- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-1677-657/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-25085-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė, Nerijus Meilutis
- Atsakovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- T. P.
- Advokatai
- Agnė Golubevienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalės Burdulienės, Nerijaus Meilučio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. atstovaujamos advokatės Agnės Golubevienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Turto valdymas“ ieškinį atsakovei V. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo T. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. vasario 17 d. piniginių lėšų išmokėjimo sandorius pagal kasos išlaidų orderius Nr. 14-01 ir Nr. 14-02, kuriais UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo atsakovei 8 688,60 Eur sumą, negaliojančiais, taikyti restituciją natūra ir priteisti ieškovei iš atsakovės 8 688,60 Eur skolą, 788,52 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovė 2008-2009 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vienintele akcininke tuo metu buvo, paskolino 53 579,70 Eur. Bankroto administratorius, patikrinęs bendrovės sandorius, nustatė, kad 2014 metų sausio – vasario mėnesiais, įmonei jau esant faktiškai nemokiai, direktorius T. P. išmokėjo buvusiai akcininkei V. K. 8 688,60 Eur sumą kaip dalį grąžinamos paskolos. Šie sandoriai pažeidžia įmonės ir jos kreditorių teises ir interesus, nes dėl tokių sandorių sumažėjo įmonės turtas, buvo apsunkintos kreditorių galimybės išsiieškoti iš įmonės skolas. Kad šių sandorių metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nemoki patvirtina aplinkybės: įmonės įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai 2014 m. sausio 1 dienai sudarė daugiau nei pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės; ji turėjo įsiskolinimų darbuotojams. Valstybinei mokesčių inspekcijai ir VSDFV UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga jau nuo 2012 metų. Ieškinio teismui pateikimo dieną BUAB „(duomenys neskelbtini)“ antros eilės ir trečios eilės kreditoriams buvo skolinga bendrą 46 701,75 Eur sumą. Tiek atsakovei V. K., tiek jos verslo partneriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui T. P. įmonės finansinė padėtis buvo gerai žinoma. Ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonės atžvilgiu buvo vykdomi priverstiniai išieškojimai kreditorių naudai, įmonės banko sąskaitos ir ilgalaikis turtas buvo areštuoti. Įmonė 2014 metais faktiškai jokios veiklos nevykdė. Remiantis tarp atsakovės, įmonės ir UAB „Medicinos banko“ sudarytomis Piniginių prievolių subordinavimo sutartimis Nr. 24, Nr. 25 ir Nr. 26, atsakovė neturėjo teisės reikalauti, o įmonė neturėjo teisės grąžinti atsakovės įmonei suteiktų paskolų kol įmonė negražins banko suteiktos paskolos pagal 2009 m. spalio 19 d. Mažo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Piniginių lėšų išmokėjimo buvusiai įmonės akcininkei V. K. sandoriai buvo sudaryti ir įvykdyti ne tik jau įmonei esant nemokiai, tačiau ir pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kadangi siekiant patenkinti atsakovės reikalavimą, buvo pažeisti aukštesnės eilės kreditorių teisėti interesai. Šie sandoriai buvo naudingi išimtinai atsakovei. Tokiais nesąžiningais veiksmais atsakovė, padedant buvusiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui T. P., turėjo galimybę kitų įmonės kreditorių atžvilgiu patenkinti dalį savo kreditorinio reikalavimo. Tiek atsakovė, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo pareigą elgtis sąžiningai ir tokių itin žalingų sandorių nesudaryti. Atsižvelgus į šių sandorių priešingumą įmonės ir jos kreditorių interesams, jie turi būti pripažįstami negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Pripažinus sandorius negaliojančiais, turi būti taikyta restitucija ir atsakovė įpareigota jai išmokėtą sumą grąžinti ieškovei. Atsakovė nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. ėjo vienasmenio valdymo organo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareigas, nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. vasario 18 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke. 2014 m. sausio 26 d., 2014 m. sausio 21 d., 2014 m. vasario 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė dalį turėto turto už 30 000,00 Lt, už kurį atsiskaityta grynaisiais pinigais. Tuo tarpu ginčo objektu esančios piniginės lėšos atsakovei buvo išmokėtos praėjus vos kelioms dienoms po piniginių lėšų už parduotus įrenginius gavimo dienos. Bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo 2015 m. birželio 12 d., kai administratoriui buvo perduoti įmonės dokumentai, todėl ieškinys pareikštas nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.
2. Atsakovė V. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo ginčijami sandoriai atitiko įprastą verslo praktiką, todėl nėra pagrindo jų ginčyti. Vien faktas, kad ginčijamų sandorių metu įmonė turėjo daugiau kreditorių, nesudaro pagrindo taikyti actio Pauliana instituto. Bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta praėjus vieneriems metams po ginčijamų sandorių sudarymo dienos, kas reiškia, kad šie sandoriai nelėmė bankroto bylos iškėlimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai atsiskaitė su savo darbuotojais bei padengė dalį savo įsiskolinimų kitiems kreditoriams, o tai reiškia, kad ginčijami sandoriai nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes įmonė buvo pajėgi mokėti skolas. Ginčijamais sandoriais ieškovė atsakovei padengė tik 16,21 procento turimos ja skolos, nes visa jos skola buvo 53 579,70 Eur. Ieškovės skola atsakovei buvo pati seniausia – atsiradusi 2008-2009 metais ir didžiausia, todėl ieškovė turėjo teisę ir pareigą bent dalinai atsiskaityti su atsakove. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke buvo iki 2011 m. vasario 18 d., direktore – iki 2009 m. spalio 5 d. Ginčijamų sandorių metu ir net 3 metus iki jų nei atsakovė, nei jos artimi giminaičiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir valdyme nedalyvavo, atsakovė gydėsi (duomenys neskelbtini) ligą, todėl jai nebuvo žinoma apie įmonės sunkią finansinę padėtį.
3. Trečiasis asmuo T. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“, piniginių lėšų išmokėjimo sandorius pagal 2014 m. sausio 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 14-01 ir 2014 m. vasario 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 14-02, kuriais UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo atsakovei V. K. 8 688,60 Eur sumą; taikė restituciją pinigais ir priteisė ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“, naudai iš atsakovės V. K. 8 688,60 Eur skolą, 788,52 Eur palūkanas už 2014 m. sausio 30 d. – 2015 m. lapkričio 30 d. laikotarpį, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (9 477,12 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 217,00 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.
5. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiosios knygos duomenų, 2013 metų balanso, 2013 ir 2014 metų finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto, 2013, 2014, 2015 metų kasos knygos, Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015, 2016 metus, įmonės skolų Sodrai informacijos, darbuotojų prašymų išmokėti jiems priklausantį darbo užmokestį ir kompensacijas už nepanaudotas atostogos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčijamų sandorių metu, t. y. 2014-01-30 ir 2014-02-17, buvo nemoki, įsiskolinusi savo darbuotojams, valstybei bei kitiems kreditoriams, įmonės atžvilgiu buvo vykdomi priverstiniai skolų išieškojimo veiksmai, o banko sąskaitos ir kitas įmonės ilgalaikis turtas buvo areštuotas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui T. P. įmonės finansinė padėtis buvo žinoma. Iš bankroto administratoriaus paaiškinimų nustatyta, kad T. P. su V. K. buvo ilgalaikiai verslo partneriai, kartu įsteigę ne vieną įmonę ir vadovavę jų veiklai. Šio fakto atsakovė ir trečiasis asmuo neginčijo. Teismui kėlė pagrįstų abejonių atsakovės ir buvusio įmonės direktoriaus T. P. teiginiai, kad atsakovei nebuvo žinoma apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį, kadangi mažai tikėtina, jog jie kaip verslininkai ilgą laiką dirbdami kartu ir būdami suinteresuoti pelnu, tarpusavyje neaptarinėjo verslo modelio ir jų įkurtos įmonės finansinės padėties. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“, išmokėjusi atsakovei 8 688,60 Eur, dar liko skolinga 20 273,41 Eur, todėl atsakovė turėjo būti suinteresuota įmonės finansine padėtimi ir tuo, ar įmonė bus pajėgi tokią sumą jai sumokėti. Informacija apie juridinių asmenų skolas taip pat yra viešai skelbiama ir prieinama. Pagal atsakovės, UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus T. P., ir UAB „Medicinos bankas“ 2009 m. spalio 19 d. sudarytų piniginių prievolių subordinavimo sutarčių Nr. 24, Nr. 25 ir Nr. 26, pagal kurias atsakovė neturėjo teisės reikalauti, o įmonė neturėjo teisės grąžinti atsakovės įmonei suteiktų paskolų, kol įmonė negražins banko suteiktos 150 000,00 Lt paskolos pagal 2009 m. spalio 19 d. Mažo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 3 ir 4 punktų sąlygas šios subordinacijos sutarys galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo bankui momento. UAB „(duomenys neskelbtini)“ su kreditore UAB „Medicinos bankas“ net ir pardavus įkeistą turtą, nėra visiškai atsiskaičiusi, todėl subordinacijos sutartys tebegaliojo ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Atsakovė yra verslininkė, sugebėjusi įsteigti įmones, joms vadovavusi, buvusi jų akcininke ir direktore, todėl teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad atsakovei įvairių dokumentų, tame tarpe ir sutarčių, sąlygos yra lengvai suprantamos ir aiškios. Dėl šių aplinkybių atsakovė turėjo suprasti, kad prieš priimdama pinigus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji turi pareigą pasidomėti, ar mažojo kredito sutartis visiškai įvykdyta, nes tuo neįsitikinus, pinigų susigrąžinimas gali pažeisti subordinacijos sutartis bei kitų kreditorių teises. Atsakovės pateikti duomenys apie jos sveikatos būklę, diagnozuotą (duomenys neskelbtini) ligą ir taikytą gydymą negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių žinojo ar ne atsakovė apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkią finansinę padėtį, todėl vertinant ginčo sandorių sudarymo aplinkybes, šie dokumentai teisinės reikšmės neturi. Atsakovė, sudarydama ginčijamus sandorius, buvo nesąžininga, nes žinojo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkią finansinę padėtį, turimas prievoles kitiems kreditoriams, vykdomus priverstinius išieškojimus, galiojančias subordinacijos sutarčių sąlygas, tačiau vis tiek sudarė ginčijamus sandorius. Šioje byloje ginčijamų sandorių sudarymas pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilę, prisidėjo prie ieškovės turtinės padėties bloginimo, lėmusio kitų ieškovės kreditorių interesų pažeidimą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga tiek savo darbuotojams, tiek valstybei, tiek kitiems kreditoriams, o sumokėjus skolą atsakovei, įmonės galimybės atsiskaityti su šiais kreditoriais buvo apsunkintos, nes įmonė sandorių metu veiklos nevykdė, pajamų negavo, o gautus grynuosius pinigus už parduotus įrengimus iš karto sumokėjo atsakovei. Šioje byloje nenustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo neišvengiamą prievolę sudaryti ginčijamus sandorius su atsakove. Atsakovės suteiktos paskolos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas. Atsakovės skolos dydis, prievolės atsiradimo data ir atsakovės sveikatos būklė nėra pakankamas pagrindas pažeisti kitų kreditorių interesus, faktiškai nemokiai įmonei suteikiant prioritetą vienam iš kreditorių – atsakovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniame skunde atsakovė V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės nesąžiningumą ginčijamų sandorių sudarymo metu. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Nebuvo tinkamai ir visapusiškai įvertinti liudytojo T. P. parodymai. Jo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo byloje esantiems įrodymams, todėl nėra pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais ir jais nesivadovauti. Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina faktą, jog atsakovė įmonės veikloje nedalyvavo nuo 2011 m. vasario 18 d. Medicininių dokumentų išrašai, patvirtina faktą, jog 2011 m. spalį atsakovė sunkiai susirgo, ji gydėsi ir neturėjo galimybių dalyvauti įmonės veikloje bei domėtis įmonės finansine padėtimi. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teismo argumentas, jog atsakovė galėjo patikrinti įmonės finansinę būklę interneto svetainėje yra nepagrįsta. Subordinavimo sutartys nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo.
1.2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja actio Pauliana sąlygos ir nurodė, jog ginčijami sandoriai pablogino įmonės finansinę padėtį sumažino jos turto masę, eliminavo galimybę kitiems kreditoriams patenkinti jų finansinius reikalavimus bankroto byloje ir nebuvo privalomi. Vien faktas, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo daugiau kreditorių, nesudaro pagrindo taikyti actio Pauliana instituto. Ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo veikianti, jai nebuvo iškelta bankroto byla. Ieškovė buvo suinteresuotas mažinti didžiausią ir seniausią skolą, taigi, ginčijamų sandorių sudarymas atitiko įprastą verslo praktiką. Be to, ieškovė turėjo pareigą sudaryti ginčijamus sandorius.
Atsiliepimas
7. Ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“, atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiems ir šiuo metu galiojantiems teisės aktams. Teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai ir objektyviai įvertino šalių argumentus, juos pagrindžiančius dokumentus bei liudytojo T. P. paaiškinimus. Apeliantės argumentai, kad ji ginčo sandorių sudarymo metu buvo sąžininga ir nežinojo faktinės bendrovės finansinės padėties, yra visiškai nepagrįsti. Teismas pagrįstai konstatavo actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimą.
8. Trečiasis asmuo atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliaciniame skunde yra keliami būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai. Tokiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisako.
10. Byloje nėra ginčo dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
Dėl ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo vertinimo
11. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti.
12. Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskirtos tokios būtinosios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Todėl atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visumai, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).
13. Byloje iš Juridinių asmenų registro išrašo (ieškinio priedas 10) nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2008 m. rugsėjo 16 d. Juridinio asmens vardu veikia vadovas – vienasmenis atstovavimas. Atsakovė V. K. nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. vasario 18 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke, o taip pat nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienasmenio valdymo organo (vadovo) pareigas.
14. Atsakovė V. K. 2009 m. balandžio 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolino 53 579,70 Eur (100 000,00 Lt) sumą (kasos pajamų orderis Nr. ET 09 02 – ieškinio 1 priedo 3 lapas; 2009 m. balandžio 20 d. akcininkės sprendimas Nr. 2009/1 – ieškinio 12 priedas).
15. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. sausio – vasario mėnesiais pardavė M. L. dalį turto už 30 000,00 Lt (kasos knyga – ieškinio 14 priedas 2 lapas; kasos pajamų orderiai 2014 m. sausio 6 d. ET Nr. 14-01, 2014 m. sausio 21 d. ET Nr. 14-02, 2014 m. vasario 10 d. ET Nr. 14-03 – ieškinio 13 priedas). Ši suma atsakovei V. K. po 15 000,00 Lt buvo išmokėta 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. vasario 17 d. (kasos knyga – ieškinio 14 priedas 2 lapas; kasos išlaidų orderiai 2014 m. sausio 30 d. Nr. 14-01, 2014 m. vasario 17 d. Nr. 14-02 – ieškinio 2 priedas).
16. Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik paties skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.). Sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, susiję tik su netinkamu apeliantės nesąžiningumo fakto nustatymu, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 str. 1 d.), antrosios sandorių šalies, t. y. ieškovės nesąžiningo elgesio nustatymo pagrįstumo nevertina. Sprendžiant dėl apeliantės nesąžiningumo, pažymėtina, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ir ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels arba sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013).
17. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo T. P. parodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog apeliantei nebuvo žinoma apie įmonės finansinę padėtį, nes nuo 2011 m. vasario 18 d. atsakovė įmonės veikloje nedalyvavo, nes susirgo (duomenys neskelbtini) liga ((duomenys neskelbtini)). Skunde nurodoma, jog šias aplinkybes bei ieškovės sąžiningumą pagrindžia pateikti išrašai iš medicininių dokumentų.
18. Pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų rašytinių įrodymų – UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiosios knygos duomenų (ieškinio 3 priedas), 2013 metų balanso, 2013 ir 2014 metų finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto, 2013-2015 metų kasos knygos, Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentų: 2012 m. lapkričio 8 d. pranešimo Nr. AU 13-138 apie atliktą mokestinį tyrimą, 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2140 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, prievolių ataskaitos, Mokestinių prievolių likučių suderinimo 2013 m. sausio 30 d. akto, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 -2016 metus, įmonės skolų Sodrai informacijos (ieškinio 4-8 priedai) – nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai 2014 m. sausio 1 dienai sudarė nei pusę į bendrovės balanso įrašyto turto vertės; 2014 metų vasario mėnesį įmonė turėjo 6 323,47 Eur įsiskolinimą darbuotojams; ieškinio teismui pateikimo dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 15 d., BUAB „(duomenys neskelbtini)“ skoliniai įsipareigojimai iš viso sudarė 46 701,75 Eur, kas patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčijamų sandorių metu, sudarytų 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. vasario 17 d. buvo nemoki, įsiskolinusi savo darbuotojams, valstybei bei kitiems kreditoriams, įmonės atžvilgiu buvo vykdomi priverstiniai skolų išieškojimo veiksmai, o banko sąskaitos ir kitas įmonės ilgalaikis turtas buvo areštuoti.
19. Uždarosios akcinės bendrovės vadovas yra specifinę teisinę padėtį turintis teisinių santykių subjektas. Bendrovės vadovas visų pirma yra bendrovės vienasmenis valdymo organas. Jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, atstovauja bendrovei, pagal suteiktų įgalinimų ribas veikdamas bendrovės vardu sudaro sandorius, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus bei vykdo kitas jam įstatymo ir bendrovės įstatų suteiktas funkcijas. Vadovas turi organizuoti veiklą taip, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pelningai. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad T. P., kaip įmonės vadovas, disponavo finansiniais dokumentais ir kontroliavo atsiskaitymo procedūras, pagal nustatytas funkcijas jis galėjo veikti savarankiškai, rūpestingai ir atsakingai, taip užtikrinti tinkamą įmonės lėšų disponavimą.
20. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė V. K. nebuvo nei įmonės vadovė, nei akcininkė; tik įmonės kreditorė. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog trečiasis asmuo T. P. ir atsakovė V. K. buvo ilgalaikiai verslo partneriai, kartu įsteigę ne vieną įmonę ir vadovavę jų veiklai, todėl mažai tikėtina, jog atsakovei nebuvo žinoma apie įmonės finansinę padėtį. Juolab, kad atsakovei buvo žinoma apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus T. P. ir UAB „Medicinos bankas“ 2009 m. spalio 19 d. sudarytas Piniginių prievolių subordinavimo sutartis Nr. 24, Nr. 25 ir Nr. 26, pagal kurių sąlygas nustatytas 3 ir 4 punktuose, atsakovė neturėjo teisės reikalauti, o įmonė neturėjo teisės grąžinti atsakovės įmonei suteiktų paskolų, kol įmonė negrąžins iš banko paimtos 150 000,00 Lt paskolos pagal 2009 m. spalio 19 d. Mažo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (ieškinio 8 priedas). Ta aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga atsakovei 53 579,70 Eur, tik patvirtina faktą, kad atsakovė, net ir nedalyvaudama įmonės veikloje, tačiau būdama įmonės kreditore, turėjo domėtis įmonės finansine padėtimi ir tuo, ar įmonė bus pajėgi ir kada bus pajėgi tokią sumą grąžinti.
21. Taigi, viena vertus, viešai skelbiama informacija apie įmonę liudija, kad apeliantė galėjo ir privalėjo kruopščiau įvertinti ieškovės finansinę situaciją bei planuojamų sudaryti sandorių įtaką kitiems ieškovės kreditoriams, domėtis, kaip vykdomi įsipareigojimai pagal Mažo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ir pan. Tokių veiksmų neatlikusi apeliantė elgėsi nesąžiningai. Kita vertus, įvertinus šalių santykių specifiką, t. y. ilgą T. P. ir atsakovės bendradarbiavimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog apeliantė galėjo ir tiesiogiai kreiptis į įmonės vadovą bei pateikti klausimus dėl finansinės įmonės padėties ir kitų kreditorių interesų, tačiau tokie veiksmai taip pat nebuvo atlikti.
22. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas neturi pareigos nustatyti, jog apeliantei atitinkama informacija besąlygiškai buvo žinoma, pakanka nustatyti, jog yra didesnė tikimybė, jog ši informacija apeliantei buvo ar turėjo būti žinoma, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šios actio Pauliana sąlygos egzistavimą.
Dėl galiojančių reikalavimų ir jų atsiradimo momento
23. Apeliantė skunde nurodo ir tokius argumentus, jog nėra svarbu, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės kreditoriai turėjo galiojančių reikalavimo teisių į ieškovę, kadangi bankroto byla buvo iškelta tik praėjus metams po ginčijamų sandorių sudarymo ir tai nelėmė įmonės nemokumo; be to, ieškovė padengė tik 16,21 proc. atsakovės skolos.
24. Vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą šiuo aspektu, būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla. ir kurioje buvo konstatuota, kad įmonė susidūrė su rimtomis mokumo problemomis nuo 2012 metų; įmonė nuostolingai dirbo nuo 2011 m.; pradelsti įsipareigojimai jau nuo 2011 m. viršijo bendrovės įmonės turimą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovė tuo metu dar buvo įmonės akcininkė. Taigi ir ši informacija apie ieškovės skolų susidarymo momentą teikia papildomą pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė, sudarydama nagrinėjamoje byloje ginčijamus sandorius, neabejotinai jau turėjo vykdytinų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams.
Dėl būtinumo sudaryti ginčijamus sandorius ir kreditorių interesų pažeidimo
25. Teisėjų kolegija kaip deklaratyvius ir neįrodytus atmeta ir tokius apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tų aplinkybių, jog tai buvo seniausia ir didžiausia įmonės skola, kad ginčijamų sutarčių sudarymo privalomumą diktavo faktinės sutarčių sudarymo aplinkybės – grąžinti dalį skolos pasiūlė pats T. P., todėl kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Visų pirma, ginčijami sandoriai nedavė įmonei jokios ekonominės naudos, jos turto masė nepadidėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog sudėtingoje finansinėje situacijoje atsidūrusi ieškovė, turėdama eilę kreditorių bei faktiškai būdama nemoki, sudarydama ginčo sutartis su atsakove, dar labiau apsunkino savo padėtį. Teismas pagrįstai sprendė, kad kreditorių teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas pagal specialiąsias bankroto įstatymo nuostatas, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kitiems kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, suteikiant apeliantei išimtinę teisę patenkinti tik savo pačios reikalavimus bei atsižvelgti tik į savo pačios interesus. Tokioje situacijoje pritartina pirmosios instancijos teismo įvertinimui, kad ginčijami sandoriai pažeidė kitų kreditorių interesus CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme.
26. Teismų praktikoje pasisakyta, kad sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekiu išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumo riziką, kas atitiktų ir visų jo kreditorių teises bei teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013).
27. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.