimas įrodyti tik atskirą A. G. valios pareiškimą, atsietą nuo faktinio elgesio ir nepilnamečių realaus naudojimosi turtu, prieštarauja tiek kasacinei praktikai, tiek palikimo priėmimo faktiniu valdymu teisinei prigimčiai, todėl šie argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
47. Apeliantas nurodo, kad 1996 m. sudaryta dovanojimo sutartis patvirtina, jog pareiškėjos nekilnojamąjį turtą įgijo ne paveldėjimu, o dovanojimu, todėl esą negalėjo būti pripažintas palikimo priėmimas faktiniu valdymu 1980 m.
48. Apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad, pagal tiek 1964 m. CK 587 straipsnio, tiek šiuo metu galiojančio CK nuostatas, palikimo priėmimas faktiniu valdymu yra teisinis faktas, kuris atsiranda ir sukelia teisines pasekmes palikimo atsiradimo momentu, jei įpėdinis per įstatyme nustatytą terminą pradeda paveldimą turtą valdyti kaip savo. Vėlesni sandoriai su turtu negali paneigti jau įvykusio palikimo priėmimo fakto, nes jie yra sekos požiūriu vėlesni ir kyla iš jau egzistuojančių teisių.
49. Dovanojimo sutartis nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip įrodymas, kad palikimas nebuvo priimtas. Priešingai, ji patvirtina, jog A. G. laikė pareiškėjas ginčo turto teisėtų interesų turėtojomis ir siekė formalizuoti šeimos vidaus turtinius santykius, suteikdamas konkrečią teisinę formą nuosavybės pasiskirstymui.
50. Pažymėtina, kad nei 1964 m. CK, nei galiojantis CK nenumato jokios prezumpcijos, jog dovanojimo sandoris automatiškai paneigia ankstesnį paveldėjimo teisių įgijimą faktiniu valdymu. Kadangi palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011), o nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo vėlesnio įforminimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008), vėlesni disponavimo sandoriai (pvz., dovanojimas) negali paneigti anksčiau įvykusio palikimo priėmimo fakto — jie gali būti vertinami tik kaip teisių realizavimo ar įforminimo aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, 1996 m. dovanojimo sutartis vertintina kaip nuosavybės teisių formalizavimo ir vidaus šeimos turto paskirstymo priemonė, bet ne kaip įrodymas, paneigiantis pareiškėjų palikimo priėmimą 1980 m.
51. Apeliantas teigia, kad pareiškėjų kreipimasis į teismą praėjus maždaug 45 metams po palikimo atsiradimo pažeidžia civilinių santykių stabilumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
52. Apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Juridinio fakto nustatymo bylose įstatymas nenustato senaties ar termino, per kurį asmuo privalo kreiptis į teismą, kai toks faktas nebuvo ir negalėjo būti įformintas kitu būdu. Šio pobūdžio bylos inicijuojamos tada, kai atsiranda realus ir aktualus teisinis poreikis nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
53. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų kreipimosi poreikis atsirado objektyviai – siekiant gauti paveldėjimo teisės liudijimą po tėvo A. G. mirties. Iki tol faktinis palikimo priėmimas nekėlė praktinių kliūčių pareiškėjų teisėms įgyvendinti, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti atskiro teismo proceso.
54. Pažymėtina, kad laiko tarpas savaime nepaneigia nei faktinio palikimo priėmimo, nei teisės jį konstatuoti teismo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad juridinio fakto nustatymo bylose sprendžiama ne apie teisės atsiradimą „iš naujo“, bet apie jau įvykusio fakto konstatavimą, todėl laiko tarpas nuo fakto atsiradimo iki kreipimosi į teismą nėra savarankiškas pagrindas atmesti pareiškimą ar konstatuoti asmens nesąžiningumą. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjų elgesys buvo kryptingai nesąžiningas, piktnaudžiaujantis teise ar sukėlė neproporcingą žalą kitiems asmenims. Vien subjektyvus apelianto nepasitenkinimas proceso inicijavimu negali būti laikomas sąžiningumo ar stabilumo principų pažeidimu.
Dėl bylos procesinės baigties
55. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
56. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
58. Kadangi suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
59. Pareiškėjos pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad apeliaciniame procese turėjo 840,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kiekviena sumokėjo advokatui po 420,00 Eur. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, nuspręstina, kad pareiškėjų prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus apeliacinį skundą, iš suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Z. G. teisių perėmėjo A. J. pareiškėjoms R. L. ir A. G. priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos 840,00 Eur bylinėjimosi išlaidos kiekvienai po 420,00 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Z. G. teisių perėmėjo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjai R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 420,00 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Z. G. teisių perėmėjo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjai A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 420,00 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.