Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jūratės Varanauskaitės, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Antano Rudzinsko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams I. J., T. I., Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė J. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas A. G. (toliau - Ieškovas) kreipdamasis į teismą prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. gruodžio 31 d. sutartį (toliau - Sutartis), patvirtintą Vilniaus m. 1-o notarų biuro notaro R. R., pagal kurią Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius, atstovaujamas vedėjos J. R., pardavė, o L. G. nupirko ½ dalį 0, 0627 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat pripažinti iš dalies negaliojančiu 2011 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. AIR-2132, kuriuo atsakovės T. I. ir I. J. (toliau – Atsakovės) paveldėjo lygiomis dalimis ½ dalį 0, 0627 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, jog 2002 m. rugsėjo 8 d. mirė jo tėvas J. G.. Ieškovas, kaip testamentinis įpėdinis, priėmė palikimą. Kadangi Ieškovas turi Rusijos Federacijos pilietybę, jis negalėjo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus priimti natūra ½ d. sodo žemės sklypą. Notarė, kuri tvarkė paveldėjimo klausimus, patarė Ieškovui surasti patikimą asmenį, kuriam įstatymų nustatyta tvarka Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius galėtų perleisti po tėvo mirties Ieškovo paveldimą žemės sklypą. Ieškovas susitarė su savo teta L. G., kuri buvo Ieškovo tėvo sesuo, kad paveldima žemė bus įforminta jos vardu, o pastaroji pažadėjo, kad po kurio laiko ji grąžins Ieškovui arba jo motinai G. G. formaliai įsigytą nuosavybę. Buvo įforminta, kad Ieškovas už šio sklypo dalį gavo 316 Lt, tačiau faktiškai šių pinigų L. G. nesumokėjo, todėl susiklostė situacija, kada Ieškovas, po tėvo mirties priėmęs palikimą, buvo priverstas simuliuoti sandorio sudarymą, t. y. atlikti veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, tačiau realiai nesiekiant sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Žemės sklypo dalies pirkėja L. G., fiktyviai įsigydama nuosavybėn žemės sklypo dalį, nemokėjo jokių pinigų nei žemėtvarkai, nei Ieškovui. Sandorio fiktyvumą patvirtina ir parduodamos žemės sklypo dalies kaina, kuri yra sumažinta ir nereali, neatitinkanti nekilnojamojo turto rinkoje tuo metu buvusių kainų. Taip pat Ieškovas pažymėjo, kad tiek iki sandorio sudarymo, tiek po jo, žemės sklypu faktiškai naudojosi, mokėjo mokesčius Ieškovo tėvai bei pats Ieškovas. Nei L. G., nei jos įpėdinės, Atsakovės niekada nevaldė įsigytos žemės sklypo dalies, nesinaudojo ja, neprižiūrėjo jos, nemokėjo mokesčių, t. y. nuosavybės teisė joms priklauso tik formaliai. Todėl Ieškovas padarė išvadą, kad žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Kadangi pirkimo-pardavimo sandorio šalis L. G. yra mirusi, Ieškovas taip pat prašo panaikinti 2011 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, kuria Atsakovės Tatjana paveldėjo ½ d. lygiomis dalimis ginčo sklypo po L. G. mirties.

Atsakovės teismui pateiktame atsiliepime nurodė su ieškiniu nesutinkančios. Manė, kad Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas dėl akių. L. G., sudarydama Sutartį, išreiškė savo tikrąją valią įgyti nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo 0, 0627 ha., esančio(duomenys neskelbtini). Kad sandoris buvo vykdomas, įrodo jos veiksmai po sutarties sudarymo – įsigytas žemės sklypas buvo naudojamas pastato statybai, ūkinei veiklai. L. G. kartu su savo broliu J. G. dar 1966 metais pradėjo statyti sodo namą, tačiau nespėjo teisiškai sutvarkyti bendro turto pasidalinimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. spalio 21 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal L. G. ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo į 33/100 d. sodo namo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažino jai nuosavybės teisę į 33/100 d. pastato, ½ d. ūkinio pastato, ½ d. šiltnamio, esančio (duomenys neskelbtini). Nagrinėdamas šį ginčą, teismas taip pat pasisakė ir dėl aplinkybių, susijusių su žemės sklypo dalies įsigijimu. Visos Ieškovo ginčijamos sandorio aplinkybės jam buvo žinomos dar iki sandorio sudarymo dienos, t. y. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad Atsakovės yra sąžiningos turto įgijėjos pagal paveldėjimo teisės liudijimą. Šiuo metu naudotis savo turtu jos neturi galimybės, nes Ieškovas nuolat sudaro kliūtis valdyti turtą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo Ieškovo ieškinį atmesti ir nurodė, jog pagal CK 5.75 straipsnio nuostatas, jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione, gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas. Šį CK straipsnį detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 475 „Dėl žemės sklypų, kuriuos paveldėjo įpėdiniai, pagal Lietuvos respublikos įstatymus negalintys turėti nuosavybės teisių į žemę, pardavimo taisyklių tvirtinimo“. Nurodė, kad Sutartis atitinka teisės aktų reikalavimus. Ieškovo teiginys, kad dėl paveldėtos žemės sklypo dalies ši Sutartis laikytina tariamu sandoriu, yra nepagrįstas. Pagal sudarytą Sutartį Ieškovo teta L. G. išreiškė savo valią pirkti žemės sklypo dalį ir sumokėjo už tai Sutartyje nustatytą pinigų sumą. Pažymėjo, kad Ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis pagal šią Sutartį pinigų negavo. Atsakovės lygiomis dalimis paveldėjo L. G. įsigytą žemės sklypą, kurį L. G. įsigijo teisėtai, todėl nėra pagrindo tenkinti kito Ieškovo reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančiu 2011 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą.

Trečiasis asmuo notarė J. S. teismo gautame atsiliepime į ieškinį nurodė, jog po tėvo mirties Ieškovas priėmė palikimą pagal testamentą. Kadangi, neturėdamas Lietuvos Respublikos pilietybės jis negalėjo tiesiogiai paveldėti jam testamentu palikto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio SB „Neris“, o tik piniginę kompensaciją už parduotą žemės sklypą, tai tam notarė pasiūlė susirasti patikimą asmenį, kuriam kaip įpėdinio pristatytam pirkėjui, įstatymų nustatyta tvarka žemėtvarkos skyrius galėtų perleisti minėtą žemės sklypą. Nurodė, kad Ieškovas pats patvirtino, kad tuo metu jis pasitikėjo mirusio tėvo seserimi L. G., ir sutarė sudaryti šią formalią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Trečiasis asmuo prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu Ieškovo ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis šalių, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymai, padarė išvadą, jog Ieškovas neįrodė jo nurodytų aplinkybių. Nustatė, kad ginčo žemės sklypas Nr. 25, esantis SB „Neris“, nuosavybės teise priklausė Ieškovo tėvui J. G., kuris 2002 m. rugsėjo 8 d. mirė. Palikimą, tame tarpe ir ginčo žemės sklypą, pagal 2002 m. gruodžio 12 d. Vilniaus m. 22-jo notarų biuro notarės J. S. raštą priėmė įstatyminis mirusiojo įpėdinis-sūnus A. G. (Ieškovas). Tokiu būdu Ieškovas po tėvo mirties įgijo teisę paveldėti ½ palikimo, tame tarpe ir ½ ginčo žemės sklypą, nes kitą palikimo dalį paveldėjo Ieškovo motina ir mirusiojo sutuoktinė G. G.. Kadangi Ieškovas neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, jis žemės sklypą paveldėjo pagal CK 5.75 straipsnio nuostatą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Ieškovo ginčijama Sutartis sudaryta pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 475 „Dėl žemės sklypų, kuriuos paveldėjo įpėdiniai, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalintys turėti nuosavybės teisių į žemę, pardavimo taisyklių tvirtinimo“ nuostatas, t. y. ši Sutartis atitinka teisės aktų reikalavimus, sudaryta Sutartis patvirtinta notariškai. Pažymėjo, jog Sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas parduodamas už 316 Lt, 2002 m. gruodžio 31 d. pareiškimu Ieškovas nurodė gavęs šią sumą. Ieškovo parašas patvirtintas notaro. Teismas atmetė Ieškovo argumentus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl per mažos sandorio kainos, nes pagal aukščiau minėto LR Vyriausybės nutarimo nuostatas paties Ieškovo siūlymu tokia sandorio kaina buvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesutiko su Ieškovo argumentais, jog šis sandoris buvo sudarytas dėl akių, L. G. nesiekiant įsigyti ginčo žemės sklypo. Teismas padarė išvadą, kad dėl ginčo sandorio sudarymo aplinkybių Ieškovas yra nenuoseklus. Nagrinėjant bylą, teismas rėmėsi prijungtos civilinės bylos Nr. 2-4754-30-2004 pagal L. G. ieškinį G. G., A. G. dėl nuosavybės teisių įgijimo į 33/100 d. sodo pastato, ½ d. ūkinio pastato, ½ d. šiltnamio, esančių SB „Neris“ sklypo Nr. 25, Nemenčinės plente, Vilniaus mieste, duomenimis. Nurodė, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad L. G. kartu su savo broliu siekė įgyti sodo namą su jam priklausančiais statiniais bendrosios dalinės nuosavybės teise, kad tarp jų buvo susiklostę faktinio naudojimo santykiai, kurie nebuvo įteisinti, turi prejudicinę galią nagrinėjamam ginčui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir šios nustatytos aplinkybės paneigia Ieškovo argumentus, jog L. G., sudarydama žemės sklypo pirkimo sandorį nesiekė žemės įsigyti realiai, ir kad sandorį ji sudarė tik dėl akių. Teismas kritiškai vertino teismo posėdyje apklaustų Ieškovo kviestų liudytojų parodymus, nes jie prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Liudytojų parodymai, kad Atsakovės, kaip L. G. įpėdinės, nesinaudoja joms priklausančia paveldėta sklypo dalimi, nesudaro pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, jog Ieškovas, esant gyvai L. G., nereikalavo, kad ji vykdytų, Ieškovo teigimu, pažadą atiduoti žemę Ieškovui ar jo motinai, ir šį klausimą Ieškovas iškėlė beveik po dešimties metų po sandorio sudarymo L. G. įpėdinėms. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas taip pat nustatė, jog L. G. išreiškė valią pirkti žemės sklypo dalį, sumokėjo už tai sutartyje nustatytą pinigų sumą, savo nuosavybę įregistravo įstatymų nustatyta tvarka, šią nuosavybę Atsakovės paveldėjo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Remdamasis šiomis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog tarp L. G. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus sudaryta Sutartis yra tariamas sandoris. Atmetęs pagrindinį Ieškovo reikalavimą, teismas netenkino kito Ieškovo reikalavimo, kaip išvestinio pirmojo reikalavimo atžvilgiu - pripažinti iš dalies negaliojančiu 2011 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. AIR-2123, kuriuo Atsakovės lygiomis dalimis paveldėjo L. G. įsigytą žemės sklypą.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, ir jo naudai priteisti visas turėtas jo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Ieškovas niekada nebūtų pardavęs ginčo sklypo dalį už tokią mažą – 316 Lt – sumą. Be to, L. G. civilinėje byloje Nr. 2-4754-30-2004 ne kartą asmeniškai pripažino, kad pinigų pagal ginčo sandorį nemokėjo, o pati surašė ir pasirašė raštą, neva mokėjusi pinigus – 6 400 Lt. Nurodė, kad ginčo sandoryje nėra esminio sandorio elemento – suderintos sutarties šalių valios siekiant tam tikrų teisinių pasekmių. Ieškovas skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl savo pozicijos nenuoseklumo. Nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-4754-30-2004 Ieškovas niekada nėra pripažinęs, jog jo tėvo seseriai L. G. priklauso dalis statinių ir žemės sklypo Ieškovo tėvo vardu turėtoje nuosavybėje. Mano, kad teismas be pagrindo atmetė liudytojų, patvirtinančių Ieškovo teiginius, parodymus. Teigia, kad tariamo sandorio egzistavimą patvirtina ir ta aplinkybė, kad Atsakovės ginčo žemės sklypo dalimi niekada nesinaudojo ir nemokėjo jokių mokesčių, nesirūpino joms priklausančia nuosavybe.

Atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš Ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad sudarant sandorį, daiktų kainą nustato šalys tarpusavio susitarimu. Nagrinėjamu atveju kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad L. G. buvo faktinė sklypo bendrasavininkė, perkamą sklypo dalį ji naudojo daug metų, statė joje statinius. Tai įrodo įsiteisėję teismų sprendimai prijungtoje byloje. Todėl sandorio kaina neįrodo sandorio tariamumo. Be to, parduodamo sklypo dalis yra užstatyta svetimais statiniais, todėl realiai rinkoje šis sklypas neturi jokios vertės. Tad šios žemės sklypo dalies vertė negali būti prilyginama tuščio sklypo dalies vertei, juolab pusei viso sklypo rinkos vertei, nevertinant statinių priklausomybės. Ieškovas savo teiginio, kad jis pinigų pagal Sutartį negavo, neįrodė. 2002 m. gruodžio 31 d. Ieškovo pareiškimas, kad jis gavo už parduotą sklypo dalį pinigus, patvirtintas notarine tvarka, todėl jis yra teisingas. Pažymėjo, kad per visą ilgą bylinėjimąsi su mirusiąja L. G., Ieškovas nei karto nekėlė klausimo dėl ginčijamo sandorio ydingumo. Atsakovės nurodė, kad L. G. sandorio sudarymo dieną savo nuosavybės teisę įregistravo VĮ „Registrų centras“, t. y. ji ne tariamai, o realiai siekė įgyti nuosavybės teisę į faktiškai valdomo žemės sklypo dalį. 2003 m. kovo 1 d. ji pateikė bendrijos pirmininkui prašymą priimti ją į narius. Mano, kad neįrodyti ir Ieškovo teiginiai dėl susitarimo su L. G., kad ji sklypą grąžins Ieškovui ar jo motinai. L. G. mirė 2011 m. Iki to laiko Ieškovas jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl sklypo grąžinimo nereiškė. Nurodė, kad tai, jog Ieškovo norai ir valia praėjus kuriam laikui po sandorio sudarymo keičiasi, nesudaro pagrindo išvadai, kad sandorio sudarymo metu tikroji Ieškovo valia neatitiko išreikštos jo valios.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis asmuo notarė J. S. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė prašanti bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad ji ginčo sandorio netvirtino, todėl paaiškinti byloje nieko negali.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Ieškovas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, Ieškovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2002 m. gruodžio 31 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atstovės ir L. G. buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pardavė, o L. G. už 316 Lt nupirko ½ d. 0, 0627 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). Kaip nurodyta šioje Sutartyje, parduodama žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklausė J. G., mirusiam 2002 m. rugsėjo 8 d., kurio palikimą priėmė testamentinis įpėdinis – mirusiojo sūnus A. G. (b. l. 7). Ieškovas, būdamas Rusijos Federacijos pilietis, minėtą žemės sklypo dalį paveldėjo pagal CK 5.75 straipsnio nuostatas. Pasinaudojęs teise pasirinkti žemės sklypo pirkėją, Ieškovas juo nurodė tėvo seserį L. G.. L. G. mirus, jos turtą 2011 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimu paveldėjo Atsakovės (b. l. 84-91). Po L. G. mirties Ieškovas kreipėsi į teismą, siekdamas nuginčyti Sutartį, kaip sudarytą tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) (tariamas sandoris). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ieškovas nepateikė įrodymų, galinčių sudaryti pagrindą išvadai dėl tariamo sandorio sudarymo. Ieškovas apeliaciniame skunde pažymėjo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutartis formaliai atitinka teisės aktų reikalavimus, ji patvirtinta notariškai, tačiau jis ginčija teismo išvadą dėl tariamo sandorio nebuvimo.

Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Ir pirmosios instancijos teismas, ir Ieškovas pagrįstai remiasi susiformavusia teismų praktika sprendžiant tokios kategorijos ginčus. Teismų praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008; kt.).

Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K., M. K. v. A. B., V. Č., D. Č., bylos Nr. 3K-3-339/2012). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. v. M. Š., A. K., G. K., bylos Nr. 3K-3-362/2012).

Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės. Pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga tenka Ieškovui (CPK 178 straipsnis).

Pagal byloje nurodytas ir teismo nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad Sutartis, patvirtinta notaro, visiškai atitiko abiejų šalių valią, ir Sutartimi buvo siekiama tų pačių teisinių pasekmių - kad ½ d. 0, 0627 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taptų L. G. nuosavybe. Visų pirma, dėl galiojančio reglamentavimo. Pagal CK 5.75 straipsnį kai žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Tokia žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione, gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau, tokiais atvejais žemės sklypų pardavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinta Žemės sklypų, kuriuos paveldėjo įpėdiniai, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalintys turėti nuosavybės teisių į žemę, pardavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 2 punkte numatyta, kad notaras privačios žemės savininko įpėdinio prašymu CK nustatyta tvarka išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodo, kad privačios žemės savininko įpėdinis, paveldėjęs žemės sklypą ar jo dalį, turi teisę į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemės sklypą ar jo dalį. Taisyklių 3 punktas nustato, kad privačios žemės savininko įpėdinis, gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, kreipiasi pagal žemės sklypo buvimo vietą į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinį padalinį su prašymu parduoti paveldėtą žemės sklypą jo nurodytam pirkėjui arba aukcione. Suradęs ir pasiūlęs pirkėją (L. G.), Ieškovas pasielgė pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. jis turėjo ketinimą parduoti po tėvo mirties paveldėtą žemės sklypo dalį. Tokią Ieškovo valią patvirtina ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-4754-30-2004, kurioje priimti sprendimai yra įsiteisėję, medžiaga. Atsiliepime į L. G. ieškinį (civilinėje byloje Nr. 2-4754-30-2004) Ieškovas nurodė, kad jis nutarė parduoti ½ d. 0, 0627 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), L. G., todėl, kad jo tėvai ir ieškovės L. G. šeima ilgus metus gyveno taikiai, ilsėjosi jo tėvui priklausančiame sode (b. l. 120). Civilinės bylos Nr. 2-4754-30-2004 nagrinėjimo metu Ieškovas pats pripažino, kad atidavė žemę L. G. (civilinės bylos Nr. 2-4754-30-2004, II t., b. l. 44). Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutartyje teisėjų kolegija nustatė, kad L. G. šeima ir mirusysis J. G. statydami ir rekonstruodami sodo namelį ir ūkinius pastatus, ilgą laiką kartu naudojasi žemės sklypu (ginčo žemės sklypu) ir pastatais (b. l. 120). Taigi akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, L. G. siekė įsigyti dalį žemės sklypo, kuriuo ilgai naudojosi, įteisinti savo nuosavybę. Ieškovas šių teismų nustatytų aplinkybių niekaip nepaneigė, civilinėje byloje Nr. 2-4754-30-2004 padarytas teismų išvadas nenuginčijo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog po Sutarties sudarymo, L. G. įregistravo nupirktą nekilnojamąjį turtą savo vardu (b. l. 92-94, civilinės bylos Nr. 2-4754-30-2004 I t., b. l. 104). Teisėjų kolegija laiko svarbia aplinkybe ir tai, kad L. G. 2003 m. kovo 1 d. sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininkui pateikė prašymą priimti ją į narius (b. l. 19). Kaip paaiškino teisme apklaustas liudytojas, ginčo sklypo kaimynas, Ž. S., jis daug kartų vasarą matė L. G. sode (b. l. 111). Liudytojas V. B. taip pat nurodė, kad matė ją savo draugų G. sode (b. l. 112). Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą dėl L. G. valios buvimo Sutartimi įgyti sodo sklypo dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad Ieškovas, įrodinėdamas ketinimo perleisti L. G. nekilnojamąjį turtą nebuvimą, negali remtis argumentu dėl Atsakovių dabartinio elgesio, t. y. kad jos nesirūpina žemės sklypu, netvarko su jo valdymu susijusių klausimų. Atsakovės nebuvo ginčo Sutarties šalimis ir jos L. G. parduodamą turtą gavo pagal palikimą, todėl negalėjo žinoti visų sandorio sudarymo aplinkybių ir tikrųjų sandorio šalių ketinimų.

Ginčijamo sandorio fiktyvumo neįrodo ir byloje esantys liudytojų parodymai. Manytina, kad liudytojas R. P., būdamas Ieškovo kolega ir apie ginčo sandorį žinodamas tik iš teismo posėdžių, negali objektyviai patvirtinti nagrinėjamų aplinkybių. Liudytojai Ž. S., V. B., E. K. paaiškinimų dėl Sutarties sudarymo aplinkybių teismui nepateikė. Teismo posėdyje jie liudijo tik dėl L. G. ir Atsakovių lankymosi sode. Liudytojo J. G. byloje esantys parodymai teismo vertintini kritiškai atsižvelgiant į jo draugiškus ryšius su Ieškovu bei į tai, kad jie nėra konkretūs ir tikslūs. Iš jų turinio negalima nustatyti, kada, kokiomis aplinkybėmis L. G. tvirtino, kad už žemės sklypo dalį Ieškovui pinigų nemokėjo, ir kaip jos tapo žinomos liudytojui (b. l. 56-57).

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog sudarant Sutartį jos šalys tarėsi dėl įgytos nuosavybės grąžinimo Ieškovui ar jo motinai G. G.. Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad sandorio šalis tenkino pasiektas rezultatas. Ir tokia situacija tęsėsi iki Ieškovo ieškinio pateikimo teismui 2012 m. gruodžio 28 d., t. y. praėjus beveik 10 metų po ginčo Sutarties sudarymo. Net mirus L. G. 2011 m. kovo 28 d. (b. l. 55), Ieškovas neturėjo jokių pretenzijų jos turto paveldėtojams ir nesirėmė, anot jo, tarp jo ir L. G. sudarytu susitarimu grąžinti sodo sklypo dalį. Ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad į teismą dėl Sutarties nuginčijimo jis negalėjo kreiptis anksčiau, nes prieš tai vykęs teisminis ginčas civilinėje byloje Nr. 2-4754-30-2004 išsekino jį ir finansiškai, ir moraliai, negali pateisinti jo delsimo aktyviais veiksmais ginti savo pažeistas teises. Kasacinės instancijos teismas galutinę ir neskundžiamą nutartį byloje priėmė 2006 m. spalio 17 d. (b. l. 122-126). Nei nagrinėjant šią bylą, nei po jos išnagrinėjimo šešerius metus Ieškovas nereikalavo grąžinti jam Sutartimi L. G. perleistą sklypą.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo Sutartis yra atlygintinė (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys (Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ir L. G.) ginčo Sutarties 2 punkte nurodė, kad dalis žemės sklypo parduodama už 316 Lt (b. l. 7). Notariškai patvirtintu 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškimu Ieškovas patvirtino, kad šią pinigų sumą už parduotą ½ d. 0, 0627 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), jis gavo iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atstovės (b. l. 9). Taigi, šiuo pareiškimu yra neginčijamai patvirtintas Ieškovo parašu pinigų sumokėjimo ir visiško atsiskaitymo faktas. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių šį faktą.

Teisėjų kolegija vertindama Ieškovo argumentą dėl ypač žemos, neatitinkančios realybės žemės sklypo pardavimo kainos, pripažįsta šio argumento teisinį nereikšmingumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sandorio kaina neįrodo jo fiktyvumo, nes ją galėjo įtakoti kitos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje tai galėtų būti artimas giminystės ryšys tarp sandorio šalių, L. G. dalyvavimas statant ir rekonstruojant sodo namelį, ūkinius pastatus, esančius ant ginčo žemės sklypo, jos ir Ieškovo tėvo J. G. noras sukurti bendrą dalinę nuosavybę (civilinėje byloje Nr. 2-4754-30-2004 nustatytos aplinkybės). Be to, iš byloje esančių aplinkybių nustačius, kad sandorio šalių tikroji valia buvo sudaryti ginčijamą sandorį bei, kad sandorio šalys realiai jį įvykdė, nepagrįstai maža sandorio kaina pati savaime nelemia sandorio tariamumo.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, remdamasis anksčiau nurodytais motyvais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 327 straipsnis).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš Ieškovo Atsakovėms priteistinos jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovių T. I., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.