Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Reginai Mockevičienei, dalyvaujant apeliantui (ieškovui) S. T. ir jo atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Daisotra“ atstovei advokatei Redai Aleksynaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20513-638/2015 pagal ieškovo S. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno Daisotra“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2013-08-12 ieškovas S. T. pasirašė su atsakove UAB „Kauno Daisotra“ darbo sutartį Nr. 390, pagal kurią ieškovas buvo priimtas neterminuotai dirbti tarptautinių krovinių gabenimo vairuotoju. 2014-01-02 su ieškovu buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. 390, pagal kurią ieškovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio perduotas materialines vertybes (transporto priemonės su visa jose esančia įranga ir dokumentais, degalais bei kuro kortelėmis (šios sutarties 1.1 p.). Ieškovui esant komandiruotėje ir vairuojant automobilį valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kroviniu, kurį turėjo išsikrauti Italijoje, sustojus degalinėje, esančioje netoli Trieste miesto (Italija) savaitinio poilsio, naktį iš 2015-02-27 į 2015-02-28 su ieškovo turima DKV kortele buvo atlikti trys kuro pirkimai netoliese esančiose degalinėse Italijoje bei Slovėnijoje, o su BP kortele – degalinėje Italijoje. Atliktais neteisėtais degalų pirkimais atsakovei buvo padaryta 1963,43 Eur (kuro pirkimo išlaidos be PVM) žala. Ieškovas atleistas iš darbo 2015-03-16 pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-06-17 sprendimo Nr. DGKS-2594 panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad kilęs tarp šalių ginčas priskiriamas darbo bylų kategorijai, kuriose teismo vaidmuo turi būti aktyvus bei palaikantis silpnesnės šalies - darbuotojo, pusę, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo užtikrinti ieškovo teisių apsaugą ir sudaryti galimybę jam pateikti įrodymus ar paaiškinti galimybę kaip tai padaryti, tačiau teismas nesudarė jam galimybės pateikti įrodymus, netinkamai įvertino įrodymų įrodomąją galią. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis) ir kt. Pagal CPK 414 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatytas teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas, darytina išvada, kad byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu CPK 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008). Pirmosios instancijos teismas, byloje nekonstatavęs prieštaravimų, netikslumų ar kitų aplinkybių, dėl kurių būtų būtina savo iniciatyva rinkti įrodymus siekiant teisingai išspręsti bylą, neturėjo pareigos naudotis CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis (savo iniciatyva rinkti įrodymus).

Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį, asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Kad teisė turėti byloje atstovą (advokatą) ieškovui buvo žinoma, patvirtina tiek ieškinyje pareikšta nuomonė, tiek 2015-09-29 parengiamojo teismo posėdžio išklausytas garso įrašas apie vėlesnį jo apsisprendimą dėl advokato atstovavimo. Pastebėtina, jog neatvykęs į 2015-09-29 parengiamąjį teismo posėdį, ieškovo atstovas neatvyko ir į 2015-09-29 teismo posėdį, o rašytinės atstovavimo sutarties byloje nėra. Išnagrinėjusi ieškovo rašytų procesinių dokumentų (2015-06-16 atsiliepimo Darbo ginčų komisijai, ieškinio, apeliacinio skundo) turinį, kuriuose apeliantas remiasi ir cituoja teisės aktus, motyvuoja savo poziciją pagal galiojančius teisės aktus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovės atsiliepime išdėstytais argumentais, kad apeliantas naudojasi teisine pagalba viso ginčo sprendimo eigoje. Pastebėtina, šią aplinkybę ieškovas patvirtino ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjantis teismas nėra ieškovo advokatas, ir netgi vykdydamas CPK 414 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, nėra įpareigotas aiškinti ieškovui, kaip šis turi pateikti įrodymus. Pirmosios instancijos teismui teisėtai atmetus ieškovo prašymą apklausti liudytojais du įmonėje dirbusius vairuotojus, apeliantas ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokias ginčui aktualias aplinkybes jie galėtų paliudyti bei kokią reikšmę šios aplinkybės turėtų priimto sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pastebėtina, kad nei vienas iš apelianto prašomų apklausti liudytojų ginčo neteisėto kuro įsigijimo metu su įmonės kortelėmis atsakovo įmonėje nedirbo: darbo sutartis su S. J. nutraukta nuo 2013-01-31, V. V. – 2013-12-23, kuras ne įmonės reikmėms buvo įsigytas 2015 m. vasario mėn. naktį iš 27 į 28 d. Teigdamas, kad atsakovės iniciatyva apklausto liudytojo V. M. parodymai buvo prieštaringi ir šališki, apeliantas nepateikė tokį savo teiginį patvirtinančių argumentų. Apeliacinio skundo argumentais apeliantas išreiškęs nesutikimą su teismo sprendimo išvada, jog jis nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios šalintų jo materialinę atsakomybę darbdaviui, iš esmės pakartoja savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, tačiau nepagrindžia, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimų (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltės įrodymu laikė aplinkybę, kad jis neužtikrino kortelių saugumo, tačiau byloje pasisakęs atsakovės atstovas yra nurodęs, jog įmonėje kortelės nebuvo saugomos.

Kaip jau minėta, iš 2014-0-02 visiškos materialinės atsakomybės sutarties matyti, kad ieškovas, atlikdamas tarptautinių krovinių gabenimo vairuotojo pareigas, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio perduotas materialines vertybes (transporto priemonės su visa joje esančia įranga ir dokumentais, degalais bei kuro kortelėmis) (šios sutarties 1.1 p.) bei trečiųjų asmenų perduotą turtą, vykdant darbo funkcijas (krovinius) (šios sutarties 1.2 p.). Šios sutarties 3 punkte jos šalys numatė, kad turtas darbuotojui perduodamas pasirašant atitinkamus priėmimo – perdavimo aktus ar kitus dokumentus, iš kurių galima spręsti, jog turtas perduotas darbuotojui atitinka jo esamą stovį. Turtas gali būti perduodamas darbuotojui ir be papildomų dokumentų pasirašymo, jei tokių materialinių vertybių saugojimas, priėmimas, išdavimas, pardavimas, pirkimas ar gabenimas išplaukia iš darbuotojo darbo funkcijų ar tokios vertybės yra priemonės, kurios yra reikalingos darbuotojui naudotis darbe. Nors tiesiogiai sutartyje šalys ir neaptarė, jog ieškovas prisiima materialinę atsakomybę už kuro kortelių išsaugojimą ir tinkamą naudojimą tik pasirašius jų perdavimo – priėmimo aktą, tačiau įvertinus tai, jog kuro kortelės yra būtinos ieškovo darbo funkcijoms atlikti, kadangi pagrindinė ieškovo darbo funkcija – krovinių pervežimas, aptartos Visiškos materialinės atsakomybės 1.1 ir 3 punktų nuostatos yra pakankamos ieškovui suprasti, jog jis prisiima visišką materialinę atsakomybę už kuro kurteles bei jų panaudojimą ir nepasirašant perdavimo – priėmimo aktų. Atsakovės atstovo paaiškinimu bei liudytojo V. M. (atsakovės direktoriaus pavaduotojo) parodymais nustatyta, kad už kurą ir kitiems mokėjimams skirtos kortelės yra priskirtos konkretiems automobiliams, vairuotojas, gaudamas automobilį, gauna ir korteles bei PIN kodus. PIN kodai būna priklijuojami lipniu lapeliu prie kortelių, o tokiu būdu gautus PIN kodus vairuotojai buvo prašomi laikyti juos atskirai nuo kortelių. Nors atsakovė sutinka, kad rašytinės kuro kortelių saugojimo instrukcijos įmonėje nebuvo, tačiau šios kortelės, kaip ir banko kortelės, kurios yra įprasta atsiskaitymo priemonė, yra apsaugotos PIN kodų pagalba, ir praktiškai kiekvienas asmuo žino, kad kodą su kortele laikyti yra nesaugu, o visa tai leidžia spręsti, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai laikydamas kartu su kuro kortelėmis PIN kodus, nors privalėjo numatyti, kad dėl tokio jo nerūpestingumo gali būti patirta žala. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad abi kuro korteles ir jų PIN kodus reiso metu jis turėjo. Apelianto argumentai, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, jog korteles buvo galima nuskanuoti bet kada anksčiau ir panaudoti 2015 m. vasario iš 27 į 28 naktį, o taip pat tai, kad jis kitu automobiliu prie Naujus Metus vyko į Sočį, o tuo metu automobiliu valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo naudotis ir kiti vairuotojai, vertintini kaip subjektyvi įrodymais nepagrįsta jo nuomonė. Į bylą pateikti krovininio automobilio kelionės lapai patvirtina, kad automobiliu valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2014-10-05 iki 2015-03-09 vyko tik apeliantas, bei teisėjų kolegijai teikia pagrindą pritarti atsakovės atsiliepime pateiktiems argumentams, kad jei tarp reisų ir susidarydavo keleto dienų tarpas, tai pagal kelionės lapuose užfiksuotus spidometro parodymus akivaizdu, kad transporto priemonė niekur nevyko, ir spręsti, kad nei automobilis, nei kuro kortelės kitiems atsakovės įmonėje dirbantiems vairuotojams nebuvo perduodami. Atsakovės turimos ir į bylą pateiktos įvykdytos kuro vagystės fotonuotraukos dėl vaizdo neryškumo ir dėl fotografavimo kampo nei patvirtina, nei paneigia pačio apelianto dalyvavimo neteisėtuose kuro pirkimuose. Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009). Pastebėtina ir nenuosekli apelianto pozicija aiškinant, kad korteles buvo galima nuskanuoti bet kada anksčiau ir panaudoti jo reiso metu, su paaiškinimu apeliacinės instancijos teisme, jog taip nutarė jį nubausti pavaduotojas, su kuriuo bendraujančiam ukrainiečiui prieš patį reisą pasakė apie laimėtą bylą. Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors byloje nėra duomenų, kad ieškovas (t. y. apeliantas) pats naudojosi mokėjimo už kurą kortelėmis ar jas perdavė tretiesiems neteisėto kuro pirkimo atveju, tačiau akivaizdu, kad ieškovas neužtikrino mokėjimo kortelių ir jų PIN kodų išsaugojimo, sudarydamas sąlygas galimai tretiesiems asmenims jomis pasinaudoti.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pagal darbo sutartį dirbo nuo 2013-08-12, visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta 2014-01-02, nors pačioje darbo sutartyje nebuvo numatyta būtinybė sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nėra fiksuota jokia kompensacija už pareigų ir atsakomybės padidėjimą. Pareigų, atsakomybės padidėjimas, numatytas visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, esant šalių nelygybei (sutartis buvo primesta darbdavio, nepasirašius grėsė atleidimas) yra negalimas. Apeliantas, kuriam proceso teisės normos nustato pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis) bei suteikia teisę laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo visiškos materialinės atsakomybės sutarties galiojimo, o apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų (CPK 312 straipsnis). Bylos duomenimis, 2013 m. rugpjūčio 12 d. sudarius darbo sutartį Nr. 390, apeliantas pasirašytinai buvo supažindintas su UAB „Kauno Daisotra“ tarptautinių krovinių gabenimo vairuotojo pareiginiais nuostatais ir Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Pagal minėtų nuostatų dalies „Vairuotojo pareigos“ 9 punktą apeliantas įsipareigojo laikytis vidaus darbo tvarkos taisyklių, kurios taikomos visiems įmonės darbuotojams ir tarnyboms (Taisyklių 8 p.), o šių taisyklių VII dalyje yra reglamentuota materialinė atsakomybė. Taisyklių 66 punktas numato, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Taigi, sprendžiant iš Taisyklių punkto formuluotės, įvertinus tai, kad pagrindinė ieškovo darbo funkcija – krovinių pervežimas, apeliantui sudarius darbo sutartį bei susipažinus su pareigiais nuostatais ir Taisyklėmis, buvo pakankama apeliantui suprasti, jog su juo gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir jis yra atsakingas už bet kokio pobūdžio darbdavio jam perduotas darbo priemonės naudotis darbe. Esant nurodytoms aplinkybėms, pasirašyta visiškos materialinė atsakomybės sutartis nepadidino nei apelianto pareigų, nei atsakomybės, už kurias turėtų būti kompensuojama, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į jo gaunamas pajamas, nepagrįstai nesumažino prašomą priteisti žalos dydį, o priteisus bylinėjimosi išlaidas, kurios du kartus didesnės nei ieškovo mėnesinis atlyginimas, pažeidžiamas teisingumas ir įstatymai. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Remdamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas žalos dydžio mažinti neprašo bei vadovaudamasis DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatomis ex officio, nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai nelaikė, kad yra pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį. Kaip jau paminėta, apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų (CPK 312 straipsnis). Be to, ieškovas (t. y. apeliantas) nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių jo gaunamas pajamas ar turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, kurie būtų pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį, o vadovautis apelianto gauto darbo užmokesčio (neįskaitant gautų dienpinigių) dydžiu, kai apeliantas atsakovo įmonėje nedirba nuo 2015-03-16, nėra pagrindo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pats apeliantas patvirtino, kad nurodoma 350 Eur suma buvo jo rodomas atlyginimas „ant popieriaus“, o faktiškai gaunamas - 2000 Lt (579,24 Eur). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgiama ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija, vadovaujantis tais pačiais pirmosios instancijos teismo motyvais, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, priteista šių išlaidų suma yra pagrįsta ir protinga, o taip pat yra mažesnė už Rekomendacijų 8.2, 8.19 punktuose nurodytus maksimalius dydžius ir mažinti jos apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymais pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Iš apelianto atsakovei, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą - 242 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka posėdis užtruko 1 val. (56 min.), todėl už šias paslaugas prašomas priteisti išlaidų atlyginimas (181,50 Eur) mažintinas iki Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyto maksimalaus dydžio – 75,69 Eur. Iš viso priteistina 317,69 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. T., a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Kauno Daisotra“, j. a. k. 235020160, 317,69 Eur (trys šimtai septyniolika eurų 69 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.