- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-355-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02108-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė (pran.)
- Ieškovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Atsakovas
- UAB „Vipatrans“
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui UAB „Vipatrans“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas sutarties neįvykdymo padarinių.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 907 Lt skolos, 82,50 Lt delspinigių, 6 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-01-15 tarp šalių buvo sudaryta Krovos darbų ir krovinių sandėliavimo paslaugų sutartis, pagal kurios 3.1.2 punktą ieškovas įsipareigojo skirti kroviniams sandėliuoti 100 m² dydžio atvirą aikštelę, o atsakovas įsipareigojo už l m² krovinių sandėliavimui suteikiamos vietos mokėti 3 Lt (be PVM) per mėnesį. Šalių susitarimais sutartis pratęsta iki 2009-12-31. Atsakovas pagal sutartį jam suteiktoje aikštelėje sandėliavo lengvuosius automobilius. Atsakovui 2010-01-28 už sausio mėn. suteiktas paslaugas buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra serija, kurios atsakovas neapmokėjo, su šiuo ieškovo reikalavimu nesutiko. Sutarties 3.2.13 punkte numatyta, kad pasibaigus sutarties galiojimo terminui arba ją nutraukus iki terminui pasibaigiant, atsakovas privalo perduoti sutvarkytą kroviniams sandėliuoti naudotą plotą. Atsakovas pažeidė šį savo įsipareigojimą, ši aplinkybė užfiksuota 2010-01-01 bendrajame akte, kurio pagrindu ir išrašyta sąskaita. Bendrasis aktas pradėtas forminti 2010-01-01, o užbaigtas pastebėjus, kad atsakovas pasiėmė krovinius, t.y. 2010-01-31, kadangi pats atsakovas apie tai ieškovui nepranešė. Pažymi, kad be minėtos aplinkybės, jog atsakovas neatlaisvino jam suteikto kroviniams sandėliuoti ploto, buvo nustatyta ir tai, kad 2009 m. lapkričio - 2010 m. sausio mėn. atsakovui priklausantys krovimai užėmė didesnį plotą, nei numatyta sutartyje; šios aplinkybės užfiksuotos bendruosiuose aktuose. Nors atsakovas negrąžino pasirašytų bendrųjų aktų, tačiau ir nekvestionavo jų bei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Priešingai, atsakovas apmokėjo jam už viršplotį lapkričio bei gruodžio mėnesį išrašytas sąskaitas. Taigi, atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais pripažino, kad jo kroviniai užėmė didesnį plotą ir apmokėjo už faktiškai jam suteiktas paslaugas. Sutarties 4.2.2. p. pagrindu, be pagrindinės skolos, ieškovas iš atsakovo prašo priteisti 82,50 Lt delspinigius.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Šalių sudaryta sutartis buvo terminuota, jos terminas baigėsi 2009-12-31; atsižvelgiant į tai, kad du kartus sudaryti susitarimai pratęsti terminuotą sutartį, atsakovas tikėjosi tolesnio bendradarbiavimo su ieškovu; atsakovas negavo oficialaus raštiško pranešimo dėl sutarties nepratęsimo bei reikalavimo atlaisvinti teritoriją iki sutartyje nurodyto termino. Dėl nepalankių oro sąlygų, atsakovui ne nuo jam priklausančių aplinkybių, tapo sudėtinga ir neįmanoma atlaisvinti teritoriją ir išvežti transporto priemones (krovininius automobilius) iki 2009 m. gruodžio pabaigos, todėl ieškovo teritorijos atlaisvinimas užtruko iki 2010 m. sausio mėn. vidurio. Atsakovas nesutinka su ieškovo 2010-01-01 surašytu bendruoju aktu, kurio pagrindu 2010-01-28 buvo išrašyta ginčijama PVM sąskaita faktūra už sandėliavimo paslaugas. Atsakovas gruodžio mėnesio antrojoje pusėje, sužinojęs, kad sutartis nebus pratęsta, pradėjo atlaisvinti teritoriją, todėl užimamas plotas kiekvieną dieną mažėjo. Tuo tarpu ieškovas nesuteikė atsakovui protingo termino teritorijai atlaisvinti, todėl turėjo kasdien fiksuoti mažėjantį teritorijos užimamą plotą. Atsakovas ieškovo surašyto 2010-01-01 bendrojo akto nepasirašė, nes kilo pagrįstų abejonių dėl surašyto akto teisėtumo ir atitikimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000-06-20 įsakymu Nr. 174 patvirtintų Krovinių vežimo geležinkelio transportu taisyklių 196 p. Kadangi tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai pasitikėjimo pagrindu grįsti santykiai, atsakovas geranoriškai apmokėjo lapkričio bei gruodžio mėnesiais išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir netikrino išrašytų bendrųjų aktų teisėtumo; kilus ginčui pastebėjo, kad išrašyti bendrieji aktai neatitinka šiems aktams keliamų reikalavimų (imperatyvių teisės normų) bei kelia įtarimą, kad ieškovas piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi ir atsakovo pasitikėjimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-03-15 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo UAB „Vipatrans“ ieškovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ 487,28 Lt įsiskolinimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2010-01-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 33 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakovui UAB „Vipatrans“ 250 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo UAB „Vipatrans“ ir iš ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ po 5,93 Lt pašto išlaidų valstybei.
Byloje nustatyta, kad 2008-01-15 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Krovos darbų ir krovinių sandėliavimo paslaugų sutartis Nr.2008-KR-021, kuria ieškovas įsipareigojo skirti kroviniams sandėliuoti 100 m² dydžio atvirą aikštelę, o atsakovas įsipareigojo už 1 m² krovinių sandėliavimui suteikiamos vietos mokėti 3 Lt (be PVM) per mėnesį. Vėlesniais susitarimais sutarties galiojimas pratęstas iki 2009-12-31. 2009-11-27, 2009-12-31 surašytų bendrųjų aktų pagrindu atsakovui pateiktos sąskaitos faktūros už užimamą viršplotį. 2010-01-01 Bendruoju aktu Nr.37-1000010, nustatyta, kad 2008-01-15 sutartis KR-021 baigėsi, tačiau klientas (atsakovas) sandėlio ploto neatlaisvino; užima 250 kv.m. plotą už 2010-01-01 iki 2010-01-31; 2010-01-28 ieškovas pateikė atsakovui apmokėti PVM sąskaitą-faktūrą dėl 907,50 Lt apmokėjimo už Krovinių sandėliavimą pagal Bendrąjį aktą Nr.37-1000010 už sausio mėnesį.
Teismas konstatavo, jog sistemiškai aiškinant šalių sutarties 8.1.1 p. ir 9.6 p. matyti, kad pasibaigus sutarties galiojimo terminui bet kurie sutarties pakeitimai, tarp jų ir pratęsimai turėjo būti sudaromi bendru šalių susitarimu raštu. Byloje esantys šalių sudaryti 2009-01-01 ir 2009-04-01 rašytiniai susitarimai dėl sutarties galiojimo pratęsimo ir pakeitimo patvirtina, kad šalys du kartus būtent tokia tvarka ir pratęsinėjo sutarties galiojimo terminą. Pasibaigus 2009-04-01 susitarime numatytam sutarties pratęsimo laikotarpiui, t. y. 2009-12-31, šalys sutarties galiojimo nepratęsė, todėl atsakovas pasibaigus sutarties galiojimo terminui turėjo perduoti ieškovui sutvarkytą kroviniams sandėliuoti naudotą plotą (Sutarties 3.2.13 p.). Iš sutarties turinio matyti, kad sutartyje nebuvo numatyta detali tvarka, kaip turėjo būti perduodamas po sutarties galiojimo pasibaigimo atsakovui suteiktas sandėliavimui skirtas plotas, taip pat nenumatyta kokius dokumentus surašant įforminamos aplinkybės, kad po sutarčių galiojimo termino pasibaigimo kroviniams sandėliuoti skirta aikštelė laiku neatlaisvinama ar sandėliuojami kroviniai užima didesnius plotus. Jokių rašytinių pranešimų, įpareigojimų atlaisvinti užimamą plotą iki tam tikro laiko ieškovas teismui nepateikė, todėl teismas sprendė, kad pasibaigus sutarties galiojimui šalys tarėsi dėl tolesnio sutarties pratęsimo. Šias aplinkybes patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja J. Č., kuri nurodė, kad bendravo su atsakovu dėl sutarties pratęsimo; apie tai, kad sutartis nebus pratęsta pranešė atsakovui telefonu 2009 m. gruodžio mėnesio antroje pusėje; raštiškai atsakovui apie tai, kad sutartis nebus pratęsta pranešta nebuvo; nebuvo pranešta raštu ir apie tai, kad atsakovas turi atlaisvinti kroviniams sandėliuoti skirtą teritoriją. Byloje esantys ieškovo surašyti Bendrieji aktai patvirtina, kad pasibaigus sutarties galiojimui, atsakovo krovininiai automobiliai stovėjo ieškovo sandėliavimui skirtoje teritorijoje. Bylos nagrinėjimo metu šalių pozicijos dėl aplinkybių, kada atsakovo krovininiai automobiliai buvo išvežti iš ieškovo sandėliavimui skirtos teritorijos skyrėsi. Anot ieškovo atsakovo kroviniai ieškovo sandėliavimui skirtoje aikštelėje stovėjo iki 2010-01-31, tuo tarpu atsakovas tvirtino, kad ieškovo teritorijos atlaisvinimas užtrūko iki 2010 m. sausio mėnesio vidurio. Iš byloje esančio 2010-01-01 Bendrojo akto teismas sprendė, kad šiame akte pasibaigus sutarties galiojimui, užfiksuotas tik atsakovo krovininių automobilių buvimo faktas ieškovo aikštelėje 2010-01-01 dienai. Bendrojo akto, kuriame būtų užfiksuotas faktas, kad 2010-01-31atsakovo krovininiai automobiliai vis dar stovėjo aikštelėje, ieškovas nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos A. A. parodymai dalyje dėl krovinių išvežimo iš aikštelės vertinti kritiškai, nes nurodydama, kad aikštelė tikrinama kasdien, ji negalėjo tiksliai nurodyti kada automobiliai buvo išvaryti. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių įrodymų neįmanoma neginčytinai nustatyti, kada tiksliai atsakovas išvežė krovininius automobilius iš ieškovo sandėliavimo teritorijos, o pats atsakovas pripažįsta, kad dėl nepalankių oro sąlygų teritorijos atlaisvinimas užtruko iki 2010 m. sausio mėn. vidurio, kas apsunkino ieškovui galimybę pasibaigus sutarties galiojimui atsakovo užimamą sandėliavimui skirtą teritoriją naudoti pagal paskirtį, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais atsakovas privalo atlyginti ieškovui už faktiškai jam suteiktas paslaugas po sutarties galiojimo pasibaigimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas dėl skolos už suteiktas paslaugas tenkintas iš dalies priteisiant iš atsakovo ieškovui 487,28 Lt dydžio skolos, kurią sudaro krovinių sandėliavimo paslaugų suteikimas nuo 2010-01-01 iki 2010-01-15 pagal Bendrąjį aktą Nr.37-1000010 ir puse ieškovo prašomų delspinigių, t.y. 33,52 už laiku neapmokėtas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad sutartimi šalys sulygo būtent dėl 100 kv.m dydžio aikštelės kroviniams sandėliuoti, įrodymų, kad atsakovo krovininiai automobiliai užėmė didesnį plotą, nei numatyta sutartyje, ieškovas nepateikė, ieškovo reikalavimas dėl naudojimosi didesniu, nei numatyta sutartyje, sandėliavimo plotu atmestas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus r. apylinkės teismo 2011-03-15 sprendimą dalyje, kurioje teismas likusią ieškinio dalį dėl įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo atmetė ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti likusią 453,74 Lt dalį skolos ir 48,98 Lt delspinigių (iš kurių 15,45 Lt delspinigių, kuriuos atsakovas teismo posėdžio metu pripažino ir 33,52 Lt už laiku neapmokėtas paslaugas pagal bendrąjį aktą Nr. 37-1000010) bei atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš atsakovo 67 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apelianto nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK nuostatas, sprendimas dalyje nepagrįstas ir neteisėtas dėl tokių argumentų:
1. Dėl ieškinio reikalavimo dalies (453,74 Lt skolos ir 33,52 Lt delspinigių). Pats teismas konstatavo, kad byloje esantys ieškovo surašyti Bendrieji aktai patvirtina, kad pasibaigus sutarties galiojimui, atsakovo krovininiai automobiliai stovėjo ieškovo sandėliavimui skirtoje vietoje. Atsakovas taip pat neginčijo to fakto, kad pasibaigus sutarties galiojimo laikui neatlaisvino sandėliavimui skirto ploto. Apelianto teigimu, teismas klaidingai vertino 2010-01-01 bendrąjį aktą, kuriame pasibaigus sutarties galiojimui užfiksuotas atsakovo krovininių automobilių stovėjimas ieškovo aikštelėje, liudytojos A. A. parodymus, atsakovo atstovo P. J. paaiškinimus. Atsakovas nurodydamas, kad aikštelės atlaisvinimui pasitelkė trečiuosius asmenis, tačiau nepateikė įrodymų, kada atlaisvintas sandėliavimui skirtas plotas. Todėl teismas nepagrįstai priteisė tik dalį skolos ir delspinigių. Taip pat nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovas neįrodė, jog turi teisę reikalauti iš atsakovo apmokėti už didesnį sandėliavimui skirtą plotą nei tai buvo numatyta sutartyje, kadangi pats atsakovas apmokėjo už viršplotį 2009 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais išrašytas PVM sąskaitas faktūras, taigi pripažino, jog krovinys užėmė daugiau ploto nei numatyta sutartyje. Be to teismas pripažino, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui už faktiškai suteiktas paslaugas. Apelianto teigimu, sprendimas nenuoseklus, kadangi nors teismas pasisakė, kad ieškovo reikalavimas dėl faktiškai užimto viršpločio nepagrįstas, kas prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad priteisia pusė sumos, kuria ieškovas reikalavo apmokėti už 250 kv.m sandėliavimui skirto ploto naudojimą 2010 m. sausio mėnesį, sumažinęs reikalaujamą sumą ne dėl užimamo viršpločio, bet dėl laikotarpio, kurį teismo nuomone buvo užimta aikštelė.
2. Dėl 15,45 Lt delspinigių. Šią sumą teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, tačiau teismas dėl šios dalies delspinigių nepasisakė nei sprendimo motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyje, todėl reikalavimas atmestas nepagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str.).
Iš esmės savo skundą apeliantas pagrindžia netinkamu ieškovo pateiktų įrodymų: 2010-01-01 bendrojo akto, liudytojos A. A. parodymų, atsakovo atstovo P. J. paaiškinimų vertinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje dėl normų, reglamentuojančių įrodinėjimą taikymo, išaiškinta, kad teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 str. Turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
Ieškovas savo ieškinį pagrindžia 2010-01-01 išrašytu bendruoju aktu Nr. 37-1000010 aktu (b.l. 22), kurio pagrindu buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 009161, įrodinėja du esminius nagrinėjamoje byloje faktus: kad atsakovas po sutartinių santykių pasibaigimo naudojosi ieškovo aikštele iki 2010 m. sausio 31 d. ir 250 kv.m aikštelės plotu, t. y. buvo savavališkai užėmęs papildomus 150 kv.m. Atsakovas teismo nagrinėjimo metu neginčijo fakto, kad po sutartinių santykių pabaigos iš karto neatlaisvino sandėliavimui skirto ploto, tačiau nuosekliai aiškino, kad sužinojęs gruodžio pabaigoje apie tai, kad sutarties galiojimas nebus pratęstas, nuo gruodžio pabaigos palaipsniui pradėjo aikštelės atlaisvinimo darbus ir visiškai atlaisvino aikštelę. Teisėjų kolegija pažymi, kad aktas, kuriuo remiasi ieškovas, surašytas ir pasirašytas ieškovo darbuotojo vienasmeniškai; taigi esant tokiai situacijai, kai šalys po sutartinių santykių pabaigos nebuvo susitarusios dėl protingo termino skirto aikštelės atlaisvinimui bei apmokėjimo sąlygų naudojimosi aikštele per tokį terminą, teisinga ir sąžininga būtų užfiksuoti aikštelės atlaisvinimo momentą abiejų šalių atstovų pasirašytu aktu; tuo labiau, kai ieškovas aktu įrodinėja, jog atsakovas ne tik naudojosi aikštele, bet ir buvo užėmęs 150 kv.m daugiau ploto, nei jam buvo išnuomota. Dėl analogiškų motyvų teismas pagrįstai kritiškai įvertino ir atmetė liudytojos A. A. (darbuotojos, surašiusios aktą) parodymus; bylos nagrinėjimo metu ji negalėjo paaiškinti, kada atsakovui priklausantys automobiliai buvo išvaryti iš aikštelės, nepaaiškino, kokiu pagrindu įrašė į aktą, kad atsakovas buvo užėmęs 250 kv.m aikštelės plotą. Atsakovo atstovo P. J. paaiškinimai pagrįsti byloje surinktais pirminiais įrodymais ir ieškovo pateiktų įrodymų prieštaravimo nepašalina. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo darbuotojo surašyto akto duomenimis, laikė, kad įrodytas atsakovo teiginys apie tai, kad aikštelė buvo atlaisvinta iki 2010 m. sausio mėn. vidurio, bei dvigubai sumažino prašomą priteisti už vieną mėnesį nuomos ir bei delspinigių sumą, pripažindamas, kad ieškovui turi būti atlyginta už faktiškai naudojamą plotą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais dėl tam tikro sprendimo nenuoseklumo, kad teismas sumažino reikalaujamą sumą ne dėl užimamo viršpločio, bet dėl laikotarpio, kurį teismo nuomone buvo užimta aikštelė, tačiau šie apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nes įstatymas draudžia priimti blogesnį sprendimą dėl apelianto, jeigu sprendimas skundžiamas tik vienos iš šalių (CPK 313 str.).
Dėl delspinigių.
Apeliantas prašo priteisti iš atsakovo 15,45 Lt delspinigių dalį už pavėluotą 2009 m. spalio ir lapkričio sąskaitų-faktūrų apmokėjimą bei 33,52 Lt delspinigių už laiku neapmokėtą sąskaitą pagal bendrąjį aktą Nr. 37-1000010) bei atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimas dėl 33,52 Lt delspinigių priteisimo atmetamas dėl jau aptartų motyvų. Byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl 82,50 Lt delspinigių, iš jų 15,45 Lt delspinigių priskaičiuota už iš dalies laiku neapmokėtas 2009 m. spalio ir lapkričio sąskaitas-faktūras (b.l. 28-33); teismas skundžiamame sprendime dėl šios reikalavimo dalies priteisimo ar atmetimo nepasisakė, nors ieškovo atstovas palaikė ieškinį visą apimtimi, atsakovo atstovas šią reikalavimo dalį teismo posėdžio metu pripažino (b.l. 83); tokiu būdu yra pagrindas priimti papildomą sprendimą dėl šio reikalavimo (CPK 277 str. 1 d. 1 p.). Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nutarė priteisti iš atsakovo sumažintą sumą delspinigių – 33,52 Lt, tačiau teismo rezoliucinėje dalyje šios sumos nenurodė, kas taip pat sudaro pagrindą priimti papildomą sprendimą (CPK 277 str. 1 d. 2 p). Teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva įstatymo numatytais atvejais gali priimti byloje papildomą sprendimą; teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, priima nagrinėjamoje byloje papildomą sprendimą dėl 48,97 Lt delspinigių pritiesimo (CPK 7 str., 277 str. 1 ir 2 d., 302 str.).
Ieškovo ir atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (50 proc.), taigi papildomo sprendimo priėmimas jų paskirstymui įtakos neturės.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ dokumentų siuntimo išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 277 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 15d. sprendimą palikti nepakeistą.
Papildyti teismo sprendimą ir priteisti ieškovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ iš atsakovo UAB „Vipatrans“ 48,97 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 97 centus) delspinigių.