- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- I-3-257/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00738-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laisvutė Kartanaitė (pran.), Žanas Kubeckas, Donatas Daunys
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių rajono savivaldybės
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje atstovei Violetai Kiurienei,
dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Šiaulių rajono savivaldybės atstovei Rasai Mitkienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą ir patikslintą pareiškimą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono savivaldybei dėl prašymo ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punkto (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija), Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punkto (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) teisėtumą ir nustatymo, kad šie punktai negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje 2012 m. liepos 10 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui įteikė pareiškimą, kurį 2012 m lapkričio 13 d. patikslino, prašydamas:
1) ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punktas (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui;
2) ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktas (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui;
3) pripažinus, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punktas (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktas (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) prieštarauja aukščiau minėtoms teisės normoms, juos panaikinti ir nustatyti, kad jie negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.
Šalies argumentai
Pareiškime (1 t., b. l. 34-40) bei pasisakymuose teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba (toliau ir Taryba) Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo (toliau ir Aprašas) 26 punktą (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 redakcija) išdėstė taip: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo“. Be to, Taryba 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktu (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-l81 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“) nustatė kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reglamentavimas kelia abejonių dėl galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnio 1 punktui, kuriame nurodyta, kad „visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus“. Aprašo 26 punkte nurodyta sąlyga, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, į Šiaulių miesto į savivaldybės mokyklas, vykdančias neformalųjį vaikų švietimą, priimami tik tuo atveju, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo. Tokia sąlyga sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, atsižvelgiant į tai, ar jų gyvenamosios vietos savivaldybė yra sudariusi sutartį su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą. Tuo atveju, jei vaiko gyvenamosios vietos savivaldybė delsia, nenori ar dėl kitų priežasčių nesudaro tokios sutarties, vaikas į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, nepriimamas. Tokiu būdu apribojus gyvenančių ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformalųjį vaikų švietimą, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuotas švietimo ir ugdymo paslaugas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau ir Švietimo įstatymas) 6 straipsnio 1 punktu, „neformalusis švietimas – tai ikimokyklinis, priešmokyklinis, kitas neformalusis vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantis ugdymas) ir suaugusiųjų švietimas“. Pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, „neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas“; 2 dalį – „<...> neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos. <...>“; 3 dalį – „neformaliojo vaikų švietimo ir formaliojo švietimo programas vykdančios mokyklos yra priskiriamos atitinkamos grupės ir (ar) tipo formaliojo švietimo mokykloms. <..>“. Vadovaujantis to paties įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, „neformaliojo švietimo programas ir savišvietą asmuo renkasi laisvai“, 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu – „tėvai (globėjai, rūpintojai) turi teisę dalyvauti parenkant (prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą, formą, mokyklą ar kitą švietimo teikėją.“ Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės normas, neformaliojo švietimo programą, tokią programą teikiančią mokyklą asmuo turi teisę pasirinkti laisvai. Kaip jau buvo nurodyta, Aprašo 26 punktu faktiškai tokia teisė buvo apribota ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje gyvenantiems (deklaravusiems gyvenamąją vietą) vaikams, taip apribojant šių vaikų teisėtus interesus. Pažymėtina, kad Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „formaliojo švietimo programoms valstybinėse, savivaldybių ir nevalstybinėse mokyklose, išskyrus aukštąsias mokyklas, finansuoti, neformaliojo vaikų švietimo programoms finansuoti iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų taikomas mokymo lėšų skyrimo vienam mokiniui principas. Mokymo lėšos, skiriamos iš valstybės biudžeto lėšų, apskaičiuojamos ir paskirstomos pagal Vyriausybės patvirtintas metodikas“; 2 dalyje nustatyta, kad „mokymo lėšos savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programoms, taip pat formaliojo švietimo programas papildantiems ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinantiems šių programų moduliams vaikų neformaliojo švietimo mokyklose finansuoti skiriamos iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamų savivaldybių biudžetams valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų <...>“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785 „Dėl Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikos patvirtinimo“ patvirtino Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką (toliau ir Metodika), kurios 1 punkte nurodė, kad „<...> ši metodika taikoma skirstant mokinio krepšelio lėšas valstybinėms, savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms, teikiančioms bendrąjį ugdymą, ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, taip pat pedagoginėms psichologinėms tarnyboms ir neformaliojo švietimo įstaigoms“; 2 punkte nustatė, kad „šioje metodikoje vartojama sąvoka „mokinio krepšelis“ – lėšos, skiriamos vienam sutartiniam mokiniui vienų metų mokymo reikmėms <...>“. Metodikos 9 punkte nurodyta, kad Šiaulių miesto savivaldybė 5 procentus atitinkamiems metams joms skirtų mokinio krepšelio lėšų savo nustatyta tvarka naudoja įvairioms mokymo reikmėms tenkinti. Neformaliajam švietimui, papildančiam bendrąsias pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, tenkinti Šiaulių miesto savivaldybė turi skirti ne mažiau kaip 50 procentų šios metodikos 2 priede atitinkamai mokymo reikmei nurodytos rekomenduojamos mokinio krepšelio lėšų sumos. Darytina išvada, kad neformaliosios vaikų švietimo programos yra finansuojamos ir iš valstybės biudžeto, todėl vaikams, kurie mokosi Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, bet yra deklaravę savo gyvenamąją vietą kitose savivaldybėse, iš mokinio krepšelio lėšų yra skiriamos ir lėšos neformaliajam švietimui tenkinti. Tuo tarpu Aprašo 26 punktu nustatant, kad „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo,“ yra apribojamos gyvenančių ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybės lankyti Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformalųjį vaikų švietimą, taip pažeidžiant vaikų teisėtus interesus gauti įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais garantuotas švietimo ir ugdymo paslaugas. Pareiškėjo nuomone, minėtas teisinis reglamentavimas kelia abejonių dėl galimo prieštaravimo ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktui, nurodančiam, kad „kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių“. Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiškindamas konstitucinį asmenų lygybės principą, pažymėjo, jog šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Aprašo 26 punktas faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą Šiaulių savivaldybės teritorijoje, ir asmenims, nedeklaravusiems savo gyvenamosios vietos šios savivaldybės teritorijoje, tuo atveju, jeigu jų gyvenamosios vietos deklaravimo savivaldybė nėra sudariusi sutarties su Šiaulių miesto savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo. Pažymėtina, kad Taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-7 „Dėl atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose teikiamą neformalųjį vaikų švietimą dydžio nustatymo“ 1 punktu patvirtino atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose teikiamą neformalųjį vaikų švietimą dydį. Šis dydis yra gerokai mažesnis už analogiškų paslaugų, tik teikiamų kitų savivaldybių vaikams, dydį, kuris buvo nustatytas Tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktu (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija). Taigi, Taryba 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktu (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) diferencijavo atlyginimą už neformaliąsias ugdymo paslaugas. Tokio diferencijavimo pagrindas – vaiko gyvenamoji vieta (Šiaulių miesto savivaldybė ar kitos savivaldybės). Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktu, užmokestis už vaikų papildomą ugdymą muzikos, dailės, meno, choreografijos, sporto mokyklose ir kitose papildomo ugdymo institucijose nustatomas įstaigos steigėjo, atsižvelgiant į du kriterijus: vaiko gabumus ir socialinę padėtį. Tokių kriterijų, kaip vaiko gyvenamoji vieta ar bendradarbiavimo sutarties sudarymas su vaiko gyvenamosios vietos savivaldybe, šio nutarimo nuostatos nenumato. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4 -191-2003 konstatavo, jog užmokesčio už ikimokyklinį ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti šias įstaigas priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Taip apribojus gyvenančių skirtingų savivaldybių teritorijose vaikų galimybes lankyti atitinkamo miesto ar rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t. y. lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Be to, tame pačiame sprendime šis teismas, analizuodamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų santykį su Vietos savivaldos įstatymu nustatytais vietos savivaldos principais, pažymėjo, jog sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti asmenų grupės, dėl kurios priimti ginčijami savivaldos institucijos sprendimai, specifinę padėtį ir jai nustatyto teisinio reglamentavimo prioritetus. Būtent dėl to, jog vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, jų teisių apsauga yra reglamentuota atskiru Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, jog šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui visais atvejais turi būti suteikiamas prioritetas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, minėtas dviejų vaikų grupių (deklaravusių gyvenamąją vietą ir nedeklaravusių gyvenamosios vietos Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje) nevienodas traktavimas, atsižvelgiant į jų gyvenamosios vietos deklaravimą, skirtinga Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų kaina Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams ir kitų savivaldybių gyventojams laikytina diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos (toliau ir Vietos savivaldos įstatymas) įstatymo 4 straipsnio 6 punkte reglamentuotas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą (1 t., b.l.129-132) bei atsakovės atstovas pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pateiktu pareiškimu. Nurodė, jog Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programos, tvarkos aprašo 26 punkte numatyta sąlyga yra teisėta ir nepažeidžianti pareiškime nurodomų teisės aktų nuostatų. Vietos savivaldos organizavimo ir veiklos pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje, Vietos savivaldos įstatyme, suteikiant savivaldybėms teisę laisvai ir savarankiškai tvarkytis. Tačiau savivaldos veiklos laisvė, savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo valstybės valdžios institucijų nėra absoliutūs: savivaldybė privalo veikti pagal Konstituciją ir įstatymus ir neignoruoti valstybės interesų. Šiuo požiūriu yra svarbus (tai pažymėta Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarime) savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas, kuris pasireiškia valstybei įvairiomis formomis ir būdais remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybės veiklą, taip pat koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama svarbių socialinių tikslų. Pastarieji siekiai įgyvendinami perduodant savivaldybėms tam tikras valstybės funkcijas (sukuriant pareigas) ir skiriant šių funkcijų užtikrinimui valstybės lėšas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, tarp kurių yra ir vaikų ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas. Pažymėjo, kad už šios funkcijos tinkamą ir laiku įgyvendinimą yra atsakinga tiek Šiaulių miesto savivaldybė, tiek Šiaulių rajono savivaldybė, kurios turi užtikrinti savo aptarnaujamos teritorijos vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimą bei vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimą. Todėl darytina išvada, kad abi savivaldybės priimdamos sprendimus turi siekti bendrų susitarimų, kurie sudarytų prielaidas nepažeisti vaikų teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 17 punktas nustato, kad neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas. To paties įstatymo 29 straipsnio 5 punktas nustato, kad priėmimo į nevalstybinę mokyklą, vykdančią formaliojo ir (ar) neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarką nustato savininkas (dalyvių susirinkimas), vadovaudamasis šio įstatymo nustatytais priėmimo į atitinkamas programas reikalavimais. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrius, atlikęs vaikų, kurie lanko mokyklas, vykdančias neformaliojo švietimo programas, gyvenamosios vietos analizę, atkreipė dėmesį, kad į Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigas priimamas vis didesnis skaičius vaikų, gyvenančių Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, ir pasitaiko atvejų, kai miesto vaikai, užrašyti į eiles į neformaliojo švietimo įstaigas, nepatenka į šias įstaigas. Šiaulių miesto savivaldybės taryba, kaip neformaliojo švietimo įstaigų steigėja, patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės „Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašą“, kurio 26 punktu ir numatė, kad „Vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo.“ Kita priežastis Aprašo 26 punkto sąlygos atsiradimui buvo ta, kad Šiaulių miesto savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktu, skiria nemažai piniginių lėšų, dotuodama rajono vaikų tėvams mokesčio dalį už vaiko išlaikymą miesto neformaliojo švietimo įstaigose. Todėl, atsakovės nuomone, Šiaulių rajono savivaldybė, vykdydama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje reglamentuojamą vaikų švietimą pagal neformaliojo švietimo programas, turi pasirūpinti savo vaikų ikimokykliniu ugdymu ir iniciatyviai spręsti susidariusią situaciją. Darytina išvada, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 metų balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 (2012 metų sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 redakcija) patvirtinto Aprašo 26 punktas – „Vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo“ – nediskriminuoja Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono vaikų, nes paliekama galimybė Šiaulių rajono savivaldybės vaikams lankyti Šiaulių miesto neformaliojo švietimo įstaigas. Kad Šiaulių rajono vaikų tėvai galėtų pasinaudoti šia galimybe, Šiaulių miesto savivaldybės taryba nustatė sąlygas, t. y. turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą neformaliojo švietimo įstaigoje apmokėjimo. Ši sąlyga, atsakovės nuomone, taip pat yra pagrįsta ir logiška bei neprieštaraujanti pareiškėjo pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms, nes kiekviena savivaldybė už vaikų neformaliojo švietimo organizavimą yra savarankiškai atsakinga ir turi rasti savo biudžete lėšų dotuoti vaikų tėvams mokesčio dalį už vaiko išlaikymą neformaliojo švietimo įstaigose. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad savivaldybės pirmiausia užtikrina savo teritorijoje gyvenančių vaikų neformaliojo švietimo paslaugą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme, nes tai iš esmės geriausiai atitinka ir vaiko teisės ugdytis kuo arčiau gyvenamosios vietos principą. Tik vėliau pagal galimybes gali padėti įgyvendinti kitų savivaldybių vaikų neformaliojo švietimo funkcijas, tardamasi su savivaldybių, kurių vaikai pageidaus būti priimti į Šiaulių miesto savivaldybės neformaliojo švietimo įstaigas, tarybomis dėl įkainių už teikiamas paslaugas nustatymo ir sutarčių sudarymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 2 d. sprendime konstatavo, kad vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui visais atvejais turi būti suteikiamas prioritetas, todėl, atsakovės nuomone, savivaldybės, įgyvendindamos įstatymus bei priimdamos sprendimus, susijusius su vaikų neformaliojo švietimo programos organizavimu, privalo įvertinti ir priimamų sprendimų pasekmes vaiko teisėms ir teisėtiems interesams. Atsakomybė už vaiko gerovę tenka ne tik savivaldybei (šiuo atveju Šiaulių miesto), kuri priima tiesiogiai vaiko teisėms įtakos turintį sprendimą, tačiau ir tai savivaldybei, kurios tam tikras neveikimas taip pat turi tiesioginę įtaką jos teritorijoje gyvenantiems vaikams ir jų teisių įgyvendinimui. Mano, kad už Šiaulių miesto savivaldybės patirtas išlaidas yra atsakinga ir jas turi apmokėti pirmiausia Šiaulių rajono savivaldybė, nes būtent tai ir leidžia padaryti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis, numatanti savivaldybei galimybę perduoti įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas kitai savivaldybei abipusiu savivaldybių tarybų sutarimu sutarčių pagrindu. Šiaulių miesto savivaldybė negali finansuoti kitų savivaldybių funkcijų vykdymo, dėl to darytina išvada, kad reikalavimas savivaldybei teikti mokestines lengvatas savo biudžeto sąskaita kitų savivaldybių bendruomenių nariams yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybė teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą (1 t., b.l.241-242) bei jos atstovė pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu ir jame nurodytais argumentais, prašo teismo jį tenkinti. Nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba pareiškime nurodytais tarybos sprendimais pakeitė mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarką ir nustatė, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą apmokėjimo. Taip pat diferencijavo kainą už paslaugų teikimą vaikams, gyvenantiems kitoje savivaldybėje. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tokie Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui bei kitiems teisės aktams, pažeidžia vaikų teisėtus interesus, apriboja ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų teisę pasirinkti pageidaujamą įstaigą, vykdančią neformaliojo švietimo programas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimas ir patikslintas pareiškimas tenkintini.
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punktas (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktas (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) pripažintini prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui.
Nustatytina, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punktas (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktas (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) netaikomi nuo jų priėmimo dienos.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punkto (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punkto (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) teisėtumo.
Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Valstybės žinios, 1999, Nr. 13-308; Valstybės žinios, 2000, Nr. 85-2566) (toliau ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalimi. Todėl svarbu nustatyti, ar pareiškėjas yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą ir ar prašomas ištirti Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašas, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ yra norminiai administraciniai aktai.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis šioje ABTĮ nuostatoje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, jog norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. <…> Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-464/2009).
Kaip matyti, byloje prašomi ištirti Aprašas, sprendimas įtvirtina bendro pobūdžio nurodymus individualiais požymiais neapibrėžtam subjektų ratui, yra skirti reguliuoti daugelio neindividualizuotų fizinių asmenų santykius, jų veikimas nepasibaigtų teisės akto pritaikymu konkrečiu atveju, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Aprašas ir sprendimas laikytini norminiais teisės aktais.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal ABTĮ 110 str. 1 ir 2 d., su abstrakčiu pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis tik įstatyme išvardyti subjektai. Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Vyriausybės atstovų teisė kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą numatyta ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje. Ši įstatymo norma nustato, kad abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnį yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašą, kuriuo reglamentavo asmenų priėmimą į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias meno krypties (muzikos, dailės, šokio, teatro) neformaliojo arba iš anksto apibrėžtas formaliojo švietimo programas ar jų modulius (toliau – meno mokyklos), ir mokyklas, vykdančias turizmo, techninių ir gamtotyros bei kitų vaikų saviraiškos krypčių neformaliojo vaikų švietimo programas (toliau – neformaliojo vaikų švietimo mokyklos), šių mokyklų, grupių, klasių komplektavimo tvarką, informavimą apie priėmimą ir prašymų pateikimo terminus.
Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Aprašo 26 punktą ir jį išdėstė taip: „Vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo.“
Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ papildė nauju 5 punktu ir juo nustatė kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainas. Pakeitė Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo sutartį, kurios 2.1 punkte vietoje Šiaulių miesto savivaldybės įsipareigojimo Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose ugdyti kitos savivaldybės ikimokyklinio amžiaus ir/ar specialiųjų poreikių vaikus įsipareigojo ugdyti kitos savivaldybės gyventojus Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose, tai yra patvirtino bendrą bendradarbiavimo sutartį dėl ugdymo paslaugų teikimo, joje neišskiriant ikimokyklinio, specialiojo ar neformaliojo ugdymo paslaugų.
Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-181 papildydama 2009 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. T-329 paliko galioti sprendimo 4 punktą, kuriuo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas nustatyti atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarką.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 d. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. A-1312 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. A-131 „Dėl atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarkos aprašą, kuriuo nustatė atsiskaitymo už kitų savivaldybių gyventojams suteiktas ugdymo paslaugas Šiaulių miesto švietimo ir sporto įstaigose tvarką. Aprašo 2 punktas numato, kad ikimokyklinio, specialiojo ugdymo ir neformaliojo vaikų švietimo paslaugos kitų savivaldybių gyventojams teikiamos, jeigu savivaldybė, kurioje gyvena vaikas, yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį (toliau ir Sutartis) dėl minėtų ugdymo paslaugų teikimo su Šiaulių miesto savivaldybe. Aprašo 3 ir 4 punktai, reglamentuojantys kitų savivaldybių vaikų priėmimo į Šiaulių miesto ugdymo įstaigas organizavimą, numato, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo ar Kūno kultūros ir sporto skyriai suderina su savivaldybe, kurioje gyvena vaikas, pageidavimą ir galimybę ugdyti vaiką konkrečioje Šiaulių miesto ugdymo įstaigoje. Šiaulių miesto ikimokyklinio, specialiojo ugdymo ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigos direktorius organizuoja vaiko, gyvenančio kitoje savivaldybėje, ugdymą tik gavęs skyriaus vedėjo įpareigojimą raštu dėl vaiko priėmimo į įstaigą.
Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokį teisinį reglamentavimą, iš esmės sutinka su atsakovo nuomone, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ 5 punktu nustatė kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainas, kurias Šiaulių miesto savivaldybei turėtų mokėti kitos savivaldybės, kuriose gyvena vaikas, norintis ugdytis Šiaulių miesto savivaldybės ugdymo įstaigose. Galimybės už ugdymo paslaugas susimokėti vaikui ar jo atstovui atsakovė teisės aktuose nenumatė. Vaikų, gyvenančių kitose savivaldybėse, priėmimą į Šiaulių miesto savivaldybės ugdymo įstaigas apribojo nustatydami sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiškindamas asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai.
Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje nustato Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; Valstybės žinios, 2003, Nr. 63-2853; Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas. 2 dalyje – neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo neformaliojo vaikų švietimo ir kitos švietimo įstaigos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos. Bendruosius iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamų neformaliojo švietimo programų kriterijus nustato švietimo ir mokslo ministras. 3 dalyje – neformaliojo vaikų švietimo ir formaliojo švietimo programas vykdančios mokyklos yra priskiriamos atitinkamos grupės ir (ar) tipo formaliojo švietimo mokykloms. Muzikos, dailės, meno, sporto krypčių aukštojo išsilavinimo siekiantys asmenys, jeigu tai nustatyta aukštosios mokyklos priėmimo tvarkos apraše, kartu su viduriniu išsilavinimu turi būti baigę švietimo ir mokslo ministro patvirtintą atitinkamą neformaliojo švietimo programą. 5 dalyje – neformaliojo vaikų švietimo programa gali būti pripažįstama kaip formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti. Šios teisės ribojimas numatytas minėto straipsnio 3 dalyje, pažymėta, jog į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų. Kitų ribojimų renkantis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keičiant įstatymas nenumato, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, tai yra poįstatyminiu teisės aktu, nustačiusi sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, neteisėtai apribojo asmens teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Valstybės žinios, 1996, Nr. 33-807) 4 straipsnio l punkte nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko teisėtus interesus, 2 punktas įtvirtina vaiko teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis, pagal šio straipsnio 3 punktą, kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas.
Teisėjų kolegija mano, jog atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-7 nustačiusi atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose teikiamą neformalųjį vaikų švietimą dydžius, šių dydžių mažinimo galimybes bei šioje byloje tiriamuoju 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ 5 punktu nustačiusi Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą kitų savivaldybių gyventojams, reglamentavusi skirtingą atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarką, nustačiusi sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, diferencijavo minėtų užmokesčių dydžius gyvenančių Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančių ne šioje teritorijoje vaikų tėvams. Be to, nesant sudarytų sutarčių dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, eliminavo vaiko tėvų galimybę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti užmokestį už ugdymo paslaugas sumokant patiems vaiko tėvams.
Žemesnės instancijos teismas
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas.
Teisėjų kolegija vertindama, ar ginčijamose nuostatose yra vaikų diskriminacijos aspektas, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiškindamas konstitucinį asmenų lygybės principą, pažymėjo, jog šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas.
Kaip matyti, ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes gauti Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamas neformaliojo ugdymo paslaugas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas neformaliojo vaikų švietimo teikiančias paslaugas įstaigas vaikus, gyvenančius Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne toje teritorijoje. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas laikytinas diferenciacija, kitaip tariant, ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13d. nutarimas). Kaip minėta, skirtingos apmokėjimo už neformaliojo vaikų švietimo paslaugas sąlygos nustatytos, atsižvelgiant į vaikų gyvenamąją vietą. Vaiko gyvenamoji vieta nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms dviem vaikų grupėms. Tokios nuomonės laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A4-191-2003 (Administracinių teismų praktika Nr. 4, 2003 metai, p.34-45).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija, dėl to pažeidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vaikų lygybės principas.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis (Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1049; Valstybės žinios, 2000, Nr. 91-2832; Valstybės žinios, 2008, Nr. 113-4290) (toliau ir VSĮ) numato pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda.
Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principas (VSĮ 4 str. 2 p.) pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją yra vienas iš pagrindinių vietos savivaldos principų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis principas savivaldos institucijų veikloje negali būti suabsoliutintas, juo negali būti pateisinamas vietos savivaldos institucijoms įstatymais priskirtų funkcijų neatlikimas ar netinkamas atlikimas bei įstatymų reikalavimų nesilaikymas. Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų: teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (VSĮ 4 str. 6 p.); bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principo, reiškiančio, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių (VSĮ 4 str. 8 p.); veiklos skaidrumo principo, reikalaujančio užtikrinti, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama savivaldybės gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma (VSĮ 4 str. 10 p.); žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (VSĮ 4 str. 12 p.).
Pažymėtina, jog savarankiškumo ir veiklos principas neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos priimant teisės aktus laikytis viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. ir 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės taryba, įgijusi pagal įstatymą vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, jos kompetencijai priskirtus klausimus turi spręsti griežtai laikydamasi įstatymų, savo veikloje vadovautis minėtų principų visuma.
Teisėjų kolegijai šiuo sprendimu konstatavus ginčijamų nuostatų prieštaravimą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams, taip pat konstatuotinas ginčijamos nuostatos prieštaravimas ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, kuriame nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Be to, teisėjų kolegija pritaria pareiškėjo nuomonei, jog Šiaulių miesto savivaldybė, nustatydama atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas sąlygas, turėjo pareigą prioritetą teikti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatoms. Kaip jau buvo minėta, būtent dėl to, jog vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, jų teisių apsauga yra reglamentuota atskiru Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui visais atvejais turi būti suteikiamas prioritetas.
Pabrėžtina, kad šis principas įtvirtintas ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, ratifikuotoje 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos […], svarbiausia – vaiko interesai“. Paminėtina, kad Konvencija draudžia vaikų diskriminaciją (2 straipsnis), įtvirtina vaiko teisę mokytis (28 straipsnis), taip pat nustato valstybėms Konvencijos dalyvėms pareigą suteikti vaikams atitinkamas ir vienodas galimybes dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje, praleisti laisvalaikį ir poilsiauti (31 straipsnis). Pažymėtina, kad vaiko interesų apsaugos prioriteto nuostatos atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Elzholz v. Germany, 2000; Sahin v. Germany, 2001), susijusioje su teisės į šeimos gyvenimą apribojimų taikymu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalį. Nurodytose bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, jog tais atvejais, kai šie apribojimai liečia vaikus, pagrindinis apribojimų taikymo teisėtumo kriterijus yra vaiko interesų užtikrinimas. Be to, kai sprendžiamas vaiko ir tėvų interesų derinimo klausimas, vaiko interesams dėl jų prigimties ir svarbos gali būti teikiamas prioritetas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalis numato, jog savivaldybė privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, ir pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų tinklą, tai yra Švietimo įstatymas imperatyviai įpareigoja vietos savivaldybę turėti optimalius švietimo įstaigų tinklus.
Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas lygių galimybių principas reiškia, kad švietimo sistema turi būti socialiai teisinga, kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, laiduoti švietimo prieinamumą bendrajam išsilavinimui įsigyti. Šiuo bendruoju švietimo sistemos principu turi būti grindžiamas ir švietimo teikėjų tinklo organizavimas (pagal Švietimo įstatymo 28 straipsnio 3 dalį švietimo tiekėjų tinklo paskirtis – užtikrinti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamumą). Taigi šio principo esmė yra tai, jog valstybės garantuojamos švietimo paslaugos turi būti prieinamos visiems suinteresuotiems asmenims, ir į tai turi būti atsižvelgiama kompetentingoms institucijoms formuojant švietimo teikėjų tinklą (steigiant, reorganizuojant, likviduojant ir pertvarkant mokyklas).
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1049; Valstybės žinios, 2000, Nr. 91-2832; Valstybės žinios, 2008, Nr. 113-4290) 6 str. numato savarankiškąsias savivaldybių funkcijas. Minėto straipsnio 8 p. numato vieną iš savivaldybių funkcijų, tai yra ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimą, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimą. To paties įstatymo 5 str. 4 d. numatyta, kad savivaldybė gali perduoti įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas kitai savivaldybei abipusiu savivaldybių tarybų sutarimu sutarčių pagrindu, tačiau už šių funkcijų įgyvendinimą atsakinga yra funkcijas perduodanti savivaldybė.
Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių miesto savivaldybė nėra sudariusi bendradarbiavimo sutarčių su kitomis savivaldybėmis dėl neformaliojo vaikų švietimo paslaugų teikimo. Šiaulių rajono savivaldybė sutinka su pareiškėjo pareiškimu ir mano, kad byloje tiriamos nuostatos yra neteisėtos.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, atsakovės nustatyto teisinio reguliavimo, savivaldybių tarpusavio sutarimų vertinti politinio tikslingumo požiūriu teismas negali ir nevertina. Tačiau teismas pabrėžia, kad atsakomybė už vaikų gerovę tenka ne tik Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, kuri priėmė tiesiogiai vaikų teisėms įtakos turinčius sprendimus, tačiau ir tai savivaldybei, kurios tam tikras neveikimas, tai yra reikiamo ugdymo paslaugų įstaigų tinklo neužtikrinimas ar sutarčių dėl vaikų išlaikymo Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtose įstaigose nederinimas, taip pat turi tiesioginės įtakos jos teritorijoje gyvenančių vaikų teisėms ir jų įgyvendinimui. Tokios pat nuomonės laikėsi Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-196-519/2009.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punktas (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktas (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) pripažintini prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams.
Konstatavus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar minėti norminių administracinių aktų punktai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1917-12).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 115 str. 1 d. 2 p., 116 str. 2 d.,
nusprendžia:
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą ir patikslintą pareiškimą tenkinti visiškai.
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punktą (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktą (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams ir laikyti juos panaikintais.
Nustatyti, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo 26 punktas (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ 5 punktas (Tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) netaikomi nuo jų priėmimo dienos.
Paskelbti šį sprendimą leidinyje „Valstybės žinios“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.