- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- A-858-1241-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00738-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių rajono savivaldybė
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių rajono savivaldybė) dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi su pareiškimu (t. I, b. l. 2-7), patikslintu pareiškimu (t. I, b. l. 34-40) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 26 punktas (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnio 1, 3 punktams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1526) 1 punktui;
2) ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 5 punktas (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams, Nutarimo Nr. 1526 1 punktui;
3) pripažinus, kad nurodyti punktai prieštarauja minėtoms teisės normoms, juos panaikinti ir nustatyti, kad jie negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.
Pareiškėjas paaiškino, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba Aprašo 26 punktą (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 redakcija) išdėstė taip: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo“. Be to, Šiaulių miesto savivaldybės taryba Sprendimo 5 punktu (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-l81 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) nustatė kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą.
Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reglamentavimas kelia abejonių dėl galimo prieštaravimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktui, kuriame nurodyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Pažymėjo, jog Aprašo 26 punkto sąlyga sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, atsižvelgiant į tai, ar jų gyvenamosios vietos savivaldybė yra sudariusi sutartį su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą. Tuo atveju, jei vaiko gyvenamosios vietos savivaldybė delsia, nenori ar dėl kitų priežasčių nesudaro tokios sutarties, vaikas į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, nepriimamas. Tokiu būdu apribojus gyvenančių ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformalųjį vaikų švietimą, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuotas švietimo ir ugdymo paslaugas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 6 straipsnio 1 punktu, neformalusis švietimas – tai ikimokyklinis, priešmokyklinis, kitas neformalusis vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantis ugdymas) ir suaugusiųjų švietimas. Pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas; pagal 2 dalį neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos; pagal 3 dalį neformaliojo vaikų švietimo ir formaliojo švietimo programas vykdančios mokyklos yra priskiriamos atitinkamos grupės ir (ar) tipo formaliojo švietimo mokykloms. Vadovaujantis to paties įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, neformaliojo švietimo programas ir savišvietą asmuo renkasi laisvai, 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tėvai (globėjai, rūpintojai) turi teisę dalyvauti parenkant (prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą, formą, mokyklą ar kitą švietimo teikėją. Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas, pareiškėjas sprendė, jog neformaliojo švietimo programą, tokią programą teikiančią mokyklą asmuo turi teisę pasirinkti laisvai. Pareiškėjas pažymėjo, jog Aprašo 26 punktu faktiškai tokia teisė buvo apribota ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje gyvenantiems (deklaravusiems gyvenamąją vietą) vaikams, taip apribojant šių vaikų teisėtus interesus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas rėmėsi Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, jog mokymo lėšos savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programoms, taip pat formaliojo švietimo programas papildantiems ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinantiems šių programų moduliams vaikų neformaliojo švietimo mokyklose finansuoti skiriamos iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamų savivaldybių biudžetams valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785 „Dėl Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikos patvirtinimo“ patvirtino Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką (toliau – ir Metodika), kurios 1 punkte nurodė, kad Metodika taikoma skirstant mokinio krepšelio lėšas valstybinėms, savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms, teikiančioms bendrąjį ugdymą, ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, taip pat pedagoginėms psichologinėms tarnyboms ir neformaliojo švietimo įstaigoms, 2 punkte nustatė, kad Metodikoje vartojama sąvoka „mokinio krepšelis” – lėšos, skiriamos vienam sutartiniam mokiniui vienų metų mokymo reikmėms. Metodikos 9 punkte nurodyta, kad Šiaulių miesto savivaldybė 5 procentus atitinkamiems metams joms skirtų mokinio krepšelio lėšų savo nustatyta tvarka naudoja įvairioms mokymo reikmėms tenkinti. Neformaliajam švietimui, papildančiam bendrąsias pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, tenkinti Šiaulių miesto savivaldybė turi skirti ne mažiau kaip 50 procentų Metodikos 2 priede atitinkamai mokymo reikmei nurodytos rekomenduojamos mokinio krepšelio lėšų sumos.
Pareiškėjo teigimu, neformaliosios vaikų švietimo programos yra finansuojamos ir iš valstybės biudžeto, todėl vaikams, kurie mokosi Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, bet yra deklaravę savo gyvenamąją vietą kitose savivaldybėse, iš mokinio krepšelio lėšų yra skiriamos ir lėšos neformaliajam švietimui tenkinti. Tuo tarpu Aprašo 26 punktu, nustatant, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, yra apribojamos gyvenančių ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybės lankyti Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformalųjį vaikų švietimą, taip pažeidžiant vaikų teisėtus interesus gauti įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais garantuotas švietimo ir ugdymo paslaugas.
Pareiškėjo nuomone, minėtas teisinis reglamentavimas kelia abejonių dėl galimo prieštaravimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktui, nurodančiam, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimu ir nurodė, jog Aprašo 26 punktas faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą Šiaulių savivaldybės teritorijoje, ir asmenims, nedeklaravusiems savo gyvenamosios vietos šios savivaldybės teritorijoje, tuo atveju, jeigu jų gyvenamosios vietos deklaravimo savivaldybė nėra sudariusi sutarties su Šiaulių miesto savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo.
Pabrėžė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba Sprendimo 5 punktu (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) diferencijavo atlyginimą už neformaliąsias ugdymo paslaugas. Tokio diferencijavimo pagrindas – vaiko gyvenamoji vieta (Šiaulių miesto savivaldybė ar kitos savivaldybės). Pažymėjo, jog, vadovaujantis Nutarimo Nr. 1526 1 punktu, užmokestis už vaikų papildomą ugdymą muzikos, dailės, meno, choreografijos, sporto mokyklose ir kitose papildomo ugdymo institucijose nustatomas įstaigos steigėjo, atsižvelgiant į du kriterijus: vaiko gabumus ir socialinę padėtį. Tokių kriterijų, kaip vaiko gyvenamoji vieta ar bendradarbiavimo sutarties sudarymas su vaiko gyvenamosios vietos savivaldybe, Nutarimo Nr. 1526 nuostatos nenumato.
Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4-191/2003 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, jog minėtas dviejų vaikų grupių (deklaravusių gyvenamąją vietą ir nedeklaravusių gyvenamosios vietos Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje) nevienodas traktavimas, atsižvelgiant į jų gyvenamosios vietos deklaravimą, skirtinga Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų kaina Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams ir kitų savivaldybių gyventojams laikytina diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą. Be to, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte reglamentuotas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (t. I, b. l. 129-132, t. II, b. l. 2-4) nurodė, jog nesutinka su pateiktu pareiškimu.
Atsakovas paaiškino, jog Aprašo 26 punkte numatyta sąlyga yra teisėta ir nepažeidžianti pareiškime nurodytų teisės aktų nuostatų. Vietos savivaldos įstatymu suteikiama savivaldybėms teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis, tačiau savivaldos veiklos laisvė, savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo valstybės valdžios institucijų nėra absoliutūs: savivaldybė privalo veikti pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymus ir neignoruoti valstybės interesų. Šiuo požiūriu yra svarbus (tai pažymėta Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarime) savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas, kuris pasireiškia valstybei įvairiomis formomis ir būdais remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybės veiklą, taip pat koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama svarbių socialinių tikslų. Pastarieji siekiai įgyvendinami perduodant savivaldybėms tam tikras valstybės funkcijas (sukuriant pareigas) ir skiriant šių funkcijų užtikrinimui valstybės lėšas. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, tarp kurių yra ir vaikų ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas. Už šios funkcijos tinkamą įgyvendinimą yra atsakinga tiek Šiaulių miesto savivaldybė, tiek Šiaulių rajono savivaldybė, kurios turi užtikrinti savo aptarnaujamos teritorijos vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimą bei vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimą. Todėl abi savivaldybės priimdamos sprendimus turi siekti bendrų susitarimų, kurie sudarytų prielaidas nepažeisti vaikų teisių ir teisėtų interesų.
Atsakovas rėmėsi Švietimo įstatymo 2 straipsnio 17 punktu, 29 straipsnio 5 punktu ir nurodė, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrius, atlikęs vaikų, kurie lanko mokyklas, vykdančias neformaliojo švietimo programas, gyvenamosios vietos analizę, atkreipė dėmesį, kad į Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigas priimamas vis didesnis skaičius vaikų, gyvenančių Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, ir pasitaiko atvejų, kai miesto vaikai, užrašyti į eiles į neformaliojo švietimo įstaigas, nepatenka į šias įstaigas. Atitinkamai, Šiaulių miesto savivaldybės taryba, kaip neformaliojo švietimo įstaigų steigėja, Aprašo 26 punkte numatė, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo. Kita priežastis Aprašo 26 punkto sąlygos atsiradimui buvo ta, kad Šiaulių miesto savivaldybė, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktu, skiria nemažai piniginių lėšų dotuodama rajono vaikų tėvams mokesčio dalį už vaiko išlaikymą miesto neformaliojo švietimo įstaigose. Todėl, atsakovo nuomone, Šiaulių rajono savivaldybė, vykdydama Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje reglamentuojamą vaikų švietimą pagal neformaliojo švietimo programas, turi pasirūpinti savo vaikų ikimokykliniu ugdymu ir iniciatyviai spręsti susidariusią situaciją.
Pažymėjo, jog Aprašo 26 punktas nediskriminuoja Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono vaikų, nes paliekama galimybė Šiaulių rajono savivaldybės vaikams lankyti Šiaulių miesto neformaliojo švietimo įstaigas. Tam kad Šiaulių rajono vaikų tėvai galėtų pasinaudoti šia galimybe, Šiaulių miesto savivaldybės taryba nustatė sąlygas, t. y. turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą neformaliojo švietimo įstaigoje apmokėjimo. Ši sąlyga yra pagrįsta ir logiška bei neprieštaraujanti pareiškėjo pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms, nes kiekviena savivaldybė už vaikų neformaliojo švietimo organizavimą yra savarankiškai atsakinga ir turi rasti savo biudžete lėšų dotuoti vaikų tėvams mokesčio dalį už vaiko išlaikymą neformaliojo švietimo įstaigose.
Pabrėžė, jog savivaldybės pirmiausia užtikrina savo teritorijoje gyvenančių vaikų neformaliojo švietimo paslaugą, kaip tai numatyta Vietos savivaldos įstatyme, nes tai iš esmės geriausiai atitinka ir vaiko teisės ugdytis kuo arčiau gyvenamosios vietos principą. Tik vėliau pagal galimybes gali padėti įgyvendinti kitų savivaldybių vaikų neformaliojo švietimo funkcijas, tardamasi su savivaldybių, kurių vaikai pageidaus būti priimti į Šiaulių miesto savivaldybės neformaliojo švietimo įstaigas, tarybomis dėl įkainių už teikiamas paslaugas nustatymo ir sutarčių sudarymo. Atsakovo nuomone, savivaldybės, įgyvendindamos įstatymus bei priimdamos sprendimus, susijusius su vaikų neformaliojo švietimo programos organizavimu, privalo įvertinti ir priimamų sprendimų pasekmes vaiko teisėms ir teisėtiems interesams. Atsakomybė už vaiko gerovę tenka ne tik savivaldybei (šiuo atveju Šiaulių miesto), kuri priima tiesiogiai vaiko teisėms įtakos turintį sprendimą, tačiau ir tai savivaldybei, kurios tam tikras neveikimas taip pat turi tiesioginę įtaką jos teritorijoje gyvenantiems vaikams ir jų teisių įgyvendinimui.
Manė, kad už Šiaulių miesto savivaldybės patirtas išlaidas yra atsakinga ir jas turi apmokėti pirmiausia Šiaulių rajono savivaldybė, nes būtent tai ir leidžia padaryti Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis, numatanti savivaldybei galimybę perduoti įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas kitai savivaldybei abipusiu savivaldybių tarybų sutarimu sutarčių pagrindu. Pabrėžė, jog Šiaulių miesto savivaldybė negali finansuoti kitų savivaldybių funkcijų vykdymo, todėl reikalavimas savivaldybei teikti mokestines lengvatas savo biudžeto sąskaita kitų savivaldybių bendruomenių nariams yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (t. I, b. l. 241-242) nurodė, jog sutinka su pareiškėjo pareiškimu ir jame nurodytais argumentais.
Paaiškino, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba pareiškime nurodytais tarybos sprendimais pakeitė mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarką ir nustatė, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą apmokėjimo, taip pat diferencijavo kainą už paslaugų teikimą vaikams, gyvenantiems kitoje savivaldybėje. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tokie Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai prieštarauja Švietimo įstatymui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui bei kitiems teisės aktams, pažeidžia vaikų teisėtus interesus, apriboja ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų teisę pasirinkti pageidaujamą įstaigą, vykdančią neformaliojo švietimo programas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu (t. II, b. l. 18-32) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą ir patikslintą pareiškimą tenkino. Teismas Aprašo 26 punktą (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Sprendimo 5 punktą (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) pripažino prieštaraujančiais Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams ir laikė juos panaikintais. Teismas taip pat nustatė, kad Aprašo 26 punktas, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Sprendimo 5 punktas netaikomi nuo jų priėmimo dienos.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prašomi ištirti aktai įtvirtina bendro pobūdžio nurodymus individualiais požymiais neapibrėžtam subjektų ratui, yra skirti reguliuoti daugelio neindividualizuotų fizinių asmenų santykius, jų veikimas nepasibaigtų teisės akto pritaikymu konkrečiu atveju, todėl Aprašas ir Sprendimas laikytini norminiais teisės aktais. Pažymėjo jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnį pareiškėjas yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti norminio teisės akto teisėtumą.
Pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Aprašą, kuriuo reglamentavo asmenų priėmimą į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias meno krypties (muzikos, dailės, šokio, teatro) neformaliojo arba iš anksto apibrėžtas formaliojo švietimo programas ar jų modulius, ir mokyklas, vykdančias turizmo, techninių ir gamtotyros bei kitų vaikų saviraiškos krypčių neformaliojo vaikų švietimo programas, šių mokyklų, grupių, klasių komplektavimo tvarką, informavimą apie priėmimą ir prašymų pateikimo terminus. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Aprašo 26 punktą ir jį išdėstė taip: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo”. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ papildė nauju 5 punktu ir juo nustatė kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainas. Pakeitė Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo sutartį, kurios 2.1 punkte vietoje Šiaulių miesto savivaldybės įsipareigojimo Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose ugdyti kitos savivaldybės ikimokyklinio amžiaus ir/ar specialiųjų poreikių vaikus įsipareigojo ugdyti kitos savivaldybės gyventojus Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose, t. y. patvirtino bendrą bendradarbiavimo sutartį dėl ugdymo paslaugų teikimo, joje neišskiriant ikimokyklinio, specialiojo ar neformaliojo ugdymo paslaugų. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-181 papildydama 2009 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. T-329 paliko galioti sprendimo 4 punktą, kuriuo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas nustatyti atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarką.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 d. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. A-1312 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. A-131 „Dėl atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarkos aprašą, kuriuo nustatė atsiskaitymo už kitų savivaldybių gyventojams suteiktas ugdymo paslaugas Šiaulių miesto švietimo ir sporto įstaigose tvarką. Teismas pažymėjo, jog nurodyto aprašo 2 punktas numato, kad ikimokyklinio, specialiojo ugdymo ir neformaliojo vaikų švietimo paslaugos kitų savivaldybių gyventojams teikiamos, jeigu savivaldybė, kurioje gyvena vaikas, yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį dėl minėtų ugdymo paslaugų teikimo su Šiaulių miesto savivaldybe. Aprašo 3, 4 punktai, reglamentuojantys kitų savivaldybių vaikų priėmimo į Šiaulių miesto ugdymo įstaigas organizavimą, numato, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo ar Kūno kultūros ir sporto skyriai suderina su savivaldybe, kurioje gyvena vaikas, pageidavimą ir galimybę ugdyti vaiką konkrečioje Šiaulių miesto ugdymo įstaigoje. Šiaulių miesto ikimokyklinio, specialiojo ugdymo ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigos direktorius organizuoja vaiko, gyvenančio kitoje savivaldybėje, ugdymą tik gavęs skyriaus vedėjo įpareigojimą raštu dėl vaiko priėmimo į įstaigą.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, iš esmės sutiko su atsakovo nuomone, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ 5 punktu nustatė kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainas, kurias Šiaulių miesto savivaldybei turėtų mokėti kitos savivaldybės, kuriose gyvena vaikas, norintis ugdytis Šiaulių miesto savivaldybės ugdymo įstaigose. Galimybės už ugdymo paslaugas susimokėti vaikui ar jo atstovui atsakovas teisės aktuose nenumatė. Teismas pažymėjo, jog atsakovas tokiu būdu vaikų, gyvenančių kitose savivaldybėse, priėmimą į Šiaulių miesto savivaldybės ugdymo įstaigas apribojo nustatydamas sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, 29 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti. Šios teisės ribojimas numatytas minėto straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų. Kitų ribojimų renkantis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keičiant įstatymas nenumato. Atitinkamai, teismas konstatavo, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, nustačiusi sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, neteisėtai apribojo asmens teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti. Teismas pabrėžė, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio l punkte nustatyta, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko teisėtus interesus, 2 punktas įtvirtina vaiko teisę naudotis visomis Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis, o pagal šio straipsnio 3 punktą kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-7 nustačiusi atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose teikiamą neformalųjį vaikų švietimą dydžius, šių dydžių mažinimo galimybes bei šioje byloje tiriamuoju 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ 5 punktu nustačiusi Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą kitų savivaldybių gyventojams, reglamentavusi skirtingą atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas tvarką, nustačiusi sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, diferencijavo minėtų užmokesčių dydžius gyvenančių Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančių ne šioje teritorijoje vaikų tėvams. Be to, nesant sudarytų sutarčių dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, eliminavo vaiko tėvų galimybę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti užmokestį už ugdymo paslaugas sumokant patiems vaiko tėvams.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu ir nurodė, jog ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes gauti Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamas neformaliojo ugdymo paslaugas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas neformaliojo vaikų švietimo teikiančias paslaugas įstaigas vaikus, gyvenančius Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne toje teritorijoje. Pabrėžė, jog, vertinant tokio nevienodo minėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Pažymėjo, jog skirtingos apmokėjimo už neformaliojo vaikų švietimo paslaugas sąlygos nustatytos, atsižvelgiant į vaikų gyvenamąją vietą. Tačiau vaiko gyvenamoji vieta nesietina su objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms dviem vaikų grupėms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos administracinę bylą Nr. A4-191/2003). Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija ir dėl to pažeidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vaikų lygybės principas.
Teismas pažymėjo, jog, konstatavus ginčijamų nuostatų prieštaravimą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams, taip pat konstatuotinas ginčijamų nuostatų prieštaravimas ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, kuriame nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat pritarė pareiškėjo nuomonei, jog Šiaulių miesto savivaldybė, nustatydama atsiskaitymo už suteiktas ugdymo paslaugas sąlygas, turėjo pareigą prioritetą teikti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatoms.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog valstybės garantuojamos švietimo paslaugos turi būti prieinamos visiems suinteresuotiems asmenims, į tai turi būti atsižvelgiama kompetentingoms institucijoms formuojant švietimo teikėjų tinklą (steigiant, reorganizuojant, likviduojant ir pertvarkant mokyklas). Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktu, 5 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, jog savivaldybė gali perduoti įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas kitai savivaldybei abipusiu savivaldybių tarybų sutarimu sutarčių pagrindu, tačiau už šių funkcijų įgyvendinimą atsakinga yra funkcijas perduodanti savivaldybė. Pažymėjo, jog Šiaulių miesto savivaldybė nėra sudariusi bendradarbiavimo sutarčių su kitomis savivaldybėmis dėl neformaliojo vaikų švietimo paslaugų teikimo. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, jog atsakomybė už vaikų gerovę tenka ne tik Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, kuri priėmė tiesiogiai vaikų teisėms įtakos turinčius sprendimus, tačiau ir tai savivaldybei, kurios tam tikras neveikimas, t. y. reikiamo ugdymo paslaugų įstaigų tinklo neužtikrinimas ar sutarčių dėl vaikų išlaikymo Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtose įstaigose nederinimas, taip pat turi tiesioginės įtakos jos teritorijoje gyvenančių vaikų teisėms ir jų įgyvendinimui.
Remdamasis tuo, teismas konstatavo, jog prašomos ištirti teisės aktų nuostatos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams. Pažymėjo, jog, konstatavus šias aplinkybes, nelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar ginčijami norminių administracinių aktų punktai atitinka Nutarimo Nr. 1526 1 punktą.
III.
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 34-39) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atsiliepimas
Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą. Papildomai pažymima, jog galiojant Švietimo įstatymo redakcijai nuo 2000 m. lapkričio 21 d. iki 2003 m. birželio 16 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 metų gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje A4-191/2003 konstatavo, kad užmokesčio už papildomą neformalų ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Pažymi, jog aktualios Švietimo įstatymo 46 straipsnyje nėra įtvirtinta teisė vaikui pasirinkti konkrečią ugdymo įstaigą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teisė pasirinkti ugdymo įstaigą yra suteikta, tačiau pasirinkimo teisė nėra besąlyginė. Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4, 34, 35, 36 straipsniuose taip pat nėra nuostatų, įtvirtinančių besąlygišką vaiko ir tėvų teisę į norimą ugdymo įstaigą.
Remiasi Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsniu ir nurodo, jog atsakomybė už vaikų gerovę tenka ne tik savivaldybei, kuri priima tiesiogiai vaiko teises įtakojantį sprendimą, tačiau ir tai savivaldybei, kurios tam tikras neveikimas (reikiamo neformaliojo ugdymo paslaugų užtikrinimas) taip pat turi įtaką jos teritorijoje gyvenantiems vaikams ir jų teisių įgyvendinimui. Šiuo konkrečiu atsakovas ne kartą kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę dėl bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo ar kitokio bendro sprendimo radimo, tačiau Šiaulių rajono savivaldybė nesiekė sudaryti bendradarbiavimo sutarčių ir perkėlė šią naštą ant Šiaulių miesto savivaldybės taip išvengdama papildomų išlaidų biudžete. Dėl Šiaulių rajono savivaldybės neveikimo Šiaulių miesto savivaldybė buvo priversta priimti ginčijamus aktus.
Atsakovas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atlyginimas už neformalųjį švietimą yra diferencijuojamas pagal vaikų gyvenamąją vietą. Remiasi Konstitucijos 120 straipsniu ir nurodo, jog Šiaulių miesto savivaldybė jai pavestas funkcijas ir įsipareigojimus miesto bendruomenei tinkamai vykdo. Ji turi įsteigusi vaikų neformaliojo ugdymo įstaigas, kurios tenkina miesto bendruomenės poreikius, bei savo biudžeto lėšomis finansuoja didžiąją dalį šių įstaigų išlaidų vaikams ugdyti ir išlaikyti.
Pabrėžia, jog kainos kompensavimo klausimas yra kiekvienos savivaldybės ir toje teritorijoje gyvenančių vaikų tėvų klausimas, nes kiekviena savivaldybė individualiai, atsižvelgdama į savo biudžetą nusprendžia, kokiu procentu kompensuoti išlaidas, skirtas vaikams ugdyti Šiaulių miesto savivaldybės neformaliojo švietimo įstaigose. Pagal Metodiką nagrinėjamoms institucijoms finansuoti kiekviena savivaldybė gauna lėšas pagal nustatytą koeficientą ir joje einančių vaikų skaičių. Atitinkamai, Šiaulių miesto savivaldybė negali finansuoti kitų savivaldybių funkcijų vykdymo (Vietos savivaldos įstatymo 50 str. 3 d.).
Atsiliepimas
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 42-45) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo pareiškime pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog savarankiškumo ir veiklos laisvės principas neatleidžia savivaldybės tarybos nuo pareigos priimant teisės aktus laikytis viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. Pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad savivaldybė gali perduoti įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas kitai savivaldybei tik abipusiu savivaldybių tarybų sutarimu sutarčių pagrindu. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos veiksmai šiuo atveju yra vienpusiški, t. y. ji nėra sudariusi bendradarbiavimo sutarčių su kitomis savivaldybėmis dėl neformaliojo vaikų švietimo paslaugų suteikimo, be to, jokių susitarimų su kitomis savivaldybėmis šiuo klausimu taip pat nėra.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 46-47) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas įvertinus visus administracinėje byloje esančius įrodymus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog Švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytas tik vienas atvejis, kai ugdymo įstaigos pasirinkimas gali būti ribojamas, t. y. pirmumo teisė suteikiama švietimo įstaigos aptarnaujamoje teritorijoje gyvenantiems asmenims, ir kitų apribojimų šis įstatymas nenumato.
Nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad tam tikras savivaldybės neveikimas (reikiamo neformaliojo ugdymo paslaugų neužtikrinimas) turi tiesioginę įtaką atsakovo teritorijoje gyvenantiems vaikams ir jų teisių įgyvendinimui. Pažymi, jog Šiaulių rajono savivaldybėje veikia dvi formalųjį švietimą papildančios neformaliojo vaikų švietimo mokyklos ir viena neformaliojo vaikų švietimo mokykla: Šiaulių r. Kuršėnų kūrybos namai vykdo septynias neformaliojo vaikų švietimo programas, Šiaulių r. Kuršėnų meno mokykla – aštuonias programas, Šiaulių r. Kuršėnų sporto mokykla – aštuonias neformaliojo vaikų švietimo programas. Pabrėžia, jog tenkinant Šiaulių rajono savivaldybėje gyvenančių vaikų poreikius Kuršėnų mieste esančių neformaliojo ugdymo įstaigų veikla yra papildomai vykdoma ir devyniose Šiaulių rajono savivaldybės gyvenamose teritorijose. Atitinkamai, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad jis tinkamai įgyvendina savarankiškąsias funkcijas švietimo (neformaliojo ugdymo) srityje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo kritiškai vertina atsakovo argumentus dėl reikalavimo teikti mokestines lengvatas savo biudžeto sąskaita kitų savivaldybių bendruomenių nariams. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4-191/2003 konstatavo, kad šie motyvai dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo Vietos savivaldos įstatymo normų atžvilgiu, paisant jų santykio su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu ir atsižvelgiant į valstybės prisiimtus įsipareigojimus pagal Vaiko teisių konvenciją, atmestini kaip nepakankamai pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 26 punkto (2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija), Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 5 punkto (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) atitikties aukštesnės galios teisės aktams.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Aprašo 26 punktą, Sprendimo 5 punktą pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnio 1, 3 punktams ir laikė juos panaikintais.
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, jog jis tokiu sprendimu iš esmės yra įpareigojamas finansuoti kitoms savivaldybėms priskirtų funkcijų vykdymą, taip paneigiamas savivaldybių savarankiškumas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog administracinėje byloje nekyla ginčo dėl to, kad Vyriausybės atstovas buvo tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimtų norminių administracinių aktų teisėtumą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalį, byloje taip pat nekyla ginčo dėl prašomų įvertinti aktų ar prašomų ištirti nuostatų norminio pobūdžio ir kad jos galėjo būti konkrečios bylos tyrimo objektu, todėl šiuo aspektu atskirai nepasisakytina.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, jog Aprašo 26 punkto ir Sprendimo 5 punkto nuostatų teisėtumas galėjo būti tiriamas ABTĮ II skyriaus šešioliktojo skirsnio nustatyta tvarka ir atitinkamai galima vertinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl šių nuostatų teisėtumo.
Dėl Aprašo 26 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams
Pareiškėjo prašoma ištirti Aprašo 26 punkto redakcija numato, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo.
Pirmosios instancijos teismas pripažino Aprašo 26 punktą prieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams.
Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.
Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog nagrinėjamoje byloje yra aktualus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo valstybės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgti į vaiko interesus. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia yra vaiko interesai. Vaiko interesų ir gerovės prioritetas visose visuomenės ir valstybės gyvenimo srityse yra įtvirtintas Konvencijos 27 straipsnyje, kuriame pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi.
Lietuvos aukščiausiajame akte – Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje – taip pat yra įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Pastebėtina, jog šis konstitucinio šeimyninių ryšių apsaugos ir vaiko globos principas bei jo įgyvendinimas detalizuotas lex specialis Vaiko teisių pagrindų įstatyme (2006 m. liepos 1 d. redakcija).
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis inter alia konkrečiai numato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų: visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus; kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių (4 str. 1, 3 p.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra pasisakę dėl nepilnamečių vaikų apsaugos. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad nepilnamečių vaikų teisėms turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (žr. 2000 m. birželio 13 d. nutarimą). Vaiko interesų apsaugos prioriteto nuostatos atsispindi ir EŽTT jurisprudencijoje (žr. sprendimus Elzholz v. Germany, Sahin v. Germany), susijusioje su teisės į šeimos gyvenimą apribojimų taikymu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio 2 dalį. Nurodytose bylose EŽTT pabrėžė, jog tais atvejais, kai šie apribojimai liečia vaikus, pagrindinis apribojimų taikymo teisėtumo kriterijus yra vaiko interesų užtikrinimas. Be to, kai sprendžiamas vaiko ir tėvų interesų derinimo klausimas, vaiko interesams dėl jų prigimties ir svarbos gali būti teikiamas prioritetas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principas, reiškiantis, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, būtina įvertinti sprendimo ar bet kokio kito veiksm poveikį vaiko interesams ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Taigi pareiga atsižvelgti į vaiko interesus suponuoja ir įpareigojimą visoms institucijoms užtikrinti, kad priimant sprendimus bus pirmiausia atsižvelgiama į tai, kas geriausia vaikui, t. y. kad bus įvertinama, kokį poveikį jų veiksmai gali turėti vaikams ir teisės aktais jiems suteikiamoms teisėms.
Kiek tai susiję su konkrečiu nagrinėjamu klausimu, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. rugsėjo 1 d. redakcija) (toliau – ir Švietimo įstatymas) 2 straipsnio 17 dalis pateikia neformalaus švietimo sąvoką ir numato, kad tai yra švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas. Tokio švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais (Švietimo įstatymo 15 str. 1 d.).
Švietimo įstatymo 2 straipsnio 29 punktas švietimo programą apibrėžia kaip iš anksto apibrėžtos formaliojo arba neformaliojo švietimo veiklos, kuria siekiama numatyto rezultato, aprašymą. Švietimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi mokiniui suteikiama galimybė pagal gebėjimus ir polinkius rinktis švietimo programas, skirtingus jų variantus, švietimo programų modulius, dalykų kursų programas. Mokinys taip pat renkasi švietimo programą vykdančią mokyklą, kitą švietimo teikėją, mokymosi formą. Mokymosi pagal formaliojo švietimo programas (išskyrus aukštojo mokslo studijų programas) formas ir mokymo organizavimo pagal mokymosi formas tvarkos aprašus tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Pagal to paties straipsnio 4 dalį neformaliojo švietimo programas ir savišvietą asmuo renkasi laisvai.
Pastebėtina, jog iš esmės toks teisinis reguliavimas atitinka ir reguliavimą, numatytą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybei vystytis. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnis numato, kad kiekvienas vaikas turi teisę į mokymo ir kitų valstybės institucijų paramą atskleidžiant ir ugdant talentus bei gabumus. Šiuo tikslu valstybė ir jos atitinkamos institucijos: 1) sudaro būtinas sąlygas ir laiduoja visiems vaikams lygias galimybes jų talentams atskleisti bei ugdyti; 2) steigia labai gabiems (talentingiems) vaikams vardines ir padidintas stipendijas, kitaip juos skatina ir remia; 3) skatina tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, iš esmės pritaria pareiškėjo argumentams, kad Aprašo 26 punkto sąlyga sudaro skirtingas galimybes lankyti neformaliojo švietimo įstaigas vaikams, priklausomai nuo jų registracijos vietos, t. y. atsižvelgiant į tai, ar jų gyvenamosios vietos registracijos savivaldybė yra sudariusi sutartį su Šiaulių miesto savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą atlyginimo. Tuo atveju, jei vaiko gyvenamosios vietos registracijos savivaldybė delsia, nenori ar dėl kitų priežasčių nesudaro tokios sutarties, vaikas į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, nepriimamas. Tokiu būdu apribojus registruotų ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformalųjį vaikų švietimą, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuotas švietimo ir ugdymo paslaugas, iš esmės nėra atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.).
Be to, pažymėtina, jog, net ir esant pasirašytai tokiai bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo sutarčiai tarp savivaldybių, iš tipinės sutarties nuostatų matyti, kad Šaulių miesto savivaldybė turi teisę nutraukti paslaugos teikimą vaikui, jeigu už jo ugdymo paslaugą nebuvo sumokėta (t. I, b. l. 13-16). Taigi netgi vaiko teisė tęsti neformaliojo švietimo programos lankymą yra priklausoma nuo savivaldybių tarpusavio santykių ir esant sutartyje numatytoms sąlygoms ji gali būti nutraukiama. Tokiu būdu iš esmės būtų pažeidžiami vaikų interesai, būtų sukuriamas teisinis netikrumas dėl galimybės ne tik pradėti, bet ir tęsti mokymąsi pagal neformaliojo švietimo atitinkamą programą.
Iš esmės tokia situacija būtų nesuderinama su principu, kad švietimo sistema turi būti organizuojama vadovaujantis inter alia lygių galimybių principu, t. y. kad švietimo sistema būtų socialiai teisinga, užtikrintų asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui laiduotų švietimo prieinamumą (Švietimo įstatymo 5 str. 1 d., 6 str. 2 d.).
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, pateiktus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-6 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl Mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, nustačiusi sąlygą, jog vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo, neteisėtai apribojo asmens teisę rinktis mokyklą, kurioje jis mokysis pagal neformalaus švietimo programą, atitinkamą neformaliojo švietimo programą. Tokiu teisiniu reguliavimu vaiko teisė, įtvirtinta Švietimo įstatyme, tampa priklausoma (nesvarbu ar galimybė pradėti lankyti atitinkamą neformaliojo švietimo programą ar ją tęsti) nuo trečiųjų subjektų valios išraiškos, t. y. ar bus susitarta dėl tokių teikiamų programų apmokėjimo ar ne.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Švietimo įstatymo 15 straipsnio 5 dalį neformaliojo vaikų švietimo programa gali būti pripažįstama kaip formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka. Taigi tokiu atsakovo nustatytu reguliavimu taip pat gali būti pažeidžiama vaiko teisė pasinaudoti Švietimo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybe.
Dėmesys atkreiptinas ir į Švietimo įstatymo 3 dalį, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog muzikos, dailės, meno, sporto krypčių aukštojo išsilavinimo siekiantys asmenys, jeigu tai nustatyta aukštosios mokyklos priėmimo tvarkos apraše, kartu su viduriniu išsilavinimu turi būti baigę švietimo ir mokslo ministro patvirtintą atitinkamą neformaliojo švietimo programą. Taigi nesudarius vaikams tinkamų prielaidų gauti atitinkamas neformaliojo švietimo paslaugas, byloje vertinamu reguliavimu gali būti pažeidžiama konstitucinė žmogaus teisė siekti aukštojo mokslo, kai ši teisė inter alia suponuoja ir valstybės pareigą sudaryti prielaidas šią teisę įgyvendinti (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).
Taigi atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Aprašo 26 punkte įtvirtintu reguliavimu yra pažeidžiami kitų rajonų vaikų interesai ir atitinkamai Aprašo 26 punktas prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktui.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų. Tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog būtent apribojimo pagal vaikų gyvenamąją vietą renkantis neformaliojo švietimo programas Švietimo įstatymas nenumato.
Kita vertus, pažymėtina, jog Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtinti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimai savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodą teisinį reglamentavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms, vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą). Tačiau diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tik esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą).
Pastebėtina, jog pagal ESTT praktiką diskriminacijos draudimo principas yra pripažintas priklausančiu pagrindinėms teisėms, kurios yra bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų sudėtinė dalis (žr. ESTT 2006 m. liepos 11 d. sprendimą byloje Nr. C-13/05 Sonia Chacón Navas prieš Eurest Colectividades SA., 56 p.). ESTT nediskriminavimo principą apibrėžia kaip tokį, pagal kurį „panašios aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės – vienodai, jeigu toks požiūris nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis“ (žr. ESTT 1995 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Nr. C-279/93 Finanzamt Köln-Altstadt prieš Roland Schumacker, 30 p., 1998 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Nr. C-243/95 Kathleen Hill ir Ann Stapleton prieš The Revenue Commissioners ir Department of Finance, 22 p.).
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijama Aprašo 26 punkto norma skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti švietimo įstaigas) ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje registruotiems vaikams. Vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, ir vaikai, registruoti Šiaulių miesto savivaldybėje, realiai turi skirtingas galimybes būti priimti į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas.
Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas pagrįstas objektyviais kriterijais. Šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, jog tokio teisinio reguliavimo tikslas pateisintų skirtingą asmenų kategorijų vertinimą, priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos, taip pat nepateikė objektyvių kriterijų, pateisinančių vaikų teisių ribojimą būti priimtiems į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms vaikų grupėms. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog skirtingas šių grupių traktavimas ginčijama Aprašo 26 punkto norma laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimą). Kita vertus, ši nuostata negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimą).
Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (12 str. 1–12 p.). Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (4 str. 6 p.). Taigi savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo.
Pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymas kaip vieną iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijų numato ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimą (6 str. 8 d.). Tuo tarpu, kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas numato, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi priimant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje pavestą funkciją turi būti laikomasi teisės aktų reikalavimų, inter alia, atsižvelgiama į prioritetinius vaikų interesus.
Šiuo atveju atsižvelgus į nurodytus argumentus dėl Aprašo 26 punkto teisėtumo ir atitikties Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatoms darytina išvada, jog šio punkto nuostata taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog atsakovas įgyvendindamas jam pavestas funkcijas neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad priešingai aiškinti įtvirtinto teisinio reguliavimo negalima net ir atsižvelgus į atsakovo nurodytus argumentus, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785 „Dėl Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikos patvirtinimo“ patvirtintą Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką (toliau – ir Metodika) nagrinėjamoms institucijoms finansuoti kiekviena savivaldybė gauna lėšas pagal nustatytą koeficientą ir joje einančių vaikų skaičių ir tokiu teisiniu reguliavimu Šiaulių miesto savivaldybė turi finansuoti kitų savivaldybių funkcijų vykdymą (Vietos savivaldos įstatymo 50 str. 3 d.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir sprendimo „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-143 „Dėl mokinių priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės mokyklas, vykdančias neformaliojo vaikų švietimo programas, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad priėmus sprendimą bus efektyviau naudojamos Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto lėšos bei sudaromos palankesnės sąlygos Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų vaikams tenkinti sporto, meno ir kitų sričių neformaliojo švietimo poreikius (t. I, b. l. 87), tačiau šiuo atveju įtvirtinant Aprašo 26 punktą turėjo būti atsižvelgiama į Švietimo įstatymo, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas, prioritetinius vaikų interesus, į nustatytą teisinį reguliavimą. Šie nurodyti atsakovo argumentai nėra pakankami, kad būtų paneigtas ar kitaip išaiškintas šiuose teisės aktuose numatytas reguliavimas. Be to, pažymėtina, jog valstybė taip pat iš dalies užtikrina neformaliojo švietimo kokybę, skirdama tam atitinkamas lėšas (Švietimo įstatymo 37 str. 1 d., 67 str.).
Taigi šios atsakovo nurodytos aplinkybės savaime nesuteikia jam teisės priimti teisinį reglamentavimą, nustatantį nelygias sąlygas vaikams pagal jų deklaruotą gyvenamąją vietą, nesant objektyvių, tokį diferencijavimą pateisinančių tikslų nustatyti teisinį reguliavimą, kad vaikai priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės mokyklose, vykdančiose neformaliojo vaikų švietimo programas, apmokėjimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ši išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4-191/2004, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1489/2013 išreikštą poziciją.
Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad atsakovui manant, jog yra daromi nuostoliai jo biudžetui, nes kita savivaldybė vengia vykdyti jai pavestas funkcijas ir nepagrįstai sutaupo jo sąskaita ir neišnaudoja jos teritorijoje gyvenančių vaikų švietimui skirtinų lėšų, o jis turi teikti neformaliojo švietimo paslaugas ir kitų savivaldybių gyventojams, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka dėl to kreiptis į teismą, prašydamas, kad jam būtų atlyginti patirti ir susidarę nuostoliai.
Dėl Sprendimo 5 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams
Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-7, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, Švietimo įstatymo 70 straipsnio 9 dalimi, nustatė atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose teikiamą neformalųjį vaikų švietimą dydžius, šių dydžių mažinimo galimybes.
Kita vertus, šioje administracinėje byloje tiriamo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-181 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-329 „Dėl teikiamų ugdymo paslaugų kitų savivaldybių gyventojams kainos nustatymo ir Bendradarbiavimo dėl ugdymo paslaugų teikimo pavyzdinės sutarties patvirtinimo“ pakeitimo“ 5 punktu atsakovas taip pat nustatė Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamų neformaliojo ugdymo paslaugų vieno mėnesio kainą kitų savivaldybių gyventojams. Šio inicijuoto pakeitimo aiškinamajame rašte nurodyta, kad tokiu pakeitimu siekiama sudaryti sąlygas kitų savivaldybių vaikams gauti įvairias ugdymo paslaugas Šiaulių miesto savivaldybės švietimo įstaigose, o savivaldybėms – atsiskaityti už suteiktas paslaugas, siekti efektyviau naudoti Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto lėšas skirtas jos gyventojams (t. I, b. l. 93-94).
Pareiškėjas administracinėje byloje kėlė Sprendimo 5 punkto teisėtumą klausimą, iš esmės pabrėždamas, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai buvo diferencijuotas minėtų užmokesčių dydis gyvenančių Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančių ne šioje teritorijoje vaikų tėvams, t. y. užmokestis už neformaliojo švietimo programas vaikams, gyvenantiems ne Šiaulių miesto savivaldybėje, buvo nepagrįstai didesnis.
Pirmosios instancijos teismas tokį teisinį reguliavimą pripažino prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams – Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams, iš esmės pažymėjęs, kad ginčijamos nuostatos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes gauti Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamas neformaliojo ugdymo paslaugas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas neformaliojo vaikų švietimo teikiančias paslaugas įstaigas vaikus, gyvenančius Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne toje teritorijoje, skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija ir dėl to pažeidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vaikų lygybės principas.
Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.
Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas teisėtumo principas inter alia siejasi su Švietimo įstatymo 70 straipsniu, reglamentuojančiu apmokėjimą už švietimą.
Švietimo įstatymo 70 straipsnio 9 dalis numato, kad atlyginimo dydį už mokyklos (išskyrus aukštąsias mokyklas) teikiamą neformalųjį vaikų švietimą (išskyrus ikimokyklinį ugdymą) ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų). Atlyginimas už neformalųjį vaikų švietimą (išskyrus ikimokyklinį ugdymą) mažinamas atsižvelgus į mokinių gabumus ir tėvų (globėjų, rūpintojų) socialinę padėtį.
Iš nurodytos Švietimo įstatymo 70 straipsnio 9 dalies matyti, kad Švietimo įstatymas leidžia numatytą atlyginimą už neformalųjį švietimą mažinti ir numato du tokius mažinimo kriterijus: t. y. pirma, mokinių gabumus ir, antra, tėvų (globėjų, rūpintojų) socialinę padėtį. Švietimo įstatymas expressis verbis neleidžia numatyto atlyginimo už neformalųjį švietimą didinti atsižvelgus į tai, vaikai yra kitų savivaldybių gyventojai. Tokių kriterijų kaip vaiko gyvenamoji vieta ar bendradarbiavimo sutarties sudarymas su vaiko gyvenamosios vietos savivaldybe nurodyto įstatymo nuostata nenumato. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitaip aiškinti nurodytos normos, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos kontekstą, teisinį reguliavimą, susijusį su vaikų apsauga ir jų teisėmis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Sprendimo 5 punktu kitų savivaldybių gyventojai, kuriems Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamos neformaliojo ugdymo paslaugos, yra diskriminuojami Šiaulių mieste gyvenančių vaikų atžvilgiu, t. y. jiems nepagrįstai taikomos vieno mėnesio didesnės paslaugų kainos už neformaliojo švietimo programas. Tokiu reguliavimu faktiškai buvo diferencijuotas minėtų užmokesčių dydis gyvenančių Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančių ne šioje teritorijoje vaikų tėvams. Mokesčio už neformaliojo švietimo programas dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, pažeidžia vaikų interesus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko gyvenamoji vieta atsižvelgus į bylos aplinkybes gali būti nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. A4-191/2003, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1489/2013). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, kad tokio teisinio reguliavimo tikslas pateisintų skirtingą asmenų kategorijų vertinimą, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, taip pat nepateikė objektyvių kriterijų, pateisinančių didesnio mokesčio nustatymą ne Šiaulių miesto teritorijoje gyvenantiems vaikams. Kaip minėta, atsakovo argumentai, susiję su Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimu tik jos teritorijoje gyvenantiems vaikams, nėra šiuo konkrečiu atveju pakankami. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms vaikų grupėms. Dėl šios priežasties skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija, taip yra pažeidžiami ne Šaulių mieste gyvenančių vaikų interesai, ir, atitinkamai, nesuderinamas su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 3 punktais.
Šiuo atveju atsižvelgus į nurodytus argumentus dėl Sprendimo 5 punkto teisėtumo ir atitikties Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatoms, į Švietimo įstatymo 70 straipsnio 9 dalį darytina išvada, jog šio punkto nuostata taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui.
Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Spendimo 5 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktams.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje teismo nutartyje nurodytą teisinį reguliavimą, susijusį su neformaliuoju švietimu, į prioritetinius vaikų interesus, į Vaiko teisių pagrindų įstatymo 36 straipsnį, numatantį vaiko talentų ir gabumų ugdymą, taip pat pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje analizuojamas žemesnės galios teisės aktų reguliavimas pažeidžia ne tik konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, bet ir sudaro pavojų nepagrįstai apriboti vaikų teisę į švietimo prieinamumą, kas yra konstitucinė vertybė (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimą). Pažymėtina, jog teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą). Tačiau nagrinėjamu atveju tokių reikalavimų nebuvo paisoma, nebuvo atsižvelgta į aukštesniuose teisės aktuose numatytą teisinį reguliavimą.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju yra nagrinėjama administracinė byla dėl Aprašo 26 punkto, Sprendimo 5 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių rajono savivaldybės procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai, susiję su tuo, kad Šiaulių rajono savivaldybė netinkamai vykdo jai priskirtas funkcijas neformaliojo švietimo srityje, neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina. Šie proceso šalių pateikiami argumentai nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos ribomis.
Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar Aprašo 26 punktas, Sprendimo 5 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1526) 1 punktą ir atitinkamai ginčijamų nuostatų atitikimo nurodytam Vyriausybės nutarimo punktui netyrė. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje Aprašo 26 punktą, Sprendimo 5 punktą pripažino taip pat prieštaraujančiais Nutarimo Nr. 1526 1 punktui. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvuojamoje dalyje konstatavo šių nuostatų prieštaravimą Nutarimo Nr. 1526 1 punktui, todėl atitinkamai šie teismo motyvai šalintini iš pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo ginčijamų nuostatų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.