Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18-941/2016 pagal ieškovo F. G. ieškinį atsakovei K. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir atsakovės K. G. priešieškinį ieškovui F. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas F. G. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti jo ir atsakovės K. G. (duomenys neskelbtini) Plungės rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą santuoką dėl atsakovės kaltės, po santuokos nutraukimo atsakovei palikti pavardę – B.. Taip pat prašė įpareigoti atsakovę grąžinti jo asmeninius daiktus: trejas kostiumines kelnes, vienų vertė 30 Eur, tris odinius diržus, vieno vertė 5 Eur, 45 Eur vertės odinę striukę bei priteisti 50 Eur žalos atlyginimą už sugadintą dujinę viryklę. Nurodė, kad po santuokos sudarymo praėjus mėnesiui žmonai pradėjo skambinėti jaunesni vyrai, iš namų pradėjo dingti daiktai, ji buvo neištikima, todėl santuoka turi būti nutraukta dėl atsakovės kaltės. Santuokos metu turto neįgijo, vaikų nesusilaukė, kreditorinių įsipareigojimų nėra.Atsakovė K. G. atsiliepimu į ieškinį ir priešieškiniu prašė jos ir ieškovo F. G. santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, po santuokos nutraukimo jai palikti santuokinę G. pavardę. Taip pat prašė įpareigoti ieškovą grąžinti jai asmeninius iki santuokos įgytus daiktus: 29 Eur vertės šviestuvą, 23 Eur vertės dvigulę antklodę, 49 Eur vertės dvigulės patalynės komplektus, 8 Eur vertės arbatinuką, 35 Eur vertės juodus odinius žieminius batus, 29 Eur vertės kraujo spaudimo aparatą. Atsakovė 2015 m. spalio 2 d. teismo posėdžio metu priešieškinio reikalavimų dėl ieškovo įpareigojimo grąžinti jai asmeninius iki santuokos įgytus daiktus atsisakė. Nurodė, kad su ieškovu kaip šeima gyveno nuo 2010 m. liepos mėnesio. Ieškovas nebuvo lojalus šeimai, nevykdė sutuoktinio pareigų, išvarė ją iš namų, nenorėjo gyventi šeimoje, girtavo, šmeižė ją ir žemino, todėl santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 25 d. skundžiamu sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – nutraukė F. G. ir K. G. santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo šalims paliko santuokines pavardes – G., G., kitoje dalyje ieškinį atmetė, priėmė atsakovės K. G. priešieškinio dalies dėl ieškovo įpareigojimo grąžinti jai asmeninius iki santuokos įgytus daiktus atsisakymą ir toje dalyje civilinę bylą nutraukė, priteisė iš ieškovo atsakovei 150 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.Teismas, konstatavęs, kad objektyvių duomenų apie sutuoktinių neištikimybę vienas kitam byloje nėra, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos netaikė.Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs ir tolerantiški vienas kitam, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, abu nesistengė šeimoje kilusių konfliktų išspręsti taikiai, t. y. abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo santuokines pareigas ir nei vienas jų nesiėmė jokių tinkamų ir efektyvių priemonių santuokai išsaugoti, todėl konstatavo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Teismas nurodė, kad tai, kas tarp šalių vyko iki santuokos sudarymo, sprendžiant asmens kaltės dėl santuokos nutraukimo klausimą, reikšmės neturi, todėl bylos duomenų, kad ieškovas galimai yra smurtavęs prieš atsakovę iki santuokos sudarymo, nevertino.Teismas, nurodęs, kad pripažinus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką bendru sutikimu, atsižvelgęs į atsakovės poziciją, paliko atsakovei santuokinę pavardę – G. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą, įpareigoti atsakovę grąžinti jo asmeninius daiktus (kelnes, diržus, striukę) ir priteisti žalos atlyginimą už sugadintą dujinę viryklę, kadangi jokių šiuos reikalavimus pagrindžiančių objektyvių įrodymų ieškovas nepateikė. Teismas, nustatęs, kad atsakovės atsisakymas dalies priešieškinio reikalavimų neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia jokių asmenų teisių bei teisėtų interesų, jį priėmė ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė K. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą arba jį pakeisti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, spręsdamas sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus arba visai jų nevertino, todėl sprendime padarė nepagrįstas išvadas, pažeidė materialinės teisės normas.Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas F. G. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovė neįrodė ieškovo kaltės dėl santuokos iširimo, savo argumentus grindžia išgalvotais įvykiais, po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo atsiradusiais sveikatos sutrikimais.Pati atsakovė nebuvo lojali ir pagarbi šeimai, nesistengė jos puoselėti ir išsaugoti, todėl teismas padarė teisingas išvadas konstatuodamas, kad dėl santuokos iširimo kaltas ne tik ieškovas.Byloje esantys laikraščio skelbimai neturėjo būti vertintini kaip įrodymai, kadangi ieškinys teismui paduotas 2015 m. balandžio 27 d., o skelbimų data 2015 m. gruodžio 29 d., todėl jie neturi jokios reikšmės bylai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo reikalavimų.

Nors apeliantė K. G. tinkamai nesuformulavo apeliacinio skundo reikalavimo (žr. 10 p.), tačiau iš apeliacinio skundo turinio spręstina, kad ji prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti – santuoką tarp F. G. ir K. G nutraukti dėl ieškovo F. G. kaltės, nutraukus santuoką, palikti jos metu turėtas pavardes, priteisti iš ieškovo atsakovei visas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo.

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, t. y. gydytojo konsultanto atsakymą siuntėjui, kuriame nustatyta apeliantės sveikatos būklė bei UAB „Statybos investicijų valdymas“ 2016 m. vasario 5 d. pažymą, iš kurios matyti, kad K. G. 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. sausio 12 d. dirbo po 8 val., darbo laikas nuo 8 val. iki 17 val., į darbą iš Telšių į Palangą darbuotojai vežami bendrovės transportu. Prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo apeliantė motyvuoja tuo, kad gydytojo konsultanto atsakymą siuntėjui namuose rado tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, o UAB „Statybos investicijų valdymas“ pažymos pateikimo būtinybė atsirado tik apeliacinės instancijos teisme.Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, mano, kad nėra pagrindo priimti jos pateiktų rašytinių įrodymų, kadangi jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.Santuokos nutraukimo sąlygos reglamentuojamos CK 3.60 straipsnio nuostatose, pagal kurias sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, kai ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis); teismas pripažįsta sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (2 dalis); preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jei, inter alia (be visa kita), jis yra neištikimas (3 dalis). CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).Apeliantė nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nurodo, kad byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, jo psichologinio ir fizinio smurto bei neištikimybės.Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Apeliantės argumentai teisiškai nepagrįsti, nes byloje teismo nustatytos ir įvertintos ne tik ieškovo, bet ir atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo patvirtinančios aplinkybės. Spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, vertino bylos duomenų visumą, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, egzistavusias iki santuokos nutraukimo. Dėl santuokos iširimo šalys kaltino viena kitą, todėl joms teko atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo pareiga. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 str.) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).Teismas gali patikėti tik tokiais aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl jų nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams. Vadovaudamasis išdėstytomis taisyklėmis teismas turėtų vertinti ginčo šalių paaiškinimų įrodomąją vertę ir juos įvertinti visapusiškai kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 185 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).Ieškovas įrodinėjo atsakovės neištikimybės faktą, atsakovė – ieškovo smurto prieš ją ir taip pat neištikimybės aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas vien liudytojo P. K. parodymus, kad atsakovė jam pati kelis kartus skambino ir siūlė pasimylėti, laikė nepakankamais atsakovės neištikimybės faktui įrodyti, tačiau įvertino jos elgesį iki faktinio santuokos iširimo bei nagrinėjant bylą, jos priešingus paaiškinimus teismo posėdyje, socialinę ir turtinę padėtį, ankstesnių santuokų iširimo priežastis. Ieškovo smurto ir neištikimybės aplinkybes teismas laikė neįrodytomis, kadangi atsakovės pateikti išrašai iš medicininių dokumentų ir liudytojų parodymai nepatvirtino, kad sutuoktinis po santuokos sudarymo nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. vasario 13 d. ir vėliau, jau gyvenant atskirai, būtų prieš ją smurtavęs, ieškovo neištikimybės faktui patvirtinti atsakovės pateiktus laikraščių skelbimus, teismas vertino kritiškai, kadangi teismui kilo abejonių dėl jų sąžiningumo. Teismas sprendė, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė savo santuokines lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi visa šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas (CK 3.26–3.30 str.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada, kuri, priešingai nei teigia apeliantė, padaryta tinkamai vadovaujantis įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo: ieškovas neįrodė atsakovės neištikimybės fakto (įvertinti šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai); atsakovė neįrodė smurto prieš ją ir ieškovo neištikimybės fakto (įvertinti šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, išrašai iš medicininių dokumentų, skelbimai laikraščiuose); atsakovė nepagrindė teiginio, kad ieškovo atžvilgiu turi būti taikoma CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija; abu sutuoktiniai iki santuokos iširimo nebuvo lojalūs, tolerantiški vienas kitam, jų tarpusavio elgesys buvo nepagarbus. Šios faktinės aplinkybės, vertinant jas visų bylos duomenų kontekste, suponuoja išvadą, kad santuoka iširo, nes abu sutuoktiniai prisidėjo prie to, pažeisdami CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatytas savo, kaip sutuoktinių, lojalumo bei pagarbos vienas kitam pareigas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovės pateiktus išrašus iš medicininių dokumentų dėl jos sveikatos būklės, konstatuodamas, jog jie nepatvirtina, kad sutuoktinis po santuokos sudarymo nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. vasario 13 d. ir vėliau jau gyvenant atskirai būtų prieš ją smurtavęs. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose medicininiuose dokumentuose nurodytas bendras atsakovės sveikatos būklės pablogėjimas, kuris negalėjo būti sąlygotas ieškovo smurtiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju, net jeigu ir būtų nustatytas ieškovo smurto faktas atsakovės atžvilgiu, tai savaime nepaneigtų teismo sprendime konstatuotos atsakovės kaltės ir teismo išvados, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, teisiškai reikšmingos yra (tik) tos aplinkybės, kurios egzistavo nuo santuokos sudarymo iki jos faktinio iširimo, o tos aplinkybės, kurios atsirado iki santuokos sudarymo ar jau santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės neturi, todėl atsakovės argumentą, kad teismas nevertino jos įrodymų dėl ieškovo smurto jos atžvilgiu iki santuokos sudarymo, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos duomenų kontekste, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovės pateiktus laikraščių skelbimus, kaip netinkamus įrodymus ieškovo neištikimybės faktui pagrįsti. Teismui byloje kilus pagrįstų abejonių vieno ar kito įrodymo patikimumu, tokie įrodymai vertinami neigiančios šalies (šiuo atveju ieškovo) naudai.Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas pagrįstai, vadovaudamasis CK 3.61 straipsnio 2 dalimi, pripažino šalių santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ši išvada teismo padaryta nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo jos kvestionavimui.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, vadovaudamasis įstatymais priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to, apeliantės K. G. apeliacinis skundas atmetamas, o Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas iš naujo nespręstinas. Apeliacinės instancijos teisme, ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, tačiau bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.