Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1806-565/2011 pagal ieškovo P. A. Ž. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas P. A. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašydamas priteisti iš atsakovo 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje 1998-1999 m. tirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-017-98 jis buvo kaltinamas nusikaltimais valstybės tarnybai - kyšio priėmimu stambiu mastu, piktnaudžiavimu tarnyba bei tarnybos įgaliojimu viršijimu. Pažymėjo, kad 1998 m. rugsėjo 23 d. ieškovas buvo sulaikytas tuo metu galiojusio BPK 137 straipsnio tvarka. Nurodė, kad1998 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, kuri 1998 m. lapkričio 30 d. prokuroro nutarimu pakeista į namų areštą. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 24 d., 1998 m. spalio 9 d., 1998 m. gruodžio 22 d. prokuroro nutarimais areštuotas ieškovo butas, kratos metu paimti 2 100 JAV dolerių, ieškovo medžioklinis šautuvas bei mobilusis telefonas. Ieškovas nurodė, kad 1999 m. balandžio mėnesį baudžiamoji byla su patvirtinta kaltinamąja išvada perduota Vilniaus apygardos teismui ir 2001 m. kovo 9 d. Vilniaus apygardos teismas ieškovo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius ieškovo dalyvavimo inkriminuojamų nusikaltimų padaryme. Ieškovas taip pat nurodė, kad bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos 2001 m. kovo 9 d. nuosprendį P. A. Ž. atžvilgiu dalyje ir pripažino ieškovą kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 282 straipsnio 2 dalyje ir 287 straipsnyje, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylos dalyvių kasacinius skundus, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. vasario 21 d. nuosprendį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, 2003 m. birželio 2 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas P. A. Ž. atžvilgiu paliko galioti 2001 m. kovo 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, o išnagrinėjęs kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 11 d. nutartimi prokuroro kasacinį skundą atmetė. Ieškovo nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai be pakankamo pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, neteisėtai jį sulaikė, nepagrįstai ilgam laikotarpiui skyrė kardomąsias priemones, be pagrindo apribojo nuosavybės teises bei nepateisinamai ilgai vykdė baudžiamosios bylos tyrimą ir ikiteisminį nagrinėjimą, dėl ko ieškovas ir jo šeimos nariai patyrė nemalonių išgyvenimų, suprastėjo jo reputacija visuomenėje, prarado pasitikėjimą tarp pažįstamų. Ieškovo teigimu, neteisėtai pradėtas ir per ilgai trukęs bylos tyrimas pakenkė ieškovo sūnaus sveikatai, tyrimo metu neatlaikęs įtampos mirė ieškovo tėvas, be to, dėl bylos aplinkybių ieškovas negalėjo toliau tęsti valstybės pareigūno karjeros ir buvo priverstas anksčiau laiko išeiti į pensiją. Ieškovas taip pat nurodė, kad bylos aplinkybės buvo paviešintos visuomenės informavimo priemonėse ir tokiu būdu buvo sudarytas jo, kaip nesąžiningo valstybės pareigūno įvaizdis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

Dėl nepagrįsto kaltinimo nusikaltimo padarymu, neteisėto sulaikymo ir suėmimo, neteisėto nuosavybės teisių apribojimo teismas nurodė, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Teismas pažymėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką sprendžiant civilinėje byloje žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais, reikšminga aplinkybė yra ir asmens išteisinimo pagrindas.

Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos iškėlimo metu galiojusio BPK 3 straipsnis numatė prokuroro pareigą savo kompetencijos ribose iškelti baudžiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai. Teismas pažymėjo, kad tiek baudžiamoji byla dėl 50 000 JAV dolerių kyšio priėmimo iš A. T. per K. J., tiek baudžiamoji byla dėl 40 000 JAV dolerių ir 80 000 Lt kyšio priėmimo iš G. S. buvo iškeltos esant pakankamai duomenų įtarti, kad buvo padarytos šios nusikalstamos veikos ir tai patvirtina liudytojų A. T., A. T., G. S., I. J. parodymai, kiti rodymai.

Teismo įsitikinimu, nepagrįstas ieškovo teiginys, kad jo kaltė buvo grindžiama tik liudytojo G. S. ir kaltinamojo K. J. parodymais, o šie asmenys jį apkalbėjo. Teismas nurodė, kad kaltinamoji išvada ir baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovo kaltė taip pat buvo grindžiama daugelio liudytojų parodymais, akistatos protokolais, parodymų atpažinti protokolais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, skambučių suvestinėmis, įvairiais dokumentais ir kitais įrodymais. Teismas laikė neįrodytu ieškovo teiginį, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai vertė liudytoją G. S. duoti parodymus prieš ieškovą, žadėdami sušvelninti skirtą kardomąją priemonę. Teismas pažymėjo, kad nors liudytojas G. S. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pakeitė savo parodymus, tačiau byloje nenustatyta, kad G. S. ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus prieš ieškovą verčiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismas nurodė, kad byloje yra 2001 m. kovo 21 d. liudytojo G. S. pareiškimas, kad parodymus pirmosios instancijos teisme pakeitė verčiamas kaltinamųjų, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas G. S. patvirtino bylos nagrinėjimo metu Lietuvos apeliaciniame teisme.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme ir toks išteisinimo pagrindas rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti įrodymai, leidžiantys manyti, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą veiką, tačiau teismas šiuos įrodymus pripažino nepakankamais ieškovo kaltei pagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad įrodymų pakankamumas ikiteisminio tyrimo metu, tam, kad būtų pagrindas iškelti baudžiamąją bylą ir atiduoti kaltinamąjį teismui, nėra tapatus įrodymų pakankamumui bylos nagrinėjimo teisme metu tam, kad būtų pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo teigimu, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymais buvo pakankami manyti ieškovą padarius nusikalstamą veiką, rodo tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2002 m. vasario 21 d. nuosprendžiu pripažino ieškovą kaltu padarius dalį jam inkriminuojamų nusikaltimų.

Teismas pažymėjo, kad asmens suėmimas iki nuosprendžio priėmimo nėra bausmė už padarytą nusikaltimą. Nurodė, kad ieškovas buvo laikinai sulaikytas 1998 m. rugsėjo 23 d., taip pat suėmimas 1998 m. rugsėjo 25 d. ieškovui buvo skirtas įtariant, kad ieškovas trukdys nustatyti byloje tiesą, derindamas parodymus su kitais asmenimis, paveikdamas kitus asmenis, šis suėmimo pagrindas nurodytas BPK 104 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 4 dalies 1 punkte. Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo kaltinamas nusikaltimų padarymu bendrai su kitais asmenimis, ieškovo kaltė buvo grindžiama liudytojų ir kaltinamojo parodymais, todėl buvo pagrįstai įtarta, kad ieškovas gali bandyti suderinti parodymus, paveikti liudytojus, o suėmimo pagrindui išnykus, ieškovas 1998 m. lapkričio 30 d. buvo paleistas iš suėmimo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad BPK 195 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tardytojas privalo areštuoti įtariamojo, kaltinamojo asmens turtą, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, o BK 35 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta privaloma papildoma turto konfiskavimo bausmė už nusikaltimų, kuriais buvo įtariamas ieškovas, padarymą, sprendė, kad buvo pagrindas uždėti areštą ieškovo turtui.

Dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės teismas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu truko nuo 1998 m. rugsėjo 9 d. iki 1999 m. balandžio 6 d., t.y. 7 mėnesius, ir tokia proceso trukmė nelaikytina ilga. Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas visų instancijų teismuose truko nuo 1999 m. balandžio 6 d. iki 2003 m. birželio 2 d., t.y. 4 metus ir 2 mėnesius, ir ši proceso trukmė nelaikytina pernelyg ilga, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad baudžiamoji byla sudėtinga, kaltinimai buvo pareikšti 5 asmenims, kiekvienas iš jų buvo kaltinamas kelių sudėtingų nusikalstamų veikų padarymu, tai patvirtina didelės apimties baudžiamosios bylos medžiaga, kaltinamojoje išvadoje nurodyti 34 į teismą kviestini liudytojai; byla buvo nagrinėjama visų trijų instancijų teismuose, todėl proceso trukmę įtakojo apeliacinių ir kasacinių skundų padavimo terminai, bylos paruošimas nagrinėti apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 14 d. nutartimi grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, esminės įtakos proceso trukmei neturėjo, be to, du teismo posėdžiai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pakartotinai buvo atidėti neatvykus į teismo posėdžius nuteistiesiems. Teismas nurodė, kad visi teismo posėdžiai buvo atidėti dėl objektyvių priežasčių – teisiamųjų, jų gynėjų, liudytojų neatvykimo į teismo posėdžius, 3 teismo posėdžiai neįvyko neatvykus ieškovui ir jo gynėjui, 1 teismo posėdis – ieškovo gynėjui paprašius išreikalauti papildomus įrodymus, o teismas ėmėsi priemonių užtikrinti kaip galima greitesnį bylos išnagrinėjimą – atidėdamas teismo posėdžius, BPK 300 straipsnio tvarka apklausė atvykusius liudytojus, neatvykusius liudytojus nurodė atvesdinti į teismo posėdį. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžių skaičius ir pertraukos tarp teismo posėdžių rodo, kad teismo posėdžiai nebuvo atidedami nepagrįstai ilgam terminui.

Teismas nurodė, kad, ieškovo teigimu, 1998 m. rugsėjo 23 d. jis buvo nušalintas nuo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Organizuoto nusikalstamumo ekonomikos srityje kontrolės valdybos Ūkinių nusikaltimų kontrolės skyriaus komisaro pareigų, o į pareigas ieškovas buvo grąžintas 2001 m. balandžio 2 d., t.y. po 2001 m. kovo 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo ieškovas buvo išteisintas, priėmimo; ieškovui buvo išmokėta piniginė kompensacija už visą priverstinės pravaikštos laiką, o 2001 m. balandžio 3 d. įsakymu ieškovas buvo atleistas iš pareigų 2001 m. balandžio 2 d. ieškovo prašymu. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog ieškovas buvo priverstas parašyti tokį prašymą, nėra. Dėl to teismas darė išvadą, kad baudžiamasis procesas neturėjo esminės neigiamos įtakos ieškovo darbinei veiklai.

Nenustatęs neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmų iškėlus ieškovui baudžiamąją bylą ir perdavus ją teismui, laikinai ieškovą sulaikius ir skyrus jam suėmimą, areštavus ieškovo turtą, taip pat nenustatęs, kad baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu vyko pernelyg ilgai, teismas ieškovo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sutrumpintas 3 metų terminas skaičiuotinas nuo 2003 m. birželio 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo dienos, tuo tarpu ieškinį ieškovas padavė 2010 m. rugpjūčio 27 d., t.y. žymiai praleidęs ieškinio senaties terminą.

Teismo įsitikinimu, nepagrįstas ieškovo teiginys, kad ieškovo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikomas, vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 punktu. Teismas nurodė, kad nors ieškovas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia ieškovo garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimais (sudarytu neigiamu ieškovo įvaizdžiu, ieškovo autoriteto sumažėjimu, reportažų apie iškeltą bylą publikavimu masinės informacijos priemonėse), tačiau reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra reiškiamas CK 6.272 straipsnio, o ne CK 1.114 straipsnio pagrindu, todėl netaikytinas CK 1.134 straipsnio 1 punktas.

Teismas ieškovo teiginius, kad neturėjo galimybės kreiptis į teismą su ieškiniu anksčiau, nes tai galėjo sutrukdyti jo žmonos karjerai valstybės tarnyboje, laikė neįrodytais.

Teismas sprendė, kad, nesant pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinys atmestinas ir kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas P. A. Ž. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas ieškovo atžvilgiu nebuvo pakankamai intensyvus, operatyvus, spartus ir nepažeidžiantis ieškovo, kaip įtariamojo bei kaltinamojo, teisių ir ilga baudžiamojo tyrimo veiksmų trukmė negali būti pateisinama, nors tuo metu ir buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai. Didžiausia atsakomybė už bylos parengimo trukmę, bylos vilkinimo negalimumą tenka ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnams, tiriantiems bylą ir kontroliuojantiems bylos ikiteisminio tyrimo atlikimą, o suėmimas turi trukti pateisinamą laiką. Dėl to, sprendžiant žalos atlyginimo dėl nepagrįstai ilgos suėmimo trukmės ginčą vertintina, ar kvalifikuotam tyrimui atlikti buvo būtina išnaudoti visą suėmimo laikotarpį, ar tam esamomis sąlygomis turėjo pakakti mažiau laiko. Tik nustačius, jog ikiteisminio tyrimo institucijos bei pareigūnai dėjo pastangas veikti kuo operatyviau, galima pateisinti tokio tyrimo, kartu ir kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmę. Tiek visa suėmimo trukmė, tiek ir tarpiniai suėmimo terminai turi būti adekvatūs ikiteisminio tyrimo konkrečių procesinių veiksmų atlikimui sunaudotam laikui.Teismas, vadovaudamasis CK 1.134 straipsniu, privalėjo netaikyti ieškinio senaties. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo grindžiamas garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimais, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, motyvuodamas, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teigdamas, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas apelianto atžvilgiu nebuvo pakankamai intensyvus, operatyvus, spartus ir nepažeidžiantis jo teisių, apeliantas nepagrindė tokių savo teiginių jokiais argumentais, išskyrus bylos stadijų išdėstymą chronologine seka, o tai neleidžia daryti išvados, jog iš tiesų baudžiamasis persekiojimas apelianto atžvilgiu truko nepateisinamai ilgai. Atsakovo įsitikinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškiniu pareikštas reikalavimas atlyginti žalą kildinamas iš ieškovo asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, todėl jam ieškinio senatis netaikoma. Atsakovo nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai bei aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, priešingai, priimtame sprendime išdėstyti motyvai ir padarytos išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį susiklosčiusiems santykiams taikytiną reguliavimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tinkamai vertino valstybės civilinę atsakomybę apelianto nurodytais ieškinio pagrindais. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad yra pagrindas atmesti ieškinį dėl praleisto senaties termino paduoti ieškinį, o apelianto motyvai dėl netaikytino sutrumpinto ieškinio senaties termino yra nepagrįsti, nes apeliantas ieškinio teisiniu pagrindu nurodė CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Atsakovas pažymi, kad nesutikdamas su sutrumpintu ieškinio senaties termino taikymu apeliantas nurodo, kad žala kilo iš pažeistų asmens neturtinių teisių, tačiau tokia apelianto pozicija yra nesuprantama.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 1998 m. birželio 19 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 282 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo žymes dėl J. V. 15000 JAV dolerių kyšio priėmimo per K. J. iš A. T. (baudžiamoji byla Nr.09-2-017-98, 1 t., 1 b.l.).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 1998 m. birželio 22 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 282 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo žymes dėl Vilniaus m. VPK ekonominės policijos pareigūnų 50 000 JAV dolerių kyšio priėmimo iš A. T. per K. J.. Baudžiamoji byla buvo sujungta su 1998 m. birželio 19 d. nutarimu iškelta baudžiamąja byla (baudžiamoji byla, 1 t., 2-3 b.l.).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 1998 m. rugsėjo 9 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 282 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo žymes dėl Vilniaus m. VPK ekonominės policijos pareigūnų A. Ž. ir A. L. 40 000 JAV dolerių ir 80 000 Lt kyšio priėmimo iš G. S.. Baudžiamoji byla buvo sujungta su 1998 m. birželio 22 d. nutarimu iškelta baudžiamąja byla (baudžiamoji byla, 1 t., 4 b.l.).

1998 m. rugsėjo 23 d. P. A. Ž. buvo laikinai sulaikytas (baudžiamoji byla, 5 t., 109 b.l.).

1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimu P. A. Ž. buvo patrauktas kaltinamuoju, pareiškiant jam kaltinimą nusikaltimu, numatytu BK 282 straipsnio 2 dalyje (baudžiamoji byla, 5 t., 319-320 b.l.).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 25 d. nutartimi P. A. Ž. buvo skirtas suėmimas iki 1998 m. lapkričio 30 d. (baudžiamoji byla, 5 t., 299-300 b.l.).

Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 9 d. nutartimi Vilniaus 2 apylinkės teismo nutarimas buvo paliktas nepakeistas (baudžiamoji byla, 5 t.,304 b.l.).

1998 m. lapkričio 30 d. nutarimu suėmimas P. A. Ž. buvo pakeistas į namų areštą (baudžiamoji byla, 5 t., 305-306 b.l.).

1999 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi namų areštas P. A. Ž. buvo pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti (baudžiamoji byla, 7 t., 140-141 b.l.).

1998 m. rugsėjo 23 d., 1998 m. rugsėjo 24 d., 1998 m. spalio 9 d. ir 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimais buvo areštuotas P. A. Ž. turtas (baudžiamoji byla, 5 t., 147-150, 153, 157-159, 164, 170-171 b.l.).

1999 m. balandžio 6 d. baudžiamojoje byloje buvo patvirtinta kaltinamoji išvada (baudžiamoji byla, 7 t., 16-57 b.l.). P. A. Ž. buvo kaltinamas nusikaltimais valstybės tarnybai – kyšio priėmimo stambiu mastu (BK 282 str. 2 d.), piktnaudžiavimu tarnyba (BK 285 str.), tarnybos įgaliojimų viršijimu (BK 287 str.).

1999 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi kaltinamieji buvo atiduoti teismui, byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 1999 m. gegužės 27 d. (baudžiamoji byla, 7 t., 64 b.l.).

1999 m. gegužės 27 d. teismo posėdis neįvyko neatvykus dėl ligos P. A. Ž., jo advokatui ir daliai liudytojų (baudžiamoji byla, 7 t., 133-139 b.l.). 1999 m. birželio 28 d. teismo posėdis neįvyko neatvykus dėl ligos vienam iš teisiamųjų ir daliai liudytojų (baudžiamoji byla, 7 t., 200-205 b.l.). 1999 m. rugsėjo 2(3) d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus daliai liudytojų, BPK 300 straipsnio tvarka buvo apklausti atvykę liudytojai (baudžiamoji byla, 7 t., 261-274 b.l.). 1999 m. rugsėjo 3 d. nutartimi buvo nutarta atvesdinti į teismo posėdį neatvykusius liudytojus (baudžiamoji byla, 7 t., 275-276 b.l.). 1999 m. lapkričio 4 d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus dėl ligos vienam iš teisiamųjų, vieno iš teisiamųjų advokatui ir daliai liudytojų (baudžiamoji byla, 8 t., 20-21 b.l.). 2000 m. sausio 21 d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus daliai liudytojų, BPK 300 straipsnio tvarka buvo apklausti atvykę liudytojai (baudžiamoji byla, 8 t., 53-59 b.l.). 2000 m. sausio 21 d. nutartimi buvo nutarta atvesdinti neatvykusius liudytojus (baudžiamoji byla, 8 t., 60-61 b.l.). 2000 m. kovo 27 d. teismo posėdis neįvyko neatvykus vieno iš teisiamųjų gynėjui ir daliai liudytojų, BPK 300 straipsnio tvarka buvo apklausti atvykę liudytojai (baudžiamoji byla, 8 t., 120-140 b.l.). 2000 m. birželio 12 d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus P. A. Ž. advokatui ir daliai liudytojų (baudžiamoji byla, 8 t., 174-178 b.l.). 2000 m. birželio 12 d. nutartimi buvo nutarta atvesdinti neatvykusius liudytojus (baudžiamoji byla, 8 t., 181 b.l.). Kiti teismo posėdžiai su pertraukomis vyko nuo 2000 m. birželio 20 d. iki 2001 m. kovo 9 d. (baudžiamoji byla, 9 t., 84-220 b.l.).

Vilniaus apygardos teismo 2001 m. kovo 9 d. nuosprendžiu P. A. Ž. buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, nurodžius, kad nesurinkta neginčijamų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareikštų kaltinimų ieškovui pagrįstumą (baudžiamoji byla, 10 t., 1-25 b.l.).

2001 m. balandžio 2 d. byla su prokuroro ir nuteistųjų skundais buvo išsiųsta į Lietuvos apeliacinį teismą (baudžiamoji byla, 10 t., 55 b.l.).

2001 m. gegužės 24 d. teismo posėdis buvo atidėtas dėl vieno iš nuteistųjų advokato ligos (baudžiamoji byla, 10 t., 71-72 b.l.). 2001 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdis buvo atidėtas tenkinus P. A. Ž. advokato prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo (baudžiamoji byla, 10 t., 92-94 b.l.). 2001 m. lapkričio 14 d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus vieno iš nuteistųjų advokatui (baudžiamoji byla, 10 t., 111-112 b.l.). Kiti teismo posėdžiai su pertraukomis vyko nuo 2001 m. gruodžio 14 iki 2002 m. vasario 21 d. (baudžiamoji byla, 10 t., 118-146 b.l.).

Lietuvos apeliacinis teismo 2002 m. vasario 21 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2001 m. kovo 9 d. nuosprendis dalyje dėl P. A. Ž. išteisinimo buvo panaikintas ir P. A. Ž. buvo pripažintas kaltu pagal BK 282 straipsnio 2 dalį ir 287 straipsnį (baudžiamoji byla, 10 t., 147-169 b.l.).

2002 m. gegužės 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko nutartimis buvo nutarta nagrinėti nuteistųjų ir prokuroro kasacinius skundus. 2002 m. birželio 5 d. nutartimi buvo paskirtas teisėjas pranešėjas ir jam pavesta parengti bylą nagrinėti teismo posėdyje, o 2002 m. rugsėjo 2 d. nutartimi byla buvo skirta nagrinėti teismo posėdyje 2002 m. spalio 8 d. (baudžiamoji byla, 10 t., 233 b.l.).

2002 m. spalio 8 d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus dėl ligos P. A. Ž. ir dar vienam nuteistajam (baudžiamoji byla, 10 t., 248-250 b.l.). 2002 m. gruodžio 3 d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus vieno iš nuteistųjų advokatui ir vienam iš nuteistųjų (baudžiamoji byla, 10 t., 267-269 b.l.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 14 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. vasario 21 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (baudžiamoji byla, 10 t., 305-315 b.l.).

2003 m. kovo 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus vieno iš nuteistųjų gynėjui (baudžiamoji byla, 11 t., 9-10 b.l.). 2003 m. balandžio 24 d. teismo posėdis buvo atidėtas neatvykus vienam iš nuteistųjų ir vienam iš išteisintųjų (baudžiamoji byla, 11 t., 24-25 b.l.).

Lietuvos apeliacinis teismo 2003 m. birželio 2 d. nutartimi buvo atmestas prokuroro skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2001 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo P. A. Ž. buvo išteisintas (baudžiamoji byla, 11 t., 50-65 b.l.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu, klausimas.

Dėl nepagrįstai ilgo baudžiamojo proceso

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas ieškovo atžvilgiu nebuvo pakankamai intensyvus, operatyvus, spartus ir nepažeidžiantis ieškovo, kaip įtariamojo bei kaltinamojo, teisių ir ilga baudžiamojo tyrimo veiksmų trukmė negali būti pateisinama, nors tuo metu ir buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje A Nr. 3K-3-219/2010).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK). BPK yra įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tai yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.

Asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. Valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigos baudžiamojo proceso metu nustatytos BPK 2 ir kituose straipsniuose. Bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Įpareigojant atitinkamas valstybės institucijas, jų pareigūnus išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, siekiama apsaugoti proceso šalis nuo proceso vilkinimo, kuris lemia ilgesnį, negu tai neišvengiama, asmens netikrumą dėl savo likimo, kiek tai susiję su proceso baigtimi.

Dėl šios asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (Stögmüller v. Austria, no. 1602/62, judgment of 10 November 1969, § 5). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas.

Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011, § 35).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; taip pat Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003; Oblov v. Russia, no. 22674/02, judgment of 15 January 2009).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010).

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ieškovo P. A. Ž. atžvilgiu truko nuo 1998 m. rugsėjo 9 d. iki 1999 m. balandžio 6 d., t. y. 7 mėnesius, baudžiamosios bylos nagrinėjimas visų instancijų teismuose truko nuo 1999 m. balandžio 6 d. iki 2003 m. birželio 2 d., t.y. 4 metus ir 2 mėnesius. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į baudžiamojo proceso aplinkybes šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo, bei bylos nagrinėjimo teisme proceso trukmė buvo pernelyg ilga. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla buvo sudėtinga, didelės apimties, kaltinimai buvo pareikšti 5 asmenims, buvo numatyta kviesti daug liudytojų, byla buvo nagrinėjama visų instancijų teismuose, teisminio nagrinėjimo trukmę įtakojo pačių kaltinamųjų (nuteistųjų) arba jų gynėjų veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog teismo posėdžių skaičius nebuvo pernelyg didelis, pertraukos tarp teismo posėdžių nepagrįstai ilgos. Dėl bylos sudėtingumo kriterijaus pažymėtina, kad sudėtingumas gali būti susijęs tiek su faktinėmis, tiek su teisinėmis bylos aplinkybėmis. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su inkriminuojama veika (pvz., epizodų skaičius, persekiotų baudžiamojo proceso tvarka asmenų skaičius ir pan.), tyrimo ypatybėmis (pvz., daug ar sudėtingų tyrimo veiksmų (apklausos, akistatos, parodymų patikrinimai vietoje, ekspertizės, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse ir pan.), kitais konkrečios bylos aspektais (pvz., proceso eigai įtakos turėjo kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas, įtariamųjų, kaltinamųjų veiksmai (slapstėsi, dažnai keitė parodymus), tokių asmenų ekstradicija ar perdavimas iš užsienio valstybės ir pan.). Dėl teisinių bylos aspektų reikšmingi gali būti teisės aktų pakeitimai, turintys reikšmės vertinamam procesui, iškilę sudėtingi teisės klausimai, lėmę pareigūnų darbo byloje apimtį (pvz., teismui kilo taikytinų teisės normų atitikties Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės klausimų, teko taikyti užsienio teisę ir pan.), kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką valstybės civilinė atsakomybės už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atveju, kasacinis teismas nurodė, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga, taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010).

Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad sprendžiant žalos atlyginimo dėl nepagrįstai ilgos suėmimo trukmės ginčą vertintina, ar kvalifikuotam tyrimui atlikti buvo būtina išnaudoti visą suėmimo laikotarpį, ar tam esamomis sąlygomis turėjo pakakti mažiau laiko ir tik nustačius, jog ikiteisminio tyrimo institucijos bei pareigūnai dėjo pastangas veikti kuo operatyviau, galima pateisinti tokio tyrimo, kartu ir kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmę. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 25 d. nutartimi ieškovui P. A. Ž. buvo skirtas suėmimas iki 1998 m. lapkričio 30 d., 1998 m. lapkričio 30 d. nutarimu suėmimas ieškovui buvo pakeistas į namų areštą, o 1999 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi namų areštas ieškovui buvo pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas kelių įtariamųjų atžvilgiu, kad trys baudžiamosios bylos buvo sujungtos į vieną, o ikiteisminis tyrimas bendrai truko 7 mėnesius, nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnai veikė nepakankamai operatyviai, nerūpestingai ar neatidžiai, kad ieškovo P. A. Ž. atžvilgiu taikytas 2 mėnesių trukmės suėmimas buvo nepagrįstai ilgas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovui suėmimas buvo pakeistas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog baudžiamasis procesas ieškovo P. A. Ž. atžvilgiu truko nepateisinamai ilgai, yra pagrįsta, o apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (teisme). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą. Bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų numatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje – sutrumpintas trejų metu ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.134 straipsnyje įvardytiems reikalavimams (iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsiradusiems reikalavimams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ir kitas kredito įstaigas) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ieškinio senatis netaikoma.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo netaikyti ieškinio senaties, vadovaudamasis CK 1.134 straipsniu.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas P. A. Ž. 2010 m. rugpjūčio 27 d. pareiškė reikalavimą priteisti 200 000 Lt neturtinei žalai, padarytai neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmais, atlyginti. Tokiam reikalavimui pareikšti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), kuris nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. birželio 2 d. nutarties priėmimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.).

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors ieškovas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė ieškovo garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimais (sudarytu neigiamu ieškovo įvaizdžiu, ieškovo autoriteto sumažėjimu, reportažų apie iškeltą bylą publikavimu masinės informacijos priemonėse), tačiau reikalavimas atlyginti neturtinę žalą reiškiamas CK 6.272 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, o ne CK 1.114 straipsnio, reglamentuojančio asmeninių neturtinių teisių ir vertybių klausimus, pagrindu, todėl CK 1.134 straipsnio 1 punktas netaikytinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje ieškinio pareikšto ieškinio dalyką bei pagrindą sprendžia, kad ieškinys paduotas praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo bei ieškinio senaties taikymo yra pagrįstos.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.