- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-271-485/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00102-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- D. S.
- Nukentėjusysis
- E. S., L. S.
Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-271-485/2015
Teisėjas Bronislavas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00102-2013-1
2015 m. gegužės 5 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, nuteistajam D. S., jo gynėjai advokatei Sandrai Pilkauskaitei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metamas ir 9 mėnesiams;pagal BK 163 str. – laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str., atidėtas 2 metams, įpareigojant D. S. viso bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūra vykdančios institucijos leidimo ir 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiųjų E. S. ir L. S. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti dalinai ir jų naudai iš D. S. priteista kiekvienam po 5000 litų (1448,10 Eur) neturinės žalos atlyginimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 str. 2 d., dėl to, kad jis 2009 m. gruodžio 6 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepilnamečiui L. S., gim. (duomenys neskelbtini), gulint vonioje, ranka suėmęs L. S. už kaklo, nardino jį po vandeniu, tokiu būdu skandindamas, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2013 m. vasario mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, mažiausiai 10 kartų grasino L. S. ir E. S., sakydamas: „aš padegsiu namus, kad nei tau, nei man nebus“, 2012 m. kovo - balandžio mėnesiais, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, mažiausiai tris kartus grasino E. S., kad pradurs automobilio, kuriuo naudojasi nukentėjusieji, ratus, nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. pabaigos mažiausiai tris kartus nepagrįstai kaltino L. S. pinigų vagyste bei grasino pasodinti jį į nepilnamečių koloniją, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. 14 d. mažiausiai penkis kartus, praeidamas pro nepilnametį sūnų L. S., sudavė jam pavienius smūgius delnu per galvą, kartodamas, kad sūnus L. S., jo brolis D. P. S. ir mama E. S. be jo prapuls, kad jie yra šiukšlės, invalidai. 2012 m. gruodžio mėn. 22 d., apie 16.00 val., mažamečio sūnaus D. P. S. akivaizdoje vadino nukentėjusiąją E. S. „prostitute, šiukšle, alkoholike, (necenzūrinis žodis)“, griebė už kaklo ir purtydamas grasino, kad vieną dieną užmuš, šiais veiksmais jis sistemingai, naudodamas psichinę ir fizinę prievartą, baugino nukentėjusįjį nepilnametį L. S. ir nukentėjusiąją E. S. bei juos terorizavo.
Be to, D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 163 str., dėl to, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. balandžio 5 d., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnamečio L. S., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, turėdamas teisę ir pareigą auklėti savo vaiką, būdamas atsakingas už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 str. 2 d.), piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. 2009 m. gruodžio 6 d. L. S. gulint vonioje, ranka suėmęs sūnui už kaklo ir nardindamas jį po vandeniu, tokiu būdu skandindamas, nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2013 m. vasario mėn. 14 d. mažiausiai penkis kartus, praeidamas pro nepilnametį sūnų L. S., suduodamas jam pavienius smūgius delnu per galvą, kartodamas, kad sūnus L. S., jo brolis D. P. S. ir mama E. S. be jo prapuls ir jie yra šiukšlės, invalidai, žemindamas sūnų L. S., vadindamas jį „daunu, debilu, neįgaliu“, šaipydamasis iš L. S. išvaizdos, teigdamas, kad jis „perkaręs, silpnas, neįgalus, nevyriškas“, tyčiodamasis - klausdamas pastarojo „ar tu gali su merginom ką nors padaryti?“, „ar tau jau stovi?“, stumdydamas L. S., atimdamas bei išmušdamas jam iš rankų daiktus, nuo 2012-03-01, grasindamas nepilnamečiui L. S., kad pastarajam liudijant skyrybų byloje prieš jį ir palaikant motiną E. S., geruoju nesibaigs, nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2013 m. vasario mėn. grasindamas padegti jų namus, nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, mažiausiai tris kartus, nepagrįstai kaltindamas sūnų L. S. pinigų vagyste bei grasindamas pasodinti jį į nepilnamečių koloniją, taip pat nepilnamečio L. S. akivaizdoje įžeidinėdamas, tyčiodamasis ir naudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo mamos E. S. atžvilgiu, tokiu būdu sistemingai psichiškai ir fiziškai gniuždė nukentėjusįjį nepilnametį L. S.
Šalies argumentai
D. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinius ieškinius atmesti. Skunde nurodo, kad teismo priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kad D. S. būtų padaręs jam inkriminuotas veikas. Teismas nenustatė nei subjektyvių nei objektyvių veikos, numatytos BK 145 str. 2 d., požymių. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t.y. tam tikrą laiką besitęsianti veika, kurios tikslas įbauginti kitą asmenį. Šios veikos inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniais, tik tokiu atveju juos galima laikyti sistema. Apylinkės teismas nepagrindė sistemiškumo požymio, neatsižvelgė į tai, kad D. S. veiksmai buvo padaryti skirtingu laiku, juos skiria ilgas laiko tarpas, jam inkriminuoti įvairaus pobūdžio veiksmai laikotarpiu nuo 2009-12-06 iki 2012-12-22. Teismas neanalizavo įrodymų, nukentėjusiųjų parodymų ir be jokios analizės padarė išvadą, kad D. S. veiksmai atitinka BK 145 str. 2 d. Apelianto nuomone, negali būti pripažinta sistemingu bauginimu kaltinime nurodyti žodžiai „nepagrįstai kaltino L. S. pinigų vagyste bei grasino pasodinti jį į nepilnamečių koloniją“‚ kartodamas, kad „sūnus L. S., jo brolis D. P. S. ir mama E. S. be jo prapuls, kad jie yra šiukšlės, invalidai ir t.t.“ Visa tai vertinama kaip buitiniai konfliktai, o ne žmogaus terorizavimas. Teismas nedetalizavo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, tik abstrakčiai nurodė nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2013 m. vasario mėn. tiksliau ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, o tokie abstraktūs pasisakymai yra negalimi apkaltinamajame nuosprendyje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas skunde taip pat pabrėžia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pats kaltinimas iš esmės yra grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad tarp nukentėjusiosios ir apelianto yra susiklostę priešiški asmeniniai santykiai, nulemti turtinių nesutarimų dėl santuokos nutraukimo, todėl besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios E. S. ir su ja gyvenančio sūnaus parodymais nėra pagrindo, o kitų objektyvių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, kad nors kaltinime ir nurodyta, kad jis naudojo prieš nukentėjusiuosius smurtą, tačiau byloje nėra jokių tai pagrindžiančių medicininių dokumentų. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, tokioje privačioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi ilgai santuokoje pragyvenę žmonės, jų santykiai yra įtempti, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, kadangi konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją ir turėti ne visai teisėtų motyvų. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, juo labiau jei šie kyla tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-299/2013). Atsižvelgiant į tokias nuostatas, reikėtų atidžiai vertinti ir D. S. pareikštą kaltinimą dėl sūnaus L. S. smaugimo ir skandinimo 2009 m. gruodžio 6 d. Nukentėjusiosios E. S. nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. 2012 m. nukentėjusioji kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo, tačiau šiame ieškinyje nebuvo net užsiminta apie smurtą sūnaus atžvilgiu 2009 m. Pati nukentėjusioji nurodė, kad 2009 m. dėl šio įvykio buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o sūnus L. S. nurodė, kad kai jam buvo 10 metų (2006 m.) tėvas bandė jį skandinti, tuo tarpu kaltinime yra nurodyta, kad D. S. sūnų skandino 2009 m.
Skunde taip pat pažymima, kad teismas nepateikė nei vieno argumento, kuris patvirtintų, kad D. S. išsakyti grasinimai laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2013 m. vasario mėn., kad jis padegs namus, yra tikri ir realūs. Veikos darymo laikas yra vieneri metai, per tą laiką nebuvo imtasi jokių realių veiksmų, todėl nukentėjusieji negalėjo tikėti, kad grasinimai yra realūs. Dėl kaltinime nurodyto terorizavimo epizodo 2012 m. gruodžio 22 d., pažymėtina, kad 2013-01-29 prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius D. S. veiksmuose nei BK 140 str., nei 145 str. požymių, todėl teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, o turėjo procesą nutraukti šioje dalyje.
Šalies argumentai
Dėl kaltinimo pagal BK 163 str., apeliantas skunde nurodo, kad jis tapatus kaltinimui pagal BK 145 str., yra abstraktus ir deklaratyvus. D. S. kaltė grindžiama tik nukentėjusiųjų parodymais, jokių kitų duomenų, pagrindžiančių sistemingą fizinio ir psichinio smurto naudojimą sūnaus atžvilgiu byloje nėra. Todėl atsižvelgiant į įtvirtintą nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principą, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytą išvadą dėl jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 145 str. 2 d., 163 str., stengiasi sumenkinti nukentėjusiųjų parodymus.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, visą baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistajam D. S. pritaikyta tinkamai. Priešingai, nei nurodo apeliantas, apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, apkaltinamajame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo D. S. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendis iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais, atmestinas kaip nepagrįstas. Kauno apylinkės teismo posėdyje buvo išsamiai išnagrinėti ir priimtame nuosprendyje išdėstyti bei aptarti visi įrodymai: tai ir paties nuteistojo, ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, taip pat ir kiti byloje surinkti duomenys. D. S. savo apeliaciniame skunde apie jokius papildomus įrodymus, kurie nebūtų buvę apylinkės teismo išnagrinėti ir įvertinti, nenurodo. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdžiai matosi, kad teismo išvados pagrįstos ne tik minėtais nukentėjusiųjų parodymais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais objektyviais ir nenuginčijamai nukentėjusiųjų parodymus patvirtinančiais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išnagrinėtų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina D. S. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 str. 2 d. ir 163 str. Nuteistojo teiginiai, kad apylinkės teismas nepagrindė sistemiškumo požymio, neatsižvelgė į tai, kad jo veiksmai buvo padaryti skirtingu laiku, juos skiria ilgas laiko tarpas, jam inkriminuoti įvairaus pobūdžio veiksmai laikotarpiu nuo 2009-12-06 iki 2012-12-22, yra nepagrįsti. Kauno apylinkės teismas nustatė, jog nuteistasis nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d., sistemingai, naudodamas psichinę ir fizinę prievartą, baugino nukentėjusįjį nepilnametį L. S. ir nukentėjusiąją E. S. bei juos terorizavo.
Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas sistemingai baugino žmogų, naudojant psichinę prievartą. Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai reiškiasi kaip įvairaus pobūdžio grasinimai, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausios teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt). Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013).
Nagrinėjamoje byloje D. S. inkriminuotas sistemingas, nuo 2009-12-06 iki 2012-12-22 vykdytas psichinės prievartos naudojimas (terorizavimas) prieš nepilnamečius vaikus ir sutuoktinę. Vienu atveju psichinė prievarta reiškėsi tiesioginiais veiksmais (būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepilnamečiui L. S. gulint vonioje, ranka suėmęs L. S. už kaklo, nardino jį po vandeniu, tokiu būdu skandindamas), kitu atveju – grasinimais (sakydamas, kad padegs namus, pradurs automobilio, kuriuo naudojasi nukentėjusieji, ratus), trečiu atveju - nepagrįstais kaltinimais L. S. atžvilgiu (kaltino pinigų vagyste bei grasino pasodinti jį į nepilnamečių koloniją), ketvirtu atveju - bauginančios atmosferos kūrimu (suduodamas smūgius L. S. delnu per galvą, kartodamas, kad jis, jo brolis ir mama E. S. be jo prapuls, kad jie yra šiukšlės, invalidai, vadindamas nukentėjusiąją E. S. „prostitute, šiukšle, alkoholike, (necenzūrinis žodis)“), penktu atveju – grasinimais atimti gyvybę (mažamečio sūnaus D. P. S. akivaizdoje griebė už kaklo E. S. ir purtydamas grasino, kad vieną dieną užmuš). Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tokiais sistemingais veiksmais D. S. siekė sąmoningai sudaryti su juo besiskiriančiai sutuoktinei ir vaikams baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir konfliktai, bendrąja prasme jis atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnis), be to, pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 str. 2 d. Veikos pavojingumą rodo ir tai, kad minėti veiksmai buvo atliekami bauginant ne tik sutuoktinę, bet ir nepilnamečius vaikus. Apie patirtą psichologinį smurtą patvirtina ir byloje esantis teismo psichologinės ekspertizės aktas (t. 1, b. l. 73-77).
Nors nuteistojo D. S. teigimu, jo kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 163 str. padarymo iš esmės taip pat grindžiama tik nukentėjusiųjų parodymais, jokių kitų duomenų, pagrindžiančių sistemingą fizinio ir psichinio smurto naudojimą sūnaus atžvilgiu byloje nėra, tačiau kaip matyt iš skundžiamo nuosprendžio teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, padarė teisingas ir objektyvias išvadas dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo ir teisingumo.
Nukentėjusysis L. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tėvas naudoja fizinį ir psichologinį smurtą tiek jo, tiek jo mamos atžvilgiu. Būdamas neblaivus tėvas nuolatos ieško įvairių priekabių. Prasidėjus tėvų skyrybų procesui jis nuolatos jo atžvilgiu vartoja įžeidžiančius žodžius, tokius kaip „debilas, daunas, neįgalus“. Jį, mamą ir brolį vadina šiukšlėmis, invalidais. Dėl tokių jo žodžių jis jaučiasi labai pažemintas ir nepasitikintis savimi. Tai kartojasi nuolat maždaug kas antrą - trečią dieną, tėvui būnant neblaiviam. Gali įvardinti keletą kartų, kuomet tėvas D. S. jo atžvilgiu vartojo ne tik įžeidžiančius žodžius, bet ir fizinį smurtą. Pirmasis kartas, kurį atsimena, buvo, kai jam buvo apie 10 metų. Jis maudėsi vonioje. Atėjo tėvas ir be jokios priežasties suėmęs jam už kaklo iš už nugaros pusės bei panardinęs galvą vandenyje, jį skandino. Jį išgelbėjo į vonią atėjusi mama. Mama į policijos įstaigą dėl to nesikreipė. Taip pat būdavo pavienių atvejų dar iki skyrybų, kuomet jį tėvas įžeidinėdavo ir mušdavo suduodamas smūgius į pilvą kumščiu, spirdamas koja. Iki skyrybų proceso pradžios tėvas buvo jį sumušęs ne mažiau kaip du kartus. Po tėvo suduotų smūgių jausdavo skausmą nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Taip pat likdavo mėlynės ant rankų, šonų. Dėl šių sužalojimų mama niekur nesikreipė. 2012 metų rugsėjo mėnesį, tėvas įžeidinėdamas jį, suėmė delnu jam už kaktos ir trenkė vieną kartą jo galvą pakaušiu į sieną. Dėl šio įvykio vyko teismas. Tačiau tėvas nenustoja nei jo, nei mamos įžeidinėti ir gąsdinti.
Apie nuolatos patiriamą psichologinį smurtą patvirtino ir nukentėjusioji E. S., kuri teismo posėdžio metu paaiškino, kad D. S. grasino sūnų pasodinti į koloniją, sūnus tėvo labai bijojo, užsisklęsdavo savyje, pamokas ruošdavo tik mokykloje, neturėjo draugų, bijodavo išeiti iš savo kambario. Sūnus sakė, kad nebegali pakęsti tokio tėvo elgesio, nes tėvas nuolat jo klausdavo, „ar jis jau gali ką nors padaryti su merginomis, ar jam jau stovi“ - pati tai girdėjo.
Byloje esanti nukentėjusiojo L. S. teismo psichologinės ekspertizė, patvirtina, kad nukentėjusysis būdamas mažametis ir labiau pažeidžiamas, gyveno su nuteistuoju D. S. bei patyrė pasikartojantį fizinį ir psichologinį smurtą, o taip pat matė, kaip tokie veiksmai buvo naudojami prieš jam reikšmingą asmenį (motiną), buvo sutrikdyti pagrindiniai jo harmoningo vystymosi poreikiai: jis jautė nuolatinę baimę, nesaugumo jausmą, įtariamojo veiksmai trikdė jo kasdienę veiklą, būtiną vaikui dienos režimą, jam taip būdavo sunku susikaupti mokykloje, ruošti pamokas namų aplinkoje (t.1, b. l. 73-77).
Įvertinęs visus byloje aptartus įrodymus, aukštesnysis teismas daro neabejotiną išvadą, kad apeliantas D. S., būdamas nepilnamečio nukentėjusiojo L. S., tėvas, ne vieną kartą, įvairiu laiku panaudodama jos atžvilgiu fizinį smurtą – smaugdamas, trenkdamas galvą į sieną, suduodamas delnu, sukėlė L. S. fizinį skausmą, be to, nuolatos jį žemindamas, užgauliodamas, grasindamas ir nepagrįstai kaltindamas bei vieną kartą savo dukrai G. B. liepė nusirengti ir klauptis namuose ant grindų bei jo akivaizdoje įžeidinėdamas, tyčiodamasis ir naudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo mamos E. S. atžvilgiu, tokiu būdu fiziškai bei psichiškai gniuždė L. S., žiauriai elgdamasi su juo, piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis. Jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 163 str.
Nors nuteistasis D. S. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nei apeliaciniame skunde kaltu neprisipažino, neigė atlikęs bet kokius nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiuosius, tačiau kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kaltė yra patvirtina ne tik nuosekliais nukentėjusiųjų E. S. ir L. S. parodymais, bet ir teismo psichiatrinės ekspertizės aktu ir kitais bylos duomenimis. Nukentėjusieji E. S. ir L. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus apie nuteistojo veiksmus. Jie nuosekliai parodė kaip ir kokiu būdu nuteistasis sistemingai baugino juos, kaip gudriai naudojo psichologinę prievartą, sukėlusią jiems baimę, stresą ir nerimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina kiti objektyvius byloje esantys įrodymai, nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantis nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (t.1, b. l. 22) bei 2013-01-25 Kauno apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., tik sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl nuteitojo D. S. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 str. 2 d., 163 str.
Dėl apelianto teiginio, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog kai nesutaria ir skiriasi ilgai santuokoje pragyvenę žmonės, jų santykiai yra įtempti, todėl reikia labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, kad teismas D. S. veiksmus vertino kaip pavojingą ir ilgai trukusį psichinį poveikį nukentėjusiesiems, kurie dėl to gyveno nuolatinėje baimėje, bet ne kaip šeiminio konflikto įkarštyje pasakytus žodžius ar vaikų auklėjimą.
Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).
Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų įvertinimu. Apelianto D. S. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra objektyvus, teisingas ir teisėtas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra.
Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad nebuvo nustatyta apelianto atsakomybe lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkino tai, kad nusikalstamas veikas padarė, būdamas pasvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šių veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), įvertino tai, kad D. S. įvykdė du apysunkius smurtinio pobūdžio nusikaltimus, jog nusikalto būdamas teistas, baustas administracine tvarka, dirba. Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė išvadą, kad D. S. už nusikaltimų padarymą skirtinos mažesnės nei vidurkis straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės. Taip pat, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai D. S. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam paskirtos galutinės bausmės vykdymą atidėjo dviejų metų terminui ir paskyrė baudžiamojo poveikio priemones. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, kurios vykdymą atidėjo 2 metų laikotarpiui, BK 54 str. 2 d. numatytų bausmės skyrimo reikalavimų, bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė, paskyrė nuteistajam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas bausmes, jas tinkamai, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. subendrino ir paskyrė galutinę subendrintą – 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Kolegijos vertinimu, įvertinus visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, D. S. paskirta bausmė, kurios vykdymas atidėtas 2 metams, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonės – visą bausmė vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programose, yra teisingos, atitinkančios BK 41 str. 54 str. 1, 2 dalių, 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 75 straipsnio reikalavimus.
Apeliantas skundu taip pat prašo atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, tačiau toks prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. S. ir L. S. civiliniai ieškiniai buvo tenkinti dalinai ir priteista kiekvienam iš jų po 1448,10 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Neabejotina, kad nukentėjusieji E. S. ir L. S. patyrė stresą ir pažeminimą dėl sutuoktinio ir tėvo veiksmų. Jis gan ilgą laiko tarpą – nuo 2009-12-06 iki 2012-12-22 psichiškai bei fiziškai juos gniuždė. Apklaustas nepilnametis L. S. nurodė, kad dėl tėvo nuolatinio psichologinio smurto jis nenori būti namuose, nes jaučiasi neaugus, bijodamas tėvo dažnai nakvoja pas mamos seserį (t. 1., b. l. 38-39). 2013-10-23 – 2013-12-19 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-150/2013 išvados patvirtina, kad L. S. yra nustatyti emocijų sutrikimai, kurie yra tiesioginiu priežastiniu ryšius susiję su byloje nagrinėjamais įvykiais. Nurodyta, kad L. S. įvykiai veikė ir šiuo metu veikia psichotraumuojančiai, kadangi įtariamojo veiksmai jo atžvilgiu buvo ilgalaikiai, sistemingi, tai veiks jo gyvenimą ir ateityje (t. 1., b. l. 73-77). Neabejotina nusikalstamos veikos, padarytos šeimoje sukelia daug didesnes neigiamas pasekmes ir išgyvenimus. Dėl D. S. neteisėtų veiksmų vaikų atžvilgiu, neigiamus išgyvenimus patyrė ir E. S., taip pat ir dėl jos atžvilgiu vartoto psichologinio ir fizinio smurto. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sutiktina su apylinkės teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu nukentėjusiesiems.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,
nutaria:
Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.