Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui UAB „Daubara“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl šalių santykių kvalifikavimo. Ieškovė įrodinėja, kad tarp jos ir atsakovo buvo susiformavę komiso santykiai, nes ji pardavinėjo jo prekes už tą pačią sumą ir teikė jam ataskaitas, o atsakovas teigia, kad tarp šalių buvo susiklostę išimtinai pirkimo – pardavimo santykiai.

Pagal komiso sutarties sampratą, komiso sandoriu komisionierius įsipareigoja kitos šalies pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis (CK 6.780 straipsnio 1 dalis). Komiso sutarties atveju sutarties neįvykdymo rizika atitenka komitentui, nes komisionierius veikia komitento lėšomis. Sudarydamas sutartį komisionierius įsipareigoja veikti išimtinai komitento interesais, t.y. komitento pavedimą įvykdyti naudingiausiomis sąlygomis pagal pastarojo nurodymus už komisinį atlygį. Taigi, komiso sutartis savo prigimtimi panaši į pavedimo sutartį, nuo kurios komiso sutartis skiriasi tik tuo, jog komisionierius veikia savo vardu, tačiau komitento, o ne savo, lėšomis. Tuo tarpu įvertinus nuosavybės teisės sutartyse išlaikymo sąlygos tikslą ginti pardavėjo turtines teises ir verslo praktiką spręstina, jog nuosavybės išlaikymo išlyga atlieka funkciją įrankio, sudarančio sąlygas rinkoje plėtotis įvairiems (komiso, prekinio kreditavimo, pirkimo – pardavimo išsimokėtinai ir t.t.) sandoriams, todėl negalima šios sąlygos traktuoti kaip išimtinai konsignacijos sandorį kvalifikuojantį požymį.

Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą taisyklę, sutartis sudaroma pateikiant ofertą ir priimant akceptą. Kai sutarties šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja ir yra privaloma sutarties šalims, jos turi įstatymo galią (CK 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Todėl kiekvienu atveju teismas, vertindamas ginčo šalių santykius, turi nustatyti tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių pobūdį, t. y. ar tarp šalių susiklostė komiso santykiai, kaip teigia ieškovė, ar, kaip teigia atsakovas, šalys sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, ar šalis siejo kiti sutartiniai santykiai.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad siekiant kvalifikuoti sutartinius teisinius santykius, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK XVV skyriuje, reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir, prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Jeigu sutarties šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-231/2008).

Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys raštu tarp jų susiklosčiusių santykių nebuvo įforminę, todėl nesant rašytinės sutarties ir jokių rašytinių įrodymų apie šalių tarpusavio derybas prieš sudarant žodinę sutartį, dėl santykių pobūdžio sprendžiama pagal sutarties vykdymą ir kitus įrodymus.

Byloje nustatyta, kad nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. šalis siejo teisiniai santykiai, kurių metu ieškovė pardavinėjo iš atsakovo gautą produkciją. Šiuo laikotarpiu ieškovė prekiavo iš UAB „Širvintų turgus“ išsipirktoje prekybos vietoje pagal verslo liudijimą, išduotą jos motinai S. S., kuri (duomenys nesklbtini) mirė, kaip savo motinos šeimos narys, turintis teisę vykdyti veiklą - prekybą nuo 2012 m. sausio 4 d. ieškovė prekiavo įvairiais pašarais gyvūnams ir gyvuliams, o nuo 2012 m. kovo mėnesio vidurio ir iš UAB „Daubara“ gaunamomis augalų apsaugos priemonėmis. Pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras ieškovė iš atsakovo nupirko prekių iš viso už 99065,99 Lt.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šalys būtų taręsi dėl 5 ir 10 proc. atlyginimo už prekių pardavimą. Apie tokio susitarimo egzistavimą nurodo tik pati ieškovė, o atsakovas visiškai neigia buvus tokiam susitarimui. Be to, ieškinyje ieškovė prašo už viso prekiavimo metu suprekiautą sumą gauti 5 proc. nuo mėnesinės apyvartos už profesionalių augalų apsaugos priemonių pardavimą ir 10 proc. už individualių augalų apsaugos priemonių pardavimą, tačiau ieškinyje pati nurodo, kad 2012 m. balandžio mėn. ji buvo informuota, kad pasikeitus rinkos sąlygoms, atsakovas nebegales jai mokėti anksčiau sutartų 10 proc. nuo bendros pardavimų sumos ir, kad atsakovo direktorė įtikino ieškovę kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovei itin sekasi pardavinėti atsakovo produkciją, jai pavyks užsidirbti ir gaunant 5 proc. nuo bendros pardavimų sumos. Taigi, ieškovės parodymai yra nenuoseklūs ir jais tikėti nesant kitų įrodymų nėra pagrindo, juolab, kad atsakovas neigia buvus bet kokį susitarimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LR CK 6.780 str. 1 d. komiso sutartimi viena šalis įsipareigoja kitos šalies pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, kad šalys buvo sutarusios dėl atlyginimo ieškovei už atsakovo prekių pardavimą, kad ieškovė pardavinėja ieškovo prekes atsakovo lėšomis. Byloje nėra jokio dokumento, iš kurio būtų galima spręsti, kad atsakovas mokėjo už prekių pardavimą, t.y. byloje nustatyta, kad ieškovė mokėjo už kiosko nuomą ir kitas išlaidas. Nors ieškovė teigia, kad 2012 m. gegužės 31 d. atsakovas sumokėjo jai 927 Lt grynais pinigais už prekių pardavimą, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. O atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neigia mokėjęs pinigus ieškovei, teismas sprendžia, kad byloje šis faktas neįrodytas ir teismas neturi pagrindo labiau tikėti ieškove nei atsakovu.

Pažymėtina, kad komiso santykiuose apskritai nėra sprendžiamas nuosavybės teisės perėjimo klausimas iš komitento komisionieriui. Šiuo atveju iš byloje pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad nuosavybės teisės į atsakovo teikiamas prekes pereidavo ieškovei, o tai būdinga ne komiso, o pirkimo – pardavimo sutarčiai. Todėl teismas sprendžia, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę pirkimo – pardavimo santykiai. Tai patvirtina ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, kuriuose tarp šalių susiklostę santykiai taip pat kvalifikuoti kaip pirkimo – pardavimo ir šie sprendimai šioje byloje turi prejudicinę galią.

Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad kuri nors šalis apskritai verstųsi komiso ūkine veikla. Ieškovė, kaip ir atsakovas yra verslininkai, kurie ne vienus metus užsiima prekyba ir yra šios srities profesionalai. Teismas sutinka, kad kai kurie tarp šalių susiklosčiusių santykių požymiai, tokie kaip ataskaitų teikimas, nėra tipiniai pirkimo – pardavimo santykiams, tačiau jų įstatymas ir nedraudžia. Nesant tarp šalių sutarties nėra galimybės nustatyti šių ataskaitų teikimo paskirties, t.y. ar jos buvo teikiamos siekiant žinoti kiek yra parduota prekių ir taip žinant už kiek prekių turi atsiskaityti ieškovė ar kitiems tikslams. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ataskaitos buvo siunčiamos ne atsakovui, o kitos įmonės UAB „MKDS“ darbuotojui.

Kaip jau minėta, jeigu sutarties šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė prekiavo atsakovo prekėmis nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. Ji nurodė, kad jai už darbą atsakovas sumokėjo tik 2012 m. gegužės 31 d., t.y. po šios sumos sumokėjimo ji šešis mėnesius dirbo negaudama jokio užmokesčio, aštuonis mėnesius iš savo lėšų mokėjo pardavimo vietos nuomą, o byloje pateiktuose laiškuose su ataskaitomis niekur neužsimenama, nereikalaujama sumokėti už darbą. Teismo vertinimu, analogiškoje situacijoje protingas žmogus būtų anksčiau reikalavęs sumokėti už darbą arba būtų nutraukęs su atsakovu teisinius santykius. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų anksčiau kaip 2012 m. lapkričio 23 d. kėlus apmokėjimo už paslaugas klausimą, teismo vertinimu mažai tikėtina, kad beveik kiekvieną dieną teikiant ataskaitas el. paštu asmuo negavęs užmokesčio daugiau kaip pusę metų apie tai neužsimintų asmenims, kurie turi atsilyginti už pardavimo paslaugas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. kai UAB „Širvintų turgus“ dirbo UAB „Daubara“ darbuotojas, UAB „Daubara“ pati mokėjo už kiosko nuomą pagal su UAB „Daubara“ sudarytą nuomos sutartį.

Ieškovė taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą - grubiai kalbėjo, reikalavo pasirašyti vekselį bei ėmėsi kitų neteisėtų veiksmų, kurie vertė ieškovę jaustis nesaugiai ir neužtikrintai dėl jos ir jos vaikų ateities. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad dėl to būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas ar kam nors apie sakius, tai neatsispindi ir elektroniniuose laiškuose. Todėl ieškovės parodymai vertinami, kaip nevisai sąžiningi.

Teismo nuomone, ieškovė taip pat neįrodė, kad prekes pardavinėjo tomis pačiomis kainomis, kokiomis gaudavo iš atsakovo. Byloje yra pateiktas tik vienas kvitas ir vien pagal jį, teismo vertinimu, negalima spręsti apie parduodamų prekių kainas. Juolab, kad ieškovė prekiavo turėdama kasos aparatą ir galėjo pateikti kur kas daugiau įrodymų, tačiau to nepadarė ir nurodė, kad kasos aparato duomenys neišlikę. Be to, teikiant ataskaitas ieškovė kai kuriuose laiškuose pati nurodė, kad kai kurių produktų kainos neatitinka pardavimo kainos (pvz. t. I, b.l. 86).

Nesudaro pagrindo priešingai išvadai ir aplinkybės susiję su tuo, jog ieškovė disponavo Valstybinės augalininkystės tarnybos augalų apsaugos produktų prekybos kontrolės leidimu prekiauti augalų apsaugos produktais LPAAP Nr. 000858, kurią įrodo Valstybinės augalininkystės tarnybos augalų apsaugos produktų kontrolės lapas, kuriame specialistė V. B. atlikusi patikrinimą dėl UAB „Daubara“ atitikimo teisės aktuose keliamiems privalomiems reikalavimams, pažymėjo jog patikrinime dalyvavo pardavėja L. Š.. Tačiau šie faktai nepakankami komiso santykių tarp šalių egzistavimui įrodyti. Minėtas kontrolės lapas įrodo tik faktą, kad ieškovė, neturėdama atitinkamo leidimo prekiauti augalų apsaugos priemonėmis, prisidengė atsakovo turėtu leidimu išoriniuose santykiuose su atitinkama valstybės institucija, galimai su atsakovo sutikimu.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Šiuo atveju teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad šalis siejo komiso santykiai, todėl ieškinys atmetamas.

Be to, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas atsisakė ieškinio reikalavimo dalyje dėl 3,7 Eur skolos už atliktus bankinius pavedimus, todėl šioje dalyje byla nutraukiama (CPK 293 str. 4 p.).

Atmetus ieškinį, iš ieškovės atsakovui priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas teismui pateikė prašymą, kuriame prašo iš ieškovės priteisti 356,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 81,65 Eur kelionės išlaidos, nes atsakovo atstovas vyko į penkis teismo posėdžius, 144,81 Eur išlaidų už teisines konsultacijas rengiant atsiliepimą į ieškinį ir 130 Eur už teisines konsultacijas rengiant atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Teismas sprendžia, kad kelionės išlaidos yra pagrįstos, byloje yra pateikti jas patvirtinantys rašytiniai įrodymai, todėl jos priteistinos iš ieškovės.

Tačiau teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo priteisti iš ieškovės atsiliepimų į ieškinius rengimo išlaidų, nes jos sumokėtos ne advokatui ar advokato padėjėjui, o kitam juridiniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, išaiškino, kad CPK 56 straipsnyje nustatyti procesinio atstovavimo apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nurodytos kitos, būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Nagrinėjamu atveju, atsakovo turėtos 274,81 Eur teisinės pagalbos išlaidos nepriskirtinos prie kitų būtinųjų išlaidų, todėl šios išlaidos nepriteisiamos iš ieškovės atsakovui. Tokios pozicijos laikosi ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-2187-577/2015.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270, 271 straipsniais, teismas

nusprendė:

Civilinę bylą dalyje pagal ieškovės L. Š. ieškinio reikalavimą dėl 3,7 Eur skolos už atliktus bankinius pavedimus nutraukti.

Likusioje dalyje ieškovės L. Š. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės L. Š. atsakovui UAB „Daubara“ 81,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Širvintų rajono apylinkės teismą.